Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, kolegijos teisėjų Neringos Venckienės, Ramūno Mitkaus, sekretoriaujant I. N., dalyvaujant ieškovui Z. K., jo atstovei advokatei D. Ž., atsakovei R. K., jos atstovui advokatui S. A. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-159-540/2009 pagal ieškovo Z. K. ieškinį atsakovei R. K. dėl santuokos nutraukimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pripažino, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, jog šalys pradėjo gyventi kartu nuo 1987 m., vedė bendrą ūkį ir gyveno bute, (duomenys neskelbtini), kuris buvo pirktas 1992-02-21. Ieškovas ir atsakovė susituokė 1991-12-20. Teismas nustatė, kad iš atsakovės investicinės sąskaitos nurašyta 14000 rub., iš jos tėvo 1138 Lt, tačiau pastarosios lėšos įvardintos kaip „akcijos“ ir galimai buvo nurašytos už žemę. Teismas sprendė, kad pagal SŠK 21 str. ir Butų privatizavimo įstatymo 5 str. turtas, sutuoktinių įgytas santuokos sudarymo metu, tapdavo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai kurio sutuoktinio lėšos buvo panaudotos. Jeigu atsakovė panaudojo didesnę dalį savo asmeninių lėšų privatizuojant butą, tai galėtų pareikšti reikalavimą dėl piniginės kompensacijos kitoje byloje. Teismas nustatė, kad šalys 1995-12-18 įgijo gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) rajone už 31935 Lt., kuris įregistruotas atsakovės vardu. Įvertinęs šalių ir liudytojų parodymus nustatė, kad jo įgijimo metu šalys gyveno kartu, nors ieškovė paaiškino, kad atsakovas gyvena skyrium nuo 1995 m. kovo ar balandžio mėn. Teismas nustatė, kad šalys 20000 Lt už parduotą privatizuotą butą bei 3000 JAV dol. paskolą panaudojo gyvenamo namo su priklausiniais įsigijimui bei laikė neįrodytu, kad tam tikslui atsakovė panaudojo 30000 Lt, gautų už 1995-08-31 parduotą savo tėvo V. P. palikimą, todėl taikė CK 3.117 str. prezumpciją ir santuokoje įgytą turtą padalino po lygiai abiems sutuoktiniams. Teismas pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi jų skirtingi požiūriai į atskirų šeimos problemų sprendimą, nebegalėjimas šių požiūrių suderinti. Pažymėjo, kad atsakovė neįrodė ieškovo neištikimybės fakto, nes pati jį išvijo iš namų, nenorėdama su juo gyventi. Teismui pripažinus, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkino. Taip pat teismas netenkino atsakovės prašymo dėl išlaikymo iš ieškovo priteisimo kaip neįrodytą.

- netinkamai vertino byloje surinkus įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia, kad ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą atsakovė įgijo iš asmeninių lėšų ( CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Ginčo namų valda už 31935 Lt buvo įgyta iš atsakovės asmeninių lėšų, pardavus jos privatizuotą butą (duomenys neskelbtini) bei panaudojus lėšas, gautas prieš 3,5 mėn. iki sandorio sudarymo, pardavus tėvo palikimą. Ieškovas neįrodė, kad namų valdos pirkimui panaudojo 3000 JAV dol. paskolą ar kitas savo lėšas, kai du metus iki to nedirbo. Kad butas buvo privatizuotas ieškovės lėšomis įrodo jų nurašymas nuo jos ir tėvo V. P. investicinės knygelės, o grynuosius pinigus 2103 rub. sumokėjo po dienos po santuokos sudarymo savo lėšomis, nes bendrų nebuvo. Atsakovas notarinio sutikimo nedavė, buto privatizavimo procesas pradėtas iki santuokos sudarymo.

- nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos, netinkamai taikydamas CK 3.127 str. nuostatas. Namų valda negali būti padalintas dėl objektyvių aplinkybių, nes nėra pritaikyta gyventi dviem šeimoms. Be to, dėl subjektyvių, kadangi šalių santykiai yra konfliktiški, todėl teismo sprendimu užprogramuotas ginčas dėl namų valdos valdymo, naudojimo ir disponavimo. Ieškovas namų valdoje daugiau kaip 10 m. negyvena ir ja nesirūpina. Jeigu turtas bus dalinamas, tai teismas jo vertę turėtų laikyti pagal 2000 m. sausio 1 d. ir namų valdą paskirti atsakovei.

- neteisingai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, vertindamas sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Teismas atsižvelgdamas į teisminę praktiką teismas turėjo spręsti dėl įrodymų tikrumo, sąsajumo, leistinumo, tarpusavio ryšio ir ar jų pakanka įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Teismas netaikė CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos dėl ieškovo neištikimybės, kuri pasireiškė tuo, kad, nenutraukęs santuokos, ieškovas išėjo gyventi pas savo pirmąją žmoną. Ieškovas tai pats pripažino ieškinyje, 2007-06-06 teismo posėdyje, o pirmosios instancijos teismas nevertino, kuo toks pripažinimas yra neteisingas. Ieškovas grįždavo pas savo pirmąją žmoną, atsakovė dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį skausmą bei sukrėtimą, todėl labai išgyveno. Ieškovas paliko šeimą ir ja nesirūpino bei materialiai neišlaikė nuo 1995 m. kovo-balandžio mėn.

- nepagrįstai atsisakė priteisti neturtinę žalą. Pagal CK 3.70 str. atsakovė turėjo teisę reikalauti ją priteisti, nes ieškovas kaltas dėl santuokos iširimo. Ieškovui pripažinus neištikimybę, atsakovė turėjo aiškintis, kodėl jų ryšys nutrūko. Tam tikrą laiką nutrūko socialiniai ryšiai su draugais, kaimynais, todėl turėjo būti priteista 10000 Lt neturtinė žala.

- nepagrįstai nepriteisė išlaikymo. Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Atsakovei nuo 2008-11-21 nustatytas 50 proc. nedarbingumas, todėl pagal CK 3.72 str. jai priteistinas po 200 Lt kas mėn. išlaikymas.

- atsakovė už apliacinį skundą sumokėjo tik 2000 Lt žyminio mokesčio. Ji iš dalies darbinga, gauna 1000 Lt darbo užmokesčio, todėl prašo teismo nuo likusios 2850 Lt dalies žyminio mokesčio atleisti.

- dėl sprendime padaryto rašymo apsirikimo. Ištaisydamas rašymo apsirikimą ir nurodydamas, kad „vadovaudamasis LR CPK 259-263, 268,270 str. teismas nusprendė“ ne ištaisė rašymo apsirikimą, o papildė priimtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliantė nesutinka su Kauno raj. apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti todėl, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, asmeninę sutuoktinių nuosavybę, santuokoje įgyto turto padalinimą, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotos teisminės praktikos šiais klausimais.

Dėl buto (duomenys neskelbtini)

Iš Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (I t., b.l. 134136) matyti, kad atsakovė R. K. šį butą 1995-11-07 pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. 5970) pardavė V. P.. Šalių santuokos pabaigoje šis turtas nėra įregistruotas nei vieno iš sutuoktinių vardu, todėl nuo šio fakto nustatymo nepriklausys šalių asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis faktas yra įrodomasis, o ne juridinę reikšmę turintis faktas, todėl nenustatinėtinas (CK 3.127 str. 1 d., CPK 444 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2004). Kartu su kitų faktų visuma jis gali patvirtinti arba paneigti kurias nors bylos aplinkybes, įrodinėjamas šioje civilinėje byloje. Todėl apeliacinis skundas šio reikalavimo dalyje atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl to panaikintinas, o byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 293 str. 1 d. 1 p.),

Vertinant byloje surinktus rašytinius įrodymus dėl buto (duomenys neskelbtini), kaip įrodomojo fakto šioje civilinėje byloje, nustatytina, kad atsakovė dėl privatizavimo kreipėsi į pardavėją Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos institutą 1991-07-04 pareiškimu (II t., b.l. 176). 1992-01-21 pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pagal Kauno raj. valdybos Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos instituto 1992-01-15 potvarkį, įsakymą ar įkainojimo aktą Nr. 9. (sutarties 1 punktas, 1 t, b.l. 33). Butas parduotas už 17241 rub. Iš atsakovės taupomosios knygelės atžymų (1 t., b.l. 34) matyti, kad 14000 inv. rub. buvo nurašyta 1992-01-16. Todėl iš esmės visos privatizavimo procedūros atliktos iki šalių santuokos sudarymo ir tik 2103 rub. pirkėja sumokėjo grynais 1991-12-21 (kv. Nr. 295632, sutarties 2 punkto a) pap.), t.y. praėjus vienai dienai po santuokos įregistravimo. Pagal Lietuvos Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį ieškovas negalėjo būti buto pirkimo-pardavimo subjektu. Jis apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad tuo metu buvo įregistruotas savo pirmosios sutuoktinės bute. Be to, ieškovas patvirtino, kad su atsakove nesudarė notariško susitarimo dėl buto pirkimo atsakovės vardu, kai tokia sąlyga buvo būtina pagal pirmiau paminėto įstatymo 5 straipsnį. Teisėjų kolegija, įvertindama byloje pateiktus rašytinius įrodymus sprendžia, kad atsakovė 1995-11-07 realizuodama jos vardu įregistruotą butą (duomenys neskelbtini) V. P. (1 t., b.l. 35) gavo 20000 Lt asmeninių lėšų (CPK 178 str.).

Dėl gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini)

Gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypu (duomenys neskelbtini) įgytas 1995-12-18 sutarties, sudarytos tarp G. S. ir atsakovės R. K. (1 t., b.l. 39) pagrindu už 31935 Lt. (I t., b.l. 39). Šalys santuoką įregistravo 1991-12-20, todėl pagal CK 3.88 str. 2 d. yra preziumuojama, kad turtas, įgytas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį, šio turto teisinio režimo nustatymui taikytinos Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos. Tačiau pagal pastarojo įstatymo 25 str. 3 d. CK 3.88 str. 3 d. normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas įsigaliojus šiam kodeksui. Apeliantė be pagrindo laiko, kad ginčo namų valdos įregistravimas jos vardu jau yra pagrindas pripažinti turtą asmenine atsakovės nuosavybe. Atsakovė, laikydama šį turtą asmenine nuosavybe, turėjo įrodyti, kad turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta jos valia įgyti jį asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę ji įrodinėjo savo paaiškinimu. Ieškovas kategoriškai neigė, kad tokia atsakovės valiai buvus išreikšta. Liudytoja G. S. parodė, kad jai priklausančio turto pirkimu, jo sąlygomis bei atsiskaitymu rūpinosi abi šalys, visi kartu vyko pas notarą. Dėl lėšų namų valdos įsigijimui ieškovas savo paaiškinimuose buvo labai nuoseklus. Jis tvirtino, kad 20000 Lt, gautų už butą, buvo panaudoti namo pirkimui (I t. b.l. 68, 98, 109, 144, II t. b.l. 12, 183. III t., b.l. 12). Taip pat buvo panaudota 3000 JAV dol, kuriuos ieškovas pasiskolino iš I. B. pagal paskolos raštelį (II t., b.l. 12, 183). Ieškovas paaiškino, kad grąžinus paskolą, paskolos raštelis buvo sunaikintas. Tai parodė ir apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja N. B.. Teismas laiko labiau tikėtina šį faktą buvus, nei jo nebuvus. Ieškovas nuosekliai tvirtino, kad 3000 JAV dol arba 12000 LT paskola buvo gauta namų valdos pirkimui. Pagal atsakovę namų valda yra įgyta už lėšas, jai realizavus už 20000 Lt asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą ir už 30000 Lt realizavus savo tėvo V. P. palikimą (1t., b.l. 36-38). Tačiau tokiu atveju atsakovės asmeninės lėšos būtų daug didesnės už sandorio kainą. Pažymėtina, kad liudytoja G. S. parodė, jog šalys negalėjo iš karto sumokėti už namų valdą, atsakovė prašė pinigų palaukti (II t., b.l. 16). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje, grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo, o daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą teismas gali tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007). Šia taisykle remiantis darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos dėl įrodymų vertinimo ir pagrįstai sprendė, kad gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini) šalys įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nes atsakovė neįrodė, kad turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta jos valia įgyti jį asmeninėn nuosavybėn (CPK 177 str., 178 str., CK 3.89 str. 1 d. 7 p.)

Atsakovės paaiškinimai dėl 20000 Lt asmeninių lėšų, gautų realizavus butą (duomenys neskelbtini) panaudojimo namų valdos (duomenys neskelbtini) pirkimui buvo nuoseklūs, atitiko ieškovo paaiškinimus. Todėl atsakovei panaudojus 20000 Lt asmeninių lėšų turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti, pagal CK 3.98 str. 2 d. pripažintina jai teisė į kompensaciją, lygią panaudotų lėšų kiekiui. Pripažinus tai, darytina išvada, kad šalys namų valdos įsigijimui panaudojo tik 11935 Lt (31935 Lt – 20000 Lt) bendrų santuokoje įgytų lėšų.

Byloje atlikto Nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) Ekspertizės akto 2008-08-01 (II t., b.l. 119-133) išvadoje nurodyta, kad 0.1731 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo bendra rinkos vertės vertinimo dieną (2008-07-16) yra 213000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme ( CK 3.119 straipsnis) reikalaujama dalijamą bendrą turtą įvertinti rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O.R v. G.R. bylos Nr. 3K-3-415/2008 (S), turto rinkos kainos turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis dalijamo turto rinkos kainomis, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančiomis kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pabrėžiama, kad aplinkybė, jog nėra šalių ginčo dėl turto vertės, nepaneigia būtinybės laikytis CK 3.119 straipsnio reikalavimų, juolab jei turtas nedalijamas vien tik natūra ir didelė jo dalis priteisiama kompensacijos pinigais forma. Paminėtoje nutartyje taip pat nurodyta, kad nesilaikant šios taisyklės reikštų CPK 376 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų bylą nagrinėjančio teismo veikloje neįgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaiko būsto kainų pokyčius pagal skelbiamus VĮ Registrų centro duomenis (http://www.registrų centras.lt). Šalių namų valdos vertė buvo nustatyta pagal Ekspertizės akto 2008-08-01 (II t., b.l. 119-133) išvadą, kai kainų indeksas 2008-07-16 buvo 490.0 proc. (paskelbtas už 2008 m. II ketvirtį ). Apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienai ginčo turto kainų indeksas 347,6 proc. (paskelbtas už 2009 m. I ketvirtį). Šiuo pagrindu nustatytina, kad namų valdos kaina sumažėjo 29,1 proc. ir apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienai lygi 151017 Lt. Atsakovei panaudojus 20000 Lt savo asmeninių lėšų namų valdos įsigijimui, pripažintina teisė į 95141 Lt. kompensaciją, lygią 63/100 šio turto vertės. Bendros sutuoktinių lėšos, panaudotos ginčo namų valdos įsigijimui bus lygios 55877 Lt. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šio turto vertė nustatytina atsižvelgta į turto rinkos kainą 2000-01-01, nes tai prieštarautų CK 3.119 straipsnio nuostatoms bei pirmiau paminėtai teismų praktikai.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad namų valda (duomenys neskelbtini) negali būti padalinta natūra. Pirmiausia, šalys bendromis lėšomis, įgytomis santuokoje, apmokėjo tik 37/100 dalis namų valdos kainos. Pirmosios instancijos teismas nepripažinęs atsakovės teisės į kompensaciją pagal CK 98 str. 2 d., pagrįstai taikė CK 3.117 str. 1 d. nuostatas ir preziumavo, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Padalinant santuokoje įgytą turtą, ieškovas turi teisę į 18/100 dalių gyvenamojo namo. Pagal Pastato vidaus plotų eksplikaciją bei patalpų planą (II t., b.l. 41, 44) matyti, kad gyvenamajame name yra 50,49 kv.m. gyvenamojo ploto ir 31,66 kv.m. naudingo negyvenamojo ploto, todėl negalima paskirti ieškovui natūra turto, kuris atitiktų jo dalį bendrojoje nuosavybėje. Be to, įvertinus sutuoktinių konfliktinius santykius, atsakovei visos valdos priteisimas, o ieškovui skyrimas kompensacijos pinigais atkurtų šalių teisinę taiką (CPK 2 straipsnis) ir užkirstų kelią šalių ginčui dėl teisės ateityje. Pažymėtina, kad pirminiu ieškiniu ieškovas prašė namų valdą priteisti atsakovei, o jam – piniginę kompensaciją (1 t., b.l. 4.). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad priteisus jai išmokėti kompensaciją pinigais, lėšas tam gautų imdama paskolą iš banko. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeistinas, bendroji šalių jungtinė nuosavybė padalintina, atsakovei priteisiant gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, esančiais (duomenys neskelbtini), įpareigojant ją ieškovui kompensuoti jo dalį pinigais - 27939 Lt. (CK 3.127 str. 3 d.). Apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas iš dalies.

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinės) kaltės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių spręsdamas dėl šalių kaltės dėl santuokos nutraukimo. Z. K. ir R. K. santuoka įregistruota 1991-12-20 Kauno raj. civilinės metrikacijos skyriuje (a. į. Nr. 600). Šalių sūnus P. K. gimė 1986-01-09. Ieškovas paaiškino, kad su atsakove draugavo nuo 1983 m., o negyvena kartu nuo 2000 m. (I t., b.l. 2, 67). Tai reiškia, kad šalys dar iki santuokos palaikė artimą ryšį ar gyveno kartu, kai abu buvo pirmosiose santuokose. Atsakovė 2007-06-06 teismo posėdyje paaiškino, kad nenorėjo taikstytis su tuo, jog ieškovas gyvena ir su ja, ir su pirmąja žmona (1 t., b.l. 68). Tačiau ji nebuvo nuosekli dėl šalių gyvenimo skyrium pradžios: teigdama, kad negyvena nuo 1995 m. balandžio, taip pat nurodė, kad ieškovas išėjo iš namų 1996 m. liepos – rugpjūčio mėn. (1t., b.l. 68). Atsakovė taip pat paaiškino, kad ieškovas gyveno pas brolį Vilkijoje, po to, brolio sode, ir tik po to pas pirmąją žmoną (II t., b.l. 15). Ieškovas tvirtino, kad atsakovė buvo ūmaus charakterio, nelojali, pastoviai teigė, jog nenori su juo gyventi, varė iš namų, į juos neįleisdavo, pakeisdavo durų spynas (II t., b.l. 13, 183, III t., b.l. 8). Ieškovas pateikė 2000-01-06 pažymėjimą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, o tarpusavio konfliktus grindė 1996-12-09 Raudondvario policijos nuovados raštu dėl konflikto su atsakove (I t., b.l. 151, 152). Liudytoja N. Š. parodė, kad po namo pirkimo, praėjus kuriam tai laikui, ieškovas prašė leisti jam pernakvoti pas juos, nes šeimoje bloga padėtis, pykstasi, nesugyvena. Ši liudytoja sakė, kad su pirmąja žmona ieškovas palaiko tik kaimyniškus santykius (II t., b.l. 16-17). Atsakovės liudytoja R. Š. parodė, kad po namo įsigijimo ieškovas name negyveno, tik atvažiuodavo, jis nebuvo varomas iš namų. Liudytoja V. P. paaiškino, kad pas atsakovę name gyveno nuo 1996 m. lapkričio mėn. ar gruodžio iki 1997 m. pabaigos, bet ieškovo nematė. Tačiau šios liudytojos parodymai pagrįstai vertinti kritiškai, kadangi ji negalėjo detaliai paaiškinti kambarių išsidėstymo ir kt. svarbių aplinkybių. Liudytoja A. N. paaiškino, kad po atsakovės tėvo mirties (1995-01-20) matė juos abu su sūnumi gyvenant tėvo name. Liudytoja V. N. parodė, kad šalys susituokė, lygtai, 1995 m., tačiau žinoma, kad jų santuoka įregistruota 1991-12-20. Parodė, kad šalys negyveno iki vaiko mirties 15 metų. Byloje yra duomenų, kad P. K. mirė 2006-09-01, todėl pagal pastarąją liudytoją, šalys skyrium gyvena nuo 1991 m., kas neatitinka bylos aplinkybių. Apibendrinant šiuos parodymus darytina labiau tikėtina išvada, kad šalys nesutarė dar iki gyvenimo skyrium pradžios.

Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal šią teisės normą sutuoktinio kaltė apibrėžiama kaip esminis sutuoktinių pareigų pažeidimas. CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose santuokinės pareigos konkretizuojamos kaip lojalumo, tarpusavio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos pareigos. Tokių pareigų pažeidimas reiškia sutuoktinio kaltą elgesį, pažeidžiantį pagrindinį santuokos tikslą – šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagalba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje D. A. v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2008; 2006 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje E. D. v. P.D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka iširo dar iki tol, kol ieškovas išėjo gyventi pas pirmąją sutuoktinę, su kuria liko gyventi jo vaikai ir, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Preziumuoti ieškovo kaltę dėl jo nuorodos, kad 2000 m. išėjo gyventi pas pirmąją žmoną ieškinyje bei paaiškinimuose nebuvo pakankamai pagrindo. Ieškovo kaltė turėjo būti įrodinėjama, tačiau kito, ieškovo kaltę patvirtinančio pagrindo, atsakovė savo priešieškinyje nenurodė (II t., b.l. 166-167). Įvertinus abiejų sutuoktinių asmenines savybes bei elgesį, galima buvo nustatyti, kad šeimos santykiai nebuvo pagrįsti abipuse meile, pagalba, lojalumu, pasitikėjimu ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Šios išvados pagrįstumo nenuginčija apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

CK 3.70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti neturtinės žalos, padarytos dėl santuokos nutraukimo, atlyginimo. Tačiau ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliacinio skundo argumentai nebuvo pagrindas nuginčyti teismo sprendimą, kuriuo dėl santuokos nutraukimo buvo pripažinti abu sutuoktiniai, todėl atsakovė neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl buvusio sutuoktinio išlaikymo.

Pagal CK 3.72 str. 4 d., santuoką nutraukus dėl abiejų sutuoktinių kaltės jų teisinė padėtis laikytina lygiaverte ir tarpusavio išlaikymo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į sutuoktinių turtinę padėtį, o CK 3.72 straipsnio 4 dalis netaikoma. Teismui konstatavus abiejų šalių kaltę dėl santuokos nutraukimo, šios kaltės pagrindu nė vienas jų nepraranda teisės į išlaikymą. Buvusio sutuoktinio išlaikymas yra įstatyme nustatyta prievolė ir gauti išlaikymą buvęs sutuoktinis turi teisę, jei jo gaunamos pajamos ir turimas turtas nepakankami save išlaikyti (CK 3.72 straipsnio 1 dalis). Apeliantė nurodė, kad 2008-11-21 jai buvo nustatytas 50 proc. nedarbingumas, todėl pagal CK 3.72 str. pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo turėjo preziumuoti, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas. Šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Pirmiausia apeliantė yra tik iš dalies nedarbinga. 2009-04-21 teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad jos pajamos per mėn., verčiantis individualia veikla, nuo 800-1200 Lt, priklausomai nuo apyvartos ir išlaikymas šiuo metu jai nereikalingas (III t., b.l. 10, II t., b.l. 193-198). Ieškovas yra nedarbingas dėl savo amžiaus, jam mokama 664 Lt senatvės pensija. AB Lietuvos pašto filialo „Kauno apskrities centrinio pašto“ 2008-12-29 pažyma patvirtina, kad jis gauna per mėn. 1387,44 Lt darbo užmokestį. Be to, jam yra diagnozuoti sveikatos sutrikimai, nurodant, kad gyvenimo prognozė palanki, tačiau pasveikimo nebus (III t., b.l. 3). Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė pagrįstą sprendimą atsakovės reikalavimą dėl išlaikymo atmesti. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo jį panaikinti, todėl jis šioje dalyje atmestinas.

Dėl rašymo apsirikimo ištaisymo.

2009-05-11 nutartimi pirmosios instancijos teismas ištaisė rašymo apsirikimą skundžiamame teismo sprendime bei nusprendė įrašyti „Vadovaudamasi LR CPK 259-263, 268, 270 str., teismas nusprendė“. Nutartis priimta rašytinio proceso tvarka. Byloje nėra duomenų apie jos įteikimo apeliantei datą. Argumentus dėl jos pagrįstumo apeliantė įtraukė į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog ištaisydamas rašymo apsirikimo klaidą, pirmosios instancijos teismas pakeitė sprendimo esmę. Teismo sprendime buvo padaryta aiški rašymo apsirikimo klaida, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimas pakeistinas. Byla, priešieškinio dalyje dėl buto (duomenys neskelbtini) pripažinimo atsakovės asmenine nuosavybe nutrauktina. Pakeistinas teismo sprendimas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalinimo, apeliantei pripažįstant nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, esančiais (duomenys neskelbtini), įpareigojant ją kompensuoti ieškovui jo dalį pinigais - 27938 Lt. Dėl to pakeistinas bylinėjimosi išlaidų valstybei paskirstymas. Kitoje dalyje skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Apeliacinį skundą tenkinant iš dalies, iš apeliantės ieškovui priteistina 400 Lt išlaidų advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais,

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria buvo padalinta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė- gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypu pakeisti ir pripažinti atsakovei R. K. a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 82,15 kv. m. bendro ploto gyvenamąjį namą, pažymėtą indeksu 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 3I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 4I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,1731 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bendros 151017 Lt. vertės.

Priteisti atsakovei R. K. a.k. (duomenys neskelbtini) išmokėti ieškovui Z. K. a.k. (duomenys neskelbtini) 27939 Lt. (dvidešimt septynis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt devynis litus) kompensaciją pinigais už jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės R. K. reikalavimas pripažinti butą (duomenys neskelbtini) buvus atsakovės asmenine nuosavybe panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Sprendimo dalį, kuria iš atsakovės R. K. valstybei priteista 2695 Lt žyminis mokestis pakeisti ir žyminį mokestį sumažinti iki 838 (aštuonių šimtų trisdešimt aštuonių) litų.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. K. ieškovui Z. K. 400 (keturis šimtus) litų išlaidų advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.