Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-12-15 · Civilinė byla Nr. 2-2590/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-15
Bylos Nr.
2-2590/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Egidijus Žironas
Atsakovas
T. N.
Ieškovas
Ondubalt
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2590/2011Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. N. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1056-198/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ondubalt“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui T. N. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos iš bendrovės direktoriaus priteisimo.

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Ondubalt“ bankroto administratorius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovui T. N. dėl žalos atlyginimo ir prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1 919 019 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Ondubalt“ bankroto bylą, o 2011 m. vasario 10 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia. Bankroto byloje yra patvirtintas vienintelio kreditoriaus Prancūzijos bendrovės Onduline SA 1 959 019,10 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, kuris susidarė per 2008 m. BUAB „Ondubalt“ skola kreditoriui susidarė atsakovui T. N. vykdant bendrovės valdymo organo – direktoriaus funkcijas bei būnant ieškovo akcininku. Bendrovės finansinė padėtis jau 2007 m. buvo labai sunki, tačiau atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o tik didino ieškovo įsipareigojimus, toliau teikiant užsakymus Prancūzijos bendrovei Onduline SA ir už juos neatsiskaitant.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui T. N. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei lėšas bankų sąskaitose pareikšto reikalavimo ribose (1 919 019 Lt). Nurodė, kad ieškinio suma yra labai didelė, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas siekiant apginti bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus, t. y. viešąjį interesą. Todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovo BUAB „Ondubalt“ bankroto administratoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino – ieškinio reikalavimo ribose (1 919 019 Lt) areštavo atsakovui T. N. priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nepakankant, nurodė likusiai sumai areštuoti kilnojamąjį turtą. Nepakankant kilnojamojo turto, likusiai sumai nurodė areštuoti atsakovo banko sąskaitose esančias lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos, uždraudžiant atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su šiuo turtu, išskyrus būtinus turto apsaugai bei išlaikymui, bet leidžiant jas naudoti privalomiems įsipareigojimams vykdyti bei atsiskaitymui su ieškovu. Teismas konstatavo, kad ieškinio suma yra pakankamai didelė, ieškovas yra bankrutavusi įmonė, todėl yra pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas T. N. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Aplinkybė, kad yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, gali būti preziumuojama tada, kai pareikštas arba patenkintas didelės sumos turtinis reikalavimas. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Ieškovas nesiaiškino, kokio turto gali turėti atsakovas, kokia to turto vertė, todėl jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikytinas piktnaudžiavimu teise.

Šalies argumentai

2) Ieškinyje ieškovas nurodo, kad jau 2007 m. įmonė BUAB „Ondubalt“ buvo nemoki, tačiau pagrindas iškelti bankroto bylą yra įmonės nemokumas bankroto bylos iškėlimo metu, bet ne įmonės finansinė padėtis prieš metus iki bankroto bylos iškėlimo. Panevėžio apygardos teismas lapkričio 2 d. nutartyje, kuria iškėlė BUAB „Ondubalt“ bankroto bylą, nurodė, kad kreditoriaus Prancūzijos bendrovės Onduline SA teigimu, įmonė jau 2007 m. buvo nemoki. Tačiau ieškovas neįrodė, kad 2007 m. įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, bei kad 2008 m. įmonė vykdė veiklą ir prisiėmė įsipareigojimus būdama nemoki. Pažymėtina, kad BUAB „Ondubalt“ vykdė veiklą iki pat skolos kreditoriui Prancūzijos bendrovei Onduline SA susidarymo, t.y. iki 2009 m. sausio 1 d., o BUAB „Ondubalt“ ir Prancūzijos bendrovės Onduline SA verslo praktika, kada prekės buvo tiekiamos nepaisant didelės skolos, tenkino abi verslo sandorių puses. Santykiuose su pagrindiniu kreditoriumi buvo atskleista visa informacija ir buvo abiejų šalių siekiama vystyti verslą Lietuvoje, negalima teigti, kad atsakovas yra atsakingas dėl to, kad su Prancūzijos bendrove Onduline SA nebuvo atsiskaityta, nes ši bendrovė neinicijavo bankroto bylos iškėlimo BUAB „Ondubalt“.

3) Net ir pripažinus, kad atsakovo pareiškimu BUAB „Ondubalt“ bankroto byla turėjo būti iškelta 2008 m. ir kad atsakovas yra kaltas dėl pagrindiniam įmonės kreditoriui kilusios žalos, ieškovo pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes 2007 m. pradelsti įsipareigojimai visiems kreditoriams buvo 1 770 469 Lt, o balanso aiškinamajame rašte nurodyta, kad skola tiekėjams yra 1 544 665 Lt. Bankroto byloje patvirtintas vienintelio kreditoriaus reikalavimas yra 1 919 019 Lt ir skirtumas tarp šių sumų sudaro ženkliai mažesnę sumą nei ieškovo pareikštas reikalavimas, t.y. 374 354 Lt. Taigi bendras skolos dydis išaugo tik minėtos sumos dydžiu, bet ne 1 919 019 Lt. Todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo atsakovo turtą ir veiklos galimybes.

4) Pagal 2008 m BUAB „Ondubalt“ balansą įmonė turėjo 1 291 591,02 Lt per vienerius metus gautinų sumų ir 511 868,01 Lt grynųjų pinigų, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad toliau vykdant veiklą yra įmanoma užtikrinti įmonės kreditingumą per ilgesnį laikotarpį.

5) Atsakovas nepateikia jokių įrodymų, kad atsakovas 2008 m. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Ondubalt“, nepagrindė žalos dydžio bei nesusiejo neteisėtų veiksmų su žalos atsiradimu. Todėl galimybė, kad ieškinys bus patenkintas, yra labai maža. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas nebuvimas, eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

6) Ieškovas piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, nes reiškia nepagrįstą ieškinį naudodamasis tuo, kad bankrutavusiai įmonei nereikia mokėti žyminio mokesčio.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Ondubalt“ bankroto administratorius prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Didelė ieškinio suma yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju turtinio ginčo suma yra didelė, be to, atsakovas atskirajame skunde pripažįsta, kad BUAB „Ondubalt“ skola kreditoriui Prancūzijos bendrovei Onduline SA egzistavo dar nuo 2007 m., ji buvo nuolatinė ir prekės buvo teikiamos nepaisant didelio įsiskolinimo.

2) Atsakovas pripažįsta, kad jeigu teismas nustatytų, jog bankroto byla BUAB „Ondubalt“ turėjo būti iškelta dar 2008 m. ir atsakovas yra kaltas dėl žalos pagrindiniam kreditoriui atsiradimo, tai žalos dydis turėtų būti 374 354 Lt. Tokiu būdu atsakovas pats paneigia savo argumentus, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovui palankaus sprendimo priėmimo tikimybės.

3) Atsakovas nepateikė įrodymų, parodančių kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sutrikdys atsakovo veiklą ar padarys jam kokių nors realių nuostolių. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemones išlaiko šalių interesų pusiausvyrą ir nepažeidžia atsakovo teisių.

Atsiliepimas

4) Atsakovas teigia, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones turėjo būti įvertintos jos finansinės galimybės, turtas, tačiau jokios su tuo susijusios informacijos nepateikė.

5) Atsakovo teiginiai dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo iš esmės ginčija patį reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir gali būti nagrinėjami tik sprendžiant bylą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą pagal ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą sprendė pagal proceso teisės normas, galiojusias iki 2011 m. birželio 21 d. Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-743 įsigaliojimo (įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d.), apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą, taikomos procesinio sprendimo priėmimo metu galiojusios proceso teisės normos, reglamentavusios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009). Atsakovas atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) atskirajame skunde gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan.

Taigi proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo naštą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju ieškovas – bankrutuojanti įmonė pareiškė reikalavimą atsakovui – įmonės buvusiam vadovui ir jos akcininkui dėl žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad atsakovas, būdamas ieškovo vadovu ir akcininku, ieškovui esant nemokiam, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad dėl atsakovo neveikimo buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės ir bankroto byla įmonei iškelta tik kreditoriaus Onduline SA iniciatyva 2009 m. lapkričio 2 d., nors įmonė faktiškai buvo nemoki dar 2007 m. pabaigoje, ir tai bankroto byloje pripažino atsakovas. Ieškinio dydis grindžiamas tuo, kad kreditorius Onduline SA negali išsiieškoti teismo priteistos visos skolos iš įmonės, o už padarytą žalą subsidiariai atsakingas akivaizdžiai neteisėtai veikęs įmonės vadovas bei jos akcininkas. Pareikštus reikalavimus ieškovas grindė įmonės 2007-2008 m. balansų duomenimis, iš kurių matyti, kad įmonės skolos beveik prilygo turimam turtui, finansinės atskaitomybės dokumentų aiškinamaisiais raštais, teismų procesiniais sprendimais, ieškovo akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, atsakovo paaiškinimais teismo posėdyje. Kolegija pažymi, kad Įmonės bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, kuri yra nemoki, o šio straipsnio 4 dalis nustato, kad vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kolegijos nuomone, ieškinyje išdėstytų argumentų bei juos pagrindžiančių įrodymų preliminarus vertinimas leidžia manyti, kad ieškovui palankus sprendimas byloje pagal paduotą ieškinį gali būti priimtas.

Reikalavimas dėl 1 919 019 Lt priteisimo iš fizinio asmens yra laikomas reikalavimu dėl didelės sumos priteisimo. Didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovas turi teisę paneigti reikalavimo didelės sumos prezumpciją, pateikdamas duomenis apie savo gerą turtinę padėtį. Tačiau atsakovas atskirąjį skundą iš esmės grindė tik teiginiais apie tai, jog teismas netinkamai prima facie vertino ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, tačiau kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui duomenų apie turimą turtą, jo sudėtį, rinkos vertę, kreditorines ir debitorines skolas, t. y. neįrodė, kad nėra teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės pagal pareikštą ieškinį dėl didelės sumos priteisimo (CPK 12, 178 str.). Apelianto atskirojo skundo argumentai dėl lygiateisiškumo ir proporcingumo principų pažeidimo taip pat nepagrįsti konkrečiais argumentais.

Kolegijos nuomone, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl didelės sumos priteisimo iš atsakovo ir ieškinyje išdėsčius pareikštą reikalavimą pagrindžiančius argumentus bei pateikus įrodymus, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui kaip laikinąją apsaugos priemonę taikyti atsakovo turto areštą. Atsakovui atskirajame skunde nepateikus duomenų apie gerą turtinę padėtį, t. y. nepaneigus prezumpcijos, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis palikintina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasDanutė MilašienėEgidijus Žironas