- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-19
- Bylos Nr.
- A-2058-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02525-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–6).
Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. liepos 20 d. perpildytose kamerose, kurių plotas maždaug nuo 18 iki 17 kv. m, su 3–8 asmenimis. Kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna. Patalpose yra stalas, užimantis 1,3 kv. m grindų ploto, sanitarinis mazgas, užimantis 1,8 kv. m grindų ploto, 6 gultai dviejų aukštų, užimantys 6 kv. m grindų ploto. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, pareigūnai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjo nuomone, jei patalpa 20 kv. m, tai turėtų būti 4 miegamosios vietos ir ne daugiau. Dėl tokių Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, nepatogumus. Įrodinėdamas neturtinę žalą, vadovavosi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, juos cituoja, nurodė Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 104–113) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu. Kaip matyti iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. 60/09-30296 „Dėl A. K.“, pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,65 kv. m iki 10,1 kv.m, o tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje visas jo kalinimo dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, asmenys ne visą dieną būna gyvenamojoje kameroje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Kamera Nr. 93 Šiaulių visuomenės sveikatos centro buvo patikrinta 2015 m. kovo 4 d. (išvados surašytos 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84). Nustatyta, kad santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta atitinka nustatytas higienos normas, kamera suremontuota, pelėsio nėra, nuo lubų nebyra. Nurodė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punkto nuostatas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini. Šiaulių visuomenės sveikatos centas 2014 m. rugsėjo 25 d. atliko periodinį patikrinimą (išvados surašytos 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406), nurodė, jog įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pažymos Nr. 62/08-917, Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Pažymoje taip pat nurodytas ir kamerose esantis inventorius. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, reikalavimai netaikomi, nes jie susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad „Išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos“. Patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Tačiau 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 užfiksuotas nežymus pažeidimas – „vonelės daiktams sudėti labai nešvarios“. Minėtame patikrinimo akte laikino sulaikymo (kratų) patalpoje oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas higienos normas. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikino sulaikymo kameras. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Atsakovas vadovavosi HN 76:2010 56-60 punktais. Esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Informavo, kad patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) iki 2012 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiomis normomis. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr. EP-406 matyti, kad dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 8 d. užpildė asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketą Nr. 69/06-3438, kurioje nurodo, jog sutinka būti kalinamas gyvenamoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, o skundą teismui pateikė tik 2015 m. rugsėjo mėn., tačiau neįrodė savo tariamo nerūkymo. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punktu. Atsakovas prašė atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu (b. l. 119–131) pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015 m. rugsėjo 12 d. pažyma Nr. 60/09-30296 „Dėl A. K.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2015 m. vasario 7 d. iki 2015 m. liepos 20 d. (165 dienas). Pareiškėjas 164 dienas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, ir 1 dieną (ne visą) kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio (labai nežymiai) nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija iš dalies (nežymiai) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas iš dalies neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra viešai paskelbtas teisės aktas ir būtent jis konkrečiai reglamentuoja aktualų teisinį reguliavimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo – tamsu, šalta, drėgna. Teismas atsižvelgė į atsakovas pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-84 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 4 d.), Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktą Nr. EP-406, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. rugsėjo 22 d. Nr. 20/01-2341 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2014–2015 m. m.“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pažymą Nr.62/08-917 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39 punkte nustatyta, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Teismas rėmėsi HN 76:2010 22–24, 40 punktais. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti aukščiau minimi HN 76:2010 pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, nebuvo.
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiais. Teismas rėmėsi nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios HN 73:2010 14 punktu. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodoma, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Iš pateiktos Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketos matyti, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytinai nurodė, jog sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančio pirminės gydytojų apžiūros lapo matyti, kad prie pareiškėjo žalingų įpročių priskiriamas rūkymas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo su nerūkančiais būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją raštu. Pažymėta, kad neturima įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis, ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daryta išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad patikrinimų metu atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių liepiama nusirengti esant žemai temperatūrai, dėti daiktus į nešvarias dėžes. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodoma, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nurodoma, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimas. Iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius visada laikosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, tačiau nėra rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (ar atvežimo į Šiaulių tardymo izoliatorių) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti.
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui. Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais, daryta išvada, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų. Pareiškėjas kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini). Į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, jam suteikiama tinkama pagalba. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad jokių įrašų dėl dvasinių išgyvenimų, emocinių sukrėtimų, nepatogumų, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde. Pareiškėjas prie skundo pateikė 2015 m. vasario 11 d. medicininį pažymėjimą ir ranka įrašė dėl nekokybiškų medicinos paslaugų (vaistų neišdavimo). Teismas pažymėjo, kad nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Teismas nurodė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas. Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. pažymos Nr. 61/04-2975 matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais, į kuriuos buvo atsakyta.
Pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos, kilusios dėl laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. vasario 6 d., atlyginimo priteisimo atsisakyta priimti, nes teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismo nutartis nustatyta tvarka ir terminais apskųsta nebuvo.
Teismas, vadovaudamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjui nežymiai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir trumpą laikotarpį (1 dieną (ne visą) svyravo), laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui (b. l. 133).
Mano, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kadangi jis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti teisės į 4 kv. m, atskaičiavus baldus, europietišką standartą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmetė pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 138–140) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 7 d. iki 2015 m. liepos 20 d. jį Šiaulių TI laikant netinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatyto pažeidimo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjui nežymiai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir trumpą laikotarpį (1 dieną (ne visą) svyravo), nusprendė, kad šiuo atveju pakankama ir teisinga satisfakcija yra pažeidimo pripažinimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kodėl, jo vertinimu, Šiaulių TI administracija nežymiai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto: pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo laikomas nepilną 1 parą. Teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl higienos normų pažeidimo, rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu, pažeidimų apžiūros (patikros) patalpose pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu) laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje norma – 3,6 kv. m.
Be to, pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos žmogaus teisių teismo suformuotos praktikos.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir pobūdį (1 nepilną parą kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir mažesnio nei nustatyta norma), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl tokių pareiškėjo laikymo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata, pareiškėjas skundo teiginių dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kilusių pasekmių nedetalizavo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.
Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.