Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia nužudė J. G. , tai yra 2007 m. balandžio 12 d., apie 23.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo name, esančiame (duomenys neskelbtini) dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio suduodamas ne mažiau kaip du smūgius kumščiu J. G. į galvos bei kitas kūno sritis ir ne mažiau kaip du stiprius smūgius koja į krūtinės ląstos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam paviršutinę muštinę kairio smilkinio žaizdą, poodines kraujosruvas dešinės akies, skruosto ir dilbio srityse, kairės pusės VI, VII, VIII šonkaulių lūžimus. To pasekoje nuo pilvo sumušimo, lydimo blužnies plyšimo bei ūmaus vidinio nukraujavimo, nukentėjusysis J. G. 2007 m. balandžio 13 d., laikotarpyje tarp 13 ir 15 valandų mirė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta. Teismo nuosprendyje nepagrįstai ir nemotyvuotai nurodyta, kad nėra sąlygų ir aplinkybių visumos, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas bei skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Tuo tarpu byloje nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo), turtinė žala nepadaryta, civilinis ieškinys nepareikštas, bet V. R. savo lėšomis prisidėjo prie J. G. laidotuvių. Pasak apelianto, teismas tinkamai neįvertino jo elgesio iki nusikaltimo padarymo, jį įvykdant bei po to. Santykiai su nukentėjusiuoju J. G. buvo geri, jis (V. R. ) pastarąjį prižiūrėjo ir globojo. Nusikaltimą išprovokavo netinkamas nukentėjusiojo elgesys, kuomet šis sukėlė triukšmą, dėl kurio pabudo dukra, o prašymas liautis triukšmauti – nepadėjo. Tuomet J. G. ir ėmė mušti, tačiau viskas tuoj baigėsi, po to nustojo smurtavęs, o kitą dieną supratęs, kad nukentėjusiojo sveikata blogėja, pasiūlė iškviesti medikus. Mirus J. G. rūpinosi jo laidotuvėmis. Be to, nuteistasis prašo atsižvelgti, kad anksčiau nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, yra našlys, vienas augina ir išlaiko mažametę dukrą, kurios nebus kam prižiūri taikant laisvės atėmimo bausmę (ją tik laikinai globoja nuteistojo sesuo), verčiasi žemės ūkiu. Apelianto manymu, esant skunde nurodytoms aplinkybėms, reali laisvės atėmimo bausmė iš esmės nesiderina su teisingumo principu, o bausmės tikslai nebus pasiekti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėja prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis V. R. neginčija nusikaltimo padarymo faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su veikos – kaip tyčinės – kvalifikavimu. Vienok pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad V. R. tyčia nužudė J. G. . Nėra duomenų, jog tarp kaltininko ir nukentėjusiojo būtų susiklostę nuolatiniai konfliktiniai santykiai, tačiau nežiūrint to, incidentas, pasibaigęs pastarojo mirtimi, įvyko būtent todėl, kad V. R. supykdė girto J. G. triukšmavimas – šis po judviejų išgertuvių atsigulęs kitame kambaryje ėmė dainuoti, jo sudrausminti V. R. nepavyko, dėl to pabudo pastarojo mažametė dukra. Tuomet nuėjęs į nukentėjusiojo kambarį nuteistasis jį mirtinai sumušė. Neabejotina, kad tokią neadekvačią reakciją į J. G. elgesį sąlygojo ir V. R. girtumas. Paminėtos aplinkybės, o taip pat nužudymo būdas bei kaltininko apgailestavimas dėl kilusių pasekmių liudija, kad nuteistasis neturėjo išankstinio sumanymo atimti gyvybę nukentėjusiajam bei neturėjo tokio tikslo ir tuo momentu, kai jį žalojo, taigi, pasekmių atžvilgiu veikė esant netiesioginei tyčiai, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jo kaltės rūšis pasireiškė neatsargumu. Apie tai teismas sprendžia iš sekančių aplinkybių. Nustatyta, jog nuėjęs į J. G. kambarį V. R. ištempė jį iš lovos ir sumušė – sudavė 2 smūgius rankų kumščiais į galvą bei kitas kūno vietas ir du smūgius koja į krūtinės ląstos sritį. Teismo medicinos specialisto išvados (b. l. 10-13) patvirtina, jog nuo suduotų stiprių smūgių (galimai spiriant) J. G. buvo padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai, tai yra pilvo sumušimas, lydimas blužnies plyšimo, o taip pat nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai – kairės pusės VI, VII, VIII šonkaulių lūžimai. Be to, veikiant kietais bukais daiktais nukentėjusiajam padaryti ir kiti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai – paviršutinė smilkinio žaizda, kraujosruvos akies voke, skruosto ir dilbio srityse. J. G. mirties priežastis – pilvo sumušimas, lydimas blužnies plyšimo, kuris komplikavosi ūmiu ir gausiu nukraujavimu į pilvo ertmę bei to pasekoje išsivysčiusia ūmaus pobūdžio vidaus organų mažakraujyste. Mirtis galėjo įvykti 2007m. balandžio 13 d., apie 15-17 val., t. y. praėjus maždaug 16-18 valandų nuo nukentėjusiojo sužalojimo 2007 m. balandžio 12 d., apie 23 val. Bylos įrodymai patvirtina, kad J. G. mirtis yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pilvo sumušimu, lydimu blužnies plyšimo, kurį padarė V. R. . Objektyviai nustatytos aplinkybės apie nukentėjusiojo sužalojimų kilmę, mechanizmą ir pobūdį bei pasekmes rodo, kad suduoti smūgiai, dėl kurių plyšo vidaus organas (blužnis) ir sulaužyti trys šonkauliai, buvo stiprūs. Suduodamas tokius smūgius, tai yra atlikdamas valinius veiksmus, kaltininkas veikė tyčia; suprato, kad savo smurtiniais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo J. G. , kuris yra senyvo amžiaus, gyvybę ir kelia jai pavojų, numatė, kad didele jėga smūgiuodamas nesipriešinančiam gulinčiam nukentėjusiajam į vietas, kur yra gyvybiškai svarbūs organai (tai yra krūtinės-juosmens sritį, o ne, pavyzdžiui, į kojas), atims jam gyvybę. Esant minėtai tyčios formai – netiesioginei tyčiai – nebūtina, kad kaltininkas numatytų neišvengiamą mirties padarinių atsiradimą. Nors ir nenorėdamas mirties pasekmių, tačiau būdamas tam abejingas, sąmoningai leido šioms pasekmėms kilti; taigi, pasekmių atžvilgiu veikė neapibrėžta tyčia. V. R. elgesys po J. G. sužalojimo taip pat rodo jo abejingumą galimai nukentėjusiojo mirčiai. Nors apeliantas teigia, kad kitą dieną po įvykio pats sutiko kviesti medikus nukentėjusiajam apžiūrėti, tačiau iš liudytojų V. K. , J. B. , o taip pat ir paties nuteistojo V. R. parodymų aišku, kad iš esmės nukentėjusiojo sveikatos būkle rūpinosi ne jį sužalojęs V. R. , o atvykusi jo sesuo V. K. , kuri ir iškvietė medikus, pastebėjusi mirštantį J. G. . Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. R. nužudė J. G. veikdamas netiesiogine tyčia.

Nustatyta, kad tiesioginė nukentėjusiojo mirtį sukėlusių sužalojimų priežastis – nuteistojo suduoti smūgiai, todėl sprendžiant pastarojo atsakomybės klausimą, neturi esminės reikšmės aplinkybė, kad sužalotasis mirė ne tuoj pat, o praėjus kiek daugiau nei pusei paros (arba nepilnai parai). Apelianto argumentas, jog savalaikė medicininė pagalba galėjo išgelbėti nukentėjusiojo gyvybę – nepašalina jo atsakomybės už kilusias pasekmes. Be to, kaip seka iš teismo medicinos specialisto išvados (b. l. 13), savalaikis kvalifikuotos medicinos pagalbos suteikimas nukentėjusiajam, būtų tik tikimybė, leidusi išgelbėti jo gyvybę, bet mirtis įvyko ne atsitiktinai, o dėl nuteistojo padarytų sužalojimų.

Nužudymas dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo forma) yra tuomet, kai kaltininkas, numatydamas, jog savo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tikisi šių pasekmių išvengti, vienok toks tikėjimas turi turėti objektyvų pagrindą, būti paremtas pamatuotomis aplinkybėmis, ko nėra nagrinėjamo įvykio situacijoje. Esant kitai neatsargumo formai – nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nenumato ir nesupranta, kad savo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui (nors turėdamas ir galėdamas tai numatyti), tačiau byloje nustatyta, kad nuteistasis veikė numatydamas, jog savo veiksmais tiesiogiai kėsinasi ir atims nukentėjusiajam gyvybę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nuteistojo V. R. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistajam paskirta bausmė, atsižvelgus į visas reikšmingas jos paskyrimui aplinkybes, atitinka BK 54 straipsnio nuostatas, ir nei savo rūšimi nei dydžiu nėra per griežta. Nusikaltimo padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas už V. R. įvykdytą nusikaltimą numatė bausmę – laisvės atėmimą nuo 5 iki 15 metų. Už labai sunkų tyčinį nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasekmes, bei esant kaltininko atsakomybę sunkinančiai aplinkybei (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio), apygardos teismas paskyrė V. R. 7 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė negu vidurkis, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalies (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcijoje. Dėl to konstatuojama, kad skiriant bausmę pakankamai atsižvelgta į aplinkybes, leidžiančias ją švelninti, tai yra nuosprendyje pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi), taip pat atsižvelgta į tai, kad V. R. nusikalto pirmą kartą, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, pačiam nukentėjusiajam netinkamai elgiantis, o po to apeliantas savo lėšomis prisidėjo prie nužudytojo laidojimo. Be to, nuteistasis turi ir vienas augina mažametę dukrą, kuria, kaip matyti iš bylos duomenų, ėmėsi rūpintis nuteistojo sesuo. Taigi, į apeliaciniame skunde išdėstytus bausmės švelninimo argumentus yra pakankamai atsižvelgta, dar labiau švelninti bausmę, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Teisėjų kolegija mano, jog įvertinus paminėtų aplinkybių visumą, nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo V. R. skundą.