Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-11 · Administracinė byla Nr. I-599-644/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-11
Bylos Nr.
I-599-644/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02168-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-599-644/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02168-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 11 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. (A. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Z. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 32 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-4) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 26 d. iki 2017 m. spalio 2 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 8 būryje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas ankštoje patalpoje, kurioje gyveno apie 15 asmenų, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Būrio nuteistieji (60-80 asmenų) naudojosi 3 klozetais, 3 pisuarais (vienas jų neveikė), dėl ko prie sanitarinių įrenginių susidarydavo eilės, reikėjo laukti eilėse apie 30-40 min. Patalpose buvo parazitų ir tarakonų, kurie platina odos ligas. Natūralus apšvietimas ir vėdinimas nepakankamas, ventiliacija neįrengta, tai sukėlė fizinius nepatogumus, psichologinius išgyvenimus. Pareigūnai elgėsi netinkamai, nes tyčia sukeldavo įtampą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė išgyvenimus, psichologinį bei emocinį stresą, kančią, privatumo trūkumą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 8-14, 40-41) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 8 būrio (81 brigada) 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 50,81 kv. m, joje gyveno iki 16 nuteistųjų. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Būrio nuteistieji naudojosi 3 klozetais ir 3 pisuarais, be to, tarp klozetų įrengtos pertvaros, taigi privatumas pareiškėjui buvo užtikrintas. Nuteistiesiems kas savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po šiltu dušu, tuo tikslu dušinėje įrengta 15 dušo ragelių. Dušu nuteistieji naudojasi pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintą grafiką. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2016 m. lapkričio mėnesį atliko patikrinimą dėl objekto atitikties Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimams ir pažeidimų nenustatė. Gyvenamosios patalpos, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Natūralus apšvietimas užtikrinamas per patalpose esančius langus. Esant poreikiui, pataisos namai atlieka einamuosius patalpų remonto darbus. Gedimų šalinimo darbai 8 būrio sanitariniame mazge buvo atlikti 2017 m. sausio 17 d. ropojančių ir skraidančių vabzdžių kontrolė ir naikinimas, graužikų kontrolė ir naikinimas Marijampolės pataisos namuose vyksta išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 8 būryje laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 26 d. iki 2017 m. spalio 2 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. spalio 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrio (81 brigada) 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 50,81 kv. m, ginčo laikotarpiu gyveno iki 16 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko nuo 3.17 kv. m (50,81/16) ploto (b. l. 15-16, 17, 30). Daroma išvada, kad pareiškėjui 8 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas. Pastebėtina, kad į baldų plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma kameroje nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai, dėl baldų užimamo ploto, atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl oro trūkumo ar nemalonaus kvapo jose.

Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Pažymėjo, kad būrio nuteistieji (60-80 asmenų) naudojosi 3 klozetais, 3 pisuarais, dėl to prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės.

Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo nurodyta, kad tualete prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, praustuvę – dešimčiai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normoje numatyta, kad tualete turi būti vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, viena praustuvė – penkiolikai nuteistųjų.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 8 būrys naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai, 5 praustuvės, minėtas aplinkybes taip pat patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos 8 būrio sanitarinio mazgo foto nuotraukos (b. l. 37, 38). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 8 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 76 nuteistųjų (b. l. 17).

Teismas, įvertinęs 8 būryje laikomų nuteistųjų skaičių (iki 76 asmenų), sprendžia, kad iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos aprūpinimo normos įsigaliojimo, sanitarinių įrenginių skaičius 8 būryje ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl didelio nusiteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių įrenginių. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (sanitarinių įrenginių trūkumo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Teismas pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini nepagrįstais.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovo atstovas nurodo, kad Marijampolės pataisos namuose yra periodiškai atliekamas kenkėjų naikinimas ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 24-28), pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto (b. l. 20-22) matyti, kad patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų patalpose nepastebėta. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo matyti, kad UAB „Dezinfa“ ginčo laikotarpiu pataisos namų gyvenamosiose patalpose vykdė graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbus, tame tarpe gyvenamosiose patalpose (b. l. 43-49). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo naikinimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o skundo argumentai dėl minėtų aplinkybių laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (tyčia sukeldavo įtampą), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Audrius Grauželis