Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-119-366/2013

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01070-2011-3

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., ir nubaustas vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 178 str. 2 d., ir nubaustas vienerių metų dvejų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir T. V. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dviems metams, kuri sutinkamai su BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-02-15 nuosprendžiu paskirta bausme ir T. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas visas bausmės laikotarpis, atliktas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-02-15 nuosprendį.

Šiuo nuosprendžiu iš T. V. priteistas 300 Lt turtinės žalos atlyginimas ir solidariai su kitais nuteistaisiais 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo M. G. naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir Ž. S., D. S., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. V. nuteistas už tai, kad jis 2011-10-18, apie 13 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su bendravykdytojais Ž. S. ir D. S., būdamas bute adresu (duomenys neskelbtini), D. S. vieną kartą sudavus kumščiu M. G. į krūtinę ir nukentėjusiajam pargriuvus ant lovos, kartu su D. S. ir Ž. S. rankomis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau šešių smūgių į įvairias kūno vietas, taip padarydami M. G. poodines kraujosruvas akių vokuose, žastuose, kairiame dilbyje ir nugaroje, dviejų dantų lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, t.y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą;

be to, jis 2011-10-18, apie 13 val., bute (duomenys neskelbtini), nuėmęs nuo M. G. rankos 300 litų vertės laikrodį, atvirai pagrobė svetimą, M. G. priklausantį turtą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų ir pagrįstai T. V. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors nuteistasis apeliaciniu skundu neigia pagrobęs nukentėjusiajam M. G. priklausantį laikrodį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu T. V. kaltė, įvykdžius BK 178 str. 2 d., numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančių ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusiojo parodymai apie tai, jog T. V. nuo jo rankos nuplėšė laikrodį, viso proceso metu buvo nuoseklūs (I t., b.l. 6, 22-31, II t., b.l. 180-181), jo parodymuose prieštaravimų, ar neatitikimų kitai bylos medžiagai nėra, priešingai, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja A. D., kuri po įvykio betarpiškai bendravo su nukentėjusiuoju, parodė, jog jos sūnus, t.y. nukentėjusysis M. G., turėjo rankinį laikrodį, kurį jam padovanojo sesuo, laikrodis buvo pirktas užsienyje. Paskutinį kartą laikrodį matė dieną prieš įvykį, o įvykio dieną nuėjus pas sūnų, šis jai pasakė, jog jis ne tik sumuštas, bet iš jo pagrobtas ir laikrodis (I t., b.l. 49-50, II t., b.l. 182-183). Kadangi byloje nėra nustatyta, kad liudytoja A. D. būtų sulaužiusi priesaiką ir davusi melagingus parodymus, vien ta aplinkybė, jog minėta liudytoja saistoma šeimyniniais ryšiais su nukentėjusiuoju, nėra pagrindas jos parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Be to, laikrodžio įgijimo aplinkybes taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusiojo sesuo I. J., kuri parodė, kad jubiliejaus proga broliui, t.y. nukentėjusiajam M. G., padovanojo užsienyje pirktą laikrodį, kuris buvo tamsios spalvos (I t., b.l. 53). Tai, jog nukentėjusysis ankščiau turėjo laikrodį patvirtino ir kitas nuteistasis Ž. S., kuris akistatų metu parodė, jog yra matęs kaip nukentėjusysis ankščiau nešiojo tamsios spalvos laikrodį (I t., b.l. 83, 90). Teisėjų kolegijos nuomone, šie duomenys sudaro vieningą ir nuoseklią įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, visumą. Pažymėtina, jog byloje nėra nustatyta, jog nukentėjusysis ar liudytojos A. D., I. J. siektų nepagrįstai apkalbėti apeliantą, priešingai, šių asmenų parodymai atitinka tikrąsias faktines aplinkybes, jais netikėti nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams dėl T. V. kaltės padarius BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.

Apelianto prašymas apklausti daugiau liudytojų, kurie galimai žino, ar nukentėjusysis turėjo laikrodį ar ne, atmestas pagrįstai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis taip pat pageidavo papildomos liudytojų apklausos, tačiau nenurodė konkrečių asmenų, kurie turėtų būti apklausiami. Pažymėtina, kad įrodymų pakankamumo reikalavimas nereiškia, kad baudžiamajame procese turi būti įrodinėjama iki begalybės. Baudžiamojo proceso įstatyme nereikalaujama atlikti visų įmanomų veiksmų, kurių atlikimas kokybiškų naujų rezultatų negali duoti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai pagal bylos aplinkybes yra pakankami neabejotinai išvadai dėl T. V. kaltės daryti.

Apeliantas taip pat prašo sušvelninti paskirtą bausmę pagal BK 138 str. 1 d., tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, sprendžia, kad apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas įvertino bei pritaikė tinkamai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. V. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra.

Parinkdamas T. V. skirtiną bausmės rūšį už padarytą tyčinį nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog T. V. praeityje 3 kartus teistas, naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė bausmės, paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-02-07 nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu (II t., b.l. 54-76), ir kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.), t. y. asmeniui keliančiam didesnį pavojų visuomenei, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Atsižvelgus į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veika padaryta bendrininkų grupėje) bei įvertinus jo asmenybę apibūdinančius duomenis (psichikos sveikatos centro bei priklausomybės ligų kabinetų įskaitose neįrašytas, veikų padarymo metu turėjo dvi galiojančias administracines nuobaudas, teistas, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas patenkinamai, mokosi) ir jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vaidmenį, nėra pagrindo teigti, jog parinktas laisvės atėmimo bausmės dydis, kuris yra artimas sankcijoje numatytam vidurkiui, yra neadekvatus, pažeidžiantis teisingumo ir protingumo principus. Vien tai, jog nuteistasis nukentėjusiajam sudavė mažiau smūgių nei kiti nuteistieji, įvertinus aptartas aplinkybes, nesuteikia pagrindo švelninti T. V. paskirtos bausmės. Nustatytos aplinkybės rodo, jog apeliantas reikiamų išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, todėl akivaizdu, kad su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ar paskirtos bausmės termino sumažinimas T. V. toliau formuotų neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimą, dėl ko nebūtų pasiekti BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.