Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo V. V. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kiti asmenys su pareiškimais dėl jų įtraukimo dalyvauti procese į teismą nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 4.68-4.71 straipsniuose įtvirtintas normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties institutą, yra pažymėjęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2011).

Bylos duomenimis – Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą Nr. 2848 ir 2012 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. TS(12.14.2.13.)-23449 – nustatyta, jog Garažas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Viena vertus, bylos duomenys – 1974 m. gegužės 14 d. sutartis – patvirtina, jog pareiškėjas ir trečiasis asmuo A. Ž. sudarė Garažo pirkimo-pardavimo sutartį. Kita vertus, kaip žinia, nurodytos sutarties sudarymo momentui aktualios redakcijos civilinio kodekso 255 straipsnis nustatė, jog gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, jeigu bent viena iš šalių yra pilietis, ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajame komitete; nurodytų taisyklių nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Iš vienos pusės, lingvistinis aukščiau nurodytos nuostatos aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog išdėstyti formos ir teisinės registracijos reikalavimai taikytini gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartims, iš kitos pusės, spręstina, jog aukščiau nurodytos nuostatos paskirtis ir esmė – formos ir teisinės registracijos reikalavimų nustatymas bet kokio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartims, kurių bent viena iš šalių yra pilietis.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs 1974 m. gegužės 14 d. Garažo pirkimo-pardavimo sutartį, konstatuoja, jog nurodytos sutarties forma neatitinka įstatymo, galiojusio šios sutarties sudarymo momentu, nustatyto reikalavimo, kadangi nėra patvirtinta notarine tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog Garažo pirkimo-pardavimo sutartis per se yra negaliojanti, kitaip tariant, neturinti teisinės galios ir nesukurianti jos šalims civilinių teisių ir pareigų.

Apibendrinus pagal visus aukščiau nurodytus bylos duomenis nustatytas aplinkybes, darytinos išvados, jog, pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo Garažo savininkas, kitaip tariant, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į Garažą, antra, Garažas nėra valstybės, savivaldybės nuosavybė, į Garažą nėra įregistruotos kitų asmenų nuosavybės teisės.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui Garažas buvo perduotas valdyti 1974 m. gegužės 14 d. Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis – pareiškėjo pareiškime išdėstytus paaiškinimus, Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro išduotą Garažo techninį pasą, daro išvadą, jog pareiškėjas nuo Garažo perdavimo jam valdyti momento tapo teisėtu Garažo valdytoju, pareiškėjui užvaldant Garažą, niekas neturėjo daugiau teisių už pareiškėją į užvaldomą daiktą. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjas sąžiningai įgijo Garažą.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis – pareiškėjo pareiškime išdėstytus paaiškinimus, 1995 m. lapkričio 21 d. elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartį, 2009 m. gegužės 4 d. buitinių atliekų išvežimo sutartį, duomenis, patvirtinančius aplinkybę, jog pareiškėjas nuo 1996 metų moka už į Garažą tiekiamą elektros energiją, buitinių atliekų išvežimą, daro išvadą, jog pareiškėjas sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė Garažą daugiau kaip dešimt metų, visą valdymo laikotarpį rūpinosi šiuo turtu kaip savo, tai yra nuo pat to momento, kai pradėjo valdyti Garažą, pareiškėjas jį prižiūrėjo, remontavo, tvarkė, mokėjo už į Garažą tiekiamą elektros energiją, buitinių atliekų išvežimą. Pažymėtina, jog kiti asmenys neginčija pareiškėjo valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo, todėl, esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja sąlygų, būtinų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti, visetas, bei pripažintina, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į Garažą įgyjamąja senatimi.

Esant nurodytoms aplinkybėms, nustatytinas pareiškėjo prašomas nuosavybės teisės į Garažą įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas.

Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355, 1,88 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 92, 96, 177-178, 270, 530-533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

nustatyti faktą, kad V. V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į nekilnojamąjį daiktą – garažą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.