Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. ir T. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisinamuoju nuosprendžiu Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, D. K. atstovimo išlaidos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.T. J. ir T. V. buvo išteisinti dėl to, kad veikdami kartu bendrais tyčiniais veiksmais 2012-03-11 apie 3:30 val., viešoje vietoje – kokteilių bare „P.“, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, įžūliu elgesiu, t. y. T. V. kumščiu sudavus du smūgius nukentėjusiajam D. K. į veido sritį, T. J. sudavus nukentėjusiajam D. K. vieną smūgį į veido sritį, T. J. ir T. V. bendrais tyčiniais veiksmais spardė nukentėjusįjį D. K. į įvairias kūno vietas ir padarė galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinant į skruostą, ir odos nubrozdinimus nugaroje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis D. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: T. J. ir T. V. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei iš T. J. ir T. V. jam priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teigia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl įvykio aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, teismas savo išvadas grindė suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais, nepagrįstai atmetė jo parodymus bei jam palankių liudytojų parodymus bei nemotyvavo, kodėl šiuos parodymus atmetė.

2.1. Nurodo, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad T. V. ir T. J. nusikalstamus veiksmus atliko kokteilių bare „P.“, todėl neabejotinai įrodyta, kad jie nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, be to, jų veiksmais neabejotinai buvo sukelti nusikalstami padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes kiekvienas iš jų jam sudavė smūgius rankomis, nuo kurių jis nugriuvo, po to spardė kojomis, juos matė liudytojai G. U., R. B., D. V., kurie nurodė, jog buvo šokiruoti tokio T. V. ir T. J. elgesio, buvo sutrikdytas jų poilsis.

2.2. Liudytoja G. U. parodė, kad įvykus konfliktui kilo sąmyšis ir aplinkiniai žmonės reagavo, traukėsi. Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog T. V. ir T. J. veikė tiesiogine tyčia. Dėl to mano, kad T. V. ir T. J. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

2.3. Pažymi, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu precedentu 2015 m. gruodžio 1 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-538-788/2015.

2.4. Apeliantas skunde teigia, kad teismas vieniems įrodymais suteikdamas aukštesnę galią, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir pademonstravo šališkumą jo atžvilgiu, nes teismas vadovavosi M. M. parodymais, jog jis jį (apeliantą) tą pačią naktį matė kitame klube. Mano, kad teismas, vadovaudamasis šiais niekuo nepagrįstais parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad jis (apeliantas) galėjo būti sumuštas ne T. V. ir T. J., o kitų asmenų.

2.5. Nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, nes dėl įvykusio konflikto muzika nebuvo nutraukta ir žmonės nenustojo šokti, renginys sutrikdytas nebuvo, kad tarp jo ir T. V. bei T. J. įvykęs tarpusavio konfliktas neperžengė privataus konflikto ribų. Nurodo, kad liudytojas R. B. pamatęs, kad jį (apeliantą) muša du asmenys, atbėgo jam (apeliantui) padėti ir grūmėsi su užpuolusiais asmenimis, liudytoja G. U. parodė buvusi sukrėsta jo (apelianto) sumušimo, liudytojas M. Ž. parodė girdėjęs, jog salėje vyko konfliktas. Mano, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais. Pastebi, kad teismas nemotyvavo, kodėl šių paminėtų liudytojų parodymus atmetė.

2.6. Teismas nepagrįstai vadovavosi bylos baigtimi suinteresuotos T. J. sesers parodymais, nors liudytoja parodė bėgusi kviesti apsaugos darbuotojus dėl tarp jos brolio ir jo (apelianto) įvykusio konflikto.

2.7. Kaip liudytojai apklausti apsaugos darbuotojai patvirtino malšinę konfliktą ir išskyrę besimušančius. Nurodo, kad nors teismas vadovavosi apsaugos darbuotojų – liudytojų I. R., L. Z., M. Ž. parodymais, tačiau šiuos parodymus teismas nepagrįstai interpretavo T. V. ir T. J. naudai. Pažymi, kad šie liudytojai taip pat patvirtino dalyvavę grumtynių malšinime, tačiau nematę konflikto pradžios. Nurodo kad jis buvo sumuštas prie baro, o ne šokių aikštelėje, todėl muzika nebuvo nutraukta ir žmonės nenustojo šokti. Dėl to teigia, kad liudytojų parodymai neabejotinai įrodo, kad viešoji tvarka klube „P.“ buvo sutrikdyta ir šio konflikto metu buvo sutrikdyta ir jo sveikata, tai patvirtina specialisto išvados Nr. G557/12(04) ir Nr. pG77/12-557/12(04).

2.8. Skunde apeliantas atkreipia dėmes, kad ikiteisminis tyrimas nesiėmė jokių priemonių nustatyti dagiau asmenų, mačiusių įvykį ir galėjusių paliudyti apie viešosios tvarkos sutrikdymą.

2.9. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų G. U., G. M., R. B., D. V. parodymais tik dėl to, kad jie yra jo draugai, tačiau teismas nenustatė, kad jis būtų daręs šiems liudytojams poveikį ar prašęs liudyti jo naudai, be to, liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, liudytojų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi, todėl apeliantas mano, kad netikėti šių liudytojų parodymais nebuvo pagrindo. Pastebi, kad liudytojai parodymus davė apie beveik trejų metų senumo įvykius, todėl natūralu, kad jie ne visas aplinkybes prisiminė ir, kad jų parodymuose yra neesminių prieštaravimų.

2.10. Apeliantas teigia, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų (jo, G. U., R. B., D. V. parodymai), jog įvykyje dalyvavo T. V., kuris pirmas sudavė jam smūgį, T. V. jis ir nurodyti liudytojai atpažino.

2.11. Nukentėjusysis nurodo, kad teisme nebuvo apklaustos liudytojos N. S. ir V. B., todėl mano, kad teismas negalėjo vadovautis jų parodymais. Pažymi, kad N. S. yra E. J. draugė, todėl liudytoja taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, liudytojos N. S. ir V. B. gyvena tame pačiame bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliai, gretimuose kambariuose, todėl jų parodymai taip pat negali būti laikomi patikimais.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis D. K. ir jo atstovas advokatas Valdas Kairys prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintasis T. J. ir jo gynėja advokatė Jurgita Šlapaitienė, išteisintojo T. S. (V.) gynėja advokatė Lionė Musteikienė, prokurorė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Pirmiausia pažymėtina, kad iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme vienas išteisintųjų šioje byloje – T. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2016 m. kovo 17 d. pasikeitė pavardę į S. (5 t., b. l. 131). Kadangi T. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir T. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) yra tas pats asmuo, šiame nuosprendyje bus vartojama V. pavardė, cituojant surinktus įrodymus, ir S. pavardė kitais atvejais.

7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar teisingai įvertinti įrodymai, pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnis. Šiuo atveju apeliantas kategoriškai nesutinka nei su baudžiamojo įstatymo taikymu šioje byloje, nei su įrodymų vertinimu ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Kartu apeliantas teigia, jog teismas dėsningai vertino byloje surinktus įrodymus – kaltinimą ir atitinkamai T. S. bei T. J. kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo patvirtinančius įrodymus nenurodydamas pagrįstų motyvų atmetė, o kaltinamųjų ir jų poziciją palaikančių artimųjų, draugų (pvz. T. J. sesers D. J., M. M.) parodymus laikė neginčijamais net ir tokiu atveju, kai liudytojai nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje (N. S., V. B.). Šiuo atveju apelianto išdėstyti argumentai iš esmės pagrįsti.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, tyrė ir lygino su kitais įrodymais kaltinamųjų T. J. ir T. S., nukentėjusiojo D. K., liudytojo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, tačiau anksčiau paminėtų nuostatų nesilaikė, vienpusiškai vertino byloje esančius įrodymus, besąlygiškai tikėdamas kaltinamųjų pusės liudytojų parodymais ir remdamasis jais, o nukentėjusiojo ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymus laikė abejotinais, objektyvios kilmės įrodymus (pvz. 2012-03-13 ir 2012-10-04 specialisto išvadas Nr. G 557/12(04) ir Nr. pG 77/12-557/12(04)) nepagrįstai vertino atsietai nuo kitų įrodymų ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios vertės. Priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo D. K. ir jo naudai liudijusių asmenų parodymai dėl esminių aplinkybių nėra prieštaringi, o tik papildantys vienas kitą ir paneigiantys išteisintųjų versijas tiek dėl konflikto kilimo priežasčių, tiek dėl apelianto sužalojimo aplinkybių, tiek dėl viešosios tvarkos sutrikdymo realumo.

9. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės pripažino, kad bare „P.“ 2012 m. kovo 11 d. apie 3:30 val. įvyko konfliktas, kuriame dalyvavo D. K. ir T. J., tačiau, padarė išvadą, kad tarp nukentėjusiojo ir T. J. įvykęs konfliktas neperžengė privataus konflikto ribų, konfliktas truko trumpai ir visuomenės rimtis ir tvarka dėl to realiai nebuvo sutrikdyta. Kartu apylinkės teismas padarė išvadą, kad nėra neginčijamų įrodymų, jog tą dieną ir T. S. dalyvavo konflikte ir kad sužalojimai, konstatuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 13 d. ir 2012 m. spalio 4 d. specialistų išvadose Nr. G 557/12(04) ir Nr. pG 77/12-557/12(04), D. K. buvo padaryti bendrais tyčiniais T. J. ir T. S. smurtiniais veiksmais. Kolegija nepritaria tokios išvadoms, nes jos prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir nekoreliuoja su viseto byloje surinktų įrodymų vertinimo rezultatais.

10. Pirmiausia pažymėtina, kad D. K. jau sekančią dieną po įvykio su pareiškimu kreipdamasis į policiją (1 t., b. l. 22) aiškiai nurodė, kad klube ,,P.“ jį sumušė du nepažįstami asmenys, kad jo draugas R. B. įvardijo jį sužalojusius asmenis, kaip T., gyvenantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, ir T., gyvenantį (duomenys neskelbtini), Ginkūnuose, Šiaulių rajone. Byloje nenustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių D. K. būtų priešiškai nusistatęs išteisintųjų atžvilgiu ir suinteresuotas apkalbėti juos nepagrįstai kaltindamas nusikaltimo padarymu. Taigi, jau baudžiamojo proceso pradžioje D. K. nurodė aplinkybes, kurios pasirodė esą pagrįstos, nes ir pats T. J. neneigė, jog įvykio dieną buvo bare ,,P.“ ir konfliktavo su D. K.. Tačiau toliau D. K. ir T. J. konflikto priežastis ir įvykio aplinkybes nurodė skirtingai.

10.1. Viso baudžiamojo proceso metu išteisintasis T. J. dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo kaltės nepripažino ir pateikė tokią įvykių versiją, o būtent, kad 2012 m. kovo 11 d. apie 2.00 val. nakties atvyko į naktinį klubą „P.“ pasiimti savo sesers, būnat klube, sesuo paprašė palaukti 5 minutes, jis sutiko draugą M. M., su kuriuo kalbėjosi ir pamatė, kaip prie jo sesers E. J. priėjo neblaivus D. K. ir pradėjo prie jos priekabiauti – sugriebė jo seseriai už sėdmenų, suėmė už liemens. Pasak T. J., tai matydamas jis žengė porą žingsnių link jo seserį žeminančio D. K. ir ranka patraukė D. K. į šoną, kad šis nepriekabiautų prie E. J., tačiau D. K. staiga puolė – priėjo, abiem rankomis jį pastūmė į krūtinę ir bestumdamas pats suklupo prie baro, o tada priėjo apsaugos darbuotojai ir D. K. išvedė iš klubo. T. J. neigė sudavęs smūgius D. K., tik pripažino pastūmęs jį į šoną, o T. S. tą dieną teigė išvis nematęs. Tokia T. J. deklaruojama įvykių versija atitinka jo sesers liudytojos E. J. ir jo draugo liudytojo M. M. duotus parodymus, tačiau jie pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami kritiškai ir atsargiai dėl kaltinamojo ir liudytojo draugystės, giminystės santykių ir akivaizdaus liudytojo M. M. nusistatymo prieš nukentėjusįjį D. K.. Antai teisiamajame posėdyje liudytojas M. M. teigė, kad D. K. žino kaip konfliktišką asmenį ir dažniausiai ten, kur būna D. K., įvyksta įvairūs konfliktai, todėl D. K. pagal žodinį apsaugos darbuotojų susitarimą neįleidžiamas į klubus „P.“, „Ma.“, „M.“. Ir priešingą savo požiūrį liudytojas M. M. deklaravo apie T. J. bei T. V., kuriuos abu pažįsta, su kuriais kartu viename klube sportavo, susitikę pasisveikina, pasikalba.

10.2. T. S. viso baudžiamojo proceso metu neigė dalyvavęs įvykio dieną konflikte su D. K., tvirtino tą vakarą buvęs namuose, naktį niekur nebuvęs išėjęs, tačiau jo versiją taip pat paneigia byloje surinkti įrodymai.

10.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai daug dėmesio skyrė liudytojos N. L. (buvusi pavardė S.) ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams (1 t., b. l. 59–60; 2 t., b. l. 168–169), kaip paneigiantiems T. J. ir T. S. kaltę jiems inkriminuojamo nusikaltimo padaryme, jais grindė išteisinamąjį nuosprendį, nors jos parodymai nebuvo patikrinti procesinėmis priemonėmis teisiamajame posėdyje. Liudytojos N. L. ir liudytojos V. B. nepavyko apklausti nei apeliacinės instancijos teisme, nes jos gyvena užsienyje (5 t., b. l. 256). Nepaisant to, minėtų liudytojų ikteisminio tyrimo metu duotų parodymų apylinkės teismas neturėjo vertinti kaip šiai bylai itin reikšmingų ir neabejotinų. Pirmiausia dėl to, kad liudytoja V. B. nenurodė jokių reikšmingų šiai bylai aplinkybių (1 t., b. l. 161–1 62), o liudytojos N. L. parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų objektyvumo ir turėjo būti vertinami kritiškai, nes kaip liudytoja byloje ji atsirado kaltinamojo T. J. sesers E. J., kuri turi aiškų suinteresuotumą bylos baigtimi, iniciatyva, kai pastaroji paprašė N. L. paliudyti byloje.

10.4. Nukentėjusysis D. K. teisiamajame posėdyje, kaip ir viso baudžiamojo proceso metu, iš esmės vienodai atpasakojo įvykio aplinkybes, kurias, be kita ko patvirtino akistatose su išteisintuoju T. J. (2 t., b. l. 53–56), liudytojais E. J., M. M., N. S. (2 t. b. l. 48–50, 57–58, 59–60). D. K. nurodė, kad 2012 m. kovo 11 d. į naktinį klubą „P.“ atėjo po vidurnakčio, kur buvo jo draugai – liudytojas R. B. su giminaičiais. Pasak nukentėjusiojo, jam pareinant iš tualeto pamatė, kad ,,...jo draugą H. „išjungė“ T. V....“, o kai H. suklupo, jis H. pakėlė ir parodė, kad jam sudavė T. V.. Nuėjus prie baro, nukentėjusysis iš nugaros pajuto smūgius į ,,žandą“, atsisukęs pamatė, kad smūgiuoja T. V., tada gavo dar vieną smūgį į kitą ,,žandą“, iš kitos pusės smūgiavo T. J., jis T. J. griebė už krūtinės, tačiau vaikinai jį puolė dviese, jam buvo smūgiuojama į veidą iš vienos ir iš kitos pusės, taip pat buvo smūgiuojama ir kojomis. D. K. taip pat nurodė, kad dėl T. V. ir T. J. panaudoto smurto prieš jį patyrė galvos smegenų sukrėtimą, dėl sužalojimų skruoste, kurie matėsi apie 1 savaitę, patyrė nepatogumus darbe ir bendravime su klientais, savo pažįstamų ir kitų žmonių akivaizdoje buvo pažemintas bare „P.“, patyrė šoką, nes nesuprato už ką su juo taip buvo elgiamasi, tuo labiau, kad E. J. net nepažįsta, nei prie jos, nei prie kitų merginų nepriekabiavo. Apelianto teigimu, jį nuo T. V. ir T. J. apgynė pirmiausia R. B., kuris pamatęs, jog yra įspaustas baro kampe ir mušamas, puolė jam padėti, tada T. V. pabėgo, priėjo baro apsaugos darbuotojai ir paprašė jo (apelianto) išeiti iš baro, kadangi buvo kilęs konfliktas.

10.5. Priešingai nei nurodė apylinkės teismas, kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad D. K. galėjo atpažinti T. J. ir T. S., kaip asmenis, kurie jį sužalojo, ir juos 2012-07-25 atpažino (2 t., b. l. 28–31, 32–35). Dar apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2012-05-02 D. K. nurodė, kad abu jį sumušusius asmenis iš nuotraukų atpažinti galėtų, nors apibūdinti, kaip jie atrodė, negalėjo (1 t., b. l. 42–43). Reikalavimo apibūdinti atpažįstamuosius asmenis prieš atpažinimą, kaip numatyta BPK 191, 194 straipsniuose, negalima formalizuoti ir reikalauti, kad kiekvienas asmens apibūdinimas būtu išsamus, detalus ir pan. Kiekvienu atveju būtina įvertinti visas aplinkybes, kurioms esant atpažįstantysis matė, turėjo galimybę matyti ir įsidėmėti atpažįstamąjį, į gebėjimą asmens apibūdinti kito žmogaus požymius. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad jį sužalojusius asmenis kitą dieną po įvykio jam įvardino liudytojas R. B., kuris ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje taip pat atpažino T. V. kaip tą asmenį – ,,...kurį konflikto metu 2012-03-11 klube ,,P.“ atitraukiau nuo D. K.. Šis vaikinas užsimojęs kumščiu norėjo suduoti D....“, ir kartu patvirtino, kad T. V. buvo matęs sporto klube ,,S. G.“ ir kalbėjo apie tai su D. K. (2 t., b. 134–138). Teisiamajame posėdyje liudytojas R. B., be kita ko, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir tas faktines aplinkybes, kurias nurodė nukentėjusysis, o būtent, kad 2012-03-11 klube „P.“ sutiko savo pažįstamą D. K., vėliau pastebėjo, kad tarp D. K. ir dviejų nepažįstamų vyriškių kilo konfliktas, kurio metu įvyko apsistumdymas, o jis priėjo prie konfliktuojančių asmenų bei stengėsi juos išskirti, kai tuo pačiu metu atbėgo apsaugos darbuotojai ir galutinai išskyrė konfliktavusius asmenis (2 t., b. l. 130).

10.6. Liudytoja G. U. teisiamajame posėdyje iš esmės patvirtino D. K. parodymus ir nurodė, kad iš nugaros nukentėjusiajam pirmą smūgį į veidą sudavė T. V., po to smūgį sudavė T. J. ir tada prasidėjo muštynės, atbėgo apsaugos darbuotojai (4 t., b. l. 188–189). Tokie parodymai neprieštarauja liudytojos ikiteisminio tyrimo metu nurodytoms aplinkybėms (2 t., b. l. 108–109, 118–119). Pasak liudytojos G. U., ji gerai įsidėmėjo D. K. sumušusius asmenis, juos apibūdino nurodydama jų ūgį, kūno sudėjimą, plaukų spalvą ir ilgį, ir asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu (2 t. 110-113, 114–117 b. l.) neabejodama atpažino T. V. ir T. J. iš bendrų veido bruožų.

10.7. Iš tiesų, liudytojo D. V. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo vienodi, tačiau nekyla abejonių dėl jų objektyvumo, kad abu kaltinamieji sužalojo nukentėjusįjį, nes jis logiškai paaiškino, kodėl ikiteisminiame tyrime davė kitokius (melagingus) parodymus akistatos su T. J. metu (2 t., b. l. 105–106; 107), nes būdamas sulaikytas, siekė apsaugoti save įkalinimo įstaigoje. Liudytojas D. V. nurodė, kad du jaunuoliai smūgius į galvą nukentėjusiajam sudavė iš skirtingų pusių, kad matė, kaip nukentėjusysis po jam suduotų smūgių parkrito ant žemės ir jį kumščiais mušė bei spardė du jaunuoliai (2 t., b. l. 83–84; 93–94), kuriuos įsidėmėjo ir apibūdino jų ūgį, plaukus, amžių, kūno sudėjimą , savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b. l. 95–100), parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino T. J. ir T. V. iš bendrų veido bruožų, kaip asmenis, kurie sudavė smūgius nukentėjusiajam D. K. (2 t., b. l. 85–88, 89–92).

10.8. Šiame nuosprendyje jau aptartas ir nukentėjusiojo D. K. nurodytas konflikto kilimo priežastis patvirtino ir apelianto įvardijamas ,,H.“ – liudytojas G. M.. Liudytojas teisiamajame posėdyje nurodė, kad naktiniame klube „P.“, jam einant prie baro, gavo smūgį į ausį, nuo kurio parkrito, o nukentėjusysis D. K. atsistojo per vidurį tarp jo ir to vyro, kuris jam sudavė. Po to, pasak liudytojo G. M., D. K. jam parodė asmenį kuris sudavė jam smūgį – tai buvo T. V..

10.9. Priešingai nei sprendė apylinkės teismas, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo D. K. ir liudytojų G. M., G. U., D. V., R. B. parodymai, patikrinus juos baudžiamojo proceso priemonėmis ir sulyginus su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, dėl asmenų, dalyvavusių konflikte, dėl konflikto priežasties ir eigos (D. K. sumušimo) iš esmės nesiskyrė. Pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai nukentėjusiojo ir jam palankius liudytojų parodymus laikė abejotinais, nepatikimais ir nenuosekliais, nes jie sutampa tarpusavy ir, priešingai nei T. J., T. S., liudytojų E. J. ir M. M. parodymai, atitinka objektyvios kilmės įrodymus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus 2012-03-13 ir 2012-10-04 specialisto išvadose Nr. G 557/12(04) ir Nr. pG 77/12-557/12(04) nurodyta, kad D. K. padaryti sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, pereinanti į skruostą, ir odos nubrozdinimas nugaroje padaryti kietais bukais daiktais, galimai nukentėjusiojo nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Kad odos nubrozdinimas nugaroje galėjo būti padarytas tiek tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, tiek griuviminės traumos metu, o kiti sužalojimai griuviminei traumai nebūdingi, kad D. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 63–64; 65). Tai, kad specialistas savo išvadoje nurodė, jog sužalojimai D. K. padaryti ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasekoje kietais bukais paviršiais paveikus dešinę veido pusę ir nugarą – nepaneigia nei to, kad D. K. buvo suduoti daugiau nei du smūgiai, nei to, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ir T. J., ir T. S..

11. Specialisto išvados, nukentėjusiojo D. K., liudytojų G. M., G. U., D. V., R. B. parodymai kartu paneigia išteisintojo T. J., liudytojų E. J., M. M. versiją, kad konflikto metu D. K. jokie smūgiai suduoti nebuvo ir nukentėjusysis sužalotas nebuvo.

12. Byloje nėra jokių duomenų, dėl kurių būtų pagrindas manyti, jog D. K. būtų sužalotas kitoje vietoje ir (ar) kitomis aplinkybėmis nei nustatyta šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Todėl plačiau analizuoti tokią prielaidą vien dėl to, kad liudytojui M. M. atrodo, jog tą patį vakarą po įvykio jis D. K. matė dar ir kitame klube ,,Pe.“ – nėra būtinybės.

13. Dėl to, kas išdėstyta šio nuosprendžio 10–12 punktuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pakanka abejonių nekeliančių įrodymų, kartu paneigiančių T. J., E. J., M. M. ir T. S. deklaruojamas aplinkybes, kad tiek T. J., tiek T. S. (V.), veikdami bendrais tyčiniais smurtiniais veiksmais, sužalojo nukentėjusįjį ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

14. Teisėjų kolegija taip pat nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad dėl nukentėjusiojo konflikto su kaltinamaisiais viešoje vietoje – bare ,,P.“, visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta, o T. J. ir T. S. elgesys nebuvo įžūlus ir tokiu atveju nebuvo realizuoti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti objektyvieji požymiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne sykį minėta, kad taikant BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų, pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu (įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais), kilo neigiami padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.). Be to, pažymima, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas ne vien tik dėl chuliganiškų paskatų ir asmeninių ar kitokio pobūdžio motyvų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jeigu tokia veika akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. paskatų buvimas ne visuomet neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai kaltininkas viešoje vietoje sprendžia jam iškilusias problemas tokiu būdu, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-410/2012 ir kt.)

15. Pažymėtina, kad liudytojai D. V. bei G. U. nurodė, kad jie dėl jų draugo D. K. atžvilgiu panaudoto fizinio smurto pasijuto nejaukiai – kai D. K. buvo mušamas, jo draugai sėdėjo prie staliuko ir atėjo „ginti“ savo draugo, buvo kilęs sąmyšis, pasak G. U., kilo chaosas. Liudytojas D. V. ir liudytojas M. M., be kita ko, patvirtino, kad D. K. buvo nugriuvęs ant žemės, prie D. K. pribėgo jo draugai, kurie jam padėjo, atbėgo apsaugos darbuotojai, kurie išvedė D. K. iš baro. Liudytoja E. J. ir bare dirbęs apsaugos darbuotojas liudytojas M. Ž. taip pat nurodė, kad E. J. nubėgo pas apsaugos darbuotojus kviesti pagalbą, o M. Ž., būdamas koridoriuje, išgirdo, kad vyksta konfliktas salėje, kurį malšino jau kiti jo kolegos, tada M. Ž. nusprendė išprašyti išeiti D. K. ir klubo.

16. Dėl to, kas nurodyta 13–15 punktuose teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytomis aplinkybėmis T. J. ir T. S., visgi, pažeidė viešąją tvarką, nes viešoje vietoje – bare ,,P.“, baro darbo metu, susirinkusių lankytojų akivaizdoje jie tyčia atliko nusikalstamus veiksmus: naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, nežymiai sutrikdydami jo sveikatą. Tokie T. J. ir T. S. veiksmai – fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje, laikytini įžūliais, nes pasireiškė agresija, nepriimtini moralės požiūriu, šokiravo aplinkinius. Aplinkybė, kad smurtas viešoje vietoje galimai buvo panaudotas dėl nukentėjusiojo netinkamo elgesio, nagrinėjamu atveju nepaneigia įžūlaus elgesio požymio, nes aptariamomis aplinkybėmis niekas neturėjo teisės naudoti smurtą prieš D. K. ir padaryti jam sveikatos sutrikdymą. Būtent T. J. ir T. S. veiksmais neabejotinai buvo sukelti nusikalstami padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes jie realiai pradėjo konfliktą, kiekvienas nukentėjusiajam sudavė ne po vieną smūgį rankomis ir spardė kojomis, konfliktas tęsėsi kurį laiką, kol konfliktuojančių neišskyrė liudytojas R. B. ir baro apsaugos darbuotojai, visa tai matė šioje byloje liudytojais apklausti asmenys ir atitinkamai reagavo – vieni buvo šokiruoti tokio elgesio, kiti ėmėsi priemonių nutraukti konfliktą ir, aišku, visų jų normalus poilsis, buvimas bare buvo sutrikdytas. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina ir subjektyviosios pusės požymius T. J. ir T. S. veikoje – veikimą tiesiogine tyčia. Nekyla abejonių, kad jie suvokė savo atliekamų veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų ne tik bus sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir tokių padarinių norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

17. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas atskleidžia pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą ir leidžia konstatuoti, kad T. J. ir T. S. (V.), veikdami kartu bendrais tyčiniais veiksmais, 2012-03-11 apie 3:30 val. viešoje vietoje – kokteilių bare „P.“, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, įžūliu elgesiu, t. y. T. V. kumščiu sudavus du smūgius nukentėjusiajam D. K. į veido sritį, T. J. sudavus nukentėjusiajam D. K. vieną smūgį į veido sritį, T. J. ir T. V. bendrais tyčiniais veiksmais spardė nukentėjusįjį D. K. į įvairias kūno vietas ir padarė galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinant į skruostą, ir odos nubrozdinimus nugaroje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

18. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl skirtinų bausmių

19. BK 54 straipsnio nuostatos reikalauja, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgtų į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę bei į bylos aplinkybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę, kartu užtikrindamas teisingumo principo įgyvendinimą.

20. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2013 m. gegužės 2 d. nutarimu T. J. ir T. V. (S.) pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo pripažinti įtariamaisiais šioje baudžiamojoje byloje ir paskelbta jų paieška (1 t., b. l. 81). Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimis T. J. ir T. V. buvo paskirtos kardomosios priemonės – suėmimai, tačiau realiai šioje baudžiamojoje byloje kaltinamieji suimti nebuvo. Atitinkamai prokurorės 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarimu ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi T. J. ir T. V. (S.) skirti suėmimai buvo panaikinti (1 t., b. l. 87–88; 108; 140–141; 148–149).

21. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Kuo trumpesnis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laikas garantuoja asmenų teisę į operatyvų, įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Taigi nagrinėjamoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo 2013-05-02 (proceso pradžia šiuo atveju laikytina prokurorės nutarimas pripažinti įtariamaisiais ir paieškos paskelbimas, kai T. J. ir T. S. teisinė padėtis buvo iš esmės paveikta baudžiamojo proceso) iki šio nuosprendžio priėmimo (2017 m. birželio 1 d.) – daugiau nei keturi metai. Tai gana ilgas baudžiamosios bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo laikotarpis, ypač atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą. Ši byla negali būti vertinama kaip sudėtinga, nes nusikalstama veika susideda tik iš vieno epizodo, neturi sudėtingo nusikaltimo mechanizmo ar tarptautinio elemento, jos padarymu buvo įtariami, vėliau kaltinami ir nuteisti du asmenys, kurie šios baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nesislapstė – pagal Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendį T. J. ir T. V. (S.) atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes pataisos įstaigoje, buvo suimti kitoje byloje (3 t., b. l. 40–46; 58–61). Nepaisant to, nustatytas daugiau nei 4 metų baudžiamojo proceso laikas jau pats savaime negali būti laikomas adekvatus bylos sudėtingumui. Tai, kad proceso metu T. J. ir T. S. šioje byloje nebuvo taikytos procesinės prievartos priemonės, suponuoja santykinai mažesnę proceso reikšmę jiems, tačiau nepaneigia fakto, jog T. J. ir T. S. ilgą laiką turėjo gyventi netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš juos baigties būsenoje (Merit prieš Ukrainą (Merit v. Ukraine, no. 66561/01, judgement of 30 March 2004, § 75). Mažesnis baudžiamojo proceso poveikis asmens situacijai nepaneigia jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir atitinkamų valstybės institucijų pareigų. Apibendrinant, darytina išvada, kad T. J. ir T. S. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista, todėl yra pagrindas skirti jiems švelnesnes bausmes.

22. T. J. ir T. S. bendrais veiksmais padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Šiuo nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo metu T. S. nebuvo teistas, o T. J. nusikaltimą padarė būdamas teistas, neišnykus teistumu pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nuosprendį, kuriuo taip pat buvo pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kartu pažymėtina, kad T. J. ir T. V. (S.) Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už 2011 m. rugpjūčio– rugsėjo mėn. padarytas nusikalstamas veikas, tarp jų ir už kvalifikuotą plėšimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (3 t., b. l. 155–172). Šios aplinkybės apibūdina T. S. ir T. J. neigiamai, tačiau byloje nėra duomenų, kad po šiuo nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo padarymo jie būtų padarė naujų nusikalstamų veikų. Šioje byloje T. S. ir T. J. atsakomybę sunkina ir tai, kad je nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau būtina pažymėti, kad nuo nesunkaus nusikaltimo padarymo (2012 m. kovo 11 d.) iki šio nuosprendžio priėmimo (2017 m. birželio 1 d.) praėjo penkeri metai ir beveik trys mėnesiai. Tai iš tiesų yra ilgas laikotarpis teisingumo vykdymo prasme, todėl griežtesnių bausmių paskyrimas šiuo atveju turėtų didesnį neigiamą poveikį, nei leistų pasiekti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes bei tai, kas pirmiau paminėta 19 ir 21 punktuose, sprendžia, kad yra pagrindas skirti T. J. ir T. S. vienas švelniausių bausmė rūšių – baudas, ženkliai mažesnes už BK 47 straipsnyje nustatytą vidurkį (vidurkis apie 250 MGL). Kadangi T. J. nusikaltimą padarė būdamas teistas už analogišką nusikalstamą veiką, jam nustatytina bauda, kolegijos nuomone, turėtų būti didesnė.

Dėl nukentėjusiojo turėtų išlaidų atstovo advokato pagalbai apmokėti

23. BPK 105 straipsnio 1 d. be kita ko nustatyta, kad priimdamas nuosprendį, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Nukentėjusysis D. K. prašė priteisti jam visas išlaidas, turėtas atstovo advokato pagalbai apmokėti. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo prašymas yra pagrįstas.

23.1 Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal D. K. pareiškimą, tačiau dar prieš tai ikiteisminio tyrimo tyrėjos, prokurorės 2012 m. kovo 21 d. ir 2012 m. birželio 6 d. nutarimais buvo atsisakoma pradėti kol Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2012 m. liepos 5 d. nutartimi minėtus ikiteisminio tyrimo subjektų nutarimus panaikino (1 t., b. l. 14–18). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusįjį nuo 2012-05-02 iki šio nuosprendžio priėmimo pagal susitarimą atstovavo advokatas V. Kairys, kuris atstovavo D. K. interesus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, du kartus apeliacinės instancijos teismuose ir vieną kartą kasaciniame teisme (1 t., b. l. 41; 5 t., b. l. 127). Viso proceso metu atstovui už paslaugas nukentėjusysis sumokėjo 2759,12 Eur (5 t., 37–57; 247–250). Taigi, D. K. dėl jo atžvilgiu T. J. ir T. S. įvykdyto nusikaltimo, realizuodamas savo teises ir teisėtus interesus, turėjo išlaidų jį atstovaujančio advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą teismo posėdžiuose, dokumentų, skundų rengimą ikiteisminėje bylos tyrimo stadijoje, apeliacinio ir kasacinio bylos nagrinėjimo procese. Pripažinus T. J. ir T. S. kaltais dėl nusikaltimo, kuriuo buvo kaltinami, padarymo, laikoma, kad D. K. pagrįstai inicijavo ikiteisminį tyrimą, jo skundai buvo pagrįsti ir iš esmės tenkinti, todėl nukentėjusiojo prašymas jo turėtas išlaidas atstovo advokato pagalbai apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir pritiestinos subsidiariai iš kaltininkų – T. J. ir T. S..

23.2. Priimdamas sprendimą dėl išlaidų už atstovavimą atlyginimo, kolegija atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis inicijavo baudžiamąjį procesą, kuri šalis padavė apeliacinį skundą, koks bylos nagrinėjimo rezultatas buvo pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, kasacinės instancijos teisme ir bylą pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą nagrinėjant antrą kartą.

23.3. Atsižvelgus į nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinami T. J. ir T. S. (V.), pavojingumą ir kaltės formą, taip pat į bylos apimtį (5 tomai), į parengtų skundų, tarp jų apeliacinio skundo ir kasacinio skundo, išsamumą, teisinę argumentaciją, pagrįstumą, kolegija sprendžia, kad advokatui sumokėtas honoraras (2759,12 Eur) už atstovavimą viso proceso metu, yra adekvatus, todėl visas priteistinas iš T. J. ir T. S..

Dėl civilinio ieškinio

24. Civilinis ieškovas – Šiaulių teritorinė ligonių kasa, šioje byloje buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 387,63 Lt (112,26 Eur) žalos atlyginimo, atsiradusios dėl D. K. suteiktos medicininės pagalbos (2 t., b. l. 68–71). Skundžiamu nuosprendžiu civilinio ieškovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme nepateikė reikalavimo civilinio ieškinio dalyje, o Šiaulių teritorinė ligonių kasa apeliacinio skundo ar atsiliepimo į apeliacinį skundą neteikė. Įstatymas draudžia pabloginti išteisintojo padėtį daugiau, nei prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 4 dalis), todėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 387,63 Lt (112,26 Eur) žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

T. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam baudą 40 MGL (1506,40 Eur);

T. S. (buvusi pavardė – V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam baudą 20 MGL (753,20 Eur).

Iš T. J. ir T. S. priteisti po 1379,56 Eur nukentėjusiajam D. K. turėtų išlaidų atstovo advokato pagalbai apmokėti.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 387,63 Lt (112,26 Eur) žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti, T. J. ir T. S. panaikinti.