Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant privačiam kaltintojui/nukentėjusiajam Ričardui P. K., jo atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, nuteistajam V. B., jo gynėjai advokatei Kristinai Česnauskienei,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir nubaustas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, nustatant šiuos apribojimus: 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Nukentėjusiojo R.P. K. civilinis ieškinys iš dalies patenkintas, priteisiant iš V. B. nukentėjusiajam R. P. K. 1000 litų (vieną tūkstantį litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, atitikmuo eurais – 289.62 EUR (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus šešiasdešimt du euro centus).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad apšmeižė kitą žmogų. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui 2014-03-24 parašė pranešimą, registracijos Nr. 17N-B-518, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančius šmeižikiško pobūdžio teiginius:

„(duomenys neskelbtini) viršininko R. K. vadovavimo metu visi taip įbauginti kad bijo savo mintis reikšti garsiai, kiekvienas pasakęs savo nuomonę, besiskiriančią nuo vadovo, susilaukia tulžmingo keršto, psichologinio persekiojimo ir susidorojimo, kaip ir mano atveju."„Atskirus objektus tikrina vis tie patys ištikimieji vadovo pavaldiniai, iš anksto perspėję apie savo apsilankymą".

„Savo verslą vysto „(duomenys neskelbtini) kontroliuojamose įmonėse ir turgavietėse, kur administracijos atstovais dirba buvę ilgamečiai R. K. pavaldiniai, tiesiogiai buvę jam atskaitingi".„Dovanų rinkimas iš tikrinamų įmonių, jų privertimas ieškoti susitarimo pastoviai surandant trūkumus ir trukdant veiklai jas laikinai sustabdant, uždarant, tai „(duomenys neskelbtini) darbo specifika".„Visa tai dangstanti „(duomenys neskelbtini) jame vaidina bene svarbiausią vaidmenį, kūrybingai imituodama kontrolę, vykdydama imitacinius patikrinimus, vengdama atsakomybės už FNTT randamas kontrabandines siuntas, o jeigu taip yra visuose rajonuose tai valstybės katastrofa".

6.„Mano sudorojimo atvejis, meistriškai rengtas nuo 2013. 04 mėn. rodo R. K. per tiek metų išdirbtą gebėjimą atsikratyti jam nepataikaujančiais, jo vadovaujamos tarnybos trukumus viešinančiais darbuotojais. Kad tokių susidorojimo atvejų buvo ne viena dešimtis man vaizdžiai nušvietė kiti „(duomenys neskelbtini) darbuotojai, todėl iškęsti visas viršininko fizinio ir psichologinio kankinimo priemones, jų etapus taikytus man buvo lengviau", tai yra jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, privatus kaltintojas/nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas tenkintinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas V. B. kaltu dėl BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo V. B. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

V. B. inkriminuotos BK 154 str. 1 d. skundžiamu nuosprendžiu nustatytos veikos esmę sudaro tai, kad jis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui 2014-03-24 parašė pranešimą, registracijos Nr. 17N-B-518, kuriame nurodė tokią informaciją: jog „„(duomenys neskelbtini) viršininko R. K. vadovavimo metu visi taip įbauginti kad bijo savo mintis reikšti garsiai, kiekvienas pasakęs savo nuomonę, besiskiriančią nuo vadovo, susilaukia tulžmingo keršto, psichologinio persekiojimo ir susidorojimo, kaip ir mano atveju“; „Atskirus objektus tikrina vis tie patys ištikimieji vadovo pavaldiniai, iš anksto perspėję apie savo apsilankymą“; „Savo verslą vysto „(duomenys neskelbtini) kontroliuojamose įmonėse ir turgavietėse, kur administracijos atstovais dirba buvę ilgamečiai R. K. pavaldiniai, tiesiogiai buvę jam atskaitingi"; „Dovanų rinkimas iš tikrinamų įmonių, jų privertimas ieškoti susitarimo pastoviai surandant trūkumus ir trukdant veiklai jas laikinai sustabdant, uždarant, tai „(duomenys neskelbtini) darbo specifika"; „Visa tai dangstanti „(duomenys neskelbtini) jame vaidina bene svarbiausią vaidmenį, kūrybingai imituodama kontrolę, vykdydama imitacinius patikrinimus, vengdama atsakomybės už FNTT randamas kontrabandines siuntas, o jeigu taip yra visuose rajonuose tai valstybės katastrofa“; „Mano sudorojimo atvejis, meistriškai rengtas nuo 2013 m. 04 mėn. rodo R. K. per tiek metų išdirbtą gebėjimą atsikratyti jam nepataikaujančiais, jo vadovaujamos tarnybos trūkumus viešinančiais darbuotojais. Kad tokių susidorojimo atvejų buvo ne viena dešimtis man vaizdžiai nušvietė kiti „(duomenys neskelbtini) darbuotojai, todėl iškęsti visas viršininko fizinio ir psichologinio kankinimo priemones, jų etapus taikytus man buvo lengviau".

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje išvadas dėl V. B. veiksmų atitikimo BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijai iš esmės motyvavo tuo, V. B. pranešime, adresuotame Žemės ūkio ministrui, yra nurodyti šeši teiginiai, kurių pirmosios teismas nelaikė nuomone, o laikė žiniomis, kurios neatitinka tikrovės. Tai, kad minėtos žinios neatitinka tikrovės, teismo nuomone, įrodo pateikta Tyrimo dėl kaltinamojo pranešimo išvada, datuojama 2014-04-29 (T.1, b. l. 10-22), kurios rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad kaltinamojo Žemės ūkio ministrui adresuotame pranešime išdėstyti teiginiai nepasitvirtino. Taip pat teismas skundžiamu nuosprendžiu nurodė, kad kaltinamasis nepateikė jokių duomenų, kad jo pranešime , adresuotame žemės ūkio ministrui , paskleista informacija yra paremta kokiais nors faktais.

Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šmeižimo turinį sudarančius objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Vien tas faktas, kad nuteistasis 2014-03-24 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui pateikė pranešimą (T.1, b.l. 7-8) su tam tikrais teiginiais, kurių pagrindu buvo atliekamas tyrimas dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos „(duomenys neskelbtini) tarnybos viršininko R. K. veiksmų ir tai, kad duomenys pateikti pranešime nepasitvirtino (T.1, b.l.10-22), nesudaro pagrindo teigti, kad V. B. paskleidė šmeižikiško pobūdžio, tikrovės neatitinkančią informaciją. Kaip jau minėta, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 154 straipsnį, visų pirma, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė.

Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai (įstatymo 2 straipsnio 36 dalis); žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiami faktai ar tiesa pagrįsti duomenys (įstatymo 2 straipsnio 84 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. P. teisių perėmėjai L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Šilo bitė“, A. D., V. K.; bylos Nr. 3K-3-193/2007). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, įvertinus V. B. 2014-03-24 pranešime nurodytas aplinkybes dėl R. K. veiksmų, ir atsižvelgus į tai, jog juos praeityje siejo tarnybiniai, darbiniai santykiai, jog internetiniame portale www.delfi.lt pasirodė straipsniai apie R.P. K. piktnaudžiavimą tarnyboje (T.2, b.l. 161-162), nuteistasis turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonei ir reikšti savo subjektyvų jam žinomų faktinių aplinkybių vertinimą. Vien tai, kad V. B. 2014-03-24 pranešime yra konstatuojamojo pobūdžio informacija, tačiau ne svarstomojo, neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis pateikė žinią, o ne savo subjektyvų tam tikrų duomenų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas V. B. teiginį, jog „„(duomenys neskelbtini) viršininko R. K. vadovavimo metu visi taip įbauginti, kad bijo savo mintis reikšti garsiai, kiekvienas pasakęs savo nuomonę, besiskiriančią nuo vadovo, susilaukia tulžmingo keršto, psichologinio persekiojimo ir susidorojimo, kaip ir mano atveju“ įvertino kaip tikrovės neatitinkantį šmeižikiško pobūdžio teiginį, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pats nuteistasis teigė, jog šį teiginį jis išreiškė bendrine prasme, apibrėždamas laikotarpį, kurio metu mikroklimatas suprastėjo. Pagal nuteistojo 2014-03-24 pranešimą atliktas tyrimas neapėmė tarnybos mikroklimato tyrimo. Duomenų byloje apie tai, kaip jautėsi tarnybos darbuotojai nėra. Tačiau iš privataus kaltintojo pateikto prie skundo 2014-03-12 pranešimo LR Ūkio ministrui ( b.l. 23-26, 29-32,34-37), kuris nepasirašytas autorių turinio matyti, jog Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyboje mikroklimatas nėra vertinamas teigiamai. Nuteistasis Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje išdirbo 33 metus, teismo nuomone, yra normalu, jog nuteistasis pažinojo kartu dirbusius asmenis, tarp jų vyko pokalbiai ir nuteistasis galėjo vertinti įvairius laikotarpius tuo aspektu, kokie buvo tarpusavio santykiai, kaip darbuotojai jautėsi pasikeitus vadovui. Įvertinęs pasikeitimus, nuteistasis susiformavo savo nuomonę apie kolektyvo mikroklimatą ir tą nuomonę išsakė Žemės ūkio ministrui. Nukentėjusiojo teiginys, jog jis yra reiklus ir griežtas vadovas, yra subjektyvus dalykas, kurį kiekvienas pavaldinys vertina pagal savo patirtį ir šios savybės formuoja subjektyvią nuomonę. V. B. nuteistas taip pat ir už tai, kad teigė, jog „atskirus objektus tikrina vis tie patys ištikimieji vadovo pavaldiniai, iš anksto perspėję apie savo apsilankymą“. Teismo posėdžio metu R.P. K. paaiškino, kad atskirus objektus tikrina tie patys pavaldiniai, pagal darbo specifiką kiekvienas darbuotojas turi atsakomybę, yra planiniai patikrinimai ir netikėti. Planiniai patikrinimai kai atliekamas auditas yra įspėjama prieš dvi savaites, tada atliekamas auditas planinis, netikėtas atliekamas neįspėjus. Visi valstybės tarnautojai atlieka pareigas ir nėra ištikimų ar neištikimų (T.1, b.l. 167-168). Kolegijos vertinimu išreikšta V. B. nuomonė, kuri iš esmės kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo nebuvo paneigta ir paties nukentėjusiojo, patvirtina, kad tie patys darbuotojai tikrindavo tas pačias įmones ir tai jo nuomone įvardyta kaip pažeidimas, tai yra tik V. B. supratimo išdava. V. B. skunde išdėstyti teiginiai, jog „savo verslą vysto „(duomenys neskelbtini) kontroliuojamose įmonėse ir turgavietėse, kur administracijos atstovais dirba buvę ilgamečiai R. K. pavaldiniai, tiesiogiai buvę jam atskaitingi", „Dovanų rinkimas iš tikrinamų įmonių, jų privertimas ieškoti susitarimo pastoviai surandant trūkumus ir trukdant veiklai jas laikinai sustabdant, uždarant, tai „(duomenys neskelbtini) darbo specifika" bei, kad „visa tai dangstanti „(duomenys neskelbtini) jame vaidina bene svarbiausią vaidmenį, kūrybingai imituodama kontrolę, vykdydama imitacinius patikrinimus, vengdama atsakomybės už FNTT randamas kontrabandines siuntas, o jeigu taip yra visuose rajonuose tai valstybės katastrofa“ kolegijos vertinimu yra bendrinio pobūdžio, tai visos tarnybos veiklos asmeninis vertinimas tam tikro asmens, tačiau tai nėra susiję su konkrečiu asmeniu- R.P. K.. Subjektyvus pareiškimo autoriaus trūkumų iškėlimas institucijai, kuri turi teisę tikrinti pavaldžios įmonės veiklą, negali būti pripažįstama konkretaus asmens šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos BK 154 str.1d. sudėtimi. Pranešime nurodyti duomenys pateikti abstrakčiai, neįvardinta, kokie R.P. K. pavaldiniai dirba VMVT kontroliuojamose įmonėse bei turgavietėse, bei koks yra jų ryšys su nukentėjusiuoju. Be to, teismo vertinimu, toks teiginys neturi neigiamos informacijos turinio, o V. B. nuomonę apie dovanų rinkimą iš tikrinamų įmonių susiformuoti tiesiogiai galėjo tai, kad, kaip teigia pats nuteistasis, ir pats yra gavęs dovanų (T.1, b.l. 167). Savo teiginyje dėl kontrolės imitacijos, nuteistasis neįvardijo R.P. K. asmens, kuris neva šiuos procesus koordinuoja. Vertinti, ar V. B. pagrįstai iš darbo atleistas, ar ne, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Jis išreiškė nuomonę, jog su juo buvo susidorota nepagrįstai didinant darbo krūvius, tėra subjektyvus vertinimas. Tarnybinių nuobaudų nuteistasis įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Todėl objektyvaus kriterijaus jų pagrįstumui nustatyti nėra. Tai, kad V. B. buvo baustas tarnybinėmis nuobaudomis, ir įvertinus aplinkybę, jog šioje tarnyboje jis išdirbo daug metų, akivaizdu, jog jis patyrė nuoskaudas ir išgyvenimus dėl nuobaudų skyrimo, to pasėkoje atsirado jo nuomonė, jog su juo buvo susidorota. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nuteistojo V. B. pranešime skirtame Žemės ūkio ministrui nurodyti teiginiai, buvo išsakyta subjektyvi nuomonė ir faktų vertinimas. Įstatymas nedraudžia išdėstyti savo subjektyvią nuomonę. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė klaidingas išvadas, nes neatribojo informacijos nuo nuomonės.

Tam, kad asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybė už šmeižimą, jo veiksmuose turi būti nustatyta tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, apibūdinančių veiką kaip nusikalstamą, visuma. Kaip jau minėta, pagal BK 154 str. 1 d. dispoziciją būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis, yra informacijos paskleidimas. Šio požymio nustatymas veikos, kaip nusikalstamos, kvalifikavimui, turi esminę reikšmę, kadangi tik paskleista informacija gali sukelti tam tikrų neigiamų padarinių, t. y. paniekinti, pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Pirmosios instancijos teismas, plačiai aprašęs BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, konstatavęs, kad V. B. šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė neabejotinai, visiškai nepasisakė ir nevertino tos aplinkybės, kokiu būdu ir kam šmeižikiško pobūdžio informacija buvo paskleista. Apygardos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog V. B. pranešime apie galimai R.P. K. padarytus pažeidimus tapo žinoma tyrimą atlikusiems audito specialistams nėra pagrindas konstatuoti, kad informacija buvo paskleista. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad paskleidimu pripažįstama tokia situacija, kai tikrovės neatitinkanti informacija apie kitą asmenį yra perduodama bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar panašiai. Nagrinėjamu atveju atkreipiamas dėmesys į tai, kad aplinkybes, kurias privatus kaltintojas įvertino kaip šmeižiančias jo asmenį ir menkinančias jo autoritetą, V. B. išdėstė kompetentingai galimai padarytus pažeidimus, tame tarpe ir tarnybinius, tirti institucijai – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui, vykdydamas savo pilietinę pareigą pranešti apie galimus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejus. Nors V. B. nurodytos aplinkybės vėliau tapo žinomos ir auditą atlikusiems asmenims dėl R.P. K. veiksmų, tai nelaikytina informacijos paskleidimu BK 154 str. 1 d. prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio formuojamos praktikos nuosekliai laikosi ir žemesnės instancijos teismai, yra išaiškinęs, jog kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz. LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). O tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams ar valstybės tarnautojams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-56/2004, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-747-557/2014 ir kt.). Šiuo atveju, kaip jau minėta, V. B. dėl R.P. K. veiksmų kreipėsi ne į trečiuosius pašalinius asmenis, o į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrą, kurio pavaldume yra „(duomenys neskelbtini). Byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad V. B. pranešime Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui nurodytos aplinkybės dėl tarnybos ir jos vadovo R. K. veiksmų dėl nuteistojo kaltės tapo žinomos ir kitiems asmenims, ne tik tyrimą atlikusiems valstybės tarnautojams, nėra. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes aukštesnysis teismas daro išvadą, kad, nesant vieno iš būtinųjų šmeižimo sudėties požymių – informacija nebuvo paskleista, pranešimo, kuriuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras buvo informuotas apie galimai R.P. K. pažeidimus, pateikimas kompetentingai institucijai, kuri pagal savo kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus turi teisę tirti ir spręsti dėl tokio pobūdžio klausimus, nepatenka į BK 154 str. 1 d. dispoziciją.

Aukštesniojo teismo vertinimu V. B. veiksmuose nenustatytas ir subjektyviosios BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis – tyčia. Kaip jau minėta, nusikalstama veika, atitinkanti šmeižimo sudėtį, gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo, paskleisdamas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, žino, kad tokia informacija yra išgalvota, supranta tokios informacijos paskleidimo neigiamas pasekmes, ir jų nori. Įvertinus byloje esančius įrodymus daryti išvadą, kad V. B. tyčia apšmeižė R.P. K., nėra pagrindo. Aukštesnysis teismas laiko nepaneigta V. B. nurodytą aplinkybę, kad jis yra įsitikinęs išsakytų teiginių tikrumu, todėl ir kreipėsi į instituciją, kuriai yra pavaldi „(duomenys neskelbtini). Tokia išvada darytina ir analizuojant V. B. pranešimą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui, kur jis, teigia, kad jo amžius ir įgyta patirtis leidžia daryti atitinkamas išvadas apie susidariusią situaciją „(duomenys neskelbtini), į ministrą kreipiasi kaip į itin sąžiningą, nepriekaištingos reputacijos mokslo darbuotoją, siekdamas kad padėtis pasikeistų į gera. Teismo posėdyje V. B. taip pat aiškino, jog pranešimu siekė pranešti apie susidariusią situaciją, išreiškė prašymus, reikalavimus, kad būtų imtasi priemonių. Pranešimą rašė, kaip išdirbęs 33 metus asmuo, kaip pilietis (T.1, b.l. 166).Tai, kad vadovaujant R.P. K. „(duomenys neskelbtini) buvo iškilę problemų, patvirtina ir V. B. pateikta į bylą viešai paskleista informacija internetiniuose portaluose( b.l. 158,161-162). Pažymėtina, kad tyčios turinys yra nustatomas ne tik iš paties baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimų, bet ir iš kitų faktinių aplinkybių, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens elgesio, kitų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju dėl galimų pažeidimų V. B. kreipėsi ne į trečiuosius asmenis (žurnalistus, televiziją ir pan.), o į kompetentingą tokius pažeidimus galinčią tirti instituciją, o tai patvirtina, kad V. B. tikslas buvo ne tyčia apšmeižti R.P. K., siekiant jį pažeminti, sumenkinti jo autoritetą, jam pakenkti, o priešingai ištirti jo vadovaujamos tarnybos veiklą. V. B. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui nurodė savo pavardę, vardą, užimtas iki atleidimo pareigas. Priešingai, toks V. B. elgesys rodo jo siekimą išsiaiškinti, ar nebuvo daromi pažeidimai R.P. K. vykdant funkcijas. Nurodytosios aplinkybės suponuoja išvadą, jog privatus kaltintojas/ nukentėjusysis R.P. K. nepagrįstai tvirtina, kad nuteistasis jį siekė paniekinti kaip asmenį ir vadovą, pakirsti institucijų pasitikėjimą juo kaip vadovu, apkaltinti netinkamais vadovavimo metodais, parodyti jį kaip kerštingą asmenį, kaip asmenį, kuris negali eiti užimamų pareigų.

Apygardos teismas taip pat pažymi, kad siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, nenustačius V. B. veikoje būtinųjų šmeižimo (BK 154 straipsnio 1 dalis) požymių – pavojingos veikos ir tyčios – V. B. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiojo advokatė R.Užkuraitienė nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateikė prašymą atlyginti R.P. K. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (T.2 b. l. 17).

BPK 105 straipsnio 6 dalis numato, kad teismas, išteisindamas kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas V. B. atžvilgiu privataus kaltinimo byloje buvo pradėtas išskirtinai pagal R.P. K. pareiškimą. Kadangi šiuo nuosprendžiu konstatuota, kad V. B. pareikštas kaltinimas nepasitvirtino, todėl nuteistojo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

V. B. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R.P. K. civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

R. P. K. prašymo dėl turėtų proceso išlaidų netenkinti.