Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Rasai Lukaševič, teismo posėdyje išnagrinėjusi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės ir kaltinamųjų A. V., A. J. bei R. B. skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) perduota Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, susipažinusi su bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. V., A. J. ir R. B. kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui, nustačius, kad buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d.). Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad pagal bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytas veikos faktines aplinkybes kaltinamiesiems A. V., A. J. ir R. B. inkriminuotos veikos kvalifikacija yra netiksli, nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tą faktą, kad kaltinamieji būtų susitarę su nenustatytu asmeniu pagrobti vilkiką su šia buitine technika, atliktų kokius nors veiksmus, atitinkančius vagystės sudėties objektyviąją pusę sudarančius veiksmus. Akivaizdu, kad kaltinimas R. B., A. V. ir A. J. buitinės technikos ir vilkiko vagyste preziumuojamas, kildinamas iš to fakto, kad jie disponavo šiuo turtu, kuris buvo pagrobtas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis asmeniui turi būti grindžiamas ne prezumpcijomis, bet objektyviais, patikimais ir pakankamais įrodymais. Tokių įrodymų, patvirtinančių tai, kaltinamieji būtų pagrobę UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, byloje nesurinkta. Tai reiškia, kad jie nėra padarę nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. Jų veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Skundu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį. Prokurorės nuomone, apylinkės teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas nepateikė nė vieno argumento, motyvuojančio nutarties rezoliucinėje dalyje padarytą išvadą, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymų reikalavimų. Pažymi, kad nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytų kaltinamajame akte tais atvejais, kai, pavyzdžiui, nusikaltimas padarytas kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu arba nauju kaltinimu gali būti inkriminuojama kita kaltės forma ir kt. Ši byla teisminiam nagrinėjimui buvo perduota R. B., A. V. ir A. J. kaltinant padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 3 d. Teismas, bylos teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir nustatęs, jog teisiamųjų asmenų veiksmuose yra lengvesnės nusikalstamos veikos požymiai (BK 189 str. 2 d.), turi baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 256 str. 4 d.) numatytą galimybę kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą numatantį lengvesnį nusikaltimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, bylos neperduodant prokurorui. Šiuo atveju, R. B., A. V. ir A. J. veiksmuose nustatytos lengvesnės nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 str. 2 d., faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte sunkesnės nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 3 d., aplinkybių, todėl teismo priimta nutartis perduoti bylą prokurorui surašyti kaltinamąjį aktą atitinkantį teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, esant reikalui atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir perduoti šią bylą teismui yra neteisėta ir nepagrįsta.

Skundu kaltinamieji A. V., A. J. ir R. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį. Kaltinamųjų nuomone, apylinkės teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad byloje nėra objektyvių, patikimų ir pakankamų įrodymų, kad kaltinamieji būtų pagrobę UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Kadangi teismas padarė išvadą, jog jie nėra kalti ir nėra padarę nusikaltimo, kuriuo buvo kaltinami, jų atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 str. 5 d.). Tačiau teismas, išeidamas iš kaltinimo ribų ir pažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normas, nepagrįstai nusprendė, kad kaltinamųjų veiksmai atitinka BK 189 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, ir todėl byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. 3 p. išdėstytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas, negalėdamas savo iniciatyva keisti kaltinimo pagal BPK 256 str. 1-3 d., vadovaudamasis BPK 254 str. 3 d., perdavė bylą prokurorui, kuris įpareigotas pašalinti teismo nustatytus kaltinamojo akto trūkumus. Kaltinamieji nesutinka su tokia teismo pozicija ir nurodo, kad skundžiama nutartimi teismas pažeidė ne tik jų teisę į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bet ir baudžiamojo proceso rungimosi principą. Teismas išėjo už bylos nagrinėjimo teisme ribų, pažeidė jų nekaltumo prezumpciją.

Nurodo, kad teismas neabejotinai pažeidė teisingo ir greito bylos išnagrinėjimo principus, nustatytus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. bei BPK 1 str. 1 d. ir 44 str. 5 d. Kaltinimo pagrįstumą bei kaltinamojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams klausimus teismas įpareigotas įvertinti iki bylos perdavimo nagrinėjimui teisiamajame posėdyje. Vadovaujantis BPK 233 str., teismas bylos pasirengimo nagrinėti teisme metu yra įpareigotas susipažinti su byla ir nustatyti, ar nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taip pat, vadovaujantis BPK 240 str. 1 d., teismas turi nuspręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje ne vėliau kaip per 15 dienų nuo bylos gavimo teisme, jei kaltinamasis yra suimtas, ir per 1 mėnesi, jei kaltinamasis yra laisvėje. Šios įstatymo nuostatos taipogi skirtos apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas bei garantuoti greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Todėl teismas, apsispręsdamas dėl kaltinamojo akto pagrįstumo bei jo atitikimo įstatymo reikalavimams ir siūlydamas jį keisti jau išnagrinėjus bylą, neabejotinai pažeidė paminėtas baudžiamojo proceso normas. Konstatavus, jog jų kaltė ir dalyvavimas nusikaltime yra neįrodyti, teismas, vadovaujantis BPK 303 str., privalėjo užbaigti procesą priimant išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu skundžiama nutartimi, ne tik nebuvo išnagrinėta byla dėl pareikštų kaltinimų, bet iš esmės pratęsiamas baudžiamasis persekiojimas kaltinamųjų atžvilgiu. Situaciją ir teismo veiksmus, kai nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, taip pat kai nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, reguliuoja BPK 257 str. Nustačius tokias aplinkybes, teismas apie jas motyvuota nutartimi praneša prokurorui, bet ne grąžina bylą kaltinamojo akto taisymui.

Kaltinamųjų įsitikinimu, priimdamas skundžiamą nutartį teismas pažeidė ir BPK 7 str. įtvirtintą rungimosi principo reikalavimą, kuris reiškia, kad skirtingus interesus byloje turintys proceso subjektai turi teisę siūlyti teismui, kaip turi būti išspręsta byla, o teismas, nebūdamas palankesnis kuriai nors iš proceso šalių, privalo nustatyti tiesą byloje. Nagrinėjamu atveju teismas netinkamai pasinaudojo savo teise būti aktyviam baudžiamojo proceso metu ir nepagrįstai bei neteisėtai suteikė prioritetą prokuroro procesiniams interesams, tuo pažeisdamas paminėtą rungimosi principą ir kaltinamųjų teises. Teismas neleistinai pažeidė bylos nagrinėjimo ribas. Konstitucinė pareiga - vykdyti teisingumą - įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Tai reiškia, kad konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato prokuroro kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėdamas bylą teismas privalo paisyti bylos nagrinėjimo ribų ir negali jų peržengti savo iniciatyva. Todėl teismo išvada, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. 3 p. išdėstytų reikalavimų, yra nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaitinamojo teisę į gynybą. Šioje baudžiamojoje byloje, kaltinamųjų įsitikinimu, kaltinamasis aktas atitiko visus privalomus įstatymo reikalavimus. Prokuroras surašė kaltinamąjį aktą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 3 d. ir perdavė bylą teismui, tokiu būdu aiškiai nustatydamas bylos nagrinėjimo ribas. Be to, teismas nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, siūlė prokurorui jį taisyti ir tikslinti. Tačiau prokuroras nematė reikalo to daryti, tuo išreikšdamas savo procesinę poziciją dėl A. V., A. J. ir R. B. pareikštų kaltinimų. Todėl teismui nagrinėjant bylą ir pagal faktines aplinkybes sprendžiant, jog gali būti padaryta kita nusikalstama veika ar nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, vadovaujantis BPK 257 str. apie tai motyvuota nutartimi turėjo pranešti prokurorui. Teismas ne tik užėmė prokuroro vietą baudžiamajame procese, bet ir neabejotinai pažeidė jų nekaltumo prezumpciją garantuojančias teisės normas. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėjęs išvados, jog jų veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, iš esmės pasisakė dėl jų kaltumo ir dalyvavimo kitame nusikaltime, kurio padarymu nei vienas iš jų nebuvo kaltinamas ir negalėjo nuo tokio kaltinimo ar įtarimo gintis. Šiuo atveju, kaip jau minėta, teismas privalėjo išspręsti bylą pagal tą kaltinimą, kuris buvo perduotas teismui ir užbaigti bylą priimant BPK numatytą procesinį sprendimą.

Teismo posėdyje prokurorė prašė jos skundą tenkinti. Kaltinamiesiems ir jų gynėjams apie posėdį buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, į posėdį šie asmenys neatvyko, prašymų atidėti skundų nagrinėjimą negauta.

Skundai tenkintini.

LR BPK 254 str. 3 d. numatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui.

2001-12-21 Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarime Nr. 32 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, nustatančias teisminio nagrinėjimo ribas“ išaiškinta, jog kaltinimo pakeitimas yra kaltinime išdėstytų faktinių aplinkybių ar juridinės kvalifikacijos pakeitimas. Kaltinimas teisme gali būti keičiamas tiek sunkesniu, tiek lengvesniu. Minėtame nutarime taip pat išaiškinta, jog lengvesnis kaltinimas yra toks, iš kurio pašalintos atskiros nusikalstamos veikos ar jų epizodai, kvalifikuojantys požymiai, nusikalstami veiksmai perkvalifikuoti į kitą BK straipsnį, jo dalį ar punktą, numatantį švelnesnę bausmę ar pan. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai 2012-07-03 nutartyje nurodė, jog nei BPK, nei kiti įstatymai nereglamentuoja teismo teisės pakeist kaltinimą, išeliminuoti atskirus nusikalstamos veikos epizodus iš kaltinimo. Tokią teisę teismui suteikia BPK 256 str. 4 d. nuostata.

2012-06-13 valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė, vadovaudamasi BPK 255 ir 256 str. nuostatomis, pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, t. y. bylą nagrinėjančiam teismui, prašymą pakeisti 2012-01-27 kaltinamajame akte nurodytą kaltinimą A. V., R. B. ir A. J.. Buvo konkretizuoti kaltinamųjų veiksmai ir išvardintos prekės, buvusios pagrobtame automobilyje. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-06-14 išsprendė klausimą dėl šio prokuratūros prašymo priėmimo protokoline nutartimi, jį priimdamas (b.l. 78-79). Tačiau jau 2012-07-03 nutartimi baudžiamoji byla perduota prokurorui, nustačius, kad buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d.). Tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, jog pagal bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytas veikos faktines aplinkybes kaltinamiesiems A. V., A. J. ir R. B. inkriminuotos veikos kvalifikacija yra netiksli, jie nėra padarę nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d., o jų veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Aukštesniojo teismo nuomone, teismo išvada grąžinti bylą prokurorui, tikslu pakeisti kaltinimą pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, yra nepagrįsta. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat pritaria kaltinamųjų skunde išdėstytiems argumentams, jog buvo pažeistas rungimosi principas bei buvo išeita už bylos nagrinėjimo teisme ribų. O būtent, ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu teismas siūlė prokurorui svarstyti kaltinimo pakeitimo galimybę, tačiau prokuroras nesinaudojo tokia procesine teise, t. y. veikos kvalifikacijos nekeitė, rodo aiškią valstybės kaltintojo poziciją, jog jis su teismo nuomone, jog kaltinamųjų veikas reikėtų kvalifikuoti pagal LR BK 189 str. 2 d., nesutiko. Tokiu būdu teismas, turėjo bylą išspręsti baigiamuoju procesiniu dokumentu, įvertindamas, ar kaltinamųjų veikose yra valstybės kaltintojo nurodyto nusikaltimo, t. y. nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 3 d., sudėtis. Šiuo atveju, suprasdamas prokuroro poziciją, t. y. kad jis nekeis kaltinimo iš LR BK 178 str. 3 d. į LR BK 189 str. 2 d., o tokia prokuroro pozicija buvo akivaizdi iš baigiamųjų kalbų, teismas turėjo spręsti kaltinamųjų kaltės pagal LR BK 178 str. 3 d. klausimą baigiamuoju procesiniu sprendimu. Jei teismo vertinimu kaltinamųjų veikoje jis matė kito, t. y. lengvesnio nusikaltimo požymius, tačiau jo nuomone, perkvalifikuojant keičiasi faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. teismo manymu, jis negalėjo pritaikyti LR BPK 256 str. 4 d., turėjo būti taikomas LR BPK 257 str.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad kaltinamieji A. V., A. J. ir R. B. už visiškai menką sumą iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens įsigydami didelį kiekį buitinės technikos, kuri sukrauta į vilkiką, įvertinus sandorio sudarymo aplinkybes (vietą, laiką ir kainą) ir iškart po sulaikymo pateiktus skirtingus paaiškinimus dėl jos įsigijimo, suvokė, jog ši buitinė technika gauta nusikalstamu būdu; konstatuodamas, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų kaltinamųjų susitarimo su tyrimo metu nenustatytu asmeniu pagrobti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį vilkiką su jame buvusia buitine technika, buvimą, o kaltinimas R. B., A. V. ir A. J. dėl buitinės technikos ir vilkiko vagystės preziumuojamas, kildinamas iš to fakto, kad jie disponavo šiuo turtu, kuris buvo pagrobtas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, padarė išvadą, kad jie nėra padarę nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. Skundus nagrinėjantis teismas pažymi, kad tokia teismo išvada darytina galutiniu teismo procesiniu dokumentu, t. y. nuosprendžiu, o ne teismo nutartimi, kaip buvo padaryta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 07 03 nutartimi. Kadangi apylinkės teismo nuomone kaltinamųjų veiksmai atitiko lengvesnio nusikaltimo sudėtį, turėjo būti spręstinas klausimas dėl veikos perkvalifikavimo galimybės, t. y. ar galima taikyti LR BPK 256 str. 4 d., ar pasinaudoti LR BPK 257 str. nuostatomis. Apylinkės teismo išvados, kad buvo procesinių kliūčių, dėl kurių teismas negalėjo išnagrinėti bylos, o byloje surašytas BPK 219 str. 3 d. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, klaidingos.

Skundą nagrinėjantis teismas, sutikdamas su prokuroro skundo motyvais, pažymi, kad iš pakeisto kaltinimo (kaltinimas buvo keistas, tačiau veikos kvalifikaciją prokuroras paliko tą pačią, b.t. 7, b.l. 72-77) matyti, kad be susitarimo pagrobti didelės vertės svetimą turtą buvimo, kaltinamiesiems inkriminuojamas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios buitinės technikos perkėlimas iš vilkiko į namo rūsį. Kaltinime taip pat aiškiai nurodomas šių daiktų kiekis, kaina ir jų pavadinimas. Teismo nustatyta aplinkybė – didelės vertės buitinės technikos įgijimas, žinant, kad turtas gautas nusikalstamu būdu - yra viena iš alternatyvių Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. numatytų veikų, kuri faktiškai R. B., A. V. ir A. J. buvo inkriminuota.

Iš skundžiamos nutarties turinio galima spręsti, kad teismas kaltinamojo akto trūkumus iš esmės vertina per įrodymų pakankamumo, kuriais grindžiamas A. V., A. J. ir R. B. pareikštas kaltinimas, prizmę, tačiau tai nėra pagrindas grąžinti bylą prokurorui.

Vadovaujantis BPK nuostatomis, perduodant bylą prokurorui būtina, kad nustatyti kaltinamojo akto trūkumai būtų tokie, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir jie turi trukdyti teismui nagrinėti bylą, tačiau tokių aplinkybių skundus nagrinėjantis teismas nenustatė. Aukštesniojo teismo nuomone, skundžiamoje nutartyje nenurodyti kaltinimo trūkumai, kuriuos nebūtų galima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, t.y. negrąžinus bylos prokurorui, ir tai trukdytų kaltinamiesiems tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą, t.y. žinoti kuo jie yra kaltinami (Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į visus aukščiau išdėstytus motyvus, darytina išvada, byla prokurorui grąžinta nepagrįstai.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti teismui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti tame pačiame teisme.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.