- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-04-13
- Bylos Nr.
- 1A-112-300/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10342-2015-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas
- Nukentėjusysis
- S. L.
- Nuteistasis
- D. Ž.
- Advokatai
- Donatas Daunys, Jolanta Žukauskienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. Ž. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, ir nuteista 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme;
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir nuteista 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams. Laisvės apribojimo bausmės metu D. Ž. įpareigota nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, nebendrauti su nukentėjusiąja S. L..
Priteista iš D. Ž. S. L. 450,00 Eur turtinės ir 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš D. Ž. 596,08 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Ž. nuteista buvo už tai, kad 2015 m. vasario 18 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo kieme, tai yra viešoje vietoje, niekindama elementarias moralės bei elgesio normas, tyčia paėmusi S. L. už kairės rankos V (penkto) piršto jį sulaužė, tuo sukeldama nukentėjusiajai S. L. fizinį skausmą ir padarydama jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais D. Ž. sutrikdė visuomenės rimtį.
Be to, ji nuteista už tai, kad 2015 m. vasario 18 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo kieme, tyčia paėmusi S. L. už kairės rankos V piršto jį sulaužė, taip padarydama nukentėjusiajai S. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – kairės rankos V piršto pirštakaulio lūžimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji D. Ž. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, ir civilinių ieškovų – Kauno teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiosios S. L. civilinius ieškinius atmesti.
Skunde nurodo, kad dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ji buvo pripažinta kalta remiantis tik nukentėjusiosios S. L. parodymais, nes liudytojai R. Z. ir N. S. įvykio vietoje nebuvo, įvykio nematė, negalėjo nurodyti reikšmingų įvykio aplinkybių, apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios S. L. ir tik tiek, kiek ji pati jiems papasakojo. Taigi teigia, kad šių liudytojų parodymai nėra savarankiškas įrodymas, o yra išvestiniai įrodymai, gauti iš to paties šaltinio, t. y. iš nukentėjusiosios parodymų, kurie, be kita ko, nuo pat ikiteisminio styrimo pradžios buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Taip pat nurodo, kad ir nukentėjusiosios S. L. parodymai yra nenuoseklūs, nes ji skirtingai nurodė sužalojimo padarymo aplinkybes, įvykio laiką ir įvykio vietą 2015-02-19 pareiškime policijai, vėliau 2015-03-19 akistatos su ja metu. Todėl nuteistajai akivaizdu, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs ir todėl vertintini kritiškai. Taip pat nurodo, kad nukentėjusioji turi pagrindą ją apkalbėti ir kaltinti nebūtais dalykais, nes jau daug metų bendrauja su jos vyru, siekia išskirti šeimą, menkina ją jos vyro R. Ž. akyse, siekia juos supykdyti, pakenkti jai. Nuteistosios teigimu, teismas, atmesdamas jos paaiškinimus, kad ji nusikalstamų veikų nepadarė, nedalyvavo jas darant (jei jos apskritai buvo padarytos, nes neištirta, ar nukentėjusioji galėjo pati patirti traumą), įvykio dieną S. L. nebuvo sutikusi, jos nematė, neatsižvelgė į tai, kad būtent jos paaiškinimai yra nuoseklūs, o ne nukentėjusiosios parodymai, kurių nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Pasak apeliantės, liudytojo R. Ž. nurodyta aplinkybė, kad įvykio dienos vakare jis matė ją (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje grįžtančią namo, atsižvelgus į tai, kad ši vieta yra labai nutolusi nuo įvykio vietos, negali patvirtinti jos dalyvavimo įvykyje ir jos kaltės. Be to, nuteistajai abejonių kelia ir šio liudytojo parodymai, nes ikiteisminiame tyrime jis neminėjo, kad po įvykio buvo nuvykęs pas nukentėjusiąją ir pakeliui pas ją matė ją, priešingai, jis nurodė, kad daugiau neturi ką paaiškinti. Tai, apeliantės įsitikinimu, rodo R. Ž. parodymų nenuoseklumą. Taip pat atkreipia dėmesį į R. Ž. parodymų prieštaringumą, o būtent: 2015-03-10 ikiteisminio tyrimo apklausos metu R. Ž. nurodė, kad su ja nebendrauja apie 10 metų, bet gyvena tame pačiame name, kad apie minėto konflikto aplinkybes iš jos nieko negirdėjo, ir nurodė, kad daugiau neturi ką paaiškinti. Teismo posėdyje R. Ž. iš esmės pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad po įvykio tą patį vakarą ji jam pasakė, kad „vieno piršto nulaužimas yra tik mažytis įspėjimas, nes bus dar blogiau“. Taigi teigia, kad dėl tokių R. Ž. parodymų teismas sprendė, kad ji dalyvavo konflikte, nulaužė S. L. pirštą ir apie tai papasakojo savo vyrui R. Ž.. Dėl to nurodo, kad R. Ž. parodymai prieštaringi ir galbūt net melagingi, todėl turėtų būti vertinami kritiškai, juolab, kad liudytojas prieš ją nusiteikęs priešiškai, širsta, kad ji nesutinka skirtis su juo. Taip pat apeliantė nurodo, kad specialisto išvadoje nepateikta vienareikšmė išvada, kad sužalojimas padarytas būtent įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Išvados 2 punkte nurodyta, kad sužalojimas padarytas galbūt įvykio aplinkybėse nurodytu būdu. Tai, pasak nuteistosios, reiškia tikimybę, bet ne vienareikšmę išvadą. Nuteistosios vertinimu, specialisto išvada nepatvirtina aplinkybės, kad sužalojimas padarytas staigaus laužimo, taip, kaip nurodo nukentėjusioji, būdu. Išvadoje nurodyta, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu (pvz., ranka, pirštais) vienu smūgiu ar trauminiu poveikiu, tačiau nedetalizuota, ar trauminiam poveikiui būdingas laužimas. Išvadoje pateikti du galimi sužalojimo mechanizmo variantai, t. y. staigus smūgis ir trauminis poveikis, nėra padaryta vienareikšmės išvados dėl sužalojimo mechanizmo, nebuvo tirta, ar nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, pvz., griuvimo paslydus metu ar pan., buvo žiemos metas, įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad buvo lijundra, krituliai. Taigi teigia, kad ir specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiosios S. L. parodymų, kelia abejonių dėl sužalojimo padarymo mechanizmo, išvada yra neišsami, nepašalina abejonių dėl nuteistosios kaltės, todėl nėra pagrindas jos kaltei konstatuoti. Todėl nurodo, kad visos abejonės turėtų būti vertintinos jos naudai, o ne jos kaltei nustatyti. Dėl viešosios tvarkos pažeidimo nurodo, kad nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, pasekmės yra būtinas nusikalstamos veikos požymis. Apeliantės teigimu, šioje byloje teismas nenustatė, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, nenustatyta, kad įvykio vietoje buvo žmonių, kokios pasekmės kilo, ir todėl teismas, pripažindamas ją kalta nesant nusikaltimo sudėties, nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos taikant ir aiškinant BK 284 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji ir nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistosios apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria D. Ž. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).
Nuteistoji D. Ž., nesutikdama su apkaltinamuoju Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu, apeliaciniame skunde tvirtina, kad nukentėjusiosios S. L. ir liudytojo R. Ž. parodymai – prieštaringi ir nenuoseklūs, o specialisto išvada neišsami, ir ji nepašalina abejonių dėl jos kaltės. Taigi nuteistosios apeliaciniame skunde iš esmės keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.
Vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą, papildomai apklaususi nukentėjusiąją S. L., liudytoją R. Ž., nuteistąją D. Ž. bei ekspertą A. Jokšą, nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl vienos iš jos ginčijamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, įvykdymo pripažįsta nepagrįstais ir patikrinusi šią skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, daro išvadą, kad teismas, šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes dėl nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, įvykdymo, laikėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, kurių visuma leidžia nustatyti, kad D. Ž., tyčia paėmusi S. L. už kairės rankos V piršto jį sulaužė, taip padarydama nukentėjusiajai S. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Taigi nors nuteistoji D. Ž. apeliaciniu skundu ir prašo ją išteisinti, tačiau tai, kad būtent ji atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, kurie lėmė nesunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, patvirtina:
esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios S. L. parodymai, kai ji tiek apylinkės, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu vienareikšmiškai parodė buvusi užpulta D. Ž. ir nurodė įvykusio įvykio aplinkybes, o būtent ji parodė, kad įvykio dieną jai netoli savo namų vedžiojant šunį ji išgirdo moterį šaukiant: „Užmušiu, kūrva“, tai buvo D. Ž., kuri puolė ant jos, D. Ž. labai keikėsi, kai ją D. Ž. mušė, ji šunį laikė dešine ranka, o kita dengėsi galvą. Kai ji dengėsi veidą, D. Ž. pagriebė jai už to piršto dešine ranka ir staigiu judesiu pasuko į šoną, į veidą, ar kitą kūno dalį D. Ž. nepataikė. Iškart po įvykio ji paskambino Ž. ir pasakė, kad D. Ž. ją užpuolė ir sulaužė jai pirštą. Dar paskambino dukrai, ši liepė kviesti policiją. Atvažiavo policija ir ją išvežė į greitąją pagalbą. Konfliktas vyko už (duomenys neskelbtini) namo (159–161 b. l.); tokius nukentėjusiosios parodymus atitinkantys liudytojo R. Ž. parodymai, kai jis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad jam paskambino S. L. ir papasakojo, kad ją ką tik užpuolė jo žmona D. Ž.. Jis tuoj pat sėdo į automobilį ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) g., prie S. L. namo. Pakeliui matė, kaip į namus ėjo D. Ž.. S. L. buvo labai susijaudinusi, verkė ir jis matė jos sužalotą pirštą (161–162 b. l.); apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti liudytojo R. Ž. parodymai, kai jis patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildomai parodė, kad praėjus mėnesiui po to įvykio žmona (D. Ž.) jam pasakė: „Čia piršto nulaužimas tik mažas įspėjimas“. Sakė žmona, kad bus ir daugiau pirščiukų nulaužimų ir jam, ir jai (S. L.), tą patį vakarą žmona nieko nekalbėjo; liudytojos N. S. parodymai, kai ji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad S. L. atėjusi į darbą su sugipsuota kaire ranka jai papasakojo, kad vakar ją užpuolė D. Ž. ir nulaužė pirštą (161 b. l.); apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti eksperto A. Jokšo parodymai, kai jis paaiškino, kad nukentėjusiajai buvo padarytas kairės rankos penkto pirštakaulio lūžimas su kampine dislokacija, ir atsižvelgiant į dabartinius parodymus teismo posėdžio metu, tai galėjo būti tokiu būdu padaryta, kaip yra nurodoma. Toks lūžimas nėra būdingas griuviminei traumai. Tą mechanizmą patvirtina tai, kad kitų sužalojimų, būdingų griuvimui, nenustatyta. Tai padaryta vienu veiksmu, vienu judesiu. Nupasakojimas atitinka tokį sužalojimą – visas kaulo lūžimas su dislokacija, t. y. kampinė dislokacija ir po to gydytojas atlikęs vietinę nejautrą atstatė šitą lūžį; 2015 m. vasario 19 d. pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką, kuriame S. L. nurodė, kad 2015 m. vasario 18 d., apie 19.30 val., prie jos namų, esančių (duomenys neskelbtini), konflikto metu jos pažįstama D. Ž. „iškoliojo“ ją necenzūriniais žodžiais ir sugriebusi jai už kairės rankos mažojo piršo jį staigiu judesiu stipriai užlaužė, dėl to ji pajuto stiprų skausmą. Po įvykio ji kreipėsi į ligoninės priėmimo skyrių, ten jai buvo konstatuotas kairės rankos mažojo piršto lūžis (6 b. l.); specialisto išvada Nr. G 72/15(10), kurioje nurodyta, kad S. L. nustatytas kairės rankos V piršo pirštikaulio lūžimas, sužalojimas padarytas galbūt įvykio aplinkybėse nurodomu būdu ir laiku, o sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, pvz., ranka, pirštais, ar pan., vieno smūgiu, ar trauminiu poveikiu (18 b. l.); 2015 m. kovo 19 d. akistatos tarp S. L. ir D. Ž. protokolas, kai S. L. patvirtino savo parodymus ir nurodė, kad jai vedžiojant šuniuką D. Ž. ją užsipuolė, keikė necenzūriniais žodžiais bei stengėsi suduoti į galvą, ir jai rankomis besidengiant galvą, D. Ž. sugriebė jai už kairės rankos mažojo piršto ir jį išlaužė (45–47 b. l.).
Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistosios skunde, apeliantės kaltė, o būtent tai, kad ji tyčia paėmusi S. L. už kairės rankos V piršto jį sulaužė, taip padarydama nukentėjusiajai S. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą – įrodyta.
Nuteistosios apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiosios S. L. ir liudytojo R. Ž. parodymai – prieštaringi ir nenuoseklūs, ir todėl turėjo būti vertintini kritiškai, o specialisto išvada neišsami. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti. Pagal tokią nuteistosios logiką išplaukia, kad vieninteliai teisingi parodymai yra jos, o visi kiti neteisingi. Tačiau tiek nuteistosios, tiek nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties įrodymų šaltinio padarytos nusikalstamos veikos apimčiai bei padarytų veiksmų pavojingumo laipsniui. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad nukentėjusioji ir liudytojai galėjo apkalbėti apeliantę nepagrįstai apkaltindami ją smurto panaudojimu. Maža to, nukentėjusiosios ir anksčiau jau nurodytų liudytojų, patvirtinusių nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai specialisto išvada Nr. G 72/15(10), bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto eksperto A. Jokšo parodymai. Be to, pažymima tai, kad kiekvienas nukentėjusysis, liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad nukentėjusysis ir liudytojai būtų sulaužę priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus, tos aplinkybės, kad liudytojas R. Ž. yra D. Ž. vyras, o nukentėjusioji S. L. bendrauja su R. Ž., kritiško šių asmenų parodymų vertinimo savaime nesuponuoja, ir tai nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistosios kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
Tai reiškia, kad, nors D. Ž. kaltė padarius veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir yra pagrįsta iš esmės vieninteliu tiesioginiu įrodymų šaltiniu – S. L. parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. BPK 301 straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju visos nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės atitinka ne tik visus jos parodymus, bet ir kitus anksčiau išdėstytus liudytojų parodymus ir rašytinius bylos duomenis.
Nuteistosios apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jos įsitikinimu, pagrindžianti nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą, t. y., kad nukentėjusioji skirtingai nurodė sužalojimo padarymo aplinkybes, įvykio laiką ir įvykio vietą 2015-02-19 pareiškime policijai, vėliau 2015-03-19 akistatos su ja metu, nėra esminė, tuo labiau, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino tokių nurodytų aplinkybių priežastis, t. y. kad ties jos namu, esančiu, (duomenys neskelbtini) gatvėje, lygiagrečiai eina (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės pėsčiųjų takas.
Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir kitas nuteistosios skunde nurodytas argumentas, kad R. Ž. parodymai yra prieštaringi ir galbūt net melagingi dėl to, kad jis ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad apie minėto konflikto aplinkybes iš jos nieko negirdėjo, ir nurodė, kad daugiau neturi ką paaiškinti, o teismo posėdyje R. Ž. iš esmės pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad po įvykio tą patį vakarą ji (D. Ž.) jam pasakė, kad „vieno piršto nulaužimas yra tik mažytis įspėjimas, nes bus dar blogiau“. Pirmiausia, iš liudytojo R. Ž. pirmosios instancijos teismui duotų parodymų matyti, kad jis neparodė, kad jam žmona (D. Ž.) iškart po įvykio būtų nurodžiusi apeliantės ginčijamą aplinkybę, priešingai, jis nurodė, kad ji „ne kartą yra sakiusi, kad pirščiuko nulaužimas, tai dar ne viskas, kad tai menkas įspėjimas, kad bus daugiau (161 b. l.). Antra, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. Ž. papildomai paaiškino, kad tą patį vakarą žmona (D. Ž.) jam nieko nekalbėjo, ir tik praėjus mėnesiui po to įvykio žmona (D. Ž.) jam pasakė: „Čia piršto nulaužimas tik mažas įspėjimas“. Taigi nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad liudytojo R. Ž. parodymai būtų prieštaringi ar melagingi.
Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistosios D. Ž. teiginiais, kad ji net nebuvo įvyko vietoje, ir kad ji visų yra apkalbama. Todėl nuteistosios skunde nurodomi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nesutapimai nėra laikytini esminiais, ir jie anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų aplinkybių dėl nukentėjusiosios ir liudytojų duotų parodymų objektyvumo nepaneigia. Būtent dėl tokių nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės ginčijamais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.
Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl D. Ž. kaltės jai nesunkiai sutrikdžius nukentėjusios sveikatą, dėl to nuteistosios kaltė įvykdžius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – įrodyta, o apeliacinio skundo argumentai dėl objektyvių ir neginčijamų nuteistosios kaltės įrodymų stokos laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.
Nustačius, kad D. Ž. pagrįstai pripažinta kalta padarius nusikalstam veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, atmesti Kauno teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiosios S. L. civilinius ieškinius, kaip to skundu prašo nuteitoji, nėra pagrindo.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios skunde nurodytais teiginiais, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.
BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Ketvirtojoje minėto straipsnio dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Taip pat privalu nustatyti baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą.
BK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Tačiau ta aplinkybė, kad veika padaryta viešojoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis, ir kvalifikuoti padarytą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nors nusikaltimo padarymo motyvas neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas ir asmeniniais motyvais, tačiau būtina nustatyti, kad veika (įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai) sukėlė padarinius – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir panašiai. Tačiau smūgių nukentėjusiesiems sudavimas ir sužalojimų padarymas net ir viešojoje vietoje, bet asmeniniais motyvais, nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą. Kadangi padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015).
Konkrečiu atveju apylinkės teismas BK 284 straipsnio 1 dalies taikymą motyvavo šiais žodžiais: „Kaltinamosios D. Ž. nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. kvalifikuota teisingai, nes ji niekindama elementarias moralės bei elgesio normas, tyčia paėmusi nukentėjusiajai už kairės rankos V piršto jį sulaužė, tuo sukeldama jai fizinį skausmą ir padarydama nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį“. Teisėjų kolegija sutinka, kad D. Ž. veiksmus padarė viešoje vietoje, kad tokie D. Ž. veiksmai – smurto panaudojimas – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Tačiau, kaip jau anksčiau buvo nurodyta, sveikatos sutrikdymų padarymas dar nereiškia viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo, nes pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka ir jos pažeidimas turi būti konkrečiai įvardytas teismų sprendimuose. Gi šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl nuteistosios veikos būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Nėra duomenų ir apie tai, kad toje vietoje būtų buvę pašaliniai žmonės ir jiems būtų sutrukdyta, kad kiltų triukšmas, kad nuteistosios veika buvo sudaryti nepatogumai kitiems žmonėms, jie būtų išgąsdinti, šokiruoti, sutrikdytas jų darbas, poilsis, kad būtų sutrikdytas eismas ar viešas renginys. Priešingai, byloje esantys duomenys, nukentėjusiosios parodymai tvirtina, kad įvykio vietoje, išskyrus apeliantę ir nukentėjusiąją, daugiau jokių žmonių nebuvo (159 b. l.).
Taigi šioje byloje nėra nustatyta būtinojo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio – pavojingos veikos padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-696/2015). Todėl konstatuotina, kad D. Ž. nepadarė veikos, turinčios BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nuteistoji D. Ž. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliekamas įrodymų tyrimas ir į teismo posėdį buvo kviečiamas ekspertas A. Jokšas, kuriam iš Lietuvos Respublikos biudžeto buvo kompensuotos kelionės išlaidos (11,60 Eur). Remdamasis tuo, bei atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. Ž. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį šiuo sprendimu pripažįstama teisėta ir pagrįsta, teismas ekspertui A. Jokšui išmokėtas kelionės išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis, kurios turi būti išieškotos iš nuteistosios (BPK 105 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,
nusprendžia:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria D. Ž. pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:
D. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, D. Ž. paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu, panaikinti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Išieškoti iš nuteistosios D. Ž. į valstybės biudžetą 11,60 Eur (vienuolika eurų 60 ct) proceso išlaidų apmokant eksperto Algirdo Jokšo kelionės išlaidas į apeliacinės instancijos teismo posėdį.