- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-02
- Bylos Nr.
- A-502-978-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos garantas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos garantas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas draudimo uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos garantas“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2009 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. N-161 „Dėl DUAB „Baltijos garantas“ draudimo veiklos licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Nutarimas) dalį dėl pareiškėjui išduotos draudimo veiklos licencijos panaikinimo nuo Nutarimo priėmimo dienos ir jos galiojimo termino nustatymo iki 2009 m. gruodžio 31 d.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu buvo panaikinta Komisijos 2005 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. N-42 Bendrovei išduota draudimo veiklos licencija Nr. 000002 (toliau – ir Licencija), o Bendrovė įpareigota iki 2009 m. gruodžio 31 d. perleisti teises ir pareigas pagal jos sudarytas draudimo sutartis bei pateikti Komisijai tai pagrindžiančius dokumentus. Nurodė, jog Komisija tokį sprendimą motyvavo tuo, kad Bendrovė iki 2009 m. kovo 30 d. nepadidino minimalaus garantinio fondo iki 3 200 000 eurų. Nesutiko su sprendimu panaikinti Licenciją nuo Nutarimo priėmimo dienos ir manė, kad Licencija Nutarime nurodytais pagrindais turėtų būti panaikinta nuo 2009 m. gruodžio 31 d. Teigė, kad Nutarimo priėmimo dieną Bendrovė turėjo 5 019 galiojančių įvairių rūšių draudimo sutarčių, o tai reiškia, jog ji nuo Licencijos panaikinimo dienos iki 2009 m. gruodžio 31 d. vis tiek privalės vykdyti draudimo veiklą: rėmėsi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi ir pažymėjo, kad iki 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. kol tretiesiems asmenims bus perduotos teisės ir pareigos pagal galiojančias draudimo sutartis, Bendrovė, prisiėmusi draudėjų rizikas, įvykus draudiminiam įvykiui, privalės išmokėti draudimo išmoką, tą įvykį administruoti ir atlikti kitus veiksmus, kuriuos teisės aktai leidžia tik subjektams, turintiems galiojančią draudimo veiklos licenciją.
Atkreipė dėmesį į tai, kad draudimo veiklos licencijos turėjimo būtinumą atliekant bet kokį su draudimo sutarties vykdymu ir administravimu susijusį veiklos faktą įtvirtina Draudimo įstatymo nuostatos (2 str. 9 d., 12 str. 1 d.). Taigi, esant situacijai po Nutarimo priėmimo, pareiškėjas nebeturi teisės apskritai vykdyti savo įsipareigojimų draudėjams, taip pat mokėti jiems draudimo išmokų atsitikus draudiminiams įvykiams, kadangi Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoką gali išmokėti tik draudikas, kuriuo gali būti įmonė, turinti galiojančią draudimo veiklos licenciją. Todėl Nutarimu panaikinus pareiškėjo Licenciją nuo Nutarimo priėmimo dienos, o teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis perleidimo terminą nukėlus iki 2009 m. gruodžio 31 d., akivaizdžiai pažeidžiamos draudėjų teisės gauti tinkamą draudiminių įvykių administravimą bei atitinkamai – draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui, kadangi Licencijos netekimas neleidžia pareiškėjui to daryti, nors draudimo sutartys gali galioti jo atžvilgiu iki 2009 m. gruodžio 31 d.
Pažymėjo, kad Komisijos 2009 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. N-23 „Dėl DUAB „Baltijos garantas“ draudimo veiklos licencijos galiojimo sustabdymo“ (toliau – ir 2009 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. N-23) buvo laikinai sustabdytas Licencijos galiojimas, tačiau jame buvo nurodyta, jog pareiškėjas privalo vykdyti jo sudarytas draudimo sutartis. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėtas Komisijos nutarimas buvo priimtas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Nutarimu buvo panaikinta Licencija. Vertino, jog Bendrovė Licencijos sustabdymo laikotarpiu tinkamai vykdė visas galiojančias draudimo sutartis, mokėjo išmokas, administravo įvykius, ką patvirtina pažyma apie išmokėtas draudimo išmokas nuo Licencijos galiojimo sustabdymo: viso draudėjams sumokėta 861 393,38 Lt draudimo išmokų (iš kurių už draudiminius įvykius, įvykusius po Licencijos galiojimo sustabdymo, – 53 059,7 Lt). Teigė, kad po Nutarimo priėmimo iki skundo padavimo teismui jau įvyko 14 draudiminių įvykių, kuriuos pareiškėjas turėtų administruoti bei atitinkamai išmokėti draudimo išmokas, tačiau dėl Licencijos galiojimo panaikinimo jis nebeturi teisės to daryti, nors būtų pajėgus, – dėl to yra akivaizdžiai pažeidžiami draudėjų interesai.
Rėmėsi Draudimo įstatymo 223 straipsniu, kuriame nėra numatyta, per kokį terminą Komisija turi panaikinti draudimo veiklos licenciją po to, kai nesuformuojamas minimalus garantinis fondas. Manė, kad Licencija turėtų būti panaikinta ne anksčiau kaip nuo 2009 m. gruodžio 31 d., nes toks terminas būtų pakankamas esamiems draudiminiams įvykiams administruoti bei išmokoms išmokėti, o pareiškėjo atžvilgiu galiotų Komisijos 2009 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. N-23. Pabrėžė, kad Bendrovei, jei ji vykdys draudimo veiklą (išmokės draudimo išmokas, administruos įvykius) po Nutarimo priėmimo, gali grėsti net baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad atsakovas netinkamai aiškina draudimo veiklos sąvoką: draudimo veikla – ne tik galėjimas sudaryti draudimo sutartis, t. y. prisiimti įsipareigojimus, bet ir galėjimas vykdyti įsipareigojimus pagal sudarytas sutartis. Nurodė, jog pareiškėjui iki pagal sutartis prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo turėtų būti palikta apribota Licencija, t. y. leidžiama vykdyti veiklą, apribojant teisę prisiimti naujus įsipareigojimus, kas iš esmės ir buvo padaryta Komisijos 2009 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. N-23. Neginčijo tos aplinkybės, kad pareiškėjas per nustatytą terminą nepadidino savo garantinio fondo iki įstatyme numatyto minimalaus dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad Nutarimą Komisija priėmė atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas per Draudimo įstatymo 223 straipsnyje nustatytus terminus nepadidino minimalaus garantinio fondo iki šio įstatymo reikalaujamo dydžio (indeksuotas dydis – 3 200 000 eurų). Vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Licencija turėjo būti panaikinta tik nuo 2009 m. gruodžio 31 d. ir prašė pratęsti jos galiojimą iki minėtos datos, nes jis, pagal Draudimo įstatymo 223 straipsnio 1 dalį, kaip ir kitos veikiančios draudimo įmonės, dar iki 2007 m. kovo 30 d. privalėjo suformuoti minimalų garantinį fondą, tačiau iki 2007 m. kovo 30 d. Bendrovė pateikė tik minimalaus garantinio fondo padidinimo planą. Akcentavo, kad Komisija, atsižvelgdama į tai, ne kartą pratęsė pareiškėjui minimalaus garantinio fondo padidinimo terminą, įskaitant 2009 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. N-23, kuriuo šis terminas buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 30 d. (maksimalus terminas pagal Draudimo įstatymą). Taigi, pareiškėjas faktiškai turėjo daugiau nei 5 metus minimalaus garantinio fondo suformavimui, tačiau minėtos pareigos neįvykdė. Nukreipė į Draudimo įstatymo 223 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad tuo atveju, jeigu draudimo įmonė nepadidina minimalaus garantinio fondo per šiame straipsnyje numatytus terminus, Komisija panaikina draudimo veiklos licenciją, ir teigė, jog pačiame įstatyme yra aiškiai įvardintos tokios pareigos neįvykdymo teisinės pasekmės. Kadangi pareiškėjas nepadidino minimalaus garantinio fondo net ir per maksimaliai pratęstą terminą, Komisija Nutarimu panaikino jos Licenciją.
Pabrėžė, kad Draudimo įstatymo 223 straipsnio 3 dalis draudimo veiklos licencijos panaikinimą sieja su konkrečiu įvykiu, t. y. pareigos padidinti minimalų garantinį fondą per šiame įstatyme nustatytus terminus (šiuo atveju – iki 2009 m. kovo 30 d.) neįvykdymu, todėl pareiškėjo pageidavimas pratęsti Licencijos galiojimą iki 2009 m. gruodžio 31 d. yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtos imperatyviosios teisės normos paskirtimi ir esme. Pažymėjo, kad teismas gali pratęsti nebent savo paties nustatytą procesinį terminą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 65 str. 1 d.), bet ne pareiškėjo prašomą pratęsti Draudimo įstatyme nustatytą terminą. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog, panaikinus Licenciją, jis nebegali vykdyti draudimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, nes draudimo veiklos licencija yra būtina norint teisėtai prisiimti įsipareigojimus pagal draudimo sutartis, bet ne jau prisiimtų įsipareigojimų vykdymui (Draudimo įstatymo 2 str. 26 d.).
Nurodė, kad, pagal Draudimo įstatymo 127 straipsnio 1 dalį, panaikinus draudimo veiklos licenciją, draudimo įmonė privalo perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis, tačiau neįgyja teisės iki jų perleidimo nebevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Todėl iki įpareigojimo perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis įvykdymo pareiškėjas privalo pats administruoti draudžiamuosius įvykius bei mokėti asmenims draudimo išmokas (pacta sunt servanda). Be to, Draudimo įstatymo 127 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, kad draudimo įmonė, turėdama iš draudimo sutarčių atsirandančių teisių ir pareigų, neturi teisės pradėti vykdyti kitą ūkinę komercinę veiklą. Akcentavo, jog įpareigojimas perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis yra Draudimo įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje numatyta draudimo veiklos licencijos panaikinimo pasekmė, t. y. pareiškėjo Licencijos panaikinimo bei teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis perleidimo terminai niekaip negali sutapti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo teisių vykdyti įsipareigojimus pagal draudimo sutartis Nutarimas neriboja ir pareiškėjas juos vykdo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigia, jog neįvykdė Draudimo įstatymo 223 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo padidinti minimalų garantinį fondą iki šiame įstatyme numatyto dydžio, ir atitinkamai – jog atsakovas turėjo pagrindą priimti sprendimą naikinti Bendrovei išduotą Licenciją. Rėmėsi Draudimo įstatymo 223 straipsnio 1–3 dalimis ir 127 straipsnio 1–3 dalimis. Pareiškėjas neįvykdė Draudimo įstatymo 223 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo iki 2009 m. kovo 30 d. padidinti minimalų garantinį fondą iki šio įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodyto dydžio, t. y. 3 200 000 eurų, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į Draudimo įstatymo 223 straipsnio 3 dalies nuostatą, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą Licenciją. Laikėsi pozicijos, kad, atsižvelgiant į tai, jog Draudimo įstatymas nenumato, per kokį terminą Komisija turi priimti tokio pobūdžio sprendimą, yra pagrindas manyti, kad jis turėtų būti priimamas gavus duomenis, jog draudimo veiklos licencijos turėtojas neįvykdė minėto reikalavimo, bei laikantis tokiam sprendimui priimti nustatytos tvarkos.
Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, jog pareiškėjui išduota Licencija buvo panaikinta tik 2009 m. balandžio 14 d. priimtu Nutarimu, nėra reikšminga, kadangi jam išduotos Licencijos galiojimas jau buvo laikinai sustabdytas 2009 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. N-23. Vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog draudimo veiklos licencijos galiojimo termino pabaiga turėtų sutapti su termino, per kurį pareiškėjas įpareigotas perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis, pabaiga, nes nuo Licencijos panaikinimo jis nebegali vykdyti įsipareigojimų pagal draudimo sutartis, nėra pagrįsti: draudimo veiklos licencijos panaikinimas, kaip iš esmės nustato Draudimo įstatymo 127 straipsnio 1 dalis, nėra kliūtis įgyvendinti teises ir vykdyti įsipareigojimus pagal sudarytas draudimo sutartis iki jų perleidimo kitoms draudimo įmonėms, tik tokia ūkine komercine veikla draudimo įmonė, kuriai panaikinta draudimo veiklos licencija, iki teisių ir pareigų perleidimo pagal šias sutartis ir tegali užsiimti, ką, kaip matyti iš pateiktų rašytinių įrodymų, Bendrovė ir daro.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvada, kad Licencija turėjo būti panaikinta tada, kai Komisija gavo duomenis apie Bendrovės prievolių nevykdymą, nes, apelianto nuomone, tokia situacija būtų aiškiai įvardinta įstatyme, kas nėra padaryta, taigi turi būti taikomas protingas terminas, kuris, anot apelianto, baigiasi 2009 m. gruodžio 31 d.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Licencijos panaikinimas nėra kliūtis vykdyti pagal draudimo sutartis prisiimtus įsipareigojimus, kadangi draudimo veiklos licencijos panaikinimas reiškia draudimą verstis draudimo veikla apskritai.
Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas pateikia argumentus, iš esmės analogiškus jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. N-161 „Dėl DUAB „Baltijos garantas“ draudimo veiklos licencijos galiojimo panaikinimo“ panaikino pareiškėjo DUAB „Baltijos garantas“ draudimo veiklos licencijos galiojimą ir įpareigojo Bendrovę iki 2009 m. gruodžio 31 d. perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis bei pateikti teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis perleidimą pagrindžiančius dokumentus (b. l. 13).
Draudimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalis draudimo veiklą apibrėžia kaip ūkinę komercinę veiklą, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kito asmens nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šio asmens turtinius interesus įvykus draudžiamiesiems įvykiams, asmens turtinių interesų apsaugai panaudojant draudiko skaičiuojamus draudimo techninius atidėjinius dengiantį turtą ir kitą turtą.
Draudimo įstatymo 223 straipsnio 1 dalis numato, kad veikiančios draudimo įmonės, įsteigtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, iki 2007 m. kovo 30 d. privalo padidinti minimalų garantinį fondą iki šio įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodyto dydžio, atsižvelgdamos į vykdomų draudimo grupių veiklą. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad jei draudimo įmonė Komisijos nustatyta tvarka pateikia minimalaus garantinio fondo padidinimo planą, Komisija turi teisę pratęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, bet ne ilgiau kaip iki 2009 m. kovo 30 d.; 3 dalis - jei draudimo įmonė nepadidina minimalaus garantinio fondo per šiame straipsnyje nurodytus terminus, Komisija panaikina draudimo veiklos licenciją.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Komisija ne kartą pratęsė pareiškėjui terminą minimaliam garantiniam fondui padidinti (b. l. 52, 58, 61, 66, 71), vadovaujantis Draudimo įstatymo 223 straipsnio 2 dalimi, terminas Bendrovei padidinti minimalų garantinį fondą iki 2009 m. kovo 30 d. buvo pratęstas Komisijos 2009 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. N-24 (b. l. 76). Pareiškėjas 2009 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 01-351 informavo Komisiją, jog Draudimo įstatymo reikalaujamas minimalus garantinis fondas iki nustatyto termino pabaigos nebuvo suformuotas (b. l. 78). Kadangi pareiškėjas neįvykdė Draudimo įstatymo 223 straispnyje numatytos pareigos ir iki 2009 m. kovo 30 d. nepadidino minimalaus garantinio fondo, Komisija, remdamasi Draudimo įstatymo 223 straipsnio 3 dalimi, 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. N-161 panaikino pareiškėjo veiklos licencijos galiojimą. Draudimo įstatymas nenumato konkretaus termino nutarimui dėl draudimo įmonės veiklos licencijos panaikinimo priimti, tačiau įstatymas numato, jog licencija panaikinama draudimo įmonei iki 2009 m. kovo 30 d. nepadidinus minimalaus garantinio fondo. Todėl, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Komisija sprendimą panaikinti draudimo veiklos licenciją turėtų priimti gavusi duomenis apie tai, jog licencijos turėtojas neįvykdė minėto reikalavimo ir laikantis tokiam sprendimui priimti nustatytos tvarkos, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.
Pareiškėjas teigia, kad draudimo veiklos licencijos galiojimo termino pabaiga turėtų sutapti su termino, per kurį pareiškėjas įpareigotas perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis, pabaiga, t. y. 2009 m. gruodžio 31 d., nes toks terminas būtų pakankamas esamiems draudiminiams įvykiams administruoti bei išmokoms išmokėti.
Draudimo įstatymo 127 straipsnyje įtvirtinta, jog panaikinusi draudimo veiklos licencijos galiojimą, Komisija privalo įpareigoti draudimo įmonę perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis ir nustatyti terminą, per kurį teisės ir pareigos privalo būti perleistos (1 d.); draudimo įmonė, turėdama teisių ir pareigų, atsirandančių iš draudimo sutarčių, neturi teisės pradėti vykdyti kitą ūkinę komercinę veiklą (2 d.); jei draudimo įmonė per Komisijos nustatytą terminą neperleidžia teisių ir pareigų pagal draudimo sutartis, Komisija privalo kreiptis į prokurorą su prašymu inicijuoti draudimo veiklos tyrimą Civilinio kodekso 2.124 – 2.131 straipsniuose nustatyta tvarka (3 d.).
Taigi pagal Draudimo įstatymo nuostatas, draudimo įmonė įpareigojama perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis, nustatant terminą teisėms ir pareigoms perleisti, jau panaikinus draudimo veiklos licencijos galiojimą. Toks įpareigojimas nagrinėjamu atveju ir buvo nustatytas Komisijos 2009 m. balandžio 14 d. Nutarimu, nurodant, kad Bendrovės veiklos licencijos galiojimas panaikinamas ir kad Bendrovė teises bei pareigas pagal draudimo sutartis turi perleisti iki 2009 m. gruodžio 31 d. Remiantis Draudimo įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, draudimo įmonė, turėdama teisių ir pareigų, atsirandančių iš draudimo sutarčių, neturi teisės pradėti vykdyti kitą ūkinę komercinę veiklą, t. y. draudimo įmonė iki teisių ir pareigų perleidimo gali vykdyti tik jau prisiimtus įsipareigojimus. Taigi Draudimo įstatymo 127 straipsnyje įtvirtintų normų analizė leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo draudimo veiklos licencijos panaikinimas draudžia vykdyti kitą ūkinę komercinę veiklą, tačiau nėra kliūtis Bendrovei įgyvendinti teises ir vykdyti įsipareigojimus pagal sudarytas draudimo sutartis iki jų perleidimo kitoms draudimo įmonėms.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo draudimo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos garantas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.