Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kęstučio Dargužio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 182 straipsnio 2 dalį taip pat nuteistas E. P., tačiau dėl jo apeliacinių skundu nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu L., 2012 m. rugsėjo mėnesį, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, organizavo apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. iš anksto žinodamas, kad automobilio negrąžins, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje internetu per UAB „duomenys neskelbtini“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) turėdamas E. P. anketinius duomenis jo vardu sudarė transporto priemonės rezervavimo sutartį Nr. 939500342 laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. spalio 16 d. ir nurodė E. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, vardu L., nuvykti į Frankfurtą prie Maino, esantį Vokietijos Federacinėje Respublikoje, paimti rezervuotą automobilį, o E. P., vykdydamas jo nurodymus 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14.04 val., Centrinėje geležinkelio stotyje 1, Frankfurte prie Maino, Vokietijos Federaciinėje Respublikoje, nuomotojo „(duomenys neskelbtini)“ atstovui pateikęs savo asmens pasą ir vairuotojo pažymėjimą, sudarė nuomos sutartį Nr. 1065057820 pagal rezervavimo sutartį Nr. 939500342 ir išnuomojo automobilį „Ford Focus Kombi“, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir 2012 m. rugsėjo 9 d., kurį išnuomojęs tą pačią dieną, toje pačioje vietoje perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, vardu L., tokiu būdu R. M. organizavo savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – „(duomenys neskeltini)“ priklausantį automobilį „Ford Focus Kombi“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 18 000 Eur (62150,40 Lt) vertės, tuo padarydamas „(duomenys neskelbtini)“ 18 000 Eur (62150,40 Lt) turtinę žalą.

Skunde teigiama, kad nuosprendžio neteisėtumas ir neteisingumas yra akivaizdūs. R. M. kaltė tendencingai ir deklaratyviai grindžiama vien tik prielaidomis, spėjimais ir nuolat kintančiais bei absoliučiai jokiais faktiniais duomenimis byloje nepatvirtintais E. P. parodymais. Faktinių duomenų vertinimas, kurių pagrindu teismas yra konstatavęs sukčiavimo organizavimo sudėtį, neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių reikalavimų. Išvados apie inkriminuotos nusikalstamos veikos apgaulingą pobūdį padarytos iš viso nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Inkriminuotų veiksmų organizavimas ir apgaulingas pobūdis deklaratyviai konstatuoti vien tik melagingų E. P. parodymų pagrindu. Nuteistasis pabrėžia, kad nei vieno iš jam kaltinime inkriminuotų veiksmų padarymo neorganizavo, jokių organizatoriaus veiksmų neatliko, nurodymų E. P. išnuomoti automobilį nedavė, asmens, vardu L., nepažįsta ir yra E. P. tyčia apkalbėtas. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad kaltę teismas grindžia prieštaringais ir deklaratyviais E. P. parodymais, E. P. bankininkystės dokumentų paėmimu iš apelianto gyvenamosios vietos ir 2012 m. rugsėjo 11 d. telefoninio pokalbio su E. P. faktu. Tačiau nei vienas iš šių duomenų, pasak nuteistojo, pareikšto kaltinimo neįrodo.Pagrįsdamas teiginį dėl prieštaringų E. P. parodymų skunde apeliantas cituoja jo parodymus, nurodydamas, kad 2013 m. vasario-kovo mėnesiais, Lietuvai perėmus iš Vokietijos E. P. baudžiamąjį persekiojimą, E. P. pripažino, kad Vokietijoje pasisavino išsinuomotą automobilį, paaiškindamas, kad Vokietijoje automobilį išsinuomojo asmens, vardu L., prašymu ir šiam asmeniui davė juo laikinai pasinaudoti, tačiau L. to automobilio jam negrąžino. Už tai Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu E. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme. 2013 m. gruodžio 12 d., duodamas parodymus kitoje baudžiamojoje byloje (baudžiamoji byla Nr. 20-1-00286-12) E. P. patvirtino savo vardu Vokietijoje išsinuomotą automobilį perdavęs ne asmeniui, vardu L., bet apeliantui, o šis jo negrąžinęs. Praėjus dar keliems mėnesiams, 2014 m. kovo 13 d., Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje R. P. tvirtino, kad R., kurį jis pažįsta apie 5 metus, pavardė yra M., kad R. M. jam prie S. B. ir P. grasino ir privertė Vokietijoje išsinuomoti automobilį, kad išsinuomojęs automobilį paliko jį asmeniui, vardu L., o vėliau iš R. M. sužinojo, kad automobilis nuomos punktui nebus sugrąžintas. Praėjus dar 6 mėnesiams, 2014 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje E. P., iš apklausiamo tyrėjo A. U. parodymų išgirdęs, kad jis yra suklydęs, pavadindamas apeliantą M., vėl ėmė apeliantą vadinti M. ir deklaratyviai tvirtinti, kad apeliantas jam ir grasino ir jį šantažavo, ir kad tokiu būdu jį privertė važiuoti į Vokietiją. Praėjus dar beveik 6 mėnesiams, 2015 m. vasario 23 d. apklausos įtariamuoju metu, E. P. parodė, kad R. M. jam liepė vykti į Vokietiją ir išsinuomoti jo vardu jau užrezervuotą automobilį, kurį jis turėjo trumpam palikti L., kuris jam buvo nupirkęs bilietus į Vokietiją ir su kuriuo jis minėtą automobilį ir išsinuomojo. Grįžęs į Lietuvą taip pat iš R. M. sužinojo, kad automobilis jau parvarytas į Lietuvą ir jį reikia parduoti. Kai R. M. liepė jam policijai sakyti, kad automobilis dingęs, jis suprato, kad padarytas nusikaltimas. 2015 m. birželio 26 d. apklausos metu E. P. parodymus davė tik atsakymų į klausimus forma, nurodydamas, kad jis internetu išnuomojo automobilį pagal anketinius duomenis, kuriuos pats pasakė, kad pinigų kelionei davė R. M., kuris nupirko bilietą į Vokietiją, ten automobilį perdavė asmeniui, vardu L. Taigi, nors akivaizdžiai matyti, kad E. P. duodami parodymai tendencingai ir dirbtinai keitėsi plėsdamiesi apeliantą deklaratyviai kaltinančia apimtimi, teismas į tai nekreipė jokio dėmesio. Teismas E. P. parodymų iš viso neanalizavo ir nevertino, savo padarytų išvadų motyvuotai nepagrindė, nuosprendyje deklaratyviai konstatuodamas, kad E. P. parodymai yra nuoseklūs, jie atitinka liudytojo A. R. I. M. parodymus bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą. Apeliaciniame skunde pažymėta ir tai, kad tendencingai ir deklaratyviai grįsdamas R. S. kaltę teismas vietomis netgi iškraipė įvykio aplinkybes, teigdamas, kad E. P. į Vokietiją nuvyko tik pasiimti jo vardu jau išnuomotą automobilį, kad automobilio nuomai E. P. pateikė apeliantui savo anketinius duomenis ir elektroninės bankininkystės dokumentus, kad E. P. teikė apeliantui priemones, šalino kliūtis ir t. t. Iš visų E. P. parodymuose nurodytų faktų, faktiniais duomenimis byloje patvirtinta tik ta aplinkybė, kad 2012 m. rugsėjo 10 d. E. P., pateikęs savo pasą, vairuotojo pažymėjimą, banko kortelės duomenis ir sudaręs rašytinę automobilio nuomos sutartį, pats išsinuomojo 18 000 Eur vertės automobilį, bet pasibaigus nuomos laikui jo negrąžino. Visi kiti E. P. parodymuose nurodyti faktai, kuriais teismas grindžia apelianto kaltę, yra tik prielaidos ir spėjimai, kurių jokie faktiniai duomenys byloje nepatvirtina.Apeliantas taip pat ginčija aplinkybes dėl E. P. bankininkystės duomenų įgijimo fakto. Jis nuo pirmos apklausos paaiškino, kad dokumentus E. P. buvo palikęs jo automobilyje. Juos radęs, parsinešė namo ir pranešė E. P., kad atvyktų pasiimti, bet pastarasis neatvyko. Šie apelianto parodymai byloje nėra paneigti. Tuo tarpu teismo išvada, kad apeliantas šiuos dokumentus panaudojo nusikalstamai veikai daryti, yra deklaratyvi, šališka, nepatvirtinta jokiais faktais ir grubiai pažeidžianti nekaltumo prezumpciją. Dėl telefoninio pokalbio su E. P. apeliantas nurodo, kad nei pats telefoninio pokalbio faktas, nei to pokalbio turinys taip pat niekaip nepagrindžia prisidėjimo prie E. P. padarytos nusikalstamos veikos, juo labiau – jos organizavimo. E. P. skambino tik prašydamas paskolinti pinigų grįžimui į Lietuvą, tačiau jis pinigų neskolino. Kam dar be apelianto ir savo tėvų 2012 m. rugsėjo 11 d. skambino E. P. dėl pinigų, kokias pinigų prašymo priežastis ir kokio dydžio jam pinigai buvo pervesti, teismas netikrino ir nevertino, nors tai padaryti privalėjo.Skunde nuteistasis taip pat nesutinka su tuo, kad jis šantažavo ir grasino E. P.. Visiškai nelogiška, kad įbaugintas ir prigrasintas asmuo (E. P.) skambintų savo skriaudėjui kaip geram draugui ir prašytų pinigų. Todėl E. P. parodymai apie grasinimus, šantažą yra nelogiški, nepatikimi ir jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtinti. Be to, E. P. pats neatsako už melagingų parodymų davimą, todėl šie parodymai negali būti pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Visiškai nepagrįsti yra ir teiginiai, kad apeliantas rezervavo automobilį nuomai. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas kompiuterio, iš kurio yra atliktas šis veiksmas, IP adresas. Nustačius šią aplinkybę, taptų aišku, kad nieko panašaus apeliantas nedarė ir negalėjo daryti, o apie E. P. ir L. planuotą nusikaltimą nieko nežinojo. Byloje nesant jokių leistinų duomenų, kad internetu automobilio nuomos rezervaciją užsakė būtent apeliantas, buvo pažeista ne tik nekaltumo prezumpcija, bet ir nepagrįstai įrodinėjimo našta perkelta R. M.. Dėl teismo nustatyto bendrininkavimo fakto apeliaciniame skunde pažymėta, kad skundžiamu nuosprendžiu E. P. yra nuteistas kaip padėjėjas, o R. M. kaip organizatorius. Teismas pripažino, kad faktą, jog apeliantas atliko organizatoriaus veiksmus, tai yra parengė nusikalstamą veiką, jai vadovavo ir koordinavo kitų dalyvių veiksmus, patvirtina E. P. perduotais duomenimis automobilio išnuomavimas, nuvykimui į Vokietiją pinigų E. P. davimas ir E. P. skambinimas apeliantui prašant pinigų grįžimui į Lietuvą. Akivaizdu, kad ir šioje dalyje nei prokuroras, nei teismas faktinių duomenų, kurie tokią išvadą pagrįstų, nenustatė ir motyvuotai šios išvados nepagrindė. Ši išvada buvo deklaratyviai preziumuota, nes bendrininkų grupėje, esant organizatoriui ir padėjėjui, yra būtinas ir vykdytojo buvimas. Jei nėra vykdytojo, nėra ir bendrininkavimo. Iš to darytina išvada, kad R. M., kaip bendrininkų grupės organizatorius, nuteistas nepagrįstai. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad į bendrininkų parodymus turi būti žiūrima kritiškai ir, kad nuteisimas remiantis vien tik bendrininkų parodymais, yra grubus ne tik BPK normų, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas. Apylinkės teismas šiuos reikalavimus ignoravo. Teismas nekreipė dėmesio ir į tai, kad apeliantą apkalbėjęs E. P. iš to turėjo didelę naudą. Jis vietoje turėtos jam paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės yra nubaustas lygtine laisvės atėmimo bausme. Be to, prieš jį yra nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl 2013 m. liepos 4 d. padarytų sunkių nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 2 dalyje ir 149 straipsnio 2 dalyje.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi nuteistojo R. M. skundą atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. sausio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, nutartyje išsamiai neatsakė į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys (bendrininkų grupė), šio teismo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų pažeidimai yra esminiai, sukliudę išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėja advokatė Regina Majauskienė prašė nuteistojo skundą tenkinti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė pateikė prašymą kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kuriame, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, prašė pakeisti kaltinime išdėstytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir nustatyti, kad:

E. P., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu vardu L., siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, t.y. žinodamas, kad išnuomoto automobilio negrąžins, 2012 m. rugsėjo mėnesį, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pateikė R. M. savo anketinius duomenis, o pastarasis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, internetu per UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), jo (E. P.) vardu, laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. spalio 16 d. sudarė transporto priemonės rezervavimo sutartį Nr. 939500342, po ko jis (E. P.) ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vardu L. R. M. nurodymu nuvyko į Frankfurtą prie Maino, esantį Vokietijos Federacinėje Respublikoje, paimti rezervuotą automobilį, ir 2012 m. rugsėjo 10 d. apie 14.04 val., adresu Centrinė geležinkelio stotis 1, Frankfurte prie Maino, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jis nuomotojo (duomenys neskelbtini) atstovui pateikė savo asmens pasą ir vairuotojo pažymėjimą, pagal rezervavimo Nr. 939500342 sudarė nuomos sutartį Nr. 1065057820 ir išnuomojo automobilį Ford Focus Kombi, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį išnuomojęs tą pačią dieną, toje pačioje vietoje R. M. nurodymu perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui vardu L., tokiu būdu, veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį Ford Focus Kombi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 62150,40 Lt (18000 Eur) vertės, tuo padarydamas (duomenys neskelbtini) 62150,40 Lt (18000 Eur) turtinę žalą;

R. M., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu vardu L., 2012 m. rugsėjo mėnesį, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, t.y. žinodamas, kad išnuomoto automobilio negrąžins, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, internetu per UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), turėdamas E. P. anketinius duomenis, jo (E. P.) vardu, laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. spalio 16 d. sudarė transporto priemonės rezervavimo sutartį Nr. 939500342 ir nurodė E. P. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui vardu L. nuvykti į Frankfurtą prie Maino, esantį Vokietijos Federacinėje Respublikoje, bei paimti rezervuotą automobilį, po ko E. P., vykdydamas jo (R. M.) nurodymus, 2012 m. rugsėjo 10 d. apie 14.04 val., adresu Centrinė geležinkelio stotis 1, Frankfurte prie Maino, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nuomotojo (duomenys neskelbtini) atstovui pateikė savo asmens pasą ir vairuotojo pažymėjimą, pagal rezervavimo Nr. 939500342 sudarė nuomos sutartį Nr. 1065057820 ir išnuomojo automobilį Ford Focus Kombi, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį išnuomojęs tą pačią dieną, toje pačioje vietoje jo (R. M.) nurodymu perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui vardu L., tokiu būdu, veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį Ford Focus Kombi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 62150,40 Lt (18000 Eur) vertės, tuo padarydamas (duomenys neskelbtini) 62150,40 Lt (18000 Eur) turtinę žalą.

E. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 75 straipsniui, E. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metų laikotarpiui, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymųsi;

R. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis E. P. ir jo gynėja dėl nuteistojo R. M. skundo paliko nuspręsti teismui, prokurorės prašymą dėl kaltinimo E. P. keitimo prašė palikti nenagrinėtu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamoji byla perduodama prokurorui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

BPK 234 straipsnio 2 dalis ir 254 straipsnio 3 dalis nustato, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (kasacinė nutartis Nr. 2K-449/2008).

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Be šių reikalavimų, kaltinamajame akte turi būti nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnio 4 punktas), be kita ko – BK straipsnis, jo dalis ir punktas, numatantis atsakomybę už padarytą veiką (BPK 219 straipsnio 5punktas). Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad kaltinamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius.

BPK 1 straipsnis reglamentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmeniui vieną iš svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų BPK normų garantuotų teisių: teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

Asmens teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas (veikos kvalifikavimas). Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos rodo, kad reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai raštu pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą.

Kaltinamojo akto turinį nustato BPK 219 straipsnis. Kaltinamasis aktas turi būti pakankamai lakoniškas, bet kartu ir informatyvus, t. y. iš jo turi būti aišku, kuo ir kuo remiantis yra kaltinama. Kaltinamajame akte, be formalių jo turinio elementų (nurodytų 1, 2, 6, 7, 8 punktuose), kuriuos, be jokių abejonių, taip pat reikia aiškiai nurodyti, svarbiausia yra: 1) aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu yra kaltinama; 2) išvardyti visus duomenis, leidžiančius daryti išvadą, kad tą veiką galėjo padaryti kaltinamajame akte nurodytas asmuo; 3) tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia BK norma (ar normos) už padarytą veiką numato baudžiamąją atsakomybę.

Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų tiek bylos parengimo nagrinėti teisme, tiek teisminio nagrinėjimo stadijoje patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, ar tai netrukdo nagrinėti bylos. Pirmosios instancijos teismas, esant pagrindui kaltinimą pakeisti kitomis faktinėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis nei nurodytos ir (ar) neaprašytos kaltinamajame akte, taip pat esant pagrindui pakeisti veikos kvalifikavimą, pats turėjo jį pakeisti arba bylą perduoti prokurorui dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas šios pareigos neatliko ir tai lėmė neteisėto, o kartu ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Iš byloje esančio kaltinamojo akto (2 t., b. l. 118-123) matyti, kad R. M. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupėje organizavo apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą. E. P. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupėje, vykdydamas organizatoriaus R. M. nurodymus, padėjo jam apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama nuteistojo R. M. kasacinį skundą šioje baudžiamojoje byloje, 2017 m. sausio 10 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad tiek kaltinime, tiek teismų sprendimuose nurodant nusikalstamos veikos – apgaulingo svetimo turto („(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio) įgijimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) – faktines aplinkybes, inkriminuotas šio nusikaltimo padaryme dalyvavusiems asmenims, ir teisiškai jas vertinant, nuteistojo R. M. veiksmai įvardyti kaip organizatoriaus (BK 24 straipsnio 4 dalis), o E. P. – kaip padėjėjo (BK 24 straipsnio 6 dalis). Tačiau būtinas bendrininkų grupės požymis yra mažiausiai du vykdytojai, t.y. asmenys, vykdantys objektyviąją nusikalstamos veikos sudėtį (ar jos dalį) (BK 24 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, šiuo atveju E. P. kaip padėjėjui inkriminuoti fiziniai veiksmai – vykdydamas R. M. nurodymus nuvyko į Frankfurtą prie Maino, pateikęs savo asmens pasą ir vairuotojo pažymėjimą sudarė automobilio nuomos sutartį, paėmė minėtą automobilį ir perdavė jį nenustatytam asmeniui, vardu L. – labiau atitiktų veiksmus, būdingus nusikalstamos veikos vykdytojui. Kasacinės instancijos teismas šioje nutartyje taip pat pažymėjo, kad tam, kad kiltų skundžiamuose teismų sprendimuose aprašytos veikos padariniai, buvo būtina rezervuoti automobilį, po to (nuvykus į Frankfurtą prie Maino) - sudaryti nuomos sutartį ir apimti automobilį. Kolegijos vertinimu, aprašyto nusikaltimo padarymo būdas leidžia teigti, kad jo sudėties objektyviuosius požymius realizavo (dalimis) bent du asmenys, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas to nesvarstė, kaltinamajame akte aprašytų R. M. ir E. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimui pritarė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo būti aktyvus procese, teisingai nustatyti bendrininkavimo požymius, nusikalstamos veikos bendrininkų rūšis, kurių nustatymas yra reikšmingas baudžiamojo įstatymo taikymui, kartu, esant reikalui, svarstyti klausimą dėl kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo arba dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimas.

Šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą, kuriuo jis prašo jį išteisinti, kadangi nepadaryta BK 24 straipsnio 4 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Prokuroras ir nuteistasis E. P. Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nuosprendžio neapskundė.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2017 m. sausio 10 d. nutartimi panaikinus Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartį ir perdavus bylą nagrinėti apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė pateikė prašymą kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kuriuo prašo R. M. veiką kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad jis prašyme nurodytais veiksmais apgaule, veikdamas bendrininkų grupėje, įgijo didelės vertės svetimą turtą („(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį). Be to, prokurorė šiuo prašymu prašo E. P. veiką kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad jis prašyme nurodytais veiksmais apgaule, veikdamas bendrininkų grupėje, įgijo didelės vertės svetimą turtą („(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį).

Keičiant kaltinimą apeliacinės instancijos teisme būtina laikytis BPK 255, 256 straipsniuose numatytos kaltinimo tvarkos, taip pat nepažeisti BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju, nesant prokuroro skundo, bloginti nuteistojo E. P. padėtį perkvalifikuojant jo veiką pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 2 dalį negalima.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kaltinime R. M. nurodyta faktinė aplinkybė - 2012 m. rugsėjo mėnesį, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, internetu per UAB „(duomenys neskelbtini“, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), turėdamas E. P. anketinius duomenis, jo (E. P.) vardu, laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. spalio 16 d. sudarė transporto priemonės rezervavimo sutartį Nr. 939500342 - galimai sudaranti prielaidas R. M. veiką kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 2 dalį, nebuvo tirta nei atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju, kaltinime nenurodyta nei tikslus automobilio rezervavimo laikas, nei vieta, nei mechanizmas, nedetalizuota, kokie konkrečiai E. P. anketiniai ar kiti duomenys buvo naudojami. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareikštas kaltinimas R. M. yra nekonkretus, netikslus, neaiškus, nes nedetalizuotos, nekonkretizuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kaltinamajame akte nenurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas R. M. dėl automobilio rezervavimo.

Be to, kaip 2017 m. sausio 10 d. nutartyje nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nurodyta, kad R. P. pagal nuomos sutartį gautą automobilį, t.y. apgaule įgytą svetimą turtą, perdavė nenustatytam asmeniui, vardu Laimonas, tačiau konkrečiau šio asmens vaidmuo neteisėtai įgyjant automobilį nėra aptartas, todėl kaltinimas yra neaiškus, netikslus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie kaltinamojo akto trūkumai vienareikšmiškai laikytini BPK 219 straipsnio 3, 4, 5 punkto nuostatų pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui nagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, akivaizdžiai suvaržančiu kaltinamųjų R. M. ir R. P. teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

Teismas turi pareigą teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Be to, teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams, o atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas, ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar apie tokius pažeidimus nurodoma apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuosprendžio panaikinimas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nors jų, kaip minėta, apeliantas ir nenurodo, nelaikomas apeliacinio skundo ribų viršijimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-45-699/2016).

Be to, apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui dėl kaltinamojo akto turinio neatitikties BPK 219 straipsnio 3–5 punktuose nustatytiems reikalavimams pats savaime nereiškia nuteistojo padėties pabloginimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į BPK 234 straipsnio (kuris reglamentuoja bylos perdavimą prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijoje), ir į BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias prokuroras, manydamas, kad surinktų duomenų turi pakakti nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens kaltumui įrodyti, surašo kaltinamąjį aktą ir bylą perduoda teismui BPK 218 ir 220 straipsniuose nustatyta tvarka, arba, nusprendęs, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumą dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminį tyrimą nutraukia (kasacinė nutartis Nr. 2K-45-699/2016).

Įvertinant išdėstytą, apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pagal pateiktus ydingus kaltinimus nėra galimybės išnagrinėti baudžiamąją bylą, įvertinti nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo ir priimti procesinį sprendimą, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama prokurorui dėl iš esmės kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio 3, 4, 5 punktų nuostatoms.

Naikinant pirmos instancijos teismo nuosprendį ir perduodant visą baudžiamąją bylą prokurorui, apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 metų vasario 15 d. dienos nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti baudžiamąją bylą.

Kaltinamojo akto trūkumams pašalinti nustatyti trijų mėnesių terminą.