Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vienas iš fundamentalių demokratinės valstybės bruožų yra teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas. Jo laikomasi visose demokratinėse valstybėse. 1985 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja rezoliucija Nr. 40/32 ir 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija Nr.40/146 patvirtino „Pagrindinius teismo nepriklausomumo principus“. Rezoliucijos 1 str. nurodyta: „Teismų nepriklausomumas garantuojamas valstybės ir įtvirtinamas Konstitucijoje arba šalies įstatymuose. Visos valstybės įstaigos privalo teismų nepriklausomumą gerbti ir jo laikytis“. Didžiosios Britanijos, JAV ir daugelyje kitų valstybių draudžiama mažinti teisėjų atlyginimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 3 d. 1 p. (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 str. 5 d. (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 str. 6 d. nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio 11 skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499, 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 ir 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tokią išvadą Konstitucinis Teismas padarė, nes nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. Seimo priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Vyriausybės nutarimais anksčiau nustatytas teisėjų atlyginimo reguliavimas nebegalioja. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pasisakius apie pagrindinį principą, – kad teisėjo atlyginimas negali būti mažinamas – iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto įstatymo dirbančių teisėjų atlyginimas faktiškai liko be teisinio reguliavimo. Akivaizdu, kad įstatymas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 jam sumažintas atlyginimas išliko, nors tai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucinio Teismo išvadai. Po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo atlyginimo reguliavimo klausimas liko atviras. Įstatyme nepasakyta, kaip turi elgtis teismas, nagrinėjantis bylą, kai pradėtą teisės akto konstitucingumo nustatymo teiseną Konstitucinis Teismas nutraukia ir šis klausimas lieka neišspręstas. Tačiau tai negali būti pagrindas atmesti prašymą. Konstitucinio Teismo išvados dėl nutrauktos teisenos taip pat nebegalima traktuoti išplėstai, kad Konstitucinis Teismas nepasisakė dėl Vyriausybes nutarimo Nr. 1494 neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Priešingu atveju būtų pažeistas visokeriopos civilinių bei darbo teisių teisminės gynybos principas, įformintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Šiuo atveju atlyginimo sumažinimas ir jo nepadidinimas pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei padėčiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir todėl yra neteisėtas. Tokią išvadą pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo. Pažymi, kad finansinė, ekonominė situacija, teismų poreikių derinimas su valstybės finansinėmis galimybėmis, darbo užmokesčio ekonomijos buvimas ar nebuvimas konkrečiame teisme negali sąlygoti teisėjo atlyginimo sumažinimo. Negali būti motyvu atmesti prašymą ir tai, kad 2002 m. sausio 14 d. Konstitucinis Teismas nutraukė teiseną dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 str. 1 d. 6 priedėlio, kad įpareigojimas pervesti ir išmokėti lėšas pažeistų Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, Vyriausybės nutarimą Nr. 543 dėl draudimo naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad pagal Teismų įstatymo 96 str. 2 d. (atsižvelgiant į Teismų įstatymo 11 str. 3 d. nuostatą) teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Teismų įstatymo 11 str. 3 d. (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ar finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą bei jo pakeitimus, teikia juos Seimui, taip pat vykdo biudžetą, disponuoja valstybės turtu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas). Būtent Vyriausybė savo nutarimu sumažino atlyginimą ir nuo 2003 m. sausio mėnesio, iš esmės žymiai pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei būklei, jo nepadidino. Padarytas pažeidimas tęsiasi iki šiol.

Pareiškėjas grindžia savo reikalavimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas ir negali būti konstatuotas šioje byloje, nurodo atsakovu Lietuvos Respublikos Vyriausybę, su kuria pareiškėjo nesieja jokie tarnybiniai santykiai ir prašo nepriemokos už visą dirbtą teisėju laikotarpį. Mano, kad termino pradžia šiuo atveju skaičiuotina nuo pareiškėjo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento (2000 m. sausio mėn.). Ieškinio senaties termino institutas įpareigoja ieškovus imtis priemonių ginant savo pažeistas teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007 m. sausio 18 d. nutartimi sprendęs apeliacinį skundą analogiškoje byloje, pažymėjo, kad „asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs.“ Ši naujai suformuluota taisyklė yra išimtis, ir aiškinti jos plečiamai negalima. Iš nutarties teksto darytina vienareikšmė išvada, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį.

Mano, kad prašant priteisti negauto atlyginimo dalį iš valstybės, nelogiška be negauto atlyginimo (dalies, kurį pareiškėjas realiai būtų gavęs) prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės, pareiškėjas turės pareigą grąžinti juos vėlgi į valstybės biudžetą.

Taip pat nurodė, kad šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 str., kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Darbo kodekso 298 str. komentare nurodyta, kad ieškovui suteikiama teisė pačiam pasirinkti jam palankesnį konkretų trejų metų laikotarpį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad reikalingų nustatyti faktinių aplinkybių įrodinėjimo našta priklauso atsakovams. Lietuvos Respublikos administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, išnagrinėjęs panašią bylą, taip pat nurodė, kad įrodinėjimo našta šiuo atveju priklauso valstybei, tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Pažymėjo, kad sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra nurodyta (konstatuota) pačiame Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo didinimo koeficientą. Tokiu būdu sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra konstatuota galiojančiame teisės akte (įstatymo sutikimo su Konstitucija prezumpcija, Konstitucijos 105 str.), dėl šios priežasties ši aplinkybė tampa nebeįrodinėtinu preziumuojamu faktu (CPK 182 str. 1 d. 4 p.). Mano, kad Rusijos ekonominė krizė 1998 metais ir jos neigiami padariniai Lietuvos ekonomikai yra visiems žinomas faktas, todėl teismui tai pripažinus, nebeįrodinėtinas (CPK 182 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, kad valstybėje 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo priėmimo metu buvo susiklosčiusi sunki ekonominė ir finansinė situacija bei tęsėsi iki 2003 metų. Skunde šia aplinkybe grindžiamas prašymas priteisti nuo 2003 m. sausio 1 d. negautą sumažintą atlyginimą. Tokiu būdu, vadovaujantis CPK 182 str. 1 d. 5 p. ir 187 str., šios faktinės aplinkybės ir šiuo pagrindu nebeįrodinėtinos.

II.

Atsižvelgęs į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 18 d. iki 2007 m. spalio 15 d. (laikotarpis, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimą) turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio

24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą, ši jo teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. nuostatą, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat į LR civilinio kodekso 1 knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, iš atsakovo priteisė neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 17 d. iki 2007 m. spalio 15 d., viso – 98 216,36 Lt (6 257,38 Lt – už 2004 m.; 32 945,94 Lt – už 2005 m.; 32 889,16 Lt – už 2006 m.; 26 123,88 Lt – už 2007 m.) (b. l. 141 – 142), t. y. už tris metus nuo skundo pareiškimo teisme dienos (nuo 2004 m. spalio 17 d. iki 2007 m. spalio 16 d.). Pažymijo, kad ši neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.

III.

Kadangi pagal įstatymą ši valstybės prievolė vykdoma dalimis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalimi, kreditorius negali nepriimti tokio prievolės vykdymo. Kadangi pareiškėjo reikalavimas bus įgyvendinamas vadovaujantis įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjo reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu, tai yra pareiškėjas siekia prisiteisti savo darbo užmokesčio dalį, kuri jam nebuvo mokama sumažinus darbo užmokestį, apskaičiuojamą pagal 1997 m. birželio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 straipsniu garantuotu teismų ir teisėjų nepriklausomumu ir kitomis Konstitucijos nuostatomis. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, yra pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Spręsdamas analogiškas bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams (teisėjams) turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009 ir kt). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodydamas kitą trejų metų laiko nustatymo teisinį pagrindą (DK 27 straipsnio 2 dalį), šį klausimą išsprendė iš esmės teisingai.

Atsakydama į atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas skirtas grąžinti teisėjams nesumokėtą darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį ne ginčo tvarka. Tačiau minėtas įstatymas negali pašalinti pareiškėjo teisės į teisminę gynybą. Tai patvirtina ir įstatymo nuostatas detalizuojantis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtintas Aprašas, kuriame nurodyta, jog teisėjai per 30 darbo dienų nuo šio aprašo įsigaliojimo pateikia teismui, kuriame jie dirbo, rašytinį prašymą išmokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, teismai per 2 mėnesius nuo aprašo įsigaliojimo pagal pateiktus prašymus apskaičiuoja nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir t.t. (4 -5 p.). Be to, Apraše įtvirtinta, jog Nacionalinė teismų administracija privalo užtikrinti, kad į teisėjų sąrašą, pagal kurį nesumokėta darbo užmokesčio dalis išmokama vykdant įstatymą, nebūtų įtraukti teisėjai, kuriems nesumokėta darbo užmokesčio dalis priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu (išskyrus atvejus, kai ši dalis priteista už mažesnį nei trejų metų laikotarpį), ir bendras laikotarpis, už kurį išmokama nesumokėta darbo užmokesčio dalis, neviršytų trejų metų (7 p.), teisėjai ar jų įpėdiniai turi teisę pasirinkti, kad jiems nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų išmokama pagal įstatymą, ir atsisakyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo (12 p.).

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismui apgynus pareiškėjo teises teismine tvarka, jis negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009).

Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu (ši aplinkybė patvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295) teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams. Atidėti sprendimo vykdymą ilgesniam laikui, kaip prašė atsakovo atstovas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. palikti nepakeistą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.