Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Šerno, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-118-51/2006 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „VST“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. J. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo AB „VST“ 101 260 Lt nuostolių atlyginimą už pastato - transformatorinės naudojimą. Nurodė, jog 2002 m. rugsėjo 6 d. įsigijo pastatą - transformatorinę (toliau tekste – Pastatas), kuriame yra sumontuoti energetikos objektai, priklausantys atsakovui. Ieškovo Pastatą savo veikloje naudoja tik atsakovas ir gauna iš to naudą, nors jo išlaikymo išlaidas, kurios yra įtrauktos į elektros energijos tiekimo kaštus, turi padengti ieškovas. Kadangi ieškovas nesinaudojo Pastatu, todėl pateikė pasiūlymą atsakovui įsigyti pastatą. Pastato vidutinė rinkos vertė 94 300 Lt, kurią nustatė VĮ „Registrų centras“. Atsakovas atsisakė įsigyti Pastatą motyvuodamas tuo, jog turi teisę servituto pagrindu be kliūčių prieiti ir naudotis įrenginiais esančiais svetimame nekilnojamajame turte. Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, jog energetikos įmonė privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl energetikos įmonių veiklos, o taip pat privalo išpirkti svetimą turtą, jei jį naudoja savo reikmėm. Laikant, kad Pastatui yra nustatytas servitutas, ieškovui CK 4.129 straipsnio pagrindu turi būti atlyginami atsiradę nuostoliai. Tiesioginius nuostolius sudaro turto, kuriuo ieškovas negali naudotis vertė – 94 300 Lt. Be to, nuostolius sudaro ir negautos pajamos iš naudojimosi savo turtu. Tokios rūšies pastatų nuomos kaina yra mažiausiai 10 Lt/m², vidaus plotas 87 m². Atsakovas privalo atlyginti nuostolius laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 1 d., nes buvo informuotas apie neteisėtą naudojimąsi 2004 m. gruodžio 31 d. raštu. Tokiu būdu atsakovas privalo atlyginti 101 260 Lt nuostolius.

Teismas taip pat atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovą ne vėliau kaip per mėnesį sudaryti su ieškovu pirkimo – pardavimo sutartį savo sąnaudom dėl Pastato išpirkimo už 94 300 Lt atsiskaitant sutarties sudarymo metu ir tokiu būdu atlyginant ieškovui patirtus nuostolius. Teismas motyvavo tuo, jog įstatymas ir sutarties laisvės principas nenustato galimybės įpareigoti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus tam tikro pobūdžio sutartis, kurių privalomą sudarymą nustato įstatymas arba kai yra šalies savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 1, 2 d.d.).

Teismas sprendime neišsprendė visų pareikštų ieškovo reikalavimų, t.y. nepasisakė dėl 101 260 Lt nuostolių, patirtų dėl negalėjimo naudotis savo nuosavybe, esant nustatytam įstatyminiam servitutui, atlyginimo. Nuostolius sudaro turto, kuriuo negalima naudotis vidutinė rinkos vertė – 94 300 Lt bei negautos pajamos už 2005 m. gegužės – gruodžio mėnesius – 6 960 Lt. Reikalavimas dėl pastato išpirkimo buvo pateiktas todėl, kad teismui iškilo klausimas dėl Pastato nuosavybės, jei Pastato savininkui būtų kompensuota visa pastato vertė. Šio klausimo pašalinimui buvo patikslinti ieškinio reikalavimai, tačiau nebuvo atsisakyta pirminio reikalavimo dėl pastato vertės, kaip nuostolių kompensavimo. Taigi, teismas padarė pažaidą, kuri yra absoliutus pagrindas panaikinti teismo sprendimą (CPK 329 str. 2 d. 7 p.) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, jog teismas sprendime turi pateikti kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinį ir teisinį įvertinimą.Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl 6 960 Lt negautų pajamų atlyginimo, nepagrįstai susiaurino sąvokos „nuostoliai“ reikšmę ir priešpastatė ją sąvokai „kompensacija“, nes nuostoliai gali būti atlyginami tiek sumokant nuostolius, tiek kitaip suteikiant kompensaciją už juos. Sąvokos „atlyginimas“ ir „kompensacija“ yra sinonimai, nes reiškia šalies padėties atstatymą į pradinę situaciją. Ieškovo teisės disponuoti savo nuosavybe ir iš to gauti pajamas yra pažeistos, jis patyrė nuostolius, kurie turi būti atlyginami, t.y. kompensuojami. Teismas neteisingai interpretuoja CK 4.129 straipsnio nuostatas, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymo nustatyta tvarka. Ši nuostata reiškia, kad nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl pačio servituto nustatymo, bet ir dėl apribojimų, kylančių iš to servituto taikymo. Nuostoliai atsirado dėl įstatymo nustatyto servituto taikymo apribojant ieškovo teisę naudotis savo nuosavybę. Ieškovo nuostoliai patirti dėl servituto, nustatyto tam, jog elektros energetikos tiekimo įmonė galėtų tinkamai eksploatuoti savo įrenginius, turi būti atlyginami CK 4.129 straipsnio, Energetikos įstatymo 14 straipsnio ir Energetikos įstatymo 50 straipsnio pagrindu. Teismas nepagrįstai teigia, jog ieškovas dėl atsakovo veiklos nepatyrė nuostolių, nes atsakovas neatlygintinai savo veikloje naudojasi kito asmens nuosavybe apribodamas savininko teises naudotis savo nuosavybe pilna apimtimi. Būtent ši veikla ir yra neteisėta, nes ieškovo nuosavybė yra neatlygintinai perduota atsakovo pelno naudai, pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnį. Teismas neteisingai nurodo, jog atsakovas neprašė nei periodinės, nei vienkartinės kompensacijos už Pastato servitutą, nes prašymas priteisti Pastato realią rinkos vertę ir yra prašymas priteisti vienkartinę kompensaciją, kaip numatyta CK 4.129 straipsnyje, ieškovo naudai. Teismas nepagrįstai teigia, jog nėra įrodymų patvirtinančių, jog ieškovas būtų tikėjęsis gauti reikalaujamo dydžio pajamas iš Pastato nuomos, nes pirkdamas Pastatą ieškovas žinojo jo tiesioginę paskirtį ir žinojo apie faktinį negalimumą išnuomoti Pastatą, todėl turėjo prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Ieškovas Pastatą įsigijo bankrutavus fabriko kompleksui, kurio reikmėms veikė transformatorinė, ir nebuvo jokių požymių, jog veikla fabriko komplekso veikla bus atnaujinta. Todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi Pastatą naudoti laisvai savo reikmėms pakeičiant jos paskirtį. Tačiau vėliau, fabriką įsigijus kitiems asmenims, minėti planai buvo pakeisti ir ieškovai negavo naudos, kurios pagrįstai tikėjosi įsigydamas Pastatą. Negautų pajamų dydis yra paskaičiuotas pagal rinkos kainas, įvertinant dešimties metų atsipirkimo laikotarpį ir tai, jog atsakovas naudojasi ieškovo žeme ir įrengimais. Pažymėtina, kad ieškovas reikalavo priteisti negautas pajamas ne nuo jų įsigijimo momento, bet nuo laiko, kai sužinojo, jog negalės naudotis įgyta nuosavybe savo nuožiūra ir kai gavo neigiamą atsakymą iš atsakovo dėl Pastato išpirkimo. Ieškovas pagrįstai reikalavo priteisti nuostolius atsiradusius dėl negalėjimo naudotis nuosavybe, nes remiantis įstatymo analogija, pagal Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnį atsakovas turėtų išpirkti Pastatą. Priešingu atveju, nuosavybės teisė tampa beprasmė. Todėl ieškovas pagrįstai reikalavo vienkartinės kompensacijos dėl negalėjimo naudotis savo nuosavybe (esant įstatyminiam servitutui) ir įpareigojimo sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį už realią, VĮ „Registrų centras“ paskaičiuotą, kainą. Be to, teismo išvada, jog ieškovas gali savo lėšomis pastatyti kitą objektą, nepagrįstas, nes nėra laisvos žemės ir ieškovo nuostoliai dar labiau išaugtų.

Ieškovas 2006 m. birželio 30 d. procesiniu dokumentu pateikė patikslintus reikalavimus, kuriuose keitė ieškinio dalyką galutinai suformuluodamas savo reikalavimus, kuriuos vėliau patvirtino teismo posėdyje. Dėl ankstesnių reikalavimų ieškovas nepasisakė ir neargumentavo, todėl nepagrįsti teiginiai, jog teismas nepasisakė dėl visų ieškinio reikalavimų. Ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl 94 300 Lt priteisimo, todėl teismas pagrįstai šio reikalavimo nenagrinėjo. Be to, ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų pagrindžiančių teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą šio reikalavimo atžvilgiu. Todėl teismo sprendimas šiuo atžvilgiu yra pagrįstas. Ieškovas rašte atsakovui yra nurodęs, jog įsigydamas Pastatą ketino naudoti savo reikmėms, bet pasikeitus planams, savo ketinimų atsisakė, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl 6 960 Lt priteisimo yra nepagrįsti ir atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išaiškino visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Apelianto apeliacinio skundo motyvas, kad teismas sprendime neišsprendė visų pareikštų ieškovo reikalavimų, t.y. nepasisakė dėl 101 260 Lt nuostolių, patirtų dėl negalėjimo naudotis savo nuosavybe, esant nustatytam įstatyminiam servitutui, atlyginimo, nepagrįstas. Teismas sprendimo revoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškinį atmeta. Tai rodo, kad visi ieškovo ieškininiai reikalavimai atmesti. Ieškovo reikalavimas priteisti 101 260 Lt nuostoliams atlyginti susideda iš dviejų dalių: reikalavimo priteisti 94 300 Lt – rinkos vertę už ieškovui priklausantį pastatą ir 6 960 Lt už naudojimąsi pastatu per ieškovo nurodytą laikotarpį. Tai, kad teismas atskirai pasisakė dėl šių abiejų reikalavimų nereiškia, kad sprendimu neišspręstas visas ieškovo reikalavimas sudarantis 101 260 Lt sumą. Tai patvirtina ir sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje išsamiai nurodyti motyvai dėl visų ieškovo reikalavimų. Dėl pastato vertės, kaip nuostolių kompensavimo, teismas nurodė (b.l.122), kad „laikyti, kad suformuluotu reikalavimu faktiškai prašoma priteisti būtent vienkartinę ar periodinę kompensaciją negalima, nes ieškinio reikalavimu periodinių kompensacijų nustatyti nereikalaujama, o reikalavimo dėl Pastato išpirkimo tenkinimo atveju iš esmės apskritai būtų keičiama nuosavybės teisė į Pastatą“.

Ieškininis reikalavimas dėl priteisimo pastato vertės, kaip nuostolių kompensavimo, būdo, atmestas pagrįstai dėl to, kad tokiu reikalavimu ieškovas nesprendė pastato nuosavybės perdavimo atsakovui, klausimo. Pagal CK 4.129 str. prasmę kompensacija galima savininkui kompensuojant dėl servituto atsiradusius nuostolius, bet išsaugant savininko nuosavybę į turtą. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti visą pastato rinkos kainą ir jam išsaugoti nuosavybę akivaizdžiai neteisingas ir neatitinka CK 4.129 str. nuostatų.

Kompensacijos, numatytos Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnyje ir susijusios su turto išpirkimu, nagrinėjamoje byloje negali būti taikomos, kadangi ieškovas nėra žemės savininkas, kaip tai nustatyta minėtoje įstatymo normoje.

Patikslintu reikalavimu (b.l. 104) ieškovas jau prašė įpareigoti atsakovą sudaryti su juo pastato pirkimo pardavimo sutartį ieškovo nurodytomis sąlygomis. Spręsdamas šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad CK normos nenumato galimybės prieš šalies valią įpareigoti ją sudaryti pirkimo pardavimo sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį, o ieškovo nurodomos įstatymų normos nenumato pareigos atsakovui sudaryti ieškovo nurodomą pastato pirkimo pardavimo sutartį.

Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas nuosavybės teise įsigijo tik ginčo pastatus, neįgijo žemės, tačiau pagal nurodytą teisės normą servitutas energetikos objektams eksploatuoti gali būti nustatomas ir kitam nekilnojamajam daiktui (ne tik žemei), o nagrinėjamu atveju tai būtų ginčo pastatas.

Apelianto teigimu, teismas, atmesdamas reikalavimą dėl 6 960 Lt negautų pajamų atlyginimo, nepagrįstai susiaurino sąvokos „nuostoliai“ reikšmę ir priešpastatė ją sąvokai „kompensacija“, nes nuostoliai gali būti atlyginami tiek sumokant nuostolius, tiek kitaip suteikiant kompensaciją už juos.

Toks teismo sprendimo traktavimas prieštarauja paties ieškovo ieškinio pareiškime ir bylos nagrinėjimo metu išreikštai pozicijai.

Ieškovas visoje bylos eigoje nuosekliai tvirtino, kad jo nuostolius sudaro ieškovo turto, negautos pajamos, kurias ieškovas gautų, jei pastatą naudotų savo nuožiūra ir jį išnuomotų. Ieškovas, jau pirkdamas pastatą, žinojo apie jo specifinę paskirtį ir ribotą galimybę juo naudotis.

Sutinkamai su CPK 135 str. 1 d. 2 p. ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Ieškinio pagrindo pakeitimo teisė priklauso ieškovui (CPK 42, 141 str. 1d.).

Ieškovas neprašė nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimo priteisimo.

Be to, pats ieškovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad ginčo pastatu naudojasi ne tik atsakovas, bet jame saugomas ir ieškovui priklausantis turtas. Tai rodo, kad ieškovas pats faktiškai naudojasi pastato dalimi. Todėl nėra pagrindo teigti, kad visu pastatu naudojasi tik atsakovas ir visam pastatui įstatymu nustatytas servitutas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kokia pastato dalimi naudojasi jis pats, o kokia atsakovas. Atitinkamai neįrodyta, kokiai pastato daliai nustatytas servitutas. Todėl ieškovas neįrodė savo reikalavimo dėl 6960 Lt nuostolių priteisimo, dydžio pagrįstumo. Vien dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškinio dalį, dėl servituto nustatymu padarytų 6 960 Lt nuostolių priteisimo, atmesti.

Apelianto teiginys, kad atsakovas neatlygintinai savo veikloje naudojasi kito asmens nuosavybe apribodamas savininko teises naudotis savo nuosavybe pilna apimtimi ir ši veikla ir yra neteisėta, nes ieškovo nuosavybė yra neatlygintinai perduota atsakovo pelno naudai, pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnį, neteisingas. Savininko teisė naudotis savo nuosavybe nėra absoliuti. Pagal CK 4.37 straipsnį, apibrėžiantį nuosavybės teisės turinį, savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Aiškinant šią teisės normą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti ir ši išvada išplaukia tiek iš nurodytos teisės normos, tiek iš CK 4.39 straipsnio 1 dalies, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo, t. y. savininkas gali nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir interesų. Ginčo pastatas pagal paskirtį yra viešo intereso objektas, todėl jo naudojimas yra ribojamas įstatymais.

Dėl nurodytų motyvų tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.