Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-09 · Administracinė byla Nr. AS-602-191-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-09
Bylos Nr.
AS-602-191-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02876-2011-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Limarko jūrų agentūra“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
Trečiasis asmuo
UAB „Alfalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „BPA“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB „Passat“, UAB Prekybos namai „Skelmė“, UAB „Unitek“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H.Muller & Co”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, UAB „Nurminen Maritime“
Administracinė byla Nr. AS602-191/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02876-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. kovo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Limarko jūrų agentūra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Limarko jūrų agentūra“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims – UAB „Alfalita“, UAB „Amber Bay“, UAB „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos UAB „Astramara“, UAB „Baltic Forwarding and Shipping“, UAB „BPA“, UAB „Fertimara“, UAB „Fregatų aptarnavimo agentūra“, UAB „Green Terminal“, UAB „Jungtinė ekspedicija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Jūrų agentūra Forsa“, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, UAB „Koralita“, UAB „Klaipėdos Translit“, UAB „Lepūnas“, UAB „Limarko“, UAB „Litma“, UAB „MK Laivyba“, UAB „Nordis Shipping Service“, UAB „Okeaninių konteinerių servisas“, UAB „Passat“, UAB Prekybos namai „Skelmė“, UAB „Unitek“, UAB „Vakarų laivų agentai“, UAB „Uosto vartai“, UAB „VPA Logistics“, UAB „Volfra – Klaipėda“, UAB „WM H.Muller & Co”, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija, UAB „Nurminen Maritime“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Limarko jūrų agentūra“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Limarko jūrų agentūra“) su 2011 m. gruodžio 30 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriuo prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas; Konkurencijos taryba) 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 25 „Dėl laivų agentavimo ir kitas su laivyba susijusias paslaugas teikiančių ūkio subjektų ir jų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Konkurencijos tarybos nutarimas) dalį, kuria buvo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus arba sumažinti nutarimu pareiškėjui paskirtą baudą, atsižvelgiant į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir iš su pažeidimu susijusios laivų agentavimo veiklos gautas pajamas.

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus numatytus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, todėl 2012 m. sausio 2 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2012 m. sausio 16 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti teismui atitinkamą skaičių skundo egzempliorių su nurodytais trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. 2012 m. sausio 11 d. pareiškėjas pateikė skundą su nurodytais trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, t. y. skundo trūkumus pašalino.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti 2011 m. gruodžio 8 d. Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 3.19 punkto, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda, bei nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto (kiek tai susiję su pareiškėju) galiojimą. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini). Be to, jis yra priėmęs sprendimą artimiausiu metu (duomenys neskelbtini). Nesustabdžius nutarimo rezoliucinės dalies 3.19 punkto, kuriuo pareiškėjui paskirta 626 300 Lt dydžio bauda, vykdymo, pareiškėjas negalės (duomenys neskelbtini), bus priverstas sustabdyti sprendimo dėl (duomenys neskelbtini) bei privalės (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad iš nutarimo rezoliucinės dalies 3.19 punkto neaišku, pareiškėjas, ar UAB „Limarko“ turėtų mokėti baudą, kokiomis dalimis šios bendrovės tai turėtų daryti ir nedetalizuojama, koks atsiras teisinis santykis tarp šių ūkio subjektų vienai iš jų sumokėjus visą baudą ar jos dalį, o tai gali sukelti papildomų nuostolių pareiškėjai ir būti pagrindu naujiems teisminiams ginčams. Pareiškėjas paaiškino, kad yra sudaręs (duomenys neskelbtini), pagal kurių nuostatas įsipareigoja užtikrinti, kad (duomenys neskelbtini). Ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu pripažinta, kad UAB „Limarko jūrų agentūra“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Nesustabdžius šios nutarimo rezoliucinės dalies galiojimo (kiek tai susiję su pareiškėju), pareiškėjo paslaugų užsakovai pagal teismui pateiktas sutartis įgis teisę jas nutraukti. Pareiškėjo kontrahentams šia teise pasinaudojus, o teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, nutarimo vykdymas sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas jo nevykdymas, nes senų sutarčių galiojimas nebūtų atstatytas ir pareiškėjas patirtų neatstatomus nuostolius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi, be kita ko, nutarė: 1) priimti pareiškėjo UAB „Limarko jūrų agentūra“ 2012 m. sausio 11 d. skundą; 2) patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje sustabdyti 2011 m. gruodžio 8 d. Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 3.19 punkto galiojimą; 3) netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti 2011 m. gruodžio 8 d. Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto (kiek tai susiję su pareiškėju) galiojimą; 4) neteikti susipažinti ir kopijuoti proceso dalyviams (išskyrus Konkurencijos tarybą ir UAB „Limarko“) 2011 m. gruodžio 30 d. skundo, jo priedų Nr. 5-10 ir 2012 m. sausio 11 d. skundo, jo priedų Nr. 5-12 ir 14 priedo.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog iš UAB „Limarko jūrų agentūra“ 2011 m. 9 mėnesių balanso ir kitų dokumentų matyti, kad jo (duomenys neskelbtini), 2012 m. numatyta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog UAB „Limarko jūrų agentūra“ skirta 626 300 Lt bauda yra itin didelė ir galėtų sukelti didelių sunkumų pareiškėjui, vykdant turimus finansinius įsipareigojimus, be to, paskirtos baudos sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo sukeltų žalos ne tik pareiškėjai, bet ir tretiesiems asmenims (pareiškėjos partneriams ir klientams). Nesustabdžius ginčijamo nutarimo rezoliucinės dalies 3.19 punkto galiojimo, o vėliau priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, UAB „Limarko jūrų agentūra“ grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas, nes nurodytu laikotarpiu negalėdamas disponuoti 626 300 Lt dydžio apyvartinėmis lėšomis, pareiškėjas patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nutarimo dalies, susijusios su baudos skyrimu pareiškėjui vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla iš esmės, galėtų sukelti didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas nutarimo 3.19 punkto nevykdymas.

Taip pat akcentavo, jog pareiškėjo argumentai dėl būtinybės sustabdyti 2011 m. gruodžio 8 d. Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto (kiek tai susiję su pareiškėju) galiojimą nesudaro pagrindo išvadai, kad netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės kils reali grėsmė, jog šioje byloje priimto sprendimo nebus galima įvykdyti ar jo vykdymas pasunkės. Akcentavo, jog nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), nelaikytina ypatinga sąlyga taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų skundžiamo sprendimo padarinių. Padarė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės remiasi asmeniniais nepatogumais, dėl kurių negali būti imtasi veiksmų reikalavimui užtikrinti, todėl nėra pagrindo šioje dalyje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Atsakovas Konkurencijos taryba, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 60 – 66), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti šį klausimą iš esmės atmetant pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones kaip nepagrįstą.

Pažymi, jog nesutinka su teismo argumentais, susijusiais su pareiškėjo galimais finansiniais sunkumais, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, kai siekiama garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar nuo galimų teisminių ginčų. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne vienoje nutartyje yra pabrėžęs, kad Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimo sustabdymas sietinas su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009). Priešingu atveju būtų paneigta Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip, prasmė. Taigi, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turėjo nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tai yra, kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas (ABTĮ 92 straipsnis) (LVAT nutartys bylose Nr. AS5-32/2005, Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006, AS16-528/2007, AS8-488/2007, Nr. AS6-496/2006, AS146-198/2009, AS63-253/2009 ir kt.). Mano, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybes, kuriomis jis bando pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, yra nepakankamos ir neįrodo, jog nesustabdžius Konkurencijos tarybos paskirtos baudos išieškojimo būtų reali grėsmė, kad teisme sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas.

Dėl sunkios finansinės padėties kaip pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pažymi, kad LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jais patvirtinančiais įrodymais (LVAT nutartys bylose Nr. AS858-440/2010, Nr. AS858-13/2011, AS525-215/2011). Subjektas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikti akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus, tai yra, kad tokia grėsmė realiai objektyviai egzistuoja (2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje AS525-215/2011). Teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti duomenys neįrodo sunkios jo finansinės padėties, kuri patvirtintų, kad nesustabdžius paskirtų baudų mokėjimo, išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo komercinės veiklos vykdymą ar sukeltų jam neigiamas pasekmes. Pažymi, jog pareiškėjo balansas yra sudarytas 2011 m. rugsėjo 30 d., kas nepatvirtina, jog teismo sprendimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones priėmimo metu pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Taip pat atkreipia teismo dėmesį į pareiškėjo 2010 m. pelno rodiklius. Priduria, jog teismas, vertindamas pareiškėjo tariamai sunkią finansinę padėtį, taip pat turėjo atsižvelgti ne tik į pareiškėjo, bet ir į UAB „Limarko“ finansinę padėtį, nes UAB „Limarko“ yra patronuojanti UAB „Limarko jūrų agentūra“ įmonė, taigi, pareiškėjas ir UAB „Limarko“ yra vienas ekonominis vienetas ir jie pripažinti solidariai atsakingais už konkurencijos taisyklių pažeidimus. Pabrėžia, jog jų solidari atsakomybė yra aiškiai apspręsta Konkurencijos tarybos nutarimo 226 punkte. Priduria, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo reikalingumą nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės ir pareiškėjo numatomi sandėlio rekonstravimo darbai bei nurodomas galimas poreikis skolintis iš bankų lėšų įsipareigojimams vykdyti, nes tokie pareiškėjo argumentai yra pagrįsti prielaidomis ir nėra susiję su tariamai sunkia pareiškėjo finansine padėtimi.

Nurodo, jog Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių. Taigi, ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iškart. Akcentuoja ir tai, jog LVAT 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS5-520-07 taip pat yra pažymėjęs, jog su sprendimu susijusių piniginių lėšų išieškojimo įvykdymas yra mažiausiai apsunkintas, kadangi, palankaus sprendimo atveju, valstybė visuomet bus pajėgi grąžinti išieškotas pinigines sumas, kaip ir atlyginti su ginčijamo sprendimo priėmimu galimai susijusią žalą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas UAB „Limarko jūrų agentūra“ atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime teigia, jog nė vienoje iš nutarčių, kuriomis remiasi atsakovas (Nr. AS556- 174/09, Nr. AS63-253/09 ir Nr. AS525-215/11) nebuvo teigiama, jog dėl finansinės sankcijos ūkio subjektams taikymo sustabdymas galimas tik „išskirtiniais“ ar „ypatingais“ atvejais. Tikina, jog priešingai negu teigia atsakovas, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas motyvuojant finansinių sunkumų grėsme, teismų praktikoje yra sietinas ne su „ypatingomis“ ar „išskirtinėmis“ aplinkybėmis, o su įrodymais pagrįsta tokių finansinių sunkumų grėsme, t. y. objektyviai įrodyta tikimybe, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, finansiniai sunkumai gali kilti. Pažymi, jog neįžvelgia atsakovo nutarimų dėl piniginių baudų ūkio subjektams taikymo tiesioginio ryšio su viešuoju interesu. Akcentuoja, jog šiuo atveju reikalavimo sustabdyti atsakovo nutarimo galiojimą dėl piniginės baudos skyrimo tenkinimo neigiamas poveikis trečiųjų asmenų ir viešajam interesui yra minimalus ar jo iš viso nėra. Mano, jog teismo išvada, kad finansinių sunkumų grėsmė yra tas aspektas, dėl kurio galutinio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas yra logiškas, nes finansiniai sunkumai ar neigiamos finansinės pasekmės gali būti sunkiai įvertinamos ir/ar atlyginamos, taigi net ir priėmus pareiškėjui teigiamą teismo sprendimą, realus teismo sprendimo įgyvendinimas būtų neįmanomas. Pažymi, jog teismų praktikoje jau yra atsisakyta priteisti iš valstybės net ir palūkanas (t. y. mažiausią galimą investicinę grąžą), kurias pareiškėjas būtų gavęs, jei nebūtų privalėjęs „avansu“ sumokėti baudos, kuri pasirodė esanti nepagrįsta. Priduria, jog net jei realus teismo sprendimo įvykdymas būtų įmanomas, įvykdymo galimybė būtų apsunkinta, kadangi įrodyti finansinių sunkumų įtaką tam tikros žalos atsiradimui (priežastinį ryšį) būtų sudėtinga, be to, sietina su papildomais teisminiais procesais ir teisiniais kaštais.

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies norma nustatomas teisinis reguliavimas, kuriuo asmuo, skundžiantis teisės aktą teismui, privalo vis tiek vykdyti apskųstą teisės aktą, yra išskirtinis ir gali protingai būti paaiškinamas tik iš dalies. Mano, jog tai, kad įtariamo pažeidėjo bauda bus sumokėta ne tris mėnesius, bet po to, kai pažeidimo tikrumą patvirtins teismas, nesudaro jokio skirtumo nei konkurencijos politikos efektyvumui, nei kokiam nors kitam reikšmingam ir proporcingam tikslui, be to, baudos mokėjimas pagal potencialiai neteisėtą sprendimą pažeidžia jo nuosavybes teises.

Dėl jo pateiktų finansinius sunkumus pagrindžiančių įrodymų nurodo, jog nesutinka su atsakovo teiginiu, esą jo 2011 metų trijų ketvirčių balansas nepatvirtina, kad nutarties priėmimo metu jo (duomenys neskelbtini). Teigia, jog „kontrolinius“ balansus sudaro (duomenys neskelbtini), o prašymo Vilniaus apygardos teismui padavimo metu (2011 m. gruodžio 30 d.) aktualiausias buvo (duomenys neskelbtini), todėl jis ir buvo pateiktas Vilniaus apygardos teismui, kadangi kito dokumento, tiksliai apibendrinančio jo turto ir įsipareigojimų būklę tuo metu paprasčiausiai nebuvo. Bet kuriuo atveju, žymesnių skirtumų (lyginant su 2011 m. rugsėjo 30 d. užfiksuotais duomenimis) rengiant pareiškėjos finansinių ataskaitų rinkinį už visus 2011 metus nesitikima (galutinį (audituotą ir visuotinio akcininkų susirinkimo patvirtintą) finansinių ataskaitų rinkinį Pareiškėjas ketina VĮ Registrų centras pateikti 2012 m. balandžio mėn.). Remiasi balanso duomenimis ir pabrėžia, jog (duomenys neskelbtini). Taip pat pastebi, jog jo (duomenys neskelbtini). Priduria, jog taip pat atmestini atsakovo argumentai apie ankstesniais metais turėtą jo pelną, nes jie jokios įtakos vertinant dabartinę jo būklę neturi.

Akcentuoja ir tai, jog nesutinka su atsakovo teiginiu, jog teismas privalėjo atsižvelgti ir į UAB „Limarko“ finansinę būklę, nes, priešingai negu teigiama skunde, Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodoma, kad pareiškėjas ir UAB „Limarko“ nutarimu joms skirtą baudą privalo sumokėti solidariai. Mano, jog dėl šio aspekto teismas galės ir privalės pasisakyti tik nagrinėdamas jo pateiktą skundą iš esmės. Taip pat abejoja tuo, jog net ir atsakovui patenkinus jo prašymą pagal Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį dėl baudos atidėjimo, jo atžvilgiu išnyktų finansinių sunkumų grėsmė, be to, jam atsakovą atidėti baudos mokėjimą, įtikinti būtų sunku. Taip pat mano, jog atsakovo nurodomas jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkinimo siejimas su papildomais teisminiais ginčais dėl nutarimu skirtos baudos susigrąžinimo yra nepagrįstas, nes jis kaip papildomą argumentą prašymui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįsti nurodė ne papildomus teisminius ginčus dėl nutarimu skirtos baudos susigrąžinimo, bet papildomus ginčus su tiekėjais ir darbuotojais dėl jiems vėluojančių mokėjimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje inicijavo ginčą dėl 2011 m. gruodžio 8 d. Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo konstatuotas konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymo faktas, teisėtumo bei, be kita ko, prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – šio nutarimo galiojimą dalyje, kurioje pareiškėjui buvo paskirta bauda, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą šioje dalyje tenkino, su kuo nesutinka atsakovas.

Nesutikimą su reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymu atsakovas grindžia, motyvuodamas iš esmės tuo, jog pagal teismų praktiką Konkurencijos tarybos nutarimai gali būti sustabdyti tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais, o tam, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų taikoma galimų finansinių sunkumų pagrindu, privalo būti pateikti objektyvūs tokių sunkumų grėsmės įrodymai, ko šiuo atveju padaryta nebuvo.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–277/2008).

Pažymėtina, jog, kaip ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006, Nr. AS146-674/2011). Be to, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz. pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS858-440/2010, Nr. AS858–13/2011).

Nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Limarko jūrų agentūra“ teismui pateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia jo nurodomus galimus finansinius sunkumus (t. I, b. l. 25 – 45) bei (duomenys neskelbtini) (b. l. 27 – 28). Iš šių dokumentų, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, matyti, kad atsakovo paskirtoji bauda (626 300 Lt), t. y. jos vykdymas, atsižvelgiant į paskirtosios baudos dydį, nesulaukus, kol byla bus galutinai išspręsta, aiškiai apsunkintų jo komercinės veiklos vykdymą, realiai ir neišvengiamai sukeltų pareiškėjui dar didesnių finansinių sunkumų. Atkreiptinas dėmesys, jog vėlesnis pareiškėjo (jam palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju) grąžinimas į ankstesnę padėtį tokiu būdu būtų iš esmės apsunkintas. Pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo pateiktais duomenimis, pagrindžiančiais minėtus faktus, abejoti neturi pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tie atsakovo teiginiai, jog pareiškėjo balansas yra sudarytas 2011 m. rugsėjo 30 d., kas, jo nuomone, nepatvirtina, jog teismo sprendimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones priėmimo metu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teismo išvadų įtikinamai nepaneigia, nes pareiškėjo pateiktas balansas yra aktualus ir, vertinant jį sistemiškai su kitais pareiškėjo dokumentais, pakankamas dabartinei faktinei situacijai, t. y. pareiškėjo finansinei būklei, objektyviai įvertinti ir nustatyti. Tuo tarpu tie atsakovo teiginiai apie pareiškėjo 2010 m. pelno rodiklius, kaip ir tai, jog baudą pareiškėjas privalės solidariai sumokėti su patronuojančia įmone UAB „Limarkas“ taip pat nelaikytini darančiais įtaką de facto situacijos įvertinimui.

Teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju yra adekvatus siekiamam tikslui, nepažeidžia proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso, o finansinių sunkumų grėsmė ir žalos kilimas, pareiškėjui nestabdant paskirtosios baudos vykdymo, konkrečiu atveju, kaip minėta, yra pakankamai realus ir akivaizdus. Vertintina, kad Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla iš esmės, galėtų sukelti didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas šio nutarimo nevykdymas. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, susijusiose su konkurencijos teisiniais santykiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010, 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartį byloje Nr. AS438-473/2009, 2011 m. birželio 13 d. nutartį byloje Nr. AS62-459/2011 ir kt.).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas yra visuomet susijęs su kitu procesinio pobūdžio klausimu – administracinio sprendimo vykdymo klausimu. Jeigu teisės aktai nenustato, kad skundo dėl administracinio sprendimo padavimas sustabdo sprendimo vykdymą, toks administracinis sprendimas, kuris nustatytu terminu yra apskųstas teismui, turi būti vykdomas, jeigu viešojo administravimo subjektas nesustabdo jo vykdymo arba teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo taikymo klausimą nesustabdo jo vykdymo. Administracinių sprendimų vykdymo klausimas yra aptartas ABTĮ 97 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatoma, kad sprendimai dėl nesumokėtų baudų išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. ABTĮ 97 straipsnio nuostatos numato teismo sprendimų, o kartu ir administracinių sprendimų, dėl kurių yra atmestas skundas teismo sprendimu, vykdymą tuomet kai teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, t.y. administracinis ginčas dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo yra pasibaigęs.

Konkurencijos įstatyme yra nustatytos tam tikros taisyklės dėl sprendimo, kuriuo paskirta bauda vykdymo, šios taisyklės iš dalies – dėl nesumokėtų baudų išieškojimo, sutampa su ABTĮ 97 straipsnio reglamentavimu, iš kurio sektų, kad yra pateikiami vykdyti dokumentai, dėl kurių ginčas yra pasibaigęs. Pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka vykdomi įsiteisėję teismo sprendimai arba teismo sprendimai nukreipti vykdyti skubiai.

Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio, reglamentuojančio Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimą, 3 dalyje nustatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip. Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio, reglamentuojančio baudų išieškojimą, 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektas privalo sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo gavimo dienos. Konkurencijos įstatymo 2 dalyje nustatyta, kad esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, Konkurencijos tarybos sprendimu baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių. Konkurencijos įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad ūkio subjekto nesumokėta piniginė bauda išieškoma į valstybės biudžetą; Konkurencijos tarybos nutarimas pateikiamas vykdyti antstoliui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka; nutarimas gali būti pateikiamas vykdyti ne vėliau kaip per trejus metus nuo nutarimo priėmimo dienos.

Minėtos Konkurencijos įstatymo normos, nei kitos šio įstatymo normos expressis verbis nenustato, kad ūkio subjekto pareiga mokėti baudą atsiranda tik įsigaliojus Konkurencijos tarybos nutarimui, kuriuo ūkio subjektui yra pritaikyta sankcija. Konkurencijos įstatymo 38 ir 44 straipsnio nuostatos suteikia teismui teisę sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymą. Konkurencijos įstatymas nenustato Konkurencijos tarybos kompetencijos nukreipti nutarimo dalies, kuria paskirta bauda, vykdyti skubiai. Konkurencijos įstatymo nustatytas reglamentavimas, jog baudos mokėjimas pagal Konkurencijos tarybos nutarimą, kurio teisėtumas skundžiamas teisme, nesustabdo šios ir kitų nutarimo dalių vykdymo, neturėtų būti aiškinamas vien kaip prevencinė ir nubaudimo funkcijos, skatinančios nutraukti konkurencijos teisės pažeidimą. Konkurencijos tarybos nutarimo prevencinė funkcija yra labiau susijusi su tuo, kad ūkio subjektas nutrauktų konkurencijos teisės pažeidimą, kurio galiojimas teismo nutartimi nėra sustabdytas, klausimas dėl baudos mokėjimo įgyją didesnę reikšmę tuomet kai yra išnagrinėjamas ginčas teisme dėl Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo. Pažymėtina, kad byloje skundžiamu nutarimu paskirta fiksuoto dydžio bauda, nėra paskirta bauda periodinėmis išmokomis, t.y. už kiekvieną Konkurencijos tarybos nutarimo neįvykdymo dieną, taigi tokia bauda – fiksuoto dydžio bauda, yra labiau įgyvendinta baudimo, o ne prevencinė šios sankcijos paskirtis. Dėl to nutarimo dėl baudos sumokėjimo vykdymo sustabdymas atitinka reglamentavimą dėl bendros administracinių sprendimų vykdymo tvarkos, dėl Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtos baudos vykdymo tvarkos bei konkrečiu atveju atitinka individualios situacijos aplinkybes, pagrindžiančias tokios baudos galiojimo sustabdymo būtinumą.

Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju egzistavo pakankamas pagrindas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė procesinės teisės normos, todėl tenkinti atsakovo atskirojo skundo ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan