Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. A. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo P. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jai iš P. A. priteisiant 1350 eurų neturtinės žalos atlyginimo, o kitą civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atliginimo dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

P. A. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 1d. apie 6 val. prekybai skirtoje aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajai N. T. į krūtinę, tuo padarydamas kairės krūties vidinio apatinio segmento sumušimą su poodine kraujosruva ir giluminiu infiltratu (vėliau sukietėjimu ir cistomis) ir tuo padarė nesunkų jos sveikatos sutrikdymą.Kėdainių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad ištyrus byloje surinktus įrodymus nustatyta, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamasis P. A. pavartojo fizinį smurtą – spyrė vieną kartą į krūtinę nukentėjusiajai N. T., nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą, todėl veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nuteistojo P. A. gynėjas advokatas Sigitas Štaraitis prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendį.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas bei nepagrįstas išvadas, nes rėmėsi pagrįstų abejonių keliančiais įrodymais dėl galimo nukentėjusiosios N. T. sužalojimo.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad N. T. nuo kreipimosi į policiją dėl konflikto su nuteistuoju pradžios iki pat bylos nagrinėjimo teisme pabaigos, teigė, jog P. A. be kairės krūties sumušimo padarė ir kairio raktikaulio pelinio sąnario panirimą, kas pagal keturias specialistų išvadas atitiko nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau paskirta komisine teismo medicinos ekspertize buvo nustatyta, jog 2014 m. lapkričio 6 d. nustatytą kairio raktikaulio petinio sąnario panirimo diagnozę paneigia aukščiausios diagnostinės raiškos ir vertės radiologinis branduolinio magnetinio rezonanso (BMR) tyrimas, kuriuo nustatyti tik degeneracinio pobūdžio (netrauminės kilmės) kairės pusės viršdyglinio raumens sausgyslės bei tepalinio maišelio uždegimo požymiai, ir po šio tyrimo gydytojas traumatologas pakeitė diagnozės šifro kodą iš trauminio į netrauminį, tuo taip pat pripažindamas netrauminę ilgalaikių peties skausmų kilmę. Peties skausmas sužalojimas nevertinamas ir jo atžvilgiu sveikatos sutrikdymo mastas nenustatinėjamas. Be to, raktikaulis išnirti gali tik nuo stipraus tiesioginio trauminio poveikio į peties sritį iš šono (ko pasėkoje neišvengiamai susidaro ir poodinė kraujosruva peties srities išoriniame paviršiuje). Sukant ar „laužiant“ ranką už nugaros raktikaulis neišnyra. Viršdyglinio raumens sausgyslės uždegimą (ligą) galėjo iššaukti įvairūs aplinkos ir vidiniai veiksniai, funkcinis pertempimas sunkiu fiziniu darbu ir ypač skausmą malšinančių vaistų vartojimo fone (iš bylos medžiagos matyti, kad vaistų gėrė dėl krūtinės skausmo), dėl kurių padidėja skausminio dirginimo tolerancija ir žmogus „pažeidžia“ savo audinius juos funkciškai pertempdamas. Anot skundo autoriaus, vertinant tai, kas nurodyta, kyla pagrįsta abejonė ir dėl kairės krūties vidinio apatinio segmento sumušimo su poodine kraujosruva ir giluminiu infiltratu (vėliau sukietėjimu ir cistomis). Pažymima, kad apylinkės teisme buvo prašoma skirti papildomą ekspertizę, jog būtų įvertintas pačios nukentėjusiosios sunkus fizinis darbas. Apelianto teigimu, ekspertams patvirtinus, kad ir kairės krūties sumušimo gydymui turėjo įtakos nukentėjusiosios fizinis darbas, t. y. nelikus nesunkaus kūno sužalojimo, P. A. turėtų būti išteisintas. Be to, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes nukentėjusiosios parodymai laikytini nepatikimais, kadangi jos nurodytos kairio peties sužalojimo aplinkybės buvo paneigtos eksperto išvadomis. Juo labiau, kad jos pačios veiksmai dėl tos dienos įvykių buvo pripažinti administraciniu teisės pažeidimu.Skunde pažymima, kad apylinkės teismui nebuvo pagrindo daryti išvados, jog P. A. tyčia padarė nukentėjusiajai kairės krūties sumušimą, kadangi N. T. parodymų apie šį sužalojimą liudytojai nepatvirtino: K. R. matė, kaip P. A. nukentėjusiajai spyrė stovinčiai; D. L. parodė, kad pati nukentėjusioji atsitrenkė besilenkdama į kelį; D. A. matė kaip stūmė rankomis į nukentėjusiosios nugarą; pats P. A. parodė, kad stūmė nukentėjusiąją delnais į krūtinę. Akcentuojami, liudytojos D. L. parodymai, kad „pametė telefoną ir lenkėsi jį pasiimti ir tuo metu susidūrė su P. A. keliu. <...> kai jis ruošėsi spirti, ji pasilenkė ir gavosi tai netyčia“, ir tvirtinama, jog P. A. veiksmai toje situacijoje ne laikytini tyčiniais.Skunde teigiama, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas padarys išvadą, jog skundžiamas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, spręstina dėl nuteistajam paskirto įpareigojimo atsiprašyti nukentėjusiosios ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo. Apelianto manymu, atsižvelgiant į N. T. charakterį, jos elgesį su kitais žmonėmis, sunkiai tikėtina, kad atsiprašymas gali iššaukti tik dar didesnę jos agresiją, ir nėra aišku, kaip tas procesas galėtų pasibaigti. O priteistos neturtinės žalos dydis mažintinas, atsižvelgiant tiek į pačios nukentėjusios veiksmus, tiek į nuteistojo turtinę padėtį. Pažymima, kad P. A. realios pajamos per mėnesį sudaro tik apie 240 Eur – netekto darbingumo pensija. Nuteistasis neturi galimybių uždirbti daugiau, nes tai neleidžia padaryti jo sveikatos būklė.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo skundą atmesti.Nuteistojo P. A. gynėjo advokato S. Štaraičio apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis P. A. ir jo ginėjas ginčija nuteistojo kaltę ir apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodydami, kad P. A. nesumušė nukentėjusiosios N. T..Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas P. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo P. A. ir jo gynėjo argumentai, kuriais jie siekia, kad nuteistasis būtų išteisintas, yra nepagrįsti ir atmestini, nes P. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą 138 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.Nuteistasis P. A. ir jo gynėjas nurodo, kad nuteistojo kaltė dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neįrodyta, kadangi nukentėjusiosios parodymai nepatikimi, jos nurodytos aplinkybės apie kairio peties sužalojimą buvo paneigtos ekspertizės išvadomis, o teiginių apie kairės krūties sumušimą nepatvirtino liudytojai. Tačiau su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 1 d. apie 6 val., prekybai skirtoje aikštelėje buvo sumušta nukentėjusioji N. T., kuriai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad ši nusikalstama veika padaryta P. A. pavartojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją – spyrus jai vieną kartą į krūtinę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad N. T. nuosekliai nurodė jos sumušimo aplinkybes, jog būnant aikštelėje ir apžiūrint savo išstumdytas gėles P. A. jai stojantis spyrė į kairę krūtinės pusę, ji pajuto skausmą, pradėjo verkti, paėmė telefoną, ketindama iškviesti policiją, tačiau P. A. griebė jai už rankos, ją smarkiai užsuko, besigrumiant taip pat pajuto smūgį į galvą (t. 1, b. l. 5, 13, 16, 17, t. 2 b. l. 38-40). Nors byloje nesurinkta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiajai buvo suduotas smūgis į galvą, o Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. vasario 10 ekspertizės aktu Nr. EKG 42/2015(02) paneigta, jog dėl P. A. pavartoto smurto nukentėjusiajai buvo padarytas kairio peties sužalojimas, tačiau šiame ekspertizės akte konstatuota, kad 2014 m. lapkričio 1 d. N. T. buvo padarytas kairės krūties vidinio apatinio segmento sumušimas su poodine kraujosruva ir giluminiu infiltratu (vėliau sukietėjimu ir cistomis), kuris vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 2, b. l. 71-82). Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad šis sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu smogiant į krūtinę kietu buku riboto paviršiaus daiktu. Be to, iš aptariamo ekspertizės akto išvadų matyti, jog nustatyto sumušimo pobūdis, lokalizacija ir mastas atitinka nukentėjusiosios N. T. nurodytas aplinkybes apie krūtinės sužalojimą. Kad P. A. atliko smurtinius veiksmus patvirtina liudytojų K. R., D. L., D. A., G. T., E. V., B. M. ir A. M. parodymai apie jiems žinomas įvykio aplinkybes. Liudytojas K. R. matė, kad nuteistasis N. T. spyrė į krūtinę, ji suklupo, verkė, sakė, kad skauda krūtinę (t. 2, b. l. 43-44). Liudytoja D. L. nors parodė, kad P. A. nukentėjusiajai į krūtinę pataikė keliu netyčia, po to, kai spyrė jai į koją ir nepataikė, tačiau patvirtino, jog spyris buvo, taip pat, kad buvo sąlytis su krūtine. Be to, liudytoja matė, jog N. T. susiėmė už krūtinės, sušuko, verkė (t. 2, b. l. 45-46). Liudytoja G. T. matė, kad P. A. pagreitintu žingsniu priėjo prie nukentėjusiosios, ji sudrebėjo, pradėjo verkti ir pasakė, kad jai spyrė (t. 2, b. l. 42). Liudytoja D. A. nors parodė, kad nuteistasis tik iš nugaros pastūmė nukentėjusiąją, tačiau patvirtino, jog buvo P. A. kontaktas su N. T. (t. 2, b. l. 44). Liudytojoms E. V. ir B. M. nukentėjusioji netrukus po įvykio sakė, kad jai spyrė į krūtinę, jai skauda (t. 2, b. l. 44-45, 49-50). Liudytojui A. M. N. T. taip pat iš karto po įvykio, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, skundėsi dėl krūtinės sumušimo ir pakartojo nukentėjusios pareiškime dėl tyrimo pradėjimo nurodytas sužalojimo aplinkybes (t. 2, b. l. 40-41). Aptarti duomenys rodo, kad P. A. įvykio metu spyrė N. T. į krūtinę ir paneigia jo versiją, kad jis nemušė nukentėjusiosios. Apeliaciniame skunde abejojama nukentėjusios parodymų objektyvumu ir teisingumu, kadangi ekspertizės akte Nr. EKG 42/2015(02) nepasisakyta dėl kairės pusės krūties sumušimo, be to, N. T. paaiškinimų apie šį sužalojimą nepatvirtina aptartų liudytojų parodymai. Tačiau skundo teiginiai, kad atliekant nurodytą ekspertizę nebuvo nustatyta, ar 2014 m. lapkričio 1 d. nukentėjusiai buvo padarytas kairės pusės krūties sumušimas, deklaratyvūs, kadangi ekspertizės akto turinys tai paneigia. O nepaisant to, jog liudytojų parodymuose atskirose detalėse yra neatitikimų, prieštaravimų, iš esmės jie patvirtina, kad N. T. konfliktavo su nuteistuoju ir būtent po jo kontakto su nukentėjusiąja, ji skundėsi krūtinės skausmu, verkė, kvietė policijos pareigūnus. Be to, kolegija, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino konflikte dalyvavusių ir jį mačiusių ar konfliktą girdėjusių asmenų parodymus, juos palygino tarpusavyje ir motyvuotai pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015). Tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Nors apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog P. A. neturėjo tyčios sužaloti N. T., tačiau šie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pats nuteistasis nors nurodė, jog nukentėjusiajai nespyrė, tačiau pripažino, kad su ja konfliktavo dėl prekybos vietos, dėl ko pastūmė ją delnais į krūtinę (t. 2, b. l. 37-38), o toks P. A. elgesys kaip tik patvirtina, jog jis smurtinius veiksmus N. T. atžvilgiu atliko savo valia, todėl suprato, jog tokiu būdu kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą.Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl P. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.Kita vertus apeliaciniame skunde keliamas bausmės pagrįstumo klausimas. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nustatytais pagrindais: pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).Už nusikaltimo numatyto BK 138 straipsnio 2 dalyje padarymą P. A. nuteistas – 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios.BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų.Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t. y. į nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas nesunkus nusikaltimas; į kaltės formą ir rūšį, – nusikaltimas padarytas tyčia; į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, – nusikaltimas padarytas konkuruojant su N. T. dėl prekybos vietos; į nusikalstamos veikos stadiją – veika baigta; į kaltinamojo asmenybę – neteistas, tik iš dalies darbingas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jo socialiniai ryšiai tvirti. Teismas taip pat įvertino tai, jog jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl nusprendė, kad bausmės tikslams pasiekti skirtina BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, jo trukmę nustatant mažesnę nei BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo bausmės parinkimu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir išvardintas aplinkybes, taip pat į tai, kad paskirtas įpareigojimas turėtų padaryti teigiamą įtaką jo elgesiui bei tolesniam bendravimui. Todėl bausmės (BK 41 straipsnio 2 dalis) paskirčiai įgyvendinti, bausmės šiuo atveju keisti, kaip to prašo apeliantas, nereikia. Taip pat apeliaciniame skunde keliamas netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo klausimas, nesutinkant su priteistos neturtinės žalos dydžiu.Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kaltais P. A. veiksmais N. T. buvo padaryta poodinė kraujosruva ir giluminis infiltratas (vėliau sukietėjimas ir cistos). Kaip civiliniame ieškinyje nurodė pati nukentėjusioji, šis sužalojimas padarytas konflikto metu, kurį matė kiti žmonės, ir kurie yra žinomi iš matymo ir ją pažįsta. Dėl to ji patyrė išgyvenimus, jaučia stresą. Be to, po konflikto P. A. iš jos ir toliau šaipėsi, pašaipiai pasakojo apie konfliktą kitiems žmonėms, tuo žemino jos asmenį ir orumą. Neabejotina, kad nukentėjusiajai tyčiniai nusikalstami P. A. veiksmai sukėlė fizinį skausmą bei atitinkamus dvasinius išgyvenimus, nusikalstamos veikos pasekmes ji jaučia iki šiol, dėl šio įvykio nukentėjusioji nebejotinai patyrė psichologinį stresą ir nepatogumus. Tokiu būdu, įvertinus nukentėjusiosios patirtą sužalojimą bei jo pasekmes, konflikto aplinkybes, nuteistojo ir jo šeimos turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai N. T. civilinį ieškinį šioje dalyje tenkino ir priteisė jos naudai 1350 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Mažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tokia suma nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, BPK 115 straipsnį ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos, turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktiką tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose.Aptartų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo P. A. gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nuosprendis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. A. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.