- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-20
- Bylos Nr.
- 2K-602/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- R. K.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 21 d. nuosprendžiu R. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė R. K. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.
Į paskirtą bausmę įskaičiuotas laikas, atliktas pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį bei išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2006 m. lapkričio 16 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 14 d., apie 23.00 val., ,,duomenys neskelbtini“, J. D. namuose panaudojo fizinį smurtą prieš K. S.: sudavė sėdinčiam nukentėjusiajam vieną kartą kumščiu į galvos sritį, šiam nuo smūgio nugriuvus ir praradus sąmonę, įspyrė ne mažiau kaip 20 kartų į krūtinę, nugarą bei šonus, po to gumine lazda sudavė ne mažiau kaip 10 kartų į krūtinę, taip padarė nukentėjusiajam krūtinės sumušimą, dešinio IX ir kairio VIII šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvas nugaroje ir juosmenyje, odos nubrozdinimą dešiniajame smilkinyje, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo K. S. sveikatą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti teismų sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. jo veiksmus vertinti kaip padarytus esant būtinajai ginčiai.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie lėmė nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų priėmimą.
Kasatorius tvirtina, kad jo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą nepatvirtina neginčytini bylos įrodymai. Jis mano, kad turėjo teisę ginti savo turtą nuo vagystės ir būstą nuo neteisėto įsibrovimo; ši teisė kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 24 straipsnių, kuriuose įtvirtinta, kad žmogaus būstas neliečiamas, be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama, nuosavybė neliečiama. Kasatoriaus manymu, jo veikoje nėra vieno jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymio – kaltės (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjant bylą nesilaikyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bylos teisingo išnagrinėjimo principo.
Teismai bylą išnagrinėjo neobjektyviai, įrodymus ištyrė neišsamiai, neteisingai juos įvertino, pažeidė BPK 301 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus manymu, nesiaiškinta svarbiausia aplinkybė – buvo įsibrauta į svetimą būstą, ar ne. Nukentėjusysis K. S. pripažino, kad jis kartu su kitais dviem asmenimis į tuščią namą (svetimą būstą) įsibrovė pro langą ir ten visi gėrė. Taigi jis (kasatorius) teisėtai gynė savo namą nuo įsibrovėlių, kurie į jį pateko neteisėtai ir ketino pavogti jo daiktus (prie durų buvo jo lagaminas, atjungtas televizorius ir DVD). Aplinkybė, kad K. S. atsisakė rašyti pareiškimą, nes pretenzijų niekam neturi, tik patvirtina, kad jis dėl savo veiksmų yra kaltas, tačiau teismas to teisiškai nevertino, todėl buvo šališkas. Kasatoriui neaišku, kodėl teismas daro išvadą, kad jo versija, jog jis gynė savo būstą, nuosavybę nuo girtų įsibrovėlių, kurių buvo trys, o jis vienas, paneigta. Tokia išvada nepagrįsta įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat kasatoriui nesuprantama, kodėl teismas jo kaltę grindžia įsibrovėlių parodymais, kurie, norėdami išvengti atsakomybės, gali meluoti. Kasatoriaus manymu, klaidingas išvadas teismas padarė dėl to, kad neobjektyviai įvertino jo (kasatoriaus) nurodytas aplinkybes. Apskritai teisinis įsibrovimo į svetimą būstą vertinimas šioje byloje šališkas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti įrodymai taip pat nepaneigia jo pozicijos, kad jis turėjo teisę ginti savo turtą, būstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius savaip vertina įrodymus, nesutinka su teismų išvadomis dėl atskirų faktų (viso proceso metu neneigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam K. S., tačiau neigė kaltinime nurodytą smūgių skaičių, taip pat neigė, kad spardė nukentėjusiajam į krūtinės sritį), nėra kasacijos dalykas, todėl jie paliktini nenagrinėti.
Prokuroras nurodo, kad byloje yra įrodymai, patvirtinantys tyčinį kasatoriaus veiksmų pobūdį. Tai, kad R. K. įvykdė nusikaltimą, matyti iš nukentėjusiojo, liudytojų V. D., S. L., D. S. parodymų bei rašytinių įrodymų, kuriuos teismai išsamiai išanalizavo. Esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymų nėra, todėl teismai šiais įrodymais remdamiesi priėmė sprendimą, kad ištirtų įrodymų visuma patvirtina R. K. kaltę. Konflikto priežastis, jo pradžia, eiga, nuteistojo ir nukentėjusiojo atlikti veiksmai bei sužalojimų padarymo nukentėjusiajam mechanizmas yra nustatyti remiantis ne prielaidomis, o byloje surinktų įrodymų analize ir jų visumos įvertinimo pagrindu.
Pagal BK 28 straipsnį būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, tačiau byloje nėra duomenų, kad R. K. grėsė pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Teismai pagrįstai konstatavo, jog nuteistajam suduodant smūgius nukentėjusiajam nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Nukentėjusiojo, liudytojų V. D., S. L., D. S., iš dalies ir paties kasatoriaus parodymai bei rašytiniai įrodymai nepatvirtina kasatoriaus teiginio, kad įvykio situacijoje jis turėjo teisę gindamas savo turtą kėsintis į nukentėjusiojo sveikatą. Bylos įrodymais nenustatyta, kad S. L., Ž. Š. ir nukentėjusysis K. S., patekę į J. D. namą, buvo užklupti grobiantys jo turtą, kėsinosi į nuteistojo ir kartu su juo grįžusių namo asmenų, sveikatą ar gyvybę. Iš bylos įrodymų matyti, kad, grįžus nuteistajam, V. D. ir J. D., nukentėjusysis ir Ž. Š. sėdėjo prie stalo ir vartojo alkoholinius gėrimus, S. L. miegojo. Jokių agresyvių ar panašaus pobūdžio veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi, nuo kurių reiktų gintis, šie neatliko. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis nukentėjusįjį kurį laiką mušė gulintį, po kurio laiko sudavė smūgius gumine lazda. Tokių kasatoriaus veiksmų negalima vertinti kaip gynybinių. Pats R. K. teisme paaiškino, kad sumušė K. S. iš pykčio, dėl to, kad asmenys, kuriuos jis rado namuose, galėjo jį apvogti. Tai, kad R. K. smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo iš pykčio patvirtina ir ta aplinkybė, kad į policiją dėl įsibrovimo į patalpą jis nesikreipė nei iš karto pamatęs jo gyvenamajame būste esančius pašalinius asmenis, nei konflikto su jais metu, nors tam turėjo visas galimybes. Be to, kaip pagrįstai konstatavo teismai, tai taip pat patvirtina ir V. D. parodymai, kad kai R. K. praėjo pyktis, jis K. S. ir S. L. išleido, taip pat šio liudytojo bei nukentėjusiojo parodymai, kad R. K. nukentėjusiajam sudavė daug smūgių, vėliau mušė ir gumine lazda, taip pat sudavė smūgius Ž. Š. ir S. L. klausinėdamas, kas sugalvojo patekti į namą. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, pagrindo konstatuoti, kad R. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė dėl jo pavojingo kėsinimosi, t. y. veikdamas būtinosios ginties situacijoje, nėra.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri nors formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.
Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar jis buvo realus, t. y. tikras, o ne asmens įsvaizduojamas, ar kėsinimasis buvo akivaizdus, t. y. prasidėjęs ir dar nepasibaigęs, o teisė į būtinąją gintį neišnykusi. Esant pirmiau paminėtoms sąlygoms, nustatinėjama, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ar nebuvo peržengtos būtonosios ginties ribos.
Byloje nustatyta, kad R. K. kartu su namo šeimininke J. D. ir jos broliu V. D., grįždami vakare namo, iš tolo pamatė namo viduje degančią šviesą. Įėję į vidų, pamatė tris iš matymo pažįstamus asmenis: du – K. S. ir Ž. Š. – sėdėjo prie stalo ir gėrė alkoholinius gėrimus, o trečias – S. L. – miegojo. Taip pat, pasak R. K., jis pastebėjo, kad prie durų stovi jo lagaminas, o televizorius ir DVD grotuvas išjungti iš tinklo. Todėl jis nusprendė, kad į namą neteisėtai įsibrovę asmenys ketino šiuos daiktus pavogti. Kasatorius teisus teigdamas, kad nukentėjusysis kartu su Ž. Š. ir S. L. neteisėtai įsibrovė į svetimą namą. Paprastai į svetimą būstą braunamasi turint tikslą vogti arba sužaloti žmones, taigi tokiu atveju neabejotinai kyla teisė į būtinąją gintį. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo turi teisę ginti būsto neliečiamybę, nuosavybę nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Iš bylos duomenų matyti, jog Ž. Š. žinojo, kad šiame name gyvena R. K. ir kad namo šeimininkė J. D. draugauja su S. L. seserimi, be to, šie asmenys atvyko neturėdami nusikalstamų tikslų. Pamatę R. K., name esantys žmonės nepuolė nei jo mušti, nei griebti kambaryje buvusių daiktų, siekdami juos išnešti ar patys pasprukti. Pažymėtina, kad nei nukentėjusysis K. S., nei Ž. Š. su S. L. neatliko tokių veiksmų, kurie leistų manyti, jog jų veiksmai tiek pavojingi, kad nuo jų reikėtų gintis naudojant smurtą. Jie nepuolė muštis, elgėsi ramiai, be to, buvo labai girti. Matydamas tai, kasatorius turėjo išsiaiškinti susidariusią situaciją, susigaudyti, kad nei į jį, nei į jo turtą niekas nesikėsina, name esantys asmenys pabėgti neketina. Juolab kad trečias „svečias“ miega, į nieką nereaguodamas, o kiti du sėdi prie stalo ir girtauja. Be to, jie iš matymo pažįstami žmonės. Taigi kasatorius turėjo suvokti, kad nėra realaus kėsinimosi ir galima apsieiti be smurto. Jei jis to nesuvokė, tai padarė klaidą, t. y. pateko į tariamos būtinosios ginties situaciją ir pradėjo gintis nuo nesamo (tariamo) kėsinimosi. Tariamoji gintis gali būti prilyginta būtinajai ginčiai ar jos ribų peržengimui, esant kitoms būtinosios ginties teisėtumo sąlygoms, ir jeigu besiginantis, atsižvelgiant į situacijos ypatumus, neturėjo ar negalėjo suvokti, kad nėra pavojingo kėsinimosi.
Byloje nustatyta, kad paklausęs, ką jie čia veikia, kasatorius iš karto puolė mušti nukentėjusįjį K. S.. R. K. pradėjus mušti K. S., šis prašėsi paleidžiamas, po to sugebėjo pabėgti nuo R. K., tačiau šis jį surado ir mušė toliau. Tokia situacija leidžia teigti, kad nebuvo tokio pavojingo kėsinimosi, kuris suteiktų teisę kasatoriui gintis ar ginti nuosavybę. Nors pašaliniai asmenys į būstą pateko neteisėtai, šis faktas pats savaime dar nesukelia teisės į būtinąją gintį panaudojant smurtą, jei asmenų veiksmai nekelia jokios realios ir akivaizdžios grėsmės. R. K., iki galo neišsiaiškinęs situacijos, pradėjo smurtauti. Tai, jog kasatorius suprato, kad šioje situacijoje nebuvo realaus kėsinimosi, rodo ir ta aplinkybė, kad R. K. į teisėsaugos institucijas nei tą pačią, nei kitą dieną nesikreipė nei dėl neteisėto įsibrovimo į būstą (BK 165 straipsnis), nei dėl vagystės (BK 178 straipsnis). Nukentėjusysis K. S. pripažino, kad kartu su Ž. Š. ir S. L. įlindo į svetimą namą pro langą, tačiau ne vagystės tikslu, visi trys sėdėjo, gėrė alkoholinius gėrimus ir laukė grįžtančių šeimininkų, mat Ž. Š. ieškojo S. L. sesers, kuri draugauja su namo šeimininke. Net ir sutikus su kasatoriaus argumentais dėl jo įsivaizdavimu galimos jo turto vagystės, bylos aplinkybės rodo, kad kasatorius, būdamas pakankamai dėmesingas, turėjo ir galėjo suvokti, jog esamoje situacijoje nėra realaus pavojingo kėsinimosi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes ir nėra pagrindo gintis ar ginti nuosavybės, panaudojant jėgą. Taigi galima teigti, kad kasatorius padarė nepateisinamą klaidą.
Be to, pažymėtina, kad R. K. žalojo K. S. suduodamas vieną kartą kumščiu į galvos sritį, ne mažiau kaip 10 kartų gumine lazda į krūtinę ir ne mažiau kaip 20 kartų įspirdamas į krūtinę, nugarą bei šonus, t. y. gana ilgą laiką, nors šis aktyviai nesipriešino, net bėgo nuo jo. Taip pat nustatyta, kad kasatorius sudavė Ž. Š. ir S. L.. Visa tai rodo tyčinį jo tolesnių veiksmų pobūdį. R. K. teisme paaiškino, kad sumušė K. S. iš pykčio, dėl to, kad asmenys, kuriuos jis rado namuose, galėjo jį apvogti. Bet vagystės veiksmai dar nebuvo prasidėję, taigi įsivaizduojamas kėsinimasis nebuvo akivaizdus. Taigi nėra ir šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai R. K. nuteisė už tyčinį nesunkų K. S. sveikatos sutrikdymą. Teismų išvados dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pagrįstos išsamiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.