Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2022-10-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-501-1035/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2022-10-11
Bylos Nr.
1A-501-1035/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-44781-2021-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ugnius Trumpulis, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
Advokatai
Laurynas Pakštaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-501-1035/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44781-2021-2Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.6 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Šipkauskienei,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui R. S., jo gynėjui advokatui Laurynui Pakštaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Rūtos Šipkauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. S., padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo A. S. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, R. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. gruodžio 27 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

R. S. 2021 m. gruodžio 26 d., apie 09.55 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam 2021 m. gruodžio 26 d. 10.37 val. alkoholio matuokliu nustatytas 1,87 promilės girtumas, vairavo automobilį „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo važiavo Sodų gatve, Vilniuje, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė R. Šipkauskienė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės netaikymo ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, valstybės naudai išieškoti iš R. S. konfiskuotino turto – automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 16 670 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išimtinę reikšmę suteikė nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančioms aplinkybėms ir didelei automobilio vertei, todėl padarė klaidingą išvadą, kad automobilio vertės konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Teismas neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir padarymo aplinkybes bei į tai, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo R. S. patyrė minimalias neigiamas pasekmes, kurios yra neteisingos ir neproporcingos. Turto konfiskavimas nesiejamas su konfiskuotino turto verte, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo negali priklausyti nuo jos vertės. Nors R. S. teisiamas pirmą kartą, jis kelis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis už KET pažeidimus, o tai rodo, kad jis sąmoningai ignoruoja teisės aktų reikalavimus.

1.2. Aplinkybė, kad R. S. yra jauno amžiaus, studijuoja ir dirba, turi paskolą, nesudaro pagrindo teigti, jog automobilio vertės konfiskavimas būtų neproporcingas. Amžius, turimi finansiniai įsipareigojimai negali būti vertinami kaip lengvinantys veiką padariusio asmens padėtį. Būtina atsižvelgti į tai, kad R. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o tai reiškia, jog jo teisinė padėtis tapo žymiai palengvinta, jis nepatyrė tokių neigiamų padarinių kaip bausmė, teistumas, atsirandančių asmenį pripažinus kaltu. Nors pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad dėl automobilio vertės konfiskavimo R. S. patirtų nepakeliamą finansinę naštą, šiuo atveju dėl nusikaltimo padarymo jis visiškai nepatiria jokių finansinių nepatogumų, jam nėra paskirta piniginio pobūdžio bausmė. Be to, teismo nustatytos laidavimo sąlygos taip pat yra švelnios, nes laidavimas skirtas be užstato, nustatytas artimas minimaliam laidavimo terminas. Skirdamas kitą (vienintelę) baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) teismas taip pat buvo palankus R. S., nes nustatė įstatymo numatyto vidurkio nesiekiantį šios priemonės terminą (dvejus metus). Tokie R. S. pritaikyti suvaržymai yra gana švelnūs ir nepakankami, todėl jam taikytinas automobilio vertės konfiskavimas. Nenustatyta, kad R. S. turėtų sveikatos problemų, jis turi galimybę gauti valstybės finansavimą mokslams, jo šeimos nariai taip pat yra dirbantys, t. y. išieškojus automobilio vertę būtų įmanoma užtikrinti būtiniausius R. S. poreikius. Be to, nustačius, kad automobilio vertės konfiskavimas yra netikslingas ar neproporcingas, teismas turėjo galimybę taikyti dalinį turto vertės konfiskavimą.

1.3. R. S. veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems asmenims, jis rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Jo veikos pavojingumą patvirtina tai, kad jis dienos metu (apie 10.00 val.) važiavo Vilniaus miesto gatve, senamiesčio rajone, kur aplinkui yra daug eismo dalyvių, tik laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo sužaloti žmonės. Apie R. S. vairavimą neblaiviam policijai pranešė pravažiuojantis asmuo. Akivaizdu, kad R. S. vairavimas žmonėms kėlė pavojų ir susirūpinimą. Tai rodo R. S. lengvabūdišką tai visiškai neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią visiems privalomą tvarką, į savo paties ir kitų saugumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. S. prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.4. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra teismo teisė, o ne pareiga. Jis visiškai pripažino savo kaltę, paaiškino įvykio aplinkybes, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, pažadėjo ateityje laikytis įstatymų ir būti drausmingu vairuotoju. Praeityje nėra teistas ir baustas administracine tvarka už analogiško pobūdžio teisės pažeidimus, dirba, buvusio darbdavio charakterizuojamas kaip pareigingas ir stropus darbuotojas. Studijuoja valstybės nefinansuojamoje vietoje, mokslams yra gavęs paskolą.

1.5. Jis susigadino reputaciją, nežino, kokią įtaką šis įvykis padarys jo tolesnei karjerai ir mokslams Teisės fakultete. Planavo gyventi kartu su savo mergina, tuoktis, tačiau nebegali sau to leisti, nes neturi galimybės save išlaikyti. Be to, jis turėjo sumokėti ,,A“ 2000 Eur baudą už vairavimą neblaiviam, todėl dėl įvykio patyrė finansinius nuostolius. Jis nesužalojo kitų asmenų, neapgadino automobilio. Išieškojus konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą, taptų skolininku dvidešimčiai metų. Jam atimta teisė vairuoti. Taigi jis jau gavo gyvenimo pamoką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė patenkinti apeliacinį skundą, o R. S. ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir sprendimo atleisti R. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas netaikė atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo. Savo nesutikimą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išimtinę reikšmę suteikė nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančioms aplinkybėms ir didelei automobilio vertei, todėl padarė klaidingą išvadą, jog automobilio vertės konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, tačiau to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymo R. S., nustatė, kad įvykio metu vairuotas automobilis „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso ne kaltinamajam. Bylos duomenimis, ši transporto priemonė priklauso UAB „B“ (b. l. 34). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė klausimą ne dėl minėto automobilio konfiskavimo, o jo vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, kadangi baudžiamajame įstatyme trečiųjų asmenų, kurių turtas buvo panaudotas nusikalstamos veikos padarymui jiems nežinant ir neturint bei negalint žinoti, teisės apsaugomos taikant BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą turto vertės išieškojimą.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Todėl, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas. Tai reiškia, kad už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į proporcingumo principą, kurį taikant turi būti vertinamos ne tik teisinės, tačiau ir faktinės aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą netaikyti aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę grindė tuo, jog R. S. administracine tvarka baustas už kelis smulkius administracinius nusižengimus, neteistas, jauno amžiaus, dirbantis, studijuojantis, turintis paskolą studijų kainai sumokėti. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į konfiskuotino automobilio vertę – 16 670 Eur, todėl sprendė, kad tokios sumos išieškojimas iš R. S. jam būtų per sunki finansinė našta, nebūtų pakankamai efektyvi prevencinė priemonė, prieštarautų proporcingumo principui, neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau, nei reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išimtinę reikšmę suteikė nusikalstamą veiką padariusį asmenį charakterizuojančioms aplinkybėms ir didelei automobilio vertei. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018).

Byloje nustatyta, kad R. S. 2021 m. gruodžio 26 d., apie 09.55 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,87 promilės girtumas), vairavo automobilį Vilniuje, Sodų g. Akivaizdu, kad R. S. veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems asmenims, tačiau jis buvo abejingas gresiančioms pasekmėms. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, jo veikos pavojingumą patvirtina tai, kad jis dienos metu (apie 10.00 val.) važiavo Vilniaus miesto gatve, senamiesčio rajone, kur aplinkui yra daug eismo dalyvių ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo padaryta žala aplinkiniams. Apie neblaivaus R. S. vairavimą pranešė pravažiuojantis asmuo (b. l. 14), todėl akivaizdu, kad R. S. elgesys kitiems žmonėms kėlė pavojų ir susirūpinimą. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat teisingai nurodo, kad nors R. S. buvo teisiamas pirmą kartą, jis kelis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis už KET pažeidimus. Bylos duomenimis, R. S. vieną kartą baustas administracine tvarka už tai, kad vairuodamas automobilį sustojo ir stovėjo maršrutiniam transportui skirtoje eismo juostoje, du kartus – už tai, kad vairuodamas automobilį sustojo ir stovėjo draudžiamoje vietoje, po vieną kartą – už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės vairavimą ir už greičio viršijimą (b. l. 67–70). Be to, R. S. vieną kartą patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad viešoje vietoje, būdamas neblaivus, mušėsi su kitu asmeniu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad R. S. ne visuomet linkęs laikytis teisės aktų reikalavimų, savo interesus gali įgyvendinti taip, kaip jam tuo metu yra patogiau, todėl nėra pagrindo jo asmenybę charakterizuoti vien teigiamai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo R. S.. Teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad toks baudžiamojo poveikio priemonės taikymas būtų perteklinis ir būtų per didelė finansinė našta jauno amžiaus, turinčiam paskolą, dirbančiam, studijuojančiam asmeniui. Nors R. S. ir buvo teisiamas pirmą kartą, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, žala nebuvo padaryta, tačiau, kaip minėta, jis yra kelis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis už KET pažeidimus. Tai parodo, kad R. S., studijuodamas teisę ir suvokdamas teisės aktų reikalavimų nesilaikymo pasekmes, ne pirmą kartą sąmoningai jų nesilaiko ir turi pakankamai abejingą požiūrį į visuotinai priimtinas bendro elgesio normas. Dėl to sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino aplinkybes, jog R. S. charakterizuojamas teigiamai tiek jo šeimos narių, tiek darbdavio, o automobilio vertės konfiskavimas nepagrįstai apsunkintų jo padėtį. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios sumos išieškojimą laikyti visiškai neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kadangi tiek jaunas asmens amžius ir jo teigiama charakteristika, tiek turimi finansiniai įsipareigojimai negali būti vertinami kaip lengvinantys asmens, padariusio nusikalstamą veiką, padėtį, o priešingai, toks asmuo, kaip ir visi kiti asmenys, turi prisiimti visas kylančias neigiamas pasekmes už nusikalstamos veikos padarymą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad R. S. studijuoja valstybės nefinansuojamoje vietoje, yra pasiėmęs paskolą savo studijoms susimokėti, planavo gyventi su mergina, bet neturi galimybės šiuo metu savęs išlaikyti, taip pat turėjo sumokėti UAB „B“ 2000 Eur baudą už vairavimą neblaiviam, todėl dėl įvykio patyrė finansinius nuostolius, o išieškojus konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą, taptų skolininku. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors R. S. finansinė padėtis šiuo metu iš tikrųjų nėra labai gera, tačiau atsiliepime akcentuojamos aplinkybės nelaikytinos išimtinio pobūdžio, kurios neleistų taikyti automobilio vertės konfiskavimo. Bylos duomenimis, R. S. dirba, neturi sveikatos problemų, turi galimybę gauti valstybės finansavimą mokslams, paimtos paskolos grąžinimo terminas yra iki 2041 m. balandžio 30 d.

Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendimas išieškoti nusikalstamos veikos priemonės vertę priimamas, ne tik įvertinus turto konfiskavimo taikymo proporcingumą, konstatavus BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytų išimčių buvimą, bet ir galiausiai nusprendus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, kad konfiskuotino automobilio vertė (16 670 Eur) yra tikrai didelė pinigų suma R. S., tačiau nėra jokio pagrindo automobilio vertės konfiskavimo apskritai netaikyti. Pirmosios instancijos teismo paminėtos R. S. teigiamai charakterizuojančios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad transporto priemonės vertę atitinkančios visos pinigų sumos išieškojimas iš R. S. būtų neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė jo padarytam teisės pažeidimui ir asmenybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje užtikrintų 1/5 dalies minėtos transporto priemonės vertę atitinkančios sumos išieškojimas, t. y. 3334 Eur. Ši suma nėra neproporcingai per didelė vertinant R. S. asmenybę ir padarytą veiką.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė R. S. baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, skundžiamo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

tenkinti iš dalies Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Rūtos Šipkauskienės apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsniu, iš R. S. išieškoti 1/5 dalį, t. y. 3334 (tris tūkstančius tris šimtus trisdešimt keturis) Eur, kaip automobilio „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos dalį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Marijus KursevičiusValerij LaušUgnius Trumpulis