Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-02 · Administracinė byla Nr. I-3864-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-02
Bylos Nr.
I-3864-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04014-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3864-484/2016Proceso Nr. 3-61-3-04014-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.21.; 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 2d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui V. S. (V. S.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės,dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2015-10-09, ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau - LAVL), 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad nuo 2014-09-04 iki 2015-06-18 ir nuo 2015-08-06 iki 2015-09-02 jis buvo gydomas LAVL. Buvo laikomas Bendrojo ir kitų skyrių kamerose (palatose), kuriose buvo šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų luposi dažai,dėl ventiliacijos nebuvimo trūko oro. Taip patteigia, kad jam nebuvo užtikrinta įstatymų nustatyta minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, norma, kuri pagal Higienos normą HN 76:1999 turi būti 5 kv. m. Pasak pareiškėjo, ir taip mažą kamerų plotą užėmė stalai, lovos, todėl vienam asmeniui, tekdavo nuo 0,7 iki 1,5 kv. m. kameros ploto. Ankštas laikymo kamerose sąlygas blogino ir trumpa pasivaikščiojimo trukmė. Nurodė, kad 2015 m. birželio 8-9 d. jis apskritai nebuvo išvestas pasivaikščioti.

Pareiškėjas reiškia nepasitenkinimą ir LAVL kamerų tualetų įrengimu. Nurodė, kad kamerose (palatose) įrengti atviri azijietiško tipo tualetai, nuo kurių sklido blogas kvapas, reikėdavo tuštintis kitiems matant. Be to, nepakako vienam mėnesiui išduodamo tualetinio popieriaus ritinėlio.

Tvirtina, kadjis yra nerūkantis, o kiti kalinamieji rūkė. Dėl to kreipėsi į LAVL administraciją, kuri žodžiu paaiškino, kad dėl lėšų trūkumo įrengti patalpų rūkymui neturi, tačiau taip pat negali ir uždrausti rūkantiesiems rūkyti.

Taip pat nurodė, kadLAVL patalynė buvo blogos būklės ir nešvari, dauguma išduodamų čiužinių seni, suplyšę. Rūbus kameroje skalbė rankomis šaltu vandeniu, nebuvo rūbų džiovyklos, dėl drėgmės rūbai nedžiūdavo. Viršutinių rūbų neskalbė, todėl pasivaikščioti ėjo purvinais drabužiais. Po šiltu dušu buvo galima nusiprausti tik kartą per savaitę. Vienoje kameroje laikomiems nuo iki 4 iki 10 žmonių prausimuisi po dušu, kurių įrengti tik 2, buvo skiriama 30 min.

Aukščiau nurodytos laikymo LAVL sąlygos, pareiškėjo teigimu, prilygo kankinimui, žemino jo garbę ir orumą, kas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms. Teigia, kad LAVL, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnio 5 dalies nuostatas, kuriomis remiantis ligoniams turėjo būti sudarytos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Dėl nurodytų sąlygų LAVL,pareiškėjas teigia patyręs didelę neturtinę žalą, sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo lygį, sukėlė baimę, nepilnavertiškumo jausmą, stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia Europos pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –EŽTT) ir nacionaline teismų praktika (b. l. 1-4).

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti LAVL su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (b. l. 9-13, 117-119) nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014-09-04 iki 2014-10-02 Chirurgijos skyriaus 29 (15,45 kv. m., 8 lovos) ir 2 (24,92 kv. m., 7 lovos), nuo 2015-06-04 iki 2015-06-18- Chirurgijos skyriaus 29(15,45 kv. m., 8 lovos), nuo 2015-08-06 iki 2015-09-02 –Vidaus ligų skyriaus 26 (8,92 kv. m., 4 lovos), 13 (7,19 kv. m., 4 lovos) ir 14 (7,33kv. m., 4 lovos) kamerų tipo palatose.Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali.

Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 .,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose - nenustatomos.Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 11¹ punkte nurodyta, kad „Iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalusgyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: <...>, o šio punkto 11¹.4 „5.1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose“.

Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Taip pat, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.

Informavo, kad LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V - 82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis, kurios nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Eksploatavimo taisyklių 16.5. punktu, „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.“ Taip pat, vadovaujantis šiuo punktu nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimo nenumato ir HN 76:2010.

Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį.Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovo teigimu, ligoninės pacientai maudosi po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Ligoninės administracija yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, kuris atitinka HN 76:2010 68 p. reikalavimus. Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, kas atitinka HN 76:2010 67 punkto reikalavimus.LAVL administracija yra sudariusi sutartį ir su skalbimo paslaugas teikiančia įmone.

Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja dieninės šviesos išjungimo ir/ar įjungimo, vadovaujamasi visuomenėje priimtomis ir visiems suprantamomis elgesio normomis. Natūrali šviesa ir/ar apšvietimas yra užtikrinamas per kameroje esanti langą arba langus. Šviesiu paros metu, esant pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas rėžiminio korpuso kamerų tipo palatose yra išjungiamas, tačiau esant pacientų prašymui, dieninė šviesa paliekama. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, žiemos metu lango rėmas yra įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje.

Teigia, kad ligoninė laikosi teisės aktais nustatytų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų.

Nurodė, kad LAVL visais būdais ir priemonėmis stengiasi užtikrinti Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – TKĮ) 19 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įgyvendinimą.Taip pat pabrėžė, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Be to, TKĮ nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, kadangi TKĮ draudimas galioja ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.

Pažymėjo, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Nurodė, kad Ligoninės administracija nuteistiesiems suteikia pasivaikščiojimą gryname ore vadovaudamasi BVK 103 straipsnio nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas (1 laikotarpiu), yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl, LAVL manymu, trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniuose sektoriuose ir gyvenamosiose patalpose (laisvuose korpusuose (bendrabutinio tipo palatose). Pažymėjo, kad tokios nuostatos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-707/2014 ) ir Europos žmogaus teisių teismas.Priešingai, nei teigia pareiškėjas skunde, 2015-06-08 jis buvo išvestas į lauką, o 2015-06-09 d. jis atsisakė eiti į lauką. Pažymėjo, kad pareiškėjas į LAVL administraciją su įvairaus pobūdžio skundais nesikreipė.

Pažymėjo, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnį, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, jis apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 30000 eurų neturtinės žalos suma.

Taip pat paminėjo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika(LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-l 46-1527-12), asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK. 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenįveikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK. 6.271 str. prasme).

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimą, iš esmės nurodydamas tuos pačius argumentus ir aplinkybes, kurie buvo išdėstyti skunde ir jo papildyme.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiunuo 2014-09-04 iki 2015-09-02 gydydamasis LAVL.

Nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomasšiais laikotarpiais: nuo 2014-09-04 iki 2014-10-02 (28 d.) Chirurgijos skyriaus 29 (15,45 kv. m., 8 lovos) ir 2 (24,92 kv. m., 7 lovos) kameros tipo palatose, nuo 2015-06-04 iki 2015-06-18 (14 d.) - Chirurgijos skyriaus 29 (15,45 kv. m., 8 lovos) kameros tipo palatoje ir nuo 2015-08-06 iki 2015-09-02 (27 d.) - Vidaus ligų skyriaus 26 (8,92 kv. m., 4 lovos), 13 (7,19 kv. m., 4 lovos) ir 14 (7,33kv. m., 4 lovos) kamerų tipo palatose (b. l.14, 15, 120).

Kaip matyti iš skundo turinio,pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina išminimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameros tipo palatoje, ir higienos sąlygų (netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nėra ventiliacijos ir kt.) LAVL kamerų tipo palatose neužtikrinimo.Dėl kalinimo nurodytomis sąlygomis, teigėpatyręsfizines ir dvasines kančias, garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus, stresą. Taigi, byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CKir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir higienos normų reikalavimai, dėl kurių jis teigia patyręsdvasinių ir fizinių kančių, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.4 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad LAVL Chirurgijos skyriaus kameros tipo palatosNr. 29, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014-09-04 iki 2014-10-02 ir nuo 2015-06-04 iki 2015-06-18, plotas yra 15,45kv. m. (14, 15 b. l.), todėl nepažeidžiant minėtų Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto 5,1 kv. m. vienam asmeniui privalomo kamerų tipo palatos ploto, joje galėjo būti laikomi 3 asmenys. LAVL Chirurgijos skyriaus palatos Nr. 2, kurioje pareiškėjas buvo gydomas pirmuoju laikotarpiu, plotas yra 24,92 kv. m., todėl nepažeidžiant minėtos teisės normos, joje galėjo būti laikomi 4 asmenys. Atitinkamai Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 26 (8,92 kv. m.), Nr. 13 (7,19 kv. m.) ir 14 (7,33 kv. m.), kuriose pareiškėjas buvo gydomas nuo 2015-08-06 iki 2015-09-02,nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, galėjo būti laikoma po 1 asmenį.Atsakovas nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl apskaičiuojant plotą vadovaujamasi atsakovo atstovo nurodytu kamerų tipo palatose esančių lovų skaičiumi (b. l. 123). Atsižvelgiant į tai, darytinaišvada, kad gydant pareiškėją LAVL, visą jo gydymo laikotarpį (69 dienas), t. y. 2014-09-04 iki 2014-10-02, nuo 2015-06-04 iki 2015-06-18 ir nuo 2015-08-06 iki 2015-09-02, pareiškėjui nebuvo skiriama pakankamai kamerų tipo palatų ploto. Atsakovo atstovas iš esmės neneigia, kad teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui tam tikrais atvejais galėjo būti viršytos.

Įvertinus maksimalų galimą asmenų skaičių kameroje-palatoje Nr. 29, pareiškėjui galėjo tekti tik apie 1,93 kv. m., kameroje-palatoje Nr. 2 – 3,56 kv. m., kameroje palatoje Nr. 26 – 2,23 kv. m., kameroje palatoje Nr. 13 – 1,80kv. m., kameroje-palatoje Nr. 14 – 1,83 kv. m. ploto. Tai, kad kamerųtipo palatų plotas buvo mažas, iš dalies patvirtina atsakovo atstovo pateiktos kamerų tipo palatų nuotraukos, beiVilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-09-11 patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1491, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 29 2014-09-08 buvo keturios dviaukštės lovos. Tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 18 punkto nuostatos, nurodančios, kad minimalus plotas 1 lovai palatoje – 7 kv. m.(b. l.22-23, 36-39, 126-140). Duomenų, kad šis higienos normos pažeidimas pašalintas, byloje nėra. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą kameros tipo palatoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeista. Vadinasi, LAVL nagrinėjamu aspektu neveikė taip, kai pagal įstatymą privalėjo veikti. Atsakovo atstovo argumentas, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagalCK 6.271straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad LAVL administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m. ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

Dėl kamerų tipo palatų temperatūros, apšvietimo ir vėdinimo

LAVLatsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvienoje kameroje yra vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), o vasarą, siekiant užtikrinti tinkamą vėdinimą, išimami kamerų lango rėmai (b. l. 11). Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, byloje turimais duomenimis Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014-09-08 atliko operatyviąją visuomenės sveikatos kontrolę kameros tipo palatoje Nr. 29, ir jokių higienos normos pažeidimų, susijusių su kameros vėdinimu nenustatė (b. l. 22-23).

Kaip matyti, pareiškėjo pretenzijos dėl kamerų vėdinimo, oro trūkumo iš esmės yra susiję su ploto trūkumu. Teismui konstatavus šį pažeidimą, pareiškėjo argumentai, susiję su oro trūkumu kamerose, atskirai nevertinami.

LAVL atsiliepime į skundą taip pat nurodė, kad natūrali šviesa ir/ar apšvietimas yra užtikrinami per kameroje esantį langą arba langus. Šviesiu paros metu, esant pakankamam natūraliam apšvietimui, dieninis apšvietimas režiminio korpuso kamerų tipo palatose yra išjungiamas, tačiau esant pacientų prašymui, dieninė apšvietimas paliekamas.

Iš pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-09-11 patikrinimo akto Nr. 08(24.1)-PA-1491 matyti, kad kameros tipo palatoje Nr. 29 (joje pareiškėjas buvo gydomas nuo 2014-09-04 iki 2014-10-02) dirbtinė dienos apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 21 punkto reikalavimus, tačiau nustatytas Lietuvos higienos normos HN 47:2011 40 punkto, susijusio su reikalavimais natūraliai dieninei šviesai, pažeidimas (b. l. 22-23). Duomenų apie kitų kamerų tipo palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimą ginčui aktualiu laikotarpiu byloje nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerų tipo palatų apšvietimo yra abstraktūs, tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl netinkamo apšvietimo, apie tai, kad pareiškėjas dėl apšvietimo būtų kreipęsis į LAVL administraciją, teismas daro išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų tipo palatų temperatūros taip pat yra abstraktūs. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas iš esmės šiltuoju metų laiku. Byloje jokių įrodymų, kad pareiškėjas gydymosi LAVL laikotarpiu būtų reiškęs pretenzijas dėl kamerų temperatūros, nėra.

Dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo palatose, kuriose jis buvo gydomas, buvo įrengti azijietiško tipo tualetai, kurie nebuvo izoliuoti nuo bendros gyvenamosios patalpos, dėl ko naudotis tualetu jis turėjo matant kitiems nuteistiesiems.

Pareiškėjo nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina LAVL pateiktos kameros Nr. 29 fotonuotraukos (b. l. 54, 55, 57), iš kurių matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas bendroje gyvenamojoje patalpoje. Jame yra kriauklė, kurios dažai yra nusilupę, higienos reikmenų lentynėlė, bei tualetas be unitazo. Iš pateiktų kamerų tipo palatų Nr. 26, 13 ir 14 fotonuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas apie 1,5 m sienele, yra kriauklė, lentynėlė higienos priemonėms ir unitazas. Sanitarinių mazgų būklė vizualiai bloga, sienų dažai ir kriauklių danga nusilupę (b. l. 126, 128, 131, 140).

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.Vadovaujantis Lietuvos higienos normosHN 76:2010 28, 56 punktais, gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (HN 76:2010 62 punktas).

Pažymėtina, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos sąlygas. Įvertinus LAVL pateiktaskamerų tipo palatų fotonuotraukas(b. l. 126, 128, 131, 140), negalima daryti išvados, kad tualeto įrengimas atitinka aukščiau paminėtų higienos normų reikalavimus. Atsakovo atstovo nurodyta sanitarinį mazgą atskirianti pertvara, teismo vertinimu, nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Dėl naudojimosi dušu

Pareiškėjas skundžiasi, kad naudotis dušu buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę, duše būdavo tik du purkštuvai, o vienai palatai, kurioje būdavo 4-10 asmenų, nusiprausti buvo skiriama 30 minučių, todėl pareiškėjas ne visada spėdavo nusiprausti.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad Ligoninės administracija yra patvirtinusi naudojimosi dušu grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę.

Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kartą per savaitę nusiprausti po dušu, šioje byloje nėra. Skunde pareiškėjas pripažįsta, kad praustis po dušu buvo galima vieną kartą per savaitę po 30 minučių. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su nusiskundimais į LAVL administraciją dėl jo galimai pažeistos teisės išsimaudyti ir (ar) teikęs prašymus dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad per skirtą laiką galimai nespėja nusiprausti po dušu, leisti dušu naudotis ilgesnį laiką ir kad LAVL administracija būtų atsisakiusi tokius pareiškėjo prašymus tenkinti.Nesant pareiškėjo prašymų bei įrodymų, patvirtinančių būtinybę pareiškėjui dušu naudotis ilgesnį laiką, nėra ir pagrindo konstatuoti, kad LAVL administracija, pareiškėjui praustis po dušu suteikdama tiek pat laiko, kiek ir kitiems LAVL besigydantiems nuteistiesiems, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl laikymo nerūkančiųjų palatoje

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

LAVL nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti (b. l. 56, 58, 64). Teismo nuomone, LAVL ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose, tačiau ne visi asmenys laikosi nurodytų reikalavimų. Neteisėtų LAVL administracijos veiksmų, kad kamerose-palatose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad ginčo laikotarpiu jis žodžiu kreipėsi dėl šio galimo teisių pažeidimo į LAVL administraciją yra abstraktaus pobūdžio, neįrodyti, o aptariamų faktų dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti negalima. Taigi, nurodytas pažeidimas laikytinas neįrodytu.

Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad LAVL administracija dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014-01-02 sudarė sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba (b. l. 28-31). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalas pildomas (b. l. 40-52). Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad LAVL buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui.

Dėl pasivaikščiojimo teisės

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal BVK nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Teisės aktų dėl leidimo pasivaikščioti pažeidimų nenustatyta. Kadangi į LAVL asmenys atvyksta gydytis, pagrįstai pirmenybė teikiama jų gydymui, o į pasivaikščiojimus jie vedami po medicininių procedūrų.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad 2015-06-09 jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti, paneigta atsakovo atstovo pateiktais LAVL Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų tarnybiniais pranešimais, iš kurių turinio matyti, kad pareiškėjas pats atsisakė eiti pasivaikščioti (b. l. 68-69). Be to, pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad pasivaikščioti nėjo dėl sveikatos būklės – buvo ištinusi koja. Taigi, jokių įrodymų, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti buvo pažeista, nėra, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl materialinio aprūpinimo

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Nuteistų vyrų ir moterų, gydomų Laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei Gydymo ir pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normosenustatyta, kad vyrams išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam kartą per mėnesį buvo išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, o tai atitinka aukščiau nurodyto teisės akto reikalavimus, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad drabužius reikėjo skalbtis rankomis palatose esančioje kriauklėje šaltu vandeniu. Palatose nebuvo džiovyklų. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai, kadangi teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas LAVL skalbti joje laikomų gydomų nuteistųjų asmeninius drabužius. LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai pažymėta, kad Ligoninės administracija yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone, laikosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 67 punkte nustatyto reikalavimo lovos skalbinius ir rankšluosčius keisti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Nuteistų vyrų ir moterų, gydomų Laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei Gydymo ir pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose įtvirtinta, kad nuteistiesiems yra išduodamas skalbiamasis muilas. Taigi nuteistiesiems sudaromos sąlygos, esant poreikiui, asmeninius drabužius skalbtis ir patiems palatose įrengtame sanitariniame mazge. Šią aplinkybę skunde patvirtina pats pareiškėjas. Teisės aktai nenustato reikalavimo į palatose esantį sanitarinį mazgą tiekti karštą vandenį.

Skunde pareiškėjas taip pat teigė, kad jam išduodami čiužiniai ir patalynė buvo seni, suplyšę ir nešvarūs. Šie teiginiai vertintini kritiškai, nes pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad jam išduodama patalynė buvo netinkama naudoti. LAVL direktoriaus 2014-09-26 įsakymu Nr. V-191 patvirtintų LAVL vidaus tvarkos taisyklių 20 punkte nustatyta, kad kiekvieną kartą į gydomąjį skyrių atvykusiam pacientui skiriama lova bei išduodamas patalynės komplektas. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors gydymo LAVL laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės tinkamumo naudoti. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, o LAVL nurodo, kad pacientų patalynė keičiama kartą per savaitę.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo gydymosi LAVL laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam asmeniui kamerų tipo palatoje, privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, o sanitariniai mazgai buvo įrengti dalinai netinkamai. Taigi, šiais aspektais įrodyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas).Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėljo kalinimo sąlygų LAVL vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. V. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Dėl žalos dydžio

Vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą ir trukmę (pareiškėjas 69 dienas su pertraukomis LAVL buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis), atsižvelgdamas į tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kilę sunkesni padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai), kad LAVL siekė sąmoningai nežmoniškai elgtis su pareiškėju, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 500 Eur, kuri pareiškėjui priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. S. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 500 (penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Ina Kirkutienė