Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro ieškinį atsakovams A. P. ir K. L. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovų A. P. ir K. L. solidariai 2 339, 44 Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 2 339, 44 Lt sumos nuo bylos iškėlimo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 70 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2007-07-09 įvykusio metu buvo apgadintas L. M. priklausantis automobilis Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio kaltininku pripažintas atsakovas A. P., vairavęs K. L. priklausantį automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad žala automobiliui Renault Laguna, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsirado dėl atsakovo A. P. kaltės, tarp jo veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas A. P. privalo atlyginti nuostolius ieškovui, atlyginusiam atsakovo veiksmais padarytą žalą (CK 6.263 straipsnis, 6.270 straipsnis, 6.280 straipsnio 1 dalis). Teismas nenustatė, kad atsakovas A. P. automobilį vairavo savavališkai, neturėdamas automobilio savininko leidimo, todėl konstatavo, jog perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, atsakovas pažeidė TPVCAPD įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Pagal minėtą TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jo valdytojas A. P..

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad automobilio savininko K. L. atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą, konstatavo, kad atsakovų A. P. ir K. L. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš TPVCAPD įstatymo, ir priteisė iš jų solidariai ieškovui 2 339, 44 Lt nuostoliams atlyginti.

Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi teismas iš atsakovų solidariai priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. rugsėjo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas ir netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Visų pirma, teismas netinkamai taikė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, nes šis įstatymas jokios solidariosios atsakomybės nenumato. Minėto įstatymo 4 str. 2 d. nustato, kad už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 str. nustatyta tvarka atsako arba transporto priemonės savininkas arba asmuo, kuris transporto priemonę naudoja kitų sutarčių pagrindu.

Atsakovas K. L. automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdė pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, tačiau šios sutarties nebuvo įregistravęs VĮ Regitroje, todėl formaliai ši transporto priemonė buvo registruojama atsakovo vardu. Šios aplinkybės patvirtinimui atsakovas pateikia šiuo metu surastą antrąjį sutarties egzempliorių, nes anksčiau negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Todėl prašo jį pateikti apeliacinės instancijos teismui.

Teismas netinkamai taikė CK 1.125 str. 8 d. numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Atsakovas nėra atsakingas už atsakovo A. P. kaltais veiksmais sukeltos avarijos pasekmes, todėl nėra bendraskolis, todėl teismas visiškai be pagrindo taikė CK 6.12 str. 1 d. nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl apelianto kaip transporto priemonės savininko solidarios atsakomybės su tiesiogiai žalą padariusiu asmeniu pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 23 str. 1 d.

Nustatyta, kad 2007 m. liepos 9 d. autoįvykio metu apgadintas L. M. priklausantis automobilis Renault Laguna, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Autoįvykio kaltininku pripažintas atsakovas A. P., vairavęs atsakovui K. L. priklausantį automobilį VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 4). Atsakovo A. P. civilinė atsakomybė vairuojant transporto priemonę VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl žalą dėl autoįvykio nukentėjusiajam asmeniui, vadovaujantis 2002 m. kovo 29 d. paslaugų tiekimo sutartimi Nr. 11, atlygino UAB “ERGO Lietuva”, sumokėdamas 3 089, 44 Lt draudimo išmoką (b. l. 5-16), kurią vykdydamas su UAB “ERGO Lietuva” sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 2.1.3 punkto nuostatą grąžino pastarajam sumokėtą sumą (b. l. 17). Ieškovas 2008 m. vasario 28 d., realizuodamas atgręžtinio reikalavimo teisę, kreipėsi į asmenį, pripažintą kaltu dėl eismo įvykio – atsakovą A. P., reikalaudamas atlyginti ieškovo patirtą žalą (b. l. 27). 2010 m. liepos 20 d. ieškovas pretenzija kreipėsi į automobilio savininką K. L. reikalaudamas atlyginti žalą (b. l. 28). Atsakovas A. P. ieškovui atlygino 750 Lt žalos: 2008 m. gegužės 19 d. sumokėjo 350 Lt, 2008 m. birželio 20 d. – 150 Lt, 2008 m. liepos 28 d. - 150 Lt, 2008 m. rugsėjo 19 d. – 100 Lt. Kita žalos dalis - 2 331, 44 Lt ieškovui nėra atlyginta.

Teismas ieškovo reikalavimų likusią dalį žalos priteisė iš žalą tiesiogiai padariusio asmens atsakovo A. P. solidariai su automobilio savininku atsakovu K. L.. Pastarasis atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė solidarią atsakomybę jo atžvilgiu, nes TPVCAPDĮ solidarios atsakomybės nenumato. Su tokiu apelianto argumentu nėra pagrindo sutikti.

Atgręžtinis ieškovo Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D.,bylos Nr. 3K-7-300/2010).

TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi įtvirtinta Draudiko biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams atitinka ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas Draudikų biuro reikalavimui.

Automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi apeliantas pažeidė Įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. G. ir K. B., bylos Nr. 3K-3-325/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku (ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre), turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D.,bylos Nr. 3K-7-300/2010). Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nei vienas iš atsakovų neginčijo aplinkybės ir neteikė teismui įrodymų, jog apeliantas nėra automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Tik apeliaciniame skunde apeliantas iškėlė klausimą, jog jis nėra minėto automobilio savininkas, nes jį dar 2007-05-26 pardavęs kitam atsakovui ir kartu žalą padariusiam asmeniui A. P., ir pateikė su apeliaciniu skundu šių asmenų surašytą raštelį apie automobilio perleidimą (b.l. 77). Šį įrodymą atsisakoma priimti, nes jis neatitinka CPK 314 straipsnyje numatytų kriterijų dėl įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui, t.y. šis įrodymas nebuvo pateiktas pirmos instancijos teismui, taip pat nėra pagrindo nurodyti, kad jo pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo priėmimo dienos, nes atsakovas apie automobilio pardavimą bylos nagrinėjimo metu neteigė, atvirkščiai nurodė, jog automobilis priklauso jam, o atsakovas A. P. juo naudojosi savavališkai. Sutinkamai su CPK 306 str. 2 d. nuostata apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmos instancijos teisme, todėl nauja iškeltas argumentas, jog apeliantas nėra automobilio savininkas, nenagrinėjamos.

Taip pat kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog teismas netinkamai aiškino CK 1.125 str. 8 d., kurioje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovo pareikštas reikalavimas regresinis, jam taikytinas trijų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovas savo prievolę (pirmąją prievolę) įvykdė 2007 m. gruodžio 5 d. atlygindamas eismo įvykio metu automobilio Renault Laguna savininkui padarytą žalą (b. l. 21). Be to pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas A. P. pripažino prievolę atsakovui, 2008 m. rugsėjo 19 d. atlikdamas mokėjimą ieškovui. Šis veiksmas sąlygojo senaties termino nutraukimą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis). CK 6.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu skolą pripažįstą vienas iš bendraskolių, toks pripažinimas taikomas ir kitiems bendraskoliams. Todėl ieškinio senaties terminą teisingai skaičiavo nuo 2008 m. rugsėjo 19 d. Terminas turėjo baigtis 2011 m. rugsėjo 19 d. Ieškinys išsiųstas teismui 2011 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 32), todėl ieškinys paduotas nepasibaigus ieškinio senaties terminui.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, neišeidamas už ieškinio ribų, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistu (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.