Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Audriaus Cinino ir Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorui Gediminui Juknai, nuteistajam R. L. (R. L.), jo gynėjui advokatui Sauliui Zakarevičiui, vertėjai Ingridai Petrulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per bausmės vykdymo laikotarpį: nebendrauti su nukentėjusiuoju T. L. ir nesiartinti prie jo ir jo gyvenamosios vietos 100 metrų atstumu; atsiprašyti nukentėjusiojo T. L., dalyvauti elgesio pataisos programoje.

T. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš Romualdo L. T. L. 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 540 eurų advokato teisinės pagalbos išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto kaltę paneigiančius duomenis, apkaltinamąjį nuosprendį grindė nenuosekliais bei prieštaringais nukentėjusiojo bei liudytojo parodymais ir nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl būtinosios ginties sąlygų egzistavimo.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su šiais skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus, nenustatyta.

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis viso proceso metu neneigė, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jų įvyko žodinis konfliktas, peraugęs į smurtinių veiksmų panaudojimą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo (tėvo ir sūnaus) yra susiklostę priešiški santykiai, jų gyvenimas nėra sklandus. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu, nuteistasis nepripažindamas kaltės, tvirtina, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tai yra nurodo, jog jis smūgių sūnui (nukentėjusiajam T. L.) nesudavė, o nukentėjusiajam T. L. pradėjus atiminėti automobilio raktus, kuriuos jis norėjo ištraukti iš spynos, jis (apeliantas) gindamasis nuo nukentėjusiojo smūgių šiam naudojant kastetą, nukentėjusįjį T. L. stūmė nuo savęs kojomis ir rankomis darydamas „blokus“, kad gautų mažiau smūgių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokius apelianto parodymus, darė išvadą, kad nėra pagrindo R. L. veiksmų vertinti kaip būtinosios ginties. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka, nes tokią nuteistojo R. L. versiją paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo T. L., liudytojų V. P. ir O. G. parodymai, vaizdo įrašai, kita rašytinė bylos medžiaga.

10. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

11. Daryti išvadą, kad apeliantui R. L. tikrai grėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į gyvybę, į sveikatą, ar, kaip nurodo apeliantas į automobilį, pagrindo nėra ir tai privalėjo suprasti pats R. L.. Kaip nurodė nukentėjusysis tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, jam automobiliu važiuojant su tėvu (R. L., kuris vairavo automobilį) bei su V. P., tėvas R. L. visą kelionę aiškino, kad jis blogas sūnus ir atėmė iš jo buto raktus. Todėl išlipęs iš automobilio T. L. prašė grąžinti jam buto raktus. Tėvas (apeliantas R. L.) nesutiko, sakė nuvažiuos į jo namus pažiūrėti kaip jis gyvena. Nukentėjusysis T. L. nenorėjo, jog tėvas pamatytų jo butą, todėl norėjo atgauti raktus. Tuomet R. L. jam trenkė į pilvą, nukentėjusysis susisuko, po to R. L. nukentėjusiajam sudavė delnais per ausis pora smūgių, kad jis prarastų koordinaciją. Taip pat nurodė, jog buvo smūgiai ir į veidą, į nosį. Smūgių buvo daug. Kadangi žolė buvo šlapia, jis buvo nugriuvęs, tada R. L. jį mušė kumščiu ir kojomis. Jis gynėsi ir pats bandė suduoti smūgius. Kasteto jokio nebuvo. Kartu su jais važiavęs V. P. pamatęs, kad jis kruvinas, išsigando, pradėjo juos stabdyti. Jis ant kapoto, ant durų kabinosi todėl, kad reikalavo grąžinti buto raktus, po ko raktus jam tėvas numetė. Pažymėjo, jog ginčo dėl automobilio raktų nebuvo, ginčas kilo tik dėl buto raktų. Nurodė, jog tėvas jį persekioja, nes nepritaria nukentėjusiojo gyvenimo būdui. Taigi priešingai nei tvirtina apeliantas, nukentėjusysis duodamas parodymus dėl konflikto pradžios ir paties smurto naudojimo fakto, buvo nuoseklus, todėl apylinkės teismas jo parodymais pagrįstai vadovavosi, nes juos patvirtina ir liudytojo V. P. parodymai, kuris tiesiogiai matė konfliktą. Šis liudytojas patvirtino, jog visą kelią važiuojant automobiliu T. L. ir R. L. konfliktavo, tėvas atėmė iš T. L. namų raktus. Nurodė, kad nukentėjusysis T. L. smūgių R. L. nesudavė, T. L. tik gynėsi, jis (V. P.) pats į konfliktą pradžioje žiūrėjo nerimtai, tačiau pamatęs ant T. L. kraują, atitraukė nuo jo nuteistąjį R. L.. Tiek apeliantas, tiek nukentėjusysis teigė, kad V. P. yra jų abiejų bendras pažįstamas, jų santykiai panašūs, todėl apylinkės teismui nenustačius, kad V. P. būtų suinteresuotas duoti išimtinai nukentėjusiajam palankius parodymus, pagrįstai jais rėmėsi grindžiant apelianto R. L. kaltę, juolab, jog tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir netiesioginiai, tačiau susijusiję vientisa, logiška grandine pirmosios instancijos teisme peržiūrėti V. P. daryti neištisiniai vaizdo įrašai (t. 2, b. l. 35), kurie detaliai aptarti skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir kurių apeliacinės instancijos teismas nekartoja, pritariant pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog vaizdo įrašas patvirtina suduodamus smūgius nukentėjusiajam T. L..

12. Aplinkybę dėl būtinybės gintis nuo neva nukentėjusiojo panaudoto kasteto paneigia tiek paties nukentėjusiojo, tiek ir liudytojo V. P. parodymai, kuris parodė, jog konflikto metu jokių priemonių nebuvo naudojama, smūgiai buvo suduodami rankomis ir kojomis. Liudytojas policijos pareigūnas O. G., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą pagal gautą pranešimą ir aiškinantis įvykio aplinkybes, apžiūrėjus teritoriją, ji buvo tuščia, T. L. apžiūrėjus, jis su savimi kišenėse jokių daiktų neturėjo ir akcentavo, jog tėvas (R. L.) minėdamas kasteto panaudojimą, kalbėjo apie ankstesnį įvykį. Be to tarnybiniame pranešime užfiksuotas R. L. paaiškinimas, kad jis norėjo paauklėti sūnų (T. 1, b.l. 6-7), šias aplinkybes teisme patvirtino liudytojas O. G.. Įvertinus vaizdo įrašus, pastebėtina, jog ir juose jokio kasteto nėra matyti.

13. Taigi pirmosios instancijos intancijos teismo įvertinti ir apeliacinės instancijos teismo 11 ir 12 punktuose aptarti įrodymai patvirtina, jog nuteistasis R. L. pirmas pradėjo provokuoti konfliktą atimdamas iš nukentėjusiojo T. L. buto (o ne automobilio) raktus ir nukentėjusiajam bandant susigrąžinti paimtus raktus, būtent R. L. pradėjo naudoti smurtą T. L. atžvilgiu suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo ketinimas susigrąžinti buto raktus, šioje situacijoje buvo visiškai adekvatus ir pateisinamas. Tuo tarpu nuteistojo R. L. atsakas dėl paties nuteistojo neteisėtų veiksmų ir noro paauklėti sūnų, nebuvo adekvatus. Kolegijos vertinimu apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo bandymo (pasibaigus muštynėms) sulaikyti R. L. išvažiuojantį iš įvykio vietos, nesuponuoja išvados, jog nukentėjusysis kėlė grėsmę nuteistajam ir nešalina jo atsakomybės už padarytus veiksmus. Aplinkybė, jog vis tik nuteistasis grąžinęs buto raktus nukentėjusiajam iš įvykio vietos nuvažiavo, į policiją iškarto po muštynių nesikreipė, atvykusiems pareigūnams nepaaiškino, kad pats buvo mušamas ir gynėsi, akivaizdžiai liudija, jog nukentėjusysis jokios tiesioginės grėsmės R. L. nekėlė.

14. Skundo argumentai, jog T. L. apklausiamas teisme tikslaus suduotų smūgių skaičiaus nurodyti negalėjo, o nukentėjusiojo nurodyti smūgiai pirminiame pareiškime, pasak apelianto, turėtų palikti akivaizdžius smurto pėdsakus – sužalojimus, nubrozdinimus, atkreipiant dėmesį, jog T. L. nenuvyko nei į gydymo įstaigą, nei pas teismo medicinos ekspertą, dėl ko, anot apelianto, nukentėjusysis nepatyrė jokio realaus fizinio poveikio (skausmo, sužalojimų), toks hipotetinis apeliacinio skundo teiginys nepaneigia surinktų įrodymų ir aplinkybės, kad R. L. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių visuma. Nukentėjusysis T. L. aiškiai ir nuosekliai nurodė, kad nuteistasis R. L. jam trenkė į pilvą, paskui per ausis, t. y. į galvą, vėliau į kitas kūno vietas, smūgių buvo daug, o paslydus ir griuvus, jis buvo spardomas. Tokie jo parodymai, nors ir nedetalizuojant smūgių kiekio bei sudavimo mechanizmo, atitiko nukentėjusiojo pirminį pareiškimą (t. 1, b. l. 8-10), be to, tiesioginis įvykio liudytojas V. P. taip pat patvirtino, kad R. L. buvo suduotas ne vienas smūgis, po ko liudytojas pamatęs ant nukentėjusiojo kraują, atitraukė jį nuo nuteistojo. T. L. patirti smūgiai užfiksuoti ir BIRt ataskaitų žiūryklės duomenimis (t. 1, b. l.5), sužalojimai užfiksuoti Vilniaus AVPK vyr. patrulio O. G. 2017-06-25 tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo duomenimis (t. 1, b. l. 6-7) bei Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, konstatuojant, kad T. L. 2017-06-25 nustatyta veido sumušimai (t. 1, b. l. 36). Nukentėjusysis T. L. aiškiai ir nuosekliai nurodė, kad dėl jam suduotų smūgių jis juto fizinį skausmą. Šių duomenų visumos vertinimas leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog dėl suduotų smūgių į įvairias kūno vietas nukentėjusysis T. L. patyrė fizinį skausmą. Tai, kad nukentėjusysis nenuvyko pas teismo medicinos ekspertą ir jam nenustatyti akivaizdūs smurto pėdsakai, nepaneigia apylinkės teismo išvados, jog dėl suduotų smūgių vis tik nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, pažymėtina, kad būtent šis padarinys – fizinis skausmas, o ne vizualiai išreikštas nežymus sveikatos sutrikdymas ar trumpas susargdinimas, šioje veikoje ir yra inkriminuotas nuteistajam.

15. Apelianto bei gynybos apeliacinės instancijos teisme išdėstyti argumentai, kad vertindamas įrodymus ir kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus kaip BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes, pasak R. L., konflikto metu būtent jis patyrė akivaizdžius sužalojimus, kurie Teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko apeliantas su pareiškimu kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo T. L. atžvigiu ir šiuo metu tyrimas tebevyksta, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas T. L. atžvilgiu, neužkerta kelio išnagrinėti baudžiamosios bylos pagal pareikštą kaltinimą R. L.. T. L. veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o pasitvirtinus įtarimams ikiteisminiame tyrime dėl T. L. galimai neteisėtų veiksmų, jie bus vertintini kitoje baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu nuteistasis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, tik pateikė savo versiją, kurią pirmosios instancijos teismas paneigė byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų duomenų visuma.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog R. L. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. L. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas, padariniai – sukeltas fizinis skausmas, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – tyčia – apeliantas, suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau 10 smūgių rankomis į veido sritį ir kitas kūno vietas ir ne mažiau 2-jų kartų spirdamas į įvairias kūno vietas, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo.

17. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.