- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-30
- Bylos Nr.
- e2S-861-883/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13215-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- Lietuvos dizainerių sąjungos valdybos
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų Lietuvos dizainerių sąjungos valdybos, atstovaujamos valdybos nario J. M., V. B., ir R. L., M. K., G. L., A. Š., V. K., Š. Š., G. S., S. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų grupės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų grupės ieškinį dėl viešojo juridinio asmens narių neeilinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir valdymo organų priimtų sprendimų panaikinimo ab initio, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovų Lietuvos dizainerių sąjungos valdybos, atstovaujamos valdybos nario J. M. ir V. B., ir R. L., M. K., G. L., A. Š., V. K., Š. Š., G. S., S. A. ieškinio užtikrinimui 2017-04-10 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė Lietuvos dizainerių sąjungos pirmininkui T. K. arba kitam suvažiavimo ar pirmininko įgaliotam asmeniui iki tol, kol bus priimtas sprendimas byloje, atlikti pakeitimus Juridinių asmenų registre 2017-03-20 Lietuvos dizainerių sąjungos narių neeilinio suvažiavimo metu priimtų sprendimų pagrindu.
Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017-04-21 priimtas patikslintas ieškovų grupės ieškinys atsakovams Lietuvos dizainerių sąjungai ir T. K., tretiesiems asmenims – VĮ „Registrų centras“, J. R., R. R., A. J., S. S., V. P., L. R. ir K. M. dėl viešojo juridinio asmens narių neeilinio suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir valdymo organų priimtų sprendimų panaikinimo ab initio, įpareigojimo atlikti veiksmus. Savo reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė pakeisti 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones: 1) apriboti atsakovo T. K. įgaliojimus, laikinai Lietuvos dizainerių sąjungos valdybos pirmininko pareigas pavedant atlikti 2017-03-11 valdybos išrinktam V. B., arba uždrausti be teismo leidimo atsakovui T. K., kaip Lietuvos dizainerių sąjungos pirmininkui, šaukti Lietuvos dizainerių sąjungos narių suvažiavimus, teikti prašymus, susijusius su Lietuvos dizainerių sąjungos veikla, duomenų pakeitimais ar tikslinimu Juridinių asmenų registrui, atstovauti Lietuvos dizainerių sąjungos interesus teismuose, kitose valstybės ir/ar savivaldybių institucijose, įstaigose, neskelbti jokios viešos informacijos, susijusios su Lietuvos dizainerių sąjunga, pavieniais jos nariais, Sąjungos veikla, Lietuvos dizainerių sąjungos vardu sudaryti ir/ar nutraukti, pakeisti sandorius, atlikti finansines operacijas Sąjungai priklausančiomis lėšomis, didesnes nei 150 Eur; 2) stabdyti 2016-05-07 suvažiavime išrinkto valdybos nario L. R. įgaliojimus; 3) stabdyti 2016-05-12 registruotų įstatų galiojimą ir taikymą.
Atsakovė Lietuvos dizainerių sąjunga 2017-04-25 pateiktame atsiliepime į ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodė, kad savo prašymu ieškovai prašė ne 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, bet papildomų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl ieškovai turėjo pateikti prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba pateikti atskirąjį skundą dėl 2017 m. balandžio 10 d. nutarties. Pabrėžė, kad dalis ieškinio reikalavimų yra preliminariai nepagrįsti, todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti tenkinamas. Taip pat nurodė, kad T. K. įgaliojimai negali būti apriboti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra ne išspręsti ginčą iš esmės, o užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, įpareigojimas Lietuvos dizainerių sąjungos pirmininkui gauti teismo leidimą priimant sprendimus ir/ar sudarant sandorius bei atliekant kitus veiksmus niekaip nedarytų įtakos galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o teismas, neturėdamas tokios kompetencijos, būtų papildomai apkrautas prašymų išduoti leidimus kasdienei juridinio asmens veiklai vykdyti sprendimu. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti T. K. neteisėtus veiksmus, kuriais būtų daroma žala Lietuvos dizainerių sąjungai. Pažymėjo, jog teismui tenkinus ieškovų reikalavimus Lietuvos dizainerių sąjungos narys L. R. bet kuriuo atveju netektų Sąjungos valdybos nario įgaliojimų, todėl ir nepritaikius šios laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų. Atsakovė nurodė, kad prašymu stabdyti 2016-05-12 įstatų galiojimą ieškovai siekia ne teismo sprendimo įvykdymo, o tenkinus šį prašymą būtų nepagrįstai tenkinamas ieškovų ieškinys.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas sprendė, jog pateikdami prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, ieškovai iš esmės siekia ne laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o papildomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Sutiko su atsakovo pozicija, kad siekdami naujų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, paliekant teismo jau pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, ieškovai turėjo pateikti ne prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, arba ieškovai, nesutikdami su 2017 m. balandžio 10 d. teismo nutartimi, turėjo pateikti atskirąjį skundą dėl šios nutarties. Pabrėžė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti kreditorių interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, taip užtikrinant jo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visų pirma yra apribotas pareikšto ieškinio reikalavimais, t. y. teismas negali taikyti platesnių laikinųjų apsaugos priemonių nei yra būtina būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo užtikrinimui. Nurodė, jog šiuo atveju, prašomos papildomosios laikinosios apsaugos priemonės iš dalies yra platesnės nei ieškinio reikalavimai, todėl, sprendė, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Pabrėžė, kad laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą status quo išlaikymą, bet tai nėra materialinio teisinio pobūdžio gynybos priemonė. T. K. įgaliojimų stabdymo ir V. B. paskyrimo laikinuoju Lietuvos dizainerių sąjungos pirmininku klausimas yra spręstinas ne laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Be to, tenkinus alternatyvią ieškovų prašomą laikinąją apsaugos priemonę teismas iš esmės taptų Lietuvos dizainerių sąjungos administratoriumi, prižiūrinčiu įprastinę šio juridinio asmens veiklą. Pažymėjo, kad teismo funkcija yra iškilusių teisinių ginčų sprendimas, o ne juridinio asmens veiklos priežiūra, todėl sprendė, kad šis ieškovų prašymas yra atmestinas. Nurodė, kad ieškovai nepateikė duomenų, patvirtinančių, kokia grėsmė teismo sprendimo įvykdomumui kyla dėl L. R., išrinkto 2016-05-07 suvažiavime, įgaliojimų nesustabdymo. Nurodė, kad atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinę paskirtį, turi būti siekiama išlaikyti šalių pusiausvyrą, nevaržyti kitų šalių interesų labiau, negu reikia teisėtų tikslų pasiekimui. Sprendė, jog šiuo metu nėra pagrindo stabdyti trečiojo asmens L. R. įgaliojimų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis šalių pusiausvyros, ekonomiškumo bei proporcingumo principais, įvertinęs tai, kad ieškovas nepateikė pakankamų ir pagrįstų motyvų bei įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sprendė, ieškovų prašymą dėl 2017 m. balandžio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai Lietuvos dizainerių sąjungos valdyba, atstovaujama valdybos nario J. M. ir V. B., ir R. L., M. K., G. L., A. Š., V. K., Š. Š., G. S., S. A., prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir ieškovų prašymą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti: pakeisti 2017-04-10 teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pritaikant papildomas laikinąsias apsaugos priemones (2 nutarties punktas). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pateikto prašymo motyvus, papildomus įrodymus, net preliminariai neįvertino patikslinto ieškinio reikalavimų, nepaisė viešojo intereso apsaugos principo, kuris šio ginčo atveju, turi būti prioritetinis.
Pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ieškovai turėjo kreiptis ne su prašymu pakeisti 2017-04-10 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, neturi jokios teisinės ir esminės reikšmės prašymo pagrįstumui. Nepriklausomai nuo procesinio dokumento (prašymo) pavadinimo, pirmosios instancijos teismas privalo vertinti jo turinį ir atskleisti jo esmę, o ne formaliai pagal pavadinimą aiškinti dokumentą. Bet kuriuo atveju, kai civiliniame procese pateikiamas naujas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas, tenkindamas tokį prašymą, visiškai ar iš dalies keičia ankstesnę nutartį.
Pirmosios instancijos teismo liko visiškai neįvertinti ieškovų prašymo motyvai, būtinumo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones motyvai, kuriuos pagrindė su patikslintu ieškiniu pateikti įrodymai.
Iš skundžiamos nutarties motyvų nėra aišku, kokius duomenis/dokumentus teismas šiuo atveju laiko prieštaringais. Toks atsisakymo stabdyti ginčijamų Įstatų, registruotų 2016-05-12, galiojimą yra visiškai nepagrįstas.
Lietuvos dizainerių sąjungos suvažiavimui 2016 m. gegužės 7 d. priėmus sprendimą patvirtinti naują Įstatų redakciją su mažesniu valdybos narių skaičiumi buvo veikta tyčia.
Teismas, matydamas, kad asociacijos viduje susiklosčiusi itin konfliktiška situacija, privalo imtis priemonių, kad apgintų ir apsaugotų viešąjį interesą, privalo veikti aktyviai ir neapsiriboti formaliu pateikto prašymo vertinimu, rinkti trūkstamą informaciją. Pirmos instancijos teismas to nepadarė, dėl ko priėmė neteisingą ir nepagrįstą nutartį, sudarančią visas sąlygas toliau neteisėtai veikti T. K. ir apsunkinti tiek bylinėjimąsi šioje byloje, objektyvios tiesos nustatymą, tiek ir darydamas kliūtis būsimo teismo sprendimo vykdymui.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė Lietuvos dizainerių sąjunga prašo netenkinti ieškovų atskirojo skundo ir palikti galioti nepakeistą skundžiamą nutartį. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Patikslinto ieškinio rezoliucinėje dalyje, kurioje suformuluotas su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijęs prašymas, aiškiai nurodyta, kad prašoma pakeisti 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Motyvuojamojoje patikslinto ieškinio dalyje prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių formuluojamas kaip prašymas pakeisti 2017 m. balandžio 10 d. nutartį. Taigi šiuo atveju ieškovai aiškiai reiškė ne atskirą prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet prašė pakeisti 2017 m. balandžio 10 d. nutartį ir ja taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovų prašymas buvo aiškiai suformuluotas, todėl teismas neturėjo nustatyti termino prašymo trūkumams pašalinti, bet įgyvendindamas dispozityvumo principą nagrinėjo prašymą tokį, koks jis buvo suformuluotas.
Ieškovai atskirajame skunde nurodė teisinius argumentus ne dėl visų nutarties motyvų. Ieškovai atskiruoju skundu neginčija pirmosios instancijos teismo argumentų dėl to, jog laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis ieškovai siekia apriboti T. K. kaip Sąjungos pirmininko įgaliojimus (apskritai arba uždraudžiant jam veikti be teismo leidimo), apskritai negali būti taikomos. Todėl šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra ribotos - bet kokiu atveju ieškovų prašymas dėl su T. K. įgaliojimų apribojimais susijusių laikinųjų apsaugos priemonių negali būti tenkinamas.
Ieškovai nepagrįstai teigia, jog šioje byloje yra keliamas T. K. atsakomybės klausimas. Nė vieno iš reikalavimų tenkinimas nereikštų jokios teisinės atsakomybės taikymo T. K. atžvilgiu. Atitinkamai visiškai nepagrįsti ieškovų teiginiai, kad tam, jog ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas neapsunkėtų, būtina kokiu nors būdu apriboti T. K., kaip Sąjungos pirmininko, įgaliojimus.
Ieškovai patys su patikslintu ieškiniu į bylą pateikė valstybės įmonės Registrų centro 2017 m. kovo 16 d. raštą, kuriame nurodyta, jog Sąjungos valdyba, kuri Juridinių asmenų registre įregistruota nuo 2017 kovo 6 d., neatitinka įstatų reikalavimų ir dėl to negali veikti. Priimant nutartį teismui buvo žinoma, kad prašymą pakeisti anksčiau taikytas laikinąsias apsaugos priemones teikianti Sąjungos valdyba veikia neteisėtai.
Ieškovai taip pat nepagrįstai nurodo, kad jų ieškinio reikalavimai dėl 2016 m. gegužės 7 d. suvažiavimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais yra tikėtinai pagrįsti. Ieškovai bandydami įrodyti ieškinio pagrįstumą nepagrįstai nurodo, kad į 2016 m. balandžio 26 d. valdybos posėdžio metu patvirtintą šaukiamo suvažiavimo darbotvarkę nebuvo įtrauktas klausimas dėl įstatų tvirtinimo. Kaip matyti iš Sąjungos 2017 m. gegužės 4 d. atsiliepimo į patikslintą ieškinį Priedo Nr. 9, šis klausimas į 2016 m. balandžio 26 d. valdybos posėdžio metu patvirtintą suvažiavimo darbotvarkę buvo įtrauktas. Ieškovai šiuo atveju nesąžiningai klaidina teismą, nurodydami neteisingas faktines aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų prašymo stabdyti L. R. kaip Sąjungos valdybos nario įgaliojimus. Ieškovai patikslintame ieškinyje apskritai niekaip neįrodinėjo, kaip apsunkėtų jiems palankaus teismo sprendimo įvykdymas tuo atveju, jeigu L. R. įgaliojimai nebūtų apriboti.
Pačių ieškovų į bylą pateikti įrodymai pagrindžia tai, kad L. R. vadovaujasi valstybės įmonės Registrų centro išaiškinimais, jog šiuo metu įregistruota Sąjungos valdyba negali veikti. Todėl nėra jokio pagrindo tikėti, kad L. R. kaip Sąjungos valdybos narys priims kokius nors sprendimus. Atitinkamai neegzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga - galimas sprendimo įvykdymo pasunkėjimas prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymo atveju.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovų prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas, pagrįstumo ir teisėtumo.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko esant dviem būtinosioms sąlygoms: 1) jeigu pateiktas ieškinys gali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas ir 2) jeigu egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Šių sąlygų aktualumas išlieka per visą civilinės bylos procesą, todėl, proceso metu pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, neatmestina galimybė su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijusius klausimus svarstyti iš naujo. Tarp tokių aplinkybių gali būti ir ieškinio patikslinimas. Įstatymų leidėjas neriboja įvairių prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pateikimo viso proceso metu – tiek dėl taikytų priemonių būdo, formos, masto pakeitimo, didinimo ar mažinimo, tiek dėl taikytų priemonių panaikinimo ar dėl taikymo pasikeitus aplinkybėms.
Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas nesukelia CPK 293 straipsnio 3 punkte, 294 straipsnio 2 dalyje nustatytų padarinių, t. y. draudimo su tuo pačiu prašymu kreiptis į teismą pakartotinai. Šią išvadą pagrindžia dar ir tai, kad teismo nutartis laikinųjų apsaugos priemonių klausimu gali būti ne tik skundžiama instancine (išskyrus kasaciją) tvarka (CPK 151 straipsnis), bet ir pats laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas gali laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 146 straipsnis) arba papildomai pritaikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Tokiais būdais keičiant laikinąsias apsaugos priemones, taikomos tos pačios taisyklės kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2701/2013).
Ieškovams Lietuvos dizainerių sąjungos (toliau – Sąjungos) valdybai, atstovaujamai valdybos nario J. M., V. B., ir R. L., M. K., G. L., A. Š., V. K., Š. Š., G. S., S. A. prašant, siekdamas užtikrinti galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-04-10 nutartimi iš dalies tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams ir uždraudė Sąjungos pirmininkui T. K. arba kitam suvažiavimo ar pirmininko įgaliotam asmeniui iki tol, kol bus priimtas sprendimas šioje byloje, atlikti pakeitimus Juridinių asmenų registre 2017-03-20 Sąjungos neeilinio suvažiavimo metu priimtų sprendimų pagrindu.
Ieškovai pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu 2017-03-20 Lietuvos dizainerių sąjungos narių neeilinį suvažiavimą; pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo momento (ab initio) ir panaikinti 2017-03-20 Lietuvos dizainerių sąjungos narių neeilinio suvažiavimo metu priimtus sprendimus; pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo momento (ab initio) ir panaikinti Lietuvos dizainerių sąjungos 2017-03-20 išrinktos valdybos nutarimą išrinkti sąjungos pirmininką T. K.; pripažinti negaliojančiu ab initio ir panaikinti 2016-04-26 Lietuvos dizainerių sąjungos valdybos nutarimą Nr. 16/04-03; pripažinti negaliojančiais ab initio ir panaikinti 2016-05-07 Lietuvos dizainerių sąjungos narių priimtus sprendimus; pripažinti negaliojančiais ab initio ir panaikinti 2016-05-17 Lietuvos dizainerių sąjungos valdybos nutarimus Nr. 1; įpareigoti atsakovą T. K. per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Lietuvos dizainerių sąjungos valdybai perduoti visus su Sąjungos veikla, finansine padėtimi susijusius dokumentus, sudarytus sandorius, buhalterinės apskaitos dokumentus.
Ieškovai taip pat prašė pakeisti 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir papildomai taikyti laikinąsias apsaugos priemones (nutarties 2 punktas). Remiantis šiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju pateiktas prašymas ne dėl jau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš naujo įvertino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisinį ir faktinį pagrindą ir priėmė procesinį sprendimą.
Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, netinkamai įvertino patikslinto ieškinio preliminarų (lot. prima facie) pagrįstumą. Su tokiu apelianto skundo argumentu nesutiktina. Nuosekliai formuojamojoje praktikoje išaiškinta, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Iš skundžiamos nutarties turinio akivaizdu, kad išvados dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų nebuvimo padarytos preliminariai įvertinus byloje pateiktų įrodymų bei šalių argumentų visumą. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, pasinaudojo jam deleguota teise ir tik išklausęs abi ginčo puses priėmė nutartį netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Todėl ieškovo argumentai dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo neįvertinimo yra atmestini kaip faktiškai nepagrįsti.
Kita vertus, ne vien tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas sąlygoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-17 nutartis c. b. Nr. 2-1235/2014), o ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas yra būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-10 nutartis c. b. Nr. 2-2343/2013, 2014-01-09 nutartis c. b. Nr. 2-26/2014). CPK neįtvirtinta kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas nustato atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus.
Byloje nustatyta, kad ieškovai kreipėsi į teismą dėl Lietuvos dizainerių sąjungos neeilinio narių suvažiavimo pripažinimo neteisėtu ir valdymo organų priimtų sprendimų panaikinimo ab initio, įpareigojimo atlikti veiksmus, prašydami taikyti aukščiau išvardintas laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių netaikymo ir kyla ginčas.Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Aplinkybes, jog yra reali grėsmė įvykdyti palankų teismo sprendimą, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Ieškovai, teikdami, jog yra reali grėsmė palankaus teismo sprendimo įvykdymui, iš esmės nepagrindė ir neįrodė grėsmės dėl teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovų prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – apriboti atsakovo T. K. įgaliojimus, stabdyti trečiojo asmens valdybos nario L. R. įgaliojimus; stabdyti 2016-05-12 registruotų įstatų galiojimą ir taikymą, neatitinka ieškovo pareikštų reikalavimų (pripažinti neteisėtu 2017-03-20 suvažiavimą; pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2017-03-20 suvažiavimo sprendimus, 2017-03-20 valdybos nutarimą; 2016-04-26 valdybos nutarimą Nr. 16/04-03; 2016-05-07 suvažiavimo sprendimus; 2016-05-17 valdybos nutarimus Nr. 1; įpareigoti atsakovą T. K. atlikti veiksmus) esmės. Toks ieškovų prašymas nėra susijęs su būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsauga šioje byloje. Ieškovų pareikštas reikalavimas, priėmus jiems palankų sprendimą, gali būti pilnai įgyvendintas ir netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo vadovautis ir ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), t. y. apribojimų, kurie nėra tiesiogiai susiję su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu, taikymas šioje byloje pažeistų ekonomiškumo principą ir būtų neteisėtas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo nepagrindžia skundo argumentai, kad teismas, padaręs apibendrintą išvadą, jog visų apeliantų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kilus būtent tokiam ginčui, yra neproporcinga ir nelemianti sprendimo įvykdymo rizikos pašalinimo aplinkybė, atskirai nepasisakė dėl kiekvieno iš prašytų taikyti apribojimų. Skundžiamoje teismo nutartyje nurodyti motyvai, iš kurių iš esmės aišku, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė netaikyti visų be išimties ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo prašymo uždrausti atsakovui T. K. atlikti tam tikrus veiksmus arba apriboti jo įgaliojimus, savaime nereiškia, kad teismo nebuvo įvertintos visos teisiškai reikšmingos nagrinėjamam klausimui išspręsti faktinės bei teisinės aplinkybės. Atmesdamas prašymą apriboti T. K. įgaliojimus teismas motyvavo tokį savo sprendimą, konstatuodamas, kad laikinojo sąjungos pirmininko paskyrimo klausimas spręstinas ne laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog kilus ginčui dėl juridinio asmens valdymo organo veiksmų tinkamumo, įstatymas numato galimybę ginti savo pažeistas teises kitais pažeistų teisių gynybos būdais. Asmens pašalinimas iš valdymo organo narių, tiek laikinų juridinio asmens valdymo organų narių paskyrimas, yra įstatymo įtvirtintos priemonės, kurias gali taikyti teismas, kai kreipiamasi dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, o teismas pritaria šį tyrimą atlikusių ekspertų ataskaitoje nurodytai išvadai, kad juridinio asmens (juridinio asmens valdymo organų ar jų narių) veikla yra netinkama (CK 2.124 str., 2.131 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju tokios laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai netaikytos kaip nesusijusios su teismo sprendimo, kuris būtų priimtas šioje byloje ieškinio tenkinimo atveju, įvykdymo užtikrinimu.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 338 straipsniai), kurios atskirojo skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo tarpu kiti apelianto atskirojo skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.