Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-1595-555/2005 pagal ieškovo A.D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vitra“ dėl juridinio asmens veiklos tyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 2.131 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes šiame punkte nurodytos pasekmės taikomos išnagrinėjus bylą iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir taikymo tvarka iš esmės skiriasi. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. iki tol, kol teismas gali taikyti CK 2.131 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Todėl laikytina, kad teismas nepagrįstai rėmėsi CK 2.131 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma.Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo turto administratoriaus paskyrimas netaikytinas juridinio asmens veiklos tyrimo bylose (CPK 145 str. 1 d. 5 p.), nes įstatymas nenustato jokių išimčių, kuomet netaikoma minėta laikinoji apsaugos priemonė. Pagal CPK 145 straipsnio komentarą, turto administratorius gali būti skiriamas ir kitais atvejais, t.y. įstatymų leidėjas nenustatė baigtinio atvejų sąrašo. Todėl laikytina, kad teismas neteisingai išaiškino ir taikė įstatymo nuostatas.Laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje turi atlikti prevencinę ir įrodymų užtikrinimo funkcijas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nebūtų sutrikdyta įmonės veikla ir užtikrintas objektyvus, visapusiškas juridinio asmens veiklos tyrimas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas skiria vieną ar kelias CPK 145 straipsnyje numatytas priemones.

Iš ieškinio matyti, kad ieškovas ieškinyje reikalauja atlikti bendrovės veiklos tyrimą ir nustačius, kad bendrovės valdymo organo veiksmai buvo netinkami, priimti sprendimą - likviduoti juridinį asmenį ir paskirti likvidatorių (b.l. 2-4). Pagal šį ieškovo ieškininį, galimo būsimo teismo sprendimo rezultatas gali būti sprendimas likviduoti atsakovą ir paskirti likvidatorių. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių tikslas užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o būtina sąlyga - jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Byloje nėra duomenų duodančių pagrindą manyti, kad būsimo teismo sprendimo - likviduoti juridinį asmenį ir paskirti likvidatorių, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą argumentuoja tuo, jog atsakovas ims realizuoti turtą, slėps bendrovės dokumentaciją, trukdys atlikti ekspertizę. Apelianto teigimu prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atlieka prevencinę ir įrodymus užtikrinančią funkciją, t.y. neva patvirtina taikymo būtinumą. Visų pirma minėti apelianto teiginiai neparemti jokiais įrodymais, tai tik galimos atsakovo veiksmų prielaidos (CPK 178 str.). Antra, įstatymas leidžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones tiek prevenciniais, tiek įrodomaisiais tikslais tik tais atvejais, kai jų taikymas tiesiogiai atlieka būsimo galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, t.y. saugo galimo būsimo teismo sprendimo rezultatą nuo perleidimo, nuo sužalojimo ir pan., pvz.: draudimas atsakovui dalyvauti sandoriuose, kuriais daroma žala ginčo objektui (prevencinis tikslas), areštuojamas ginčijamas kilnojamas daiktas (įrodymus užtikrinantis tikslas). Apelianto motyvai nepatvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Taigi, nesant pagrindo manyti, kad galimas būsimas teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.).

Kiti apelianto argumentai – kad teismas nepagrįstai rėmėsi CK 2.131 straipsniu, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo ir pagrįsto teismo sprendimo (CPK 328 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.