Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-902-1980/2010 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, S. Č., A. P., K. G., Z. B., D. R., V. B. ir G. J. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovui A. M. 2009 m. vasario 24 d. baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-11003-09 buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad ieškovas 2009 m. vasario 27 d. nuo 9.15 val. iki 10 val. negyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), susipažinęs su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų jam pateiktomis nutartimis dėl kratos darymo UAB „Adversus group“ ir UAB „Forsitia“ buveinėje ir pagalbinėse patalpose (duomenys neskelbtini), atliko tariamai neteisėtus veiksmus. Veikos, kurios padarymu ieškovas buvo įtartas, momentas buvo nurodytas ateityje, t. y. trimis dienomis vėliau nei paties įtarimo pareiškimo laikas. Ši klaida buvo ištaisyta 2009 m. rugsėjo 25 d. Ieškovo tvirtinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teisėjai daugiau kaip septynis mėnesius nagrinėdami ieškovo prašymus, skundus ir pareiškimus, nuolat susipažindami su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nesiėmė jokių priemonių akivaizdaus pažeidimo ištaisymui. Minėti asmenys, vykdydami jiems priskirtas funkcijas, neskaitė pagrindinio baudžiamosios bylos dokumento – pranešimo apie įtarimą. Dėl to ieškovo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal aiškiai neteisingą ir neteisėtą įtarimą. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovas tapo įtariamuoju, dėl ko pasikeitė ieškovo socialinis statutas, ieškovo atžvilgiu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės. Dėl pareigūnų aplaidumo buvo pažeista ieškovo teisė į privatumą, garbės ir orumo apsaugą. Ieškovui, kaip advokatui, sumažėjo galimybės susirasti klientų, teisėjai apie ieškovą susidarė neigiamą nuomonę. Pareigūnų aplaidumas pakirto ieškovo pasitikėjimą teisingumo Lietuvos Respublikoje egzistavimu, nes visi skundai buvo nagrinėjami formaliai, net nesusipažįstant su pranešimu apie įtarimą, kurio pagrindu atliekamas ikiteisminis tyrimas. Dėl aplaidžių pareigūnų veiksmų ieškovas buvo sukrėstas, pergyvena, kad jo ir gynėjo veiksmai byloje yra beprasmiai. Kyla pagrįstų abejonių, ar ikiteisminio tyrimo medžiaga nagrinėjant skundus buvo skaitoma iš viso. Visa tai ieškovui sukėlė ir dabar sukelia dvasinius išgyvenimus, nuolatinę nemigą, depresiją ir kitas neigiamas emocijas, kas negali neatsiliepti ieškovo sveikatos būklei ateityje. Ieškovas prašė teismo priteisti iš Lietuvos valstybės 89 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš kitų atsakovų (fizinių asmenų) – po 2 200 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui A. M. iš Lietuvos valstybės 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas pažymėjo, kad prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą. Šiame pranešime turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardytos įtariamojo teisės. Prieš kitas apklausas naujas pranešimas apie įtarimą turi būti įteiktas tik tuo atveju, kai keičiasi įtarimo turinys (BPK 187 straipsnis). Ieškovui naujas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką toje pačioje baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-1103-09 įteiktas po Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto ir Prezidento kanceliarijos gautų atsakymų, išnagrinėjus ieškovo 2009 m. rugsėjo 9 d. pareiškimą. Pranešimas apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad ieškovas įtariamas padaręs nusikalstamą veiką 2009 vasario 11 d., ieškovui įteiktas 2009 m. rugsėjo 25 d. Ikiteisminio tyrimo veiksmai iki 2009 m. rugsėjo 25 d. minėtoje baudžiamojoje byloje vyko pagal ieškovui 2009 m. vasario 24 d. įteiktą pranešimą apie įtarimą, kuriame akivaizdžiai neteisingai nurodytas galimai padarytos nusikalstamos veikos laikas – trys dienos ateityje nuo pranešimo apie įtarimą pareiškimą. Kadangi nusikalstamos veikos padarymo laikas akivaizdžiai neteisingas, teismo įsitikinimu, ieškovui nebuvo būtina kreiptis į teismą, kad įstatymo nustatyta tvarka procesiniu sprendimu pareigūnų veiksmai dėl nusikalstamos veikos laiko 2009 m. vasario 24 d. pranešime apie įtarimą būtų pripažinti neteisėtais. Todėl atsakovų argumentus, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog dėl šio tariamai neteisėto procesinio veiksmo būtų priimtas procesinis sprendimas, teismas atmetė, nes įrodinėti akivaizdžiai neteisingų aplinkybių nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas pažymėjo, kad pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo konkrečiu atveju pripažintinas pareigūnų neveikimas – akivaizdžios klaidos 2009 m. vasario 24 d. pranešime apie įtarimą nepastebėjimas ir neištaisymas daugiau nei septynis mėnesius nuo įtarimo pareiškimo, daug kartų nagrinėjant ieškovo prašymus, skundus, pareiškimus, nuolat susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šiuo konkrečiu atveju Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai, prokurorai, nagrinėdami daugiau nei keturiasdešimt ieškovo skundų, susipažindami su ikiteisminio tyrimo medžiaga, neištaisydami akivaizdžios klaidos, pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą (BPK 2 straipsnis), pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas sutiko su atsakovo Lietuvos valstybės atstovų argumentais, kad akivaizdus rašymo apsirikimas (akivaizdi klaida) nedaro viso ikiteisminio tyrimo neteisėtu ar nepagrįstu, nes klaida, nors ir po septynių mėnesių trukusio tyrimo pagal akivaizdžiai neteisingą ir neteisėtą įtarimą, buvo ištaisyta. Aplinkybė, kad ieškovas nuo įtarimo pareiškimo momento suvokė, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos 2009 m. vasario 11 d., neatleidžia minėtų pareigūnų nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, kad dėl neteisėtų minėtų pareigūnų veiksmų jam pablogėjo sveikata (atsirado nuolatinė nemiga, depresija, rankų drebulys ir pan.), kad pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, tačiau neturtinė žala yra ir dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismo įsitikinimu, dėl pareigūnų neteisėto neveikimo (neištaisant akivaizdžios klaidos pranešime apie įtarimą daugiau nei septynis mėnesius) ieškovas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, stresą, kas įtikinamai nustatyta iš jo paaiškinimo teismo posėdžio metu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Valstybės atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir priežastinį ryšį ), teismo įsitikinimu, ieškovas įrodė (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Generalinė prokuratūra prašo iš dalies panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad Lietuva priklauso tai grupei šalių, kuri savo teisinėje sistemoje numatė, kad neturtinė žala atlyginama ne visais atvejais, o tik kai tai numato įstatymas. Aptariamiems ginčo santykiams reguliuoti yra numatyta konkreti CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta norma. Ieškovas ieškinio pagrindu nurodo jam pareikštame įtarime neteisingai nurodytą datą ir jos ilgą nepastebėjimą, neištaisymą, o ne jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą. Tokiu būdu apibrėžė vieną iš būtinų įrodinėtinų sąlygų – neteisėtus veiksmus. Atsakovo atstovai pripažino, kad pranešime apie įtarimą nurodyta ne ta diena yra pareigūnų padaryta rašybos klaida. Apelianto nuomone, ši klaida nebuvo tokia šiurkšti, kad tai būtų galima pripažinti neteisėtu veiksmu. Todėl ji negali būti pripažinta sąlyga, kuriai esant būtų sprendžiamas tolimesnis žalos atlyginimo klausimas. Be to, šioje byloje liko neįrodyta ir kita būtina sąlyga – žala. Ieškovas nurodė, kad patyrė neturinę žalą, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovo paaiškinimai teismo posėdžiuose, kad jis žalos dydį galės pagrįsti tik išgirdęs pareigūnų paaiškinimus apie jo skundų tyrimą, akivaizdžiai parodo deklaratyvius teiginius apie patirtą žalą. Ieškovo teisė į gynybą ar kitos teisės nebuvo pažeistos dėl pranešime apie įtarimą padarytos techninės rašybos klaidos. Ieškovas yra praktikuojantis teisininkas, kuris neabejotinai suprato dėl kokių atliktų neteisėtų veiksmų ir kokią dieną yra įtariamas, nes skunduose nurodydavo teisingą įtariamos nusikalstamos veikos datą. Be to, ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad iš karto, t. y. 2009 m. vasario 24 d., suvokė kad pranešime apie įtarimą yra padaryta klaida, tik jis nemanė reikalinga tokią klaidą nurodyti ją padariusiems pareigūnams. Teismas privalo ištirti dar vieną civilinės atsakomybės kilimo sąlygą, t. y. ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Ši sąlyga liko neįrodyta. Šiuo atveju nėra duomenų, kad būtent netikslios dienos nurodymas pranešime apie įtarimą, jos vėlesnis nepastebėjimas lėmė ieškovo sveikatos sutrikimus ar dvasinius išgyvenimus. Pati klaida niekaip neįtakojo tolimesnės ikiteisminio tyrimo bylos eigos, įtarimo apimties pasikeitimo, neparibojo įtariamojo teisių daugiau nei įtarimas būtų buvęs pareikštas be klaidos, paties tyrimo rezultatų. Esant šioms aplinkybėms, Lietuvos valstybė neprivalo atlyginti neturtinės žalos, nes nenustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Baudžiamajame procese yra numatyta galimybė pastebėtas klaidas ištaisyti priimant naują nutarimą ar teismo nutartį ir tai savaime nedaro to procesinio veiksmo ar viso proceso neteisėtu. Darant prielaidą, kad yra visos būtinos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos, teismas nevertino galimybės, jog kai kada pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o tokia žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo Teisingumo ministerija nurodo, kad, sutikdama su apeliacinio skundo dalyku ir pagrindu, prisideda prie apeliacinio skundo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prašo apeliacinį skundą patenkinti, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pritaria apelianto pozicijai, kad skundžiamas teismo sprendimas yra iš dalies nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas nepagrįstai išplėtus ieškinio pagrindą, neįrodžius visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, netinkamai aiškinus ir taikius teisės normas, reglamentuojančias būtinąsias neturtinės žalos atsiradimo sąlygas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto ginčijama suma yra 100 Lt, todėl apeliacinis skundas šioje byloje yra negalimas pagal CPK 303 straipsnio 1 dalį.

2. Apeliantas klaidingai mano, jog Lietuva priklauso tai grupei šalių, kuri savo teisinėje sistemoje numatė, kad neturtinė žala atlyginama ne visais atvejais, o tik kai tai numato įstatymas. Teismų praktika patvirtina, kad neturtinė žala turi būti atlyginama viasis atvejais, kai ji yra patiriama. Apeliantas neteisingai suprato ieškinio pagrindą ir teismo sprendimo motyvus. Ieškovas neįrodinėjo, o teismas sprendime ir nenurodė, kad ieškovas žalą patyrę dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ar jam inkriminuojamos veikos nesupratimo. Teismas nurodė, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, pažeidę bendrąją rūpestingumo pareigą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis). Neteisėtais veiksmais pripažintas pareigūnų neveikimas – akivaizdžios klaidos nepastebėjimas ir neištaisymas daugiau nei septynis mėnesius. Pareigūnai daugiau kaip 7 mėnesius nesinaudojo baudžiamajame procese numatyta galimybe ištaisyti klaidą ir būtent tai sukėlė žalą. Tuo tarpu procesinio veiksmo ar viso proceso teisėtumo klausimo nei ieškovas, nei teismas nenagrinėjo. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo patirtą neturtinę žalą. Patirtos neturtinės žalos negatyvios pasekmės iš esmės yra išoriškai nepastebimos, todėl jas įrodinėti yra itin sudėtinga. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį šalių paaiškinimai laikomi įrodymais, todėl paties ieškovo parodymai apie jo patirtą neturtinę žalą, prarastą emocinę pusiausvyrą ir kitus išgyvenimus yra tiesioginis neturtinės žalos fakto įrodymas. Apeliantas pastebi, kad neturtinė žala priteisiama tuomet, kai negiami išgyvenimai nėra vienkartinio pobūdžio, trumpalaikiai, jo neturtinė žala priteisiama atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai tęsėsi daugiau nei septynis mėnesius, kurių metu buvo daugiau nei 40 kartų nagrinėjami ieškovo prašymai, skundai, pareiškimai, nuolat susipažįstama su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau pažeidimas nebuvo taisomas. Visą šį laikotarpį ieškovas jautė dvasinius išgyvenimus, patyrė dvasinį sukretimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pažeidimas truko ilgą laiko tarpą, buvo intensyvus ir sukėlė ilgalaikius neigiamo pobūdžio išgyvenimus.

3. Apeliantas už apeliacinį skundą nesumokėjo žyminio mokesčio, apeliacinį skundą pasirašęs asmuo nepateikė įgaliojimo ir apeliaciniame skunde nenurodė ginčijamos sumos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad ieškovui 2009 m. vasario 24 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką. Pranešime apie įtarimą nurodyta, kad ieškovas yra įtariamas padaręs nusikalstamąją veiką, numatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje,t. y. kad 2009 m. vasario 27 d. trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Akivaizdu, kad pagal pranešime nurodytą nusikalstamos veikos padarymo laiką, ieškovas buvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu ateityje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad veika, kurios padarymu ieškovas buvo įtariamas, buvo padaryta 2009 m. vasario 11 d. Antrame 2005 m. rugsėjo 25 d. pranešime apie įtarimą nurodyta, kad ieškovas yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje, tačiau veikos padarymo laikas – 2009 m. vasario 11 d.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2009 m. vasario 24 d. pranešime apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodant 2009 m. vasario 27 d. veikos padarymo laiką, buvo padaryta akivaizdi klaida. Akivaizdžios klaidos nepastebėjimą ir neištaisymą daugiau kaip septynis mėnesius teismas pripažino ikiteisminio tyrimo pareigūnų bendro pobūdžio pareigų elgtis atidžiai ir sąžiningai pažeidimu.

BPK 187 straipsnyje nustatyta, kad pranešime apie įtarimą turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardintos įtariamojo teisės. Minėta, 2009 m. vasario 24 d. pranešime apie įtarimą buvo neteisingai nurodytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo įtariamas ieškovas, laikas. Atsakovai faktą, kad 2009 m. vasario 24 d. pranešime apie įtarimą nurodytas neteisingas nusikalstamos veikos laikas, pripažįsta kaip klaidą, tačiau nepripažįsta, kad dėl tos klaidos ieškovui buvo padaryta neturtinė žala.

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą neteisėtų veiksmų apibrėžimą neteisėtais veiksmais yra laikoma ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir sąžiningai pažeidimas.

Vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (pranešime apie įtarimą padarytą klaidą neteisingai nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką ir šios klaidos neištaisymas daugiau kaip septynis mėnesius) civilinės atsakomybės atsiradimo aspektu, svarbu nustatyti, ar šiais veiksmais buvo pažeistos ar apribotos ieškovo teisės. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą ieškovas grindė tuo, kad dėl pareikšto įtarimo buvo pažeista jo ir jo šeimos teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, į asmens garbės ir orumo apsaugą. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent klaida, padaryta nurodant ne tą nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo įtariamas ieškovas, laiką, jos nepastebėjimas ir neištaisymas iki 2009 m. rugsėjo 25 d. neturėjo įtakos ieškovo ir jo šeimos privataus gyvenimo neliečiamumui, jo garbės ir orumo apsaugai. Iš baudžiamos bylos medžiagos turinio ir ieškinio pareiškimo turinio matyti, kad ieškovas nesutinka iš esmės su jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu, o ne dėl to, kad pranešime apie įtarimą buvo padaryta klaida, nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką. Tą aplinkybę patvirtina ieškovo daugkartiniai skundai nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. dėl, ieškovo manymu, neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Tačiau nei viename iš skundų iki 2009 m. rugsėjo 9 d. ieškovas nepareiškė, kad jo teisės yra pažeidžiamos dėl neteisingai nurodytos nusikalstamos veikos laiko. Teisėjų kolegijos vertinimu pats faktas – klaidos padarymas neteisingai nurodant nusikalstamos veikos padarymo laiką ir jos nepastebėjimas bei neištaisymas iki 2009 m. rugsėjo 25 d. – nesuponuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, nes dėl šių veiksmų ieškovo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, garbės ir orumo apsaugą nepažeidžiamos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pripažįsta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pranešime apie įtarimą padarydami akivaizdžią klaidą ir jos ilgą laiką neištaisydami, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, tačiau šių pareigūnų veiksmų ar neveikimo nepripažįsta neteisėtais veiksmais, kurie yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį siundą teigia, kad prokuroras nepatenka į CPK 83 straipsnio 1 dalyje numatytų subjektų, kurie yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

CPK 83 straipsnyje numatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų atvejai. Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąją, valstybės arba savivaldybės interesus – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą, nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šie asmenys taip pat atleidžiami nuo žyminio mokesčio už priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius, atskiruosius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 83 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos sprendimą, kurio iš valstybės ieškovui priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Taigi prokuroras šiuo atveju gina valstybės interesus ir yra pagal CPK 83 straipsnio 2 dalį atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą.

Nepagrįstas ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atstovas nepateikė dokumento, įrodančio jo teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras įgaliojo Panevėžio apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorę S. J.-I. atstovauti šioje byloje Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir suteikė jai visas procesines teises, numatytas CPK 42 straipsnyje. Tai reiškia, kad atstovei yra suteikta procesinė teisė pareikšti apeliacinį skundą. Toks įgaliojimas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui ir yra byloje (t. 1, b. l. 171).

Nepagrįstas ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad šioje byloje negalima apeliacija, nes ginčijama suma mažesnė kaip 250 Lt. CPK 303 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) buvo numatyta, kad apeliacija negalima smulkiuose turtiniuose ginčuose, kai ginčijama suma mažesnė kaip 250 Lt. Tačiau Konstitucinis teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija suponuoja ir tam tikrus reikalavimus, kurių turi paisyti įstatymų leidėjas, reglamentuodamas teismo sprendimų, priimtų išnagrinėjus bylą, apskundimą. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime dar kartą pabrėžė, kad įstatyme turi būti įtvirtinta proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad teismai civilinio proceso teisės ir civilinės teisės principus turi aiškinti taip, kad nebūtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė. Taigi pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus apeliacijos apribojimas prieštarauja iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams priimti teisingą sprendimą ir taip įvykdyti teisingumą. Remiantis išdėstytais motyvais, Generalinės prokuratūros apeliaciniam skundui dėl ginčijamos 100 Lt sumos apribojimai, numatyti CPK 303 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.), netaikintini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo A. M. ieškinys Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.