- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-226-350/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00347-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Algirdas Gaputis, Valdas Meidus
- Kaltinamasis
- A. Š.
- Advokatai
- Artūras Balčiūnas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Gapučio ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Šimonienės (toliau Prokurorė) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK ) 284 straipsnį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. Š. teismui buvo perduotas jį kaltinant tuo, kad jis 2014 m. lapkričio 9 d., apie 19.30 val., viešoje vietoje, P. r., K., (duomenys neskelbtini), namo kieme, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenė rimtį ir tvarką : kitų asmenų akivaizdoje, sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam A. G. į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame paakyje ir nosies nugarėlėje, muštinę žaizdą kairiame paakyje - nežymų A. G. sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Skundžiamu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžiu A. Š. buvo išteisintas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu Prokurorė prašo apylinkės teismo išteisinamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. Š. būtų pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir nubaustas 70 MGL dydžio ( 2.636 eurų) bauda.
3.1 Skunde cituojamas skundžiamas nuosprendis, jame išdėstyti įrodymai ir nurodoma, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai, atsietai vienas nuo kito ir nevertino jų visumos, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, citavo tik proceso dalyvių parodymų fragmentus. Toks įrodymų vertinimas lėmė tai, kad nuosprendyje buvo padaryta lakoniška išvada, jog yra neįrodytas A. Š. dalyvavimas padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
3.2 Sutinka, kad priimant sprendimą remtis nukentėjusiojo parodymais iš esmės nebuvo galima dėl jų nenuoseklumo, nes nukentėjęs negalėjo tiksliai įvardinti jį sumušusio asmens, įvykio metu jis buvo neblaivus, o galimybė matyti jį sužalojusį asmenį buvo apsunkinta dėl to, kad jį akino tiesiai į jį šviečiantys automobilio žibintai, tačiau Prokurorė atkreipia dėmesį, kad nukentėjęs visuomet kategoriškai teigė, kad buvo sumuštas būtent vieno iš trijų pas jį į namus atvykusių asmenų ir šiuos jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys: į įvykio vietą atvykusio pareigūno parodymai apie tai, kad nukentėjusysis jam aiškino jog buvo sumuštas, o nuvykus į ligoninę jam buvo konstatuoti sužalojimai. Tą dieną nukentėjusį girtą ir kruvinu veidu sėdintį prie namų matė ir liudytojas V. K., kuris vėliau nukentėjusį parvežė į namus iš ligoninės. Įvykio registracija fiksuota ir policijos duomenų bazėje. A. G. sužalojimo faktą 2014-11-09 patvirtina duomenys iš greitosios medicinos pagalbos tarnybos, ligoninės priėmimo skyriaus, kad nukentėjusysis į ligoninę buvo išvežtas būtent iš namų, o specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai buvo padaryti vienu metu (vienos dienos sužalojimai) - 2014-11-09. Kad pas nukentėjusį tą dieną buvo atvykę T. L., A. Š. ir A. K. taip pat abejonių nėra, taip pat nėra nustatyta, kad tuo metu pas A. G. būtų atvykę ir su juo konfliktavę kokie nors kiti asmenys.
3.3 Teismas, vertindamas liudytojų T. L., A. K., V. B. parodymus privalėjo vertinti ne atskirus jų parodymų fragmentus, o šių asmenų parodymų visumą, taip pat ir ankstesniuose teismų procesuose jų duotus parodymus, kurių teisingumą šie liudytojai patvirtino. Apklausiamas tesime T. L. iš esmės patvirtino buvus smurto faktą 2014-11-09 įvykio metu teigdamas, kad peržiūrinėdamas savo automobilio vaizdo registratoriaus įrašą matė, kad A. Š. sudavė vieną smūgį per smilkinį nukentėjusiajam. Taip pat patvirtino parodymus, duotus 2015-02-27 posėdžio metu, kad būtent A. Š. norėjo pasiaiškinti su A. G. dėl eismo įvykio, būtent A. Š. nuėjo prie A. G., susiginčijo ir netrukus išgirdo smūgį, po kurio atbėgo A. Š., o A. G. suklupo. A. Š. jam pasakė, kad A. G. trenkė neiškentęs.
3.4 Kad būtent A. Š. nuėjo aiškintis prie nukentėjusio, patvirtino ir liudytojas A. K.. Nors paskutiniojo teismo posėdžio metu jis teigė nematęs kas sudavė smūgį, tačiau patvirtino ankstesnius savo parodymus, duotus 2015-02-27 posėdyje, kad su A. G. aiškinosi A. Š., kad matė ant žemės parkritusį A. G. ir suprato, kad jam sudavė būtent A. Š.. Liudytojas V. B. neneigė matęs T. L. automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuotą vaizdo įrašą, kuriame kažkoks asmuo sudavė smūgį A. G..
3.5 Teismas nuosprendyje visiškai nevertino A. Š. 2015-03-25 teismo posėdžio metu duotų parodymų, kuomet jis prisipažino 2014-11-09 įvykio metu sudavęs ranka A. G. į veidą. Nors vėliau jis tokius savo parodymus paneigė ir teigė, kad nukentėjęs susižaloti galėjo pats „girtas išsivartę iš mašinos'', tokia jo versija turi būti vertinama kaip pasirinkta gynybos taktika. Be to, būtent A. Š. iniciatyva, turint tikslą išsiaiškinti su nukentėjusiu dėl jo galimai sukelto eismo įvykio, buvo atvykta į jo kiemą.
3.6 Prokurorės įsitikinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad A. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, priimant A. Š. apkaltinamą nuosprendį.
3.7 Nukentėjusysis A. G. teismui pateikė prašymą, kuriame nurodė sutinkantis su prokurorės apeliaciniu skundu ir prašė jį tenkinti.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje pakanka įrodymų, kurių visuma konstatuotina A. Š. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
7. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, be to apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis, kad A. Š. pagrįstai ir teisingai išteisintas pagal BK 284 straipsnį, kadangi neįrodyta jog jis padarė A. G. nustatytus sužalojimus. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos, įrodymai įvertinti tinkamai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip apeliantė dėsto savo skunde, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.
9. BK 284 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
9.1 Nagrinėjamojoje byloje A. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis, įžūliu elgesiu, t.y. viešoje vietoje suduodamas smūgius nukentėjusiajam A. G. į galvos sritį, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenė rimtį ir tvarką.
10. Iš tiesų, medicininiuose dokumentuose ir byloje esančiose specialisto išvadose A. G. užfiksuoti sužalojimai veido srityje - poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairiame paakyje ir nosies nugarėlėje, muštinė žaizda kairiame paakyje (kurie pasak byloje apklausto teismo medicinos eksperto nebūdingi griuvimui ar tyčiniam savęs žalojimui), kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu ir kurie galėjo būti padaryti 2014-11-09, tačiau aukštesnės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pritaria, jog šių padarytų sužalojimų konstatavimas nerodo, kad juos padarė būtent A. Š..
11. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, nukentėjusysis dėl jam padarytų sužalojimų į policijos įstaigą pareiškimu kreipėsi pranešdamas, kad 2014-11-09 d., apie 19.30 val. savo namo kieme buvo sumuštas T. L.. Prie pareiškimo A. G. pateikė jam padarytų sužalojimų mąstą patvirtinančią specialisto išvadą, iš kurios matyti, kad jis pas teismo medicinos ekspertą kreipėsi savo iniciatyva, nurodydamas, kad 2014-11-09 buvo sumuštas būtent T. L. ir jo draugų ( 1 T. 180, 181).
11.1 Nagrinėjat bylą apylinkės teisme A. G. kaltinant T. L. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymu, A. G. parodė, kad T. L. pas jį į namus buvo atvykęs su A. Š., abu priekaištavo, kad jis vairuodamas automobilį numušė kito automobilio veidrodėlį ir įvykus konfliktui T. L. jam smogė į veido sritį, po ko jis prarado sąmonę. Nurodė, kad smūgio sudavimo metu A. Š. stovėjo tolėliau nuo jo, už T. L. ( 2 T. b.l. 5).
11.2 Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-06-22 nuosprendžiu T. L. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje apklausti asmenys nepatvirtino, kad nukentėjusiajam sudavė T. L., liudytoju apklaustas A. Š. patvirtino, kad nukentėjusiajam smūgį delnu sudavė jis, kad A. G. galėjo suduoti A. Š., patvirtino ir T. L. bei A. K. ( 2 T. b.l. 153).
12. 2016-03-07 nukentėjusysis A. G. skundu vėl kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą nurodydamas, kad 2014-11-09 d., apie 19.30 val. savo namo kieme buvo sumuštas A. Š. ( 1 T. b.l. 2). Skunde nurodė, kad A. Š. padarytą veiką patvirtina jo turima specialisto išvada, T. L., A. K., V. K. ir R. K. parodymai.
12.1 Tačiau apylinkės teismas ištyręs visumą byloje surinktų įrodymų, apklausęs proceso dalyvius padarė išvadą, kad byloje nėra surinktą pakankamai įrodymų, kad A. Š. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, su kuo sutinka ir aukštesnės instancijos teismas.
13. Apylinkės teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo A. G. parodymais motyvuodamas tuo, kad jie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, su kuo skunde sutinka ir Prokurorė.
13.1 Apklausiamas A. G. teigė, kad įvykio dieną į jo namo kiemą buvo atvykę trys asmenys ir du iš jų – A. Š. ir T. L. buvo priėję prie jo, tačiau kuris sudavė smūgį, nematė, įvykio metu buvo neblaivus, ką patvirtina ir įrašas iš alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalo, kuriame nurodyta, kad 2014-11-09 d. A. G. buvo nustatytas 2.52 promilių girtumas.
14. Kaltinamasis A. Š. apklausiamas apylinkės teisme neneigė, kad su T. L. ir A. K. buvo nuvykęs pas A. G. manydamas, kad jis važiuodamas automobiliu numušė jo giminaitės automobilio veidrodėlį, tačiau A. G. buvo toks girtas, kad su juo susišnekėti nepavyko, todėl sėdęs į automobilio išvažiavo, vartojęs smurtą jo atžvilgiu neigė. Taip pat paaiškino, kad kaltinant T. L. sužalojus A. G., paklausė kitų patarimų ir nurodė sudavęs smūgį nukentėjusiajam, taip norėdamas padėti draugui išvengti atsakomybės ir nemanydamas apie galimas pasekmes.
15. Prokurorės įsitikinimu, A. Š. kaltę neginčytinai patvirtina įvykio vietoje buvusių asmenų - A. K. ir T. L. parodymai, bei liudytojo V. B. parodymai, kuris neneigė matęs T. L. automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuotą vaizdo įrašą, kuriame matyti asmuo suduodantis smūgį A. G.. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad liudytojų parodymai, kurie anot apeliantės patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, iš tiesų ne visa apimtimi atitinka tiek tarpusavyje, tiek ir jų pačių kelis kartus nurodomas aplinkybes.
16. Apklausiamas liudytoju apylinkės teisme T. L. nurodė nebepamenantis, kokius parodymus davė apklausiamas kaltinamuoju, tačiau neigė tiesiogiai matęs A. Š. suduodant A. G., teigdamas, kad tuo metu buvo atsirėmęs į automobilį ir tikrino savo telefono informaciją. Apie tai, kad A. Š. sudavė A. G., matė tik peržiūrinėdamas vaizdo registratoriumi užfiksuotą vaizdą, kurio neišsaugojo. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad tokių T. L., kurį šiuo jo sužalojimu kaltino nukentėjusysis, nurodomų aplinkybių apie A. Š. smūgio sudavimą nukentėjusiajam, kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtino.
16.1 Apklausiamas apylinkės teisme A. K. parodė, kad su T. L. ir A. Š. važiavo pas A. G., A. Š. ketinant išsiaiškinti, ar A. G. nedalyvavo eismo įvykyje, tačiau neigė, kad A. Š. pokalbio su nukentėjusiuoju metu vartojo fizinį smurtą. Apklausiamas teisme 2015-02-27 kaltinant T. L., A. K. nurodė, kad apie įvykio aplinkybes žino tik iš T. L. jam parodyto vaizdo registratoriumi daryto įrašo, kuriame matė T. L. sėdintį ant variklio dangčio, o toliau stovinčius dar du asmenis, kurių nepažino, iš kurių vienas nuėjęs link A. G., sudavė jam smūgį, po kurio pastarasis parklupo ( 2 T. b.l. 7). Nors 2015-05-08 apklausiamas pakartotinai A. K. parodė, kad buvo su A. Š. ir T. L. įvykio vietoje ir stovėjo šalia T. L. prie automobilio, kol A. Š. kalbėjo su A. G., tačiau teigė nematęs, kad A. Š. sudavė smūgį nukentėjusiajam, o kad jam buvo trenkta, suprato po kurio laiko, kai peržiūrėjo T. L. jam rodomą vaizdo registratoriaus įrašą ( 2 T. b.l. 12). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad A. K. kiekvienos apklausos metu nurodė skirtingas įvykio aplinkybe, remtis tokiais jo prieštaringais parodymais ir daryti neginčijamą išvadą, kad A. G. smūgį kumščiu sudavė būtent A. Š., nėra jokio pagrindo.
17. Matę T. L. automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuotą vaizdo įrašą nurodė ir liudytojai V. B. ir R. K., tačiau jie apie matytą vaizdo įrašą aiškino skirtingai.
17.1 Apklausiamas R. K. nurodė matęs iš automobilio išlipantį ir nuo girtumo nugriūnantį A. G., tačiau kad jį kas nors būtų mušęs, teigė nematęs ( 3 T. b.l. 25). Nors apklausiamas 2015-06-22 kaltinant T. L. R. K. teigė matęs įraše užfiksuotą vaizdą, kaip suduodamas smūgis nukentėjusiajam, tačiau kad smūgį sudavė A. Š., liudytojas nenurodė teigdamas, kad prie nukentėjusiojo stovėjusių 2 asmenų jis neatpažino ( 2 T. b.l. 6).
17.2 Tuo tarpu apklausiamas V. B. taip pat parodė matęs T. L. jam parodytą vaido įrašą, kuriame matęs asmenį trenkiantį A. G., tačiau kategoriškai neigė, kad tai buvo A. Š., nes jį pažįstą ir vaizdo įraše jo nematė ( 3T. b.l. 26 2 T. 6).
18. Išanalizavus pirmosios instancijos teisme ištirtus ir aukščiau aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nėra surinkta neginčijamų duomenų, neabejotinai patvirtinančių kaltinamojo A. Š. dalyvavimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Kaltinamasis neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam A. G., nukentėjęs dėl savo girtumo negalėjo nurodyti jį sužalojusio asmens. Kas A. G. sudavė smūgius, neparodė ir įvykio vietoje buvę asmenys – T. L. ir A. K., tuo tarpu kitų asmenų, kurie apie įvykio aplinkybe sužinojo ir T. L. jiems parodyto automobilio vaizdo registratoriaus užfiksuoto vaizdo įrašo, parodymai prieštaringi, o aptariamas vaizdo įrašas tyrimui nepateiktas ir liudytojo T. L. teigimu, nėra išlikęs, todėl lieka abejonės apie jame fiksuotų aplinkybių turinį. Byloje likę abejonės dėl A. Š. dalyvavimo jam inkriminuotos veikos padaryme, kurių pašalinti šiuo metu nebėra galimybės.
19. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu (visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai), konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog A. Š. padarė šią nusikalstamą veiką, abejonės pagrįstai buvo aiškinamos kaltinamojo naudai. Tokiu būdu įvertinus visus anksčiau ištirtus ir aptartus įrodymus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. Š. pagrįstai išteisintas dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo A. Š. kaltės klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir A. Š. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.
21. Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės L. Šimonienės apeliacinį skundą atmesti.