- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-05
- Bylos Nr.
- N-756-51-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Kategorijos
- 47.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir V. M. apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimo V. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiasis specialistas 2008 m. rugsėjo 30 d. surašė V. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. apie 15 val. 40 min. Druskininkų mieste, Nemuno upės prieplaukoje Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato pareigūnams atlikus V. M. vykdomos veiklos patikrinimą buvo nustatyta, kad V. M. pramoginiu laivu „Kingfischer“ už atlygį pats plukdė žmones Nemuno upe, t. y. teikė keleivių plukdymo Nemuno upe paslaugas. V. M. įsigytas verslo liudijimas Nr. V0691727 suteikia teisę verstis asmeninių ir namų ūkio reikmenų nuoma ir nesuteikia teisės teikti keleivių plukdymo motorinėmis valtimis paslaugų. Apie vykdomą individualią veiklą V. M. nepranešė mokesčių administratoriui. Neregistruotą veiklą V. M. vykdė nuo 2008 metų gegužės mėnesio iki 2008 metų rugsėjo mėnesio, teikdamas paslaugas dviem motorinėmis valtimis, kurias išsinuomojo iš UAB „Halsas“. Iš vykdomos veiklos V. M. gavo 67 510 litų pajamų. Vykdydamas neregistruotą individualią veiklą, V. M. pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalį. V. M. veika protokole buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 173 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu skyrė V. M. už ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą 1 000 litų baudą. Teismas nutarime nurodė, kad V. M. kaltu neprisipažino. V. M. paaiškino, kad 2008 m. balandžio 29 d. jam buvo išduotas verslo liudijimas Nr. V 0691727, suteikiantis jam teisę nuomoti asmeninių ir namų ūkio reikmenis. Pagal nuomos sutartis jis iš UAB „Halsas“ nuomojasi du motorinius laivus: „Cap Camarat 545 WA“ ir „Kingfischer“. Jis suprato, kad verslo liudijimas suteikia jam teisę teikti paslaugas. Todėl, V. M. nuomone, pažeidimo jis nepadarė. Teismas nutarime nurodė, kad nors V. M. kaltu neprisipažino, jo kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais. Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiasis specialistas A. Ž. patvirtino, kad V. M. išduotas verslo liudijimas suteikia jam teisę tik nuomoti asmeninius ir namų ūkio reikmenis. V. M. vykdytai veiklai reikia įsteigti individualią įmonę arba uždarąją akcinę bendrovę. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju V. M. pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalį ir jo veika kvalifikuotina pagal ATPK 173 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad V. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, į pažeidėjo asmenybę, taip pat į tai, kad pažeidėjas klaidingai suprato, jog išduotas jam verslo liudijimas suteikia teisę teikti paslaugas, jam skirtina minimali sankcijoje numatyta nuobauda.
II.
Apeliaciniu skundu V. M. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apelianto nuomone, jis yra nubaustas nepagrįstai. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) XXVIII skyriaus penktame skirsnyje yra reglamentuojama viena iš nuomos rūšių – transporto priemonių nuoma teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju jo vykdyta veikla buvo laivų nuoma teikiant jų vairavimo paslaugas. Kadangi transporto priemonių nuoma teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas yra viena iš nuomos rūšių, leidimas verstis pramoginių laivų nuoma apima ir šią nuomos rūšį, t. y. nuomą teikiant vairavimo paslaugas. Apeliantas pažymi, kad nuomininkai mokėdavo už laivų nuomą ir neįsigydavo bilietų. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis teikė keleivių plukdymo Nemuno upe paslaugas. Tokia išvada prieštarauja CK 6.809 straipsnio nuostatoms, numatančioms, kad pagal keleivio vežimo sutartį vežėjai įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, t. y. keleivio vežimo atveju turi būti numatytas konkretus jo nuvežimo punktas. Be to, keleivio vežimo sutarties sudarymą patvirtina bilietas. Tačiau nagrinėjamu atveju, asmenims buvo išduodami ne bilietai, o pinigų paėmimo kvitai už laivų nuomą. Žmonės buvo plukdomi ne konkrečiu maršrutu ir ne į nustatytą punktą, o ten, kur norėjo. Apeliantas taip pat pažymi, kad jo veiklos patikrinimas buvo atliktas Druskininkų savivaldybės vadovų (mero ar administracijos direktoriaus) pavedimu po to, kai jo vadovaujama bendrovė UAB „Halsas“ pateikė Druskininkų miesto apylinkės teismui ieškinį dėl miesto savivaldybės tarybos priimto nutarimo ir jo pagrindu sudarytos nuomos sutarties su UAB „Easy 2 Invest“ pripažinimo negaliojančiais. Apelianto nuomone, teismo nutarimo priėmimą galėjo įtakoti anksčiau nurodyti asmenys.
Apeliaciniu skundu Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimą ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Inspekcija nurodo, jog ATPK 173 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licenzijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licenzija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu – užtraukia baudą nuo 1 000 iki 3 000 litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. ATPK 173 straipsnio 1 dalies sankcijoje pajamų konfiskavimas numatytas kaip privaloma papildoma administracinė nuobauda. V. M. savo rašytiniame paaiškinime ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis vykdė veiklą, t. y. keleivių plukdymą Nemuno upe. Nors šios veiklos vykdymas nebuvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka, V. M. pildė Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų žurnalą, kuris patvirtina faktą, kad iš vykdomos veiklos per 2008 metų gegužės - rugsėjo mėnesius buvo gauta 67 510 litų pajamų. Surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdoma neregistruota veikla ir iš jos buvo gauta pajamų. Todėl teismas turėjo skirti baudą su iš neteisėtos veiklos gautų pajamų konfiskavimu. Teismas nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju neskiriama sankcijoje numatyta privaloma papildoma administracinė nuobauda. Inspekcijos nuomone, neskyrus V. M. šios nuobaudos, nebūtų pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą V. M. prašo netenkinti Inspekcijos apeliacinio skundo. V. M. nurodo, kad iš tikrųjų ATPK 173 straipsnio 1 dalies sankcijoje pajamų konfiskavimas yra numatytas kaip privaloma papildoma administracinė nuobauda. Tačiau ATPK 30¹ straipsnyje yra numatyta teismo teisė, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Todėl nagrinėjamu atveju teismas, neskirdamas pajamų konfiskavimo, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tai, kad teismas nutarime atskirai nepasisakė dėl pajamų konfiskavimo neskyrimo, nereiškia, jog skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimant nutarimą buvo atsižvelgta į visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimu į V. M. apeliacinį skundą Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo netenkinti V. M. apeliacinio skundo. Inspekcija nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos“ yra patvirtintas individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas. Į individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi, turint verslo liudijimą, rūšių sąrašą įrašyta asmeninių ir namų ūkio reikmenų nuoma, t. y. veiklos rūšis, kuriai vykdyti V. M. buvo įsigijęs verslo liudijimą. V. M. išduotas verslo liudijimas suteikė teisę verstis tik asmeninių ir namų ūkio reikmenų nuoma, bet ne teikti keleivių plukdymo paslaugas. Ši veiklos rūšis neįtraukta į individualios veiklos, kuria galima verstis turint verslo liudijimą, rūšių sąrašą. Todėl darytina išvada, kad V. M. turimas verslo liudijimas neatitiko jo vykdomos veiklos ir jis ūkine veikla vertėsi neteisėtai. Nuomos teisiniais santykiais gali būti grindžiamas tik pramoginio laivo naudojimas, bet ne pati vykdoma veikla. Pagal CK 6.515 straipsnį transporto priemonės nuomos sutarties esmė yra tai, kad tai yra šalių susitarimas (numotojo ir nuomininko), pagal kurį nuomotojas įsipareigoja perduoti už užmokestį nuomininkui laikinai naudotis ir valdyti transporto priemonę bei suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Bet tai nėra pagrindas veiklai vykdyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, V. M. buvo pareikštas kaltinimas padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 straipsnio 1 dalyje. Pareikšto kaltinimo turinį sudaro tai, kad V. M. pramoginiu laivu už atlygį pats plukdė žmones Nemuno upe, t. y. teikė keleivių plukdymo Nemuno upe paslaugas, tuo tarpu V. M. įsigytas verslo liudijimas suteikia teisę verstis asmeninių ir namų ūkio reikmenų nuoma ir nesuteikia teisės teikti keleivių plukdymo motorinėmis valtimis paslaugų. Apie vykdomą individualią veiklą V. M. nepranešė mokesčių administratoriui. Vykdydamas neregistruotą individualią veiklą, V. M. pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio 2 dalį.
ATPK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Kaip jau buvo pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. N62-3884/2009, šio teisės pažeidimo turinys atskleistinas atsižvelgiant į straipsnio, kuriame jis išdėstytas, pavadinimą – „Neteisėtas vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla“. Taigi tam, kad asmens veiką būtų galima kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį, būtina nustatyti, kad tam tikra veikla yra verčiamasi neteisėtai.
Administracinė atsakomybė negali būti aiškinama ir taikoma plečiamai. Todėl ir ATPK 173 straipsnio negalima aiškinti taip, kad neteisėtu vertimusi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla būtų pripažįstami visi atitinkamos veiklos vykdymo atvejai, kai vykdant šią veiklą yra pažeidžiamos bet kokios su šia veikla tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai susijusios teisės normos. Toks interpretavimas logine prasme nesiderintų su itin griežta sankcija už šį pažeidimą (vykdant neteisėtą veiklą pagaminta produkcija, įrankiai, žaliavos ir gautos pajamos yra konfiskuojamos) ir nepateisinamai išplėstų šio pažeidimo taikymo sritį. Taigi ne visi teisės pažeidimai, padaryti verčiantis atitinkama veikla, suponuoja jos pačios neteisėtumą. Kad vertimasis tam tikra veikla būtų pripažintas neteisėtu ATPK 173 straipsnio prasme, būtina nustatyti, kad verčiantis šia veikla nebuvo laikytasi tokių būtinų (pagrindinių) ir imperatyvių veiklos vykdymo prielaidų ir (arba) sąlygų, kurių nesilaikymas atitinkamą veiklą kaip tokią daro absoliučiai neteisėta per se (pačią savaime). Šią išvadą nuosekliai pagrindžia ir ATPK 173 straipsnio 1 dalies dispozicija, visų pirma nurodanti, kad atsakomybę pagal šį straipsnį užtraukia vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas). Licencijos (leidimo) gavimas teisės aktuose nustatomas kaip būtina ir imperatyvi prielaida atitinkamos veiklos vykdymui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.77 str. 1 d.), todėl veiklos vykdymas neturint licencijos (leidimo) yra pats savaime neteisėtas.
Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltinamas tuo, kad vykdė individualią veiklą (teikė keleivių plukdymo (vežimo) paslaugas), tačiau apie tai neinformavo mokesčių administratoriaus, tokiu būdu pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 35 straipsnio 2 dalį.
GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje individuali veikla apibrėžiama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Pagal bendrąją taisyklę, individualios veiklos pajamos yra apmokestinamos taikant 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifą (GPMĮ 6 str). Jei individuali veikla vykdoma įsigijus verslo liudijimą, mokamas fiksuoto dydžio pajamų mokestis (GPMĮ 26 str.). Individualios veiklos, kuria verčiantis gautos pajamos gali būti apmokestinamos įsigyjant verslo liudijimą, rūšių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (GPMĮ 10 str. 2 d.).
GPMĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Tačiau GPMĮ nėra nuostatų, kurios besąlygiškai draustų vykdyti individualią veiklą nepranešus apie tai mokesčių administratoriui ar reikalautų gauti išankstinį mokesčių administratoriaus leidimą ar sutikimą (pritarimą) tokios veiklos vykdymui. Pagal GPMĮ, apie individualios veiklos vykdymą pranešama ne prieš pradedant ją vykdyti (ex ante), bet jau po to, kai ji faktiškai pradedama vykdyti (ex post). Taigi pranešimas apie individualios veiklos vykdymo pradžią nėra išankstinė atitinkamos veiklos vykdymo prielaida. GPMĮ nenumatyta, kad mokesčių administratorius, gavęs tokį pranešimą, turi (gali) priimti sprendimą leisti arba neleisti vykdyti gyventojui konkrečią individualią veiklą.
Pagal GPMĮ nuostatas ir poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių administratoriaus informavimo apie pradedamą vykdyti individualią veiklą tvarką bei gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą tvarką (Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 373, 2005 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. VA-29), nuostatas pranešimas apie individualios veiklos vykdymo pradžią yra betarpiškai susijęs su Mokesčių mokėtojų registro (t. y. su teisinio instrumento, kuris yra skirtas mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumui kontroliuoti) tvarkymu. Tai, savo ruožtu, suponuoja išvadą, kad pranešimo apie individualios veiklos vykdymo pradžią pagrindinis tikslas taip pat sietinas ne su būtinosiomis konkrečios veiklos vykdymo prielaidomis ir (arba) sąlygomis, bet su efektyvaus mokesčių administravimo užtikrinimu.
Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad reikalavimas informuoti mokesčių administratorių apie individualios veiklos vykdymo pradžią nėra būtinoji konkrečios veiklos vykdymo prielaida ir (arba) sąlyga, dėl kurios nesilaikymo konkreti individuali veikla, kaip tokia, pati savaime turėtų būti laikoma neteisėta. Vien tik tai, kad asmuo pradėjo vykdyti individualią veiklą, tačiau apie tai nepranešė mokesčių administratoriui, nedaro šios veiklos, kaip tokios, neteisėta per se. Reikalavimas informuoti apie individualios veiklos vykdymo pradžią – tai dėl individualios veiklos vykdymo atsirandanti papildoma (šalutinė) mokesčių mokėtojo teisinė pareiga, susijusi su būtinybe užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą. Todėl atsakomybė pagal ATPK 173 straipsnį už nepranešimą apie individualios veiklos vykdymo pradžią atsirasti negali. Pažymėtina, kad tokiu atveju atsakomybė galėtų būti taikoma pagal ATPK 172⁹ straipsnį.
Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartyje taip pat pažymėta, kad GPMĮ nėra nuostatų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytų, kad verslo liudijimas yra dokumentas, kuris suteikia teisę vykdyti konkrečią veiklą kaip tokią, kad verslo liudijimas yra besąlygiškai būtina tam tikros veiklos vykdymo prielaida. Kaip matyti iš GPMĮ nustatyto teisinio reguliavimo, gyventojas neprivalo įsigyti verslo liudijimo veiklai, kuriai jis gali būti išduodamas, nes jis gali pasirinkti vykdyti individualią veiklą ir be jo. Tokiu atveju jam būtų taikomos bendrosios individualios veiklos pajamų apmokestinimo ir jos vykdymo tvarkos taisyklės. Taigi, verslo liudijimas yra tik dokumentas, kuris suteikia teisę taikyti specialią jame nurodytos individualios veiklos pajamų apmokestinimo tvarką, inter alia, skirtingai nei kitos individualios veiklos vykdymo atveju, mokėti tik fiksuoto (konkrečiai apibrėžto) dydžio gyventojų pajamų mokestį, nepriklausantį nuo gautų verslo liudijime nurodytos individualios veiklos pajamų sumos. Todėl individualios veiklos, kurios pajamos gali būti apmokestinamos taikant verslo liudijimų įsigijimo sistemą, vykdymas neįsigijus verslo liudijimo taip pat nereiškia, kad tokia asmens veikla pati savaime tampa neteisėta. Vien tik tai, kad asmuo pradėjo vykdyti individualią veiklą, kurios pajamos gali būti apmokestintos įsigyjant verslo liudijimą, tačiau verslo liudijimo neįsigijo, nedaro šios veiklos, kaip tokios, neteisėta per se (šios veiklos pajamos gali (turi) būti apmokestintos mokesčių įstatymų nustatyta tvarka).
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. 2008 m. balandžio 29 d. buvo išduotas verslo liudijimas Nr. V0691727, galiojęs nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d (b. l. 7). Šis verslo liudijimas suteikė jam teisę nurodytu laikotarpiu verstis pramoginių laivų (valčių) nuoma, sumokant fiksuoto dydžio pajamų mokestį (žr. Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašas). V. M. teigimu, jis, kaip nuomotojas, kartu teikė ir nuomojamų pramoginių laivų (valčių) vairavimo paslaugas, kadangi šios rūšies vandens transporto priemonės gali būti vairuojamos tik atitinkamą kvalifikaciją turinčio asmens. Taigi, tam, kad V. M. veiką galima būtų kvalifikuoti pagal ATPK 173 straipsnį ar pagal ATPK 172⁹ straipsnį, visų pirma būtina nustatyti, kad V. M. įsigytas verslo liudijimas šiuo atveju neapėmė transporto (vežimo) paslaugų, kitaip tariant, jo pajamos iš transporto paslaugų negalėjo būti apmokestinamos iš anksto sumokant fiksuoto dydžio pajamų mokestį, t. y. įsigyjant verslo liudijimą daiktų nuomai. Veikla, kuriai gali būti taikoma verslo liudijimų sistema, paprastai gali apimti tik tokią veiklą, kuri konkrečiai nurodyta gyventojui išduotame verslo liudijime ir kurios vykdymo neriboja kiti teisės aktai (pvz., atitinkamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ nuostatos). Tačiau, kaip yra pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 26 d. nutartyje, į veiklą, kuriai gali būti taikoma verslo liudijimų sistema, taip pat galėtų patekti ir tokia veikla, kuri nors ir konkrečiai nenurodyta verslo liudijime ir atitinkamuose teisės aktuose, tačiau yra neatsiejamai susijusi su šia (verslo liudijime nurodyta) veikla, kurios atskyrimas nuo verslo liudijime nurodytos veiklos būtų dirbtinio pobūdžio. Priešingas aiškinimas neatitiktų protingo teisės normų aiškinimo principo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nustatytos aukščiau nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 4¹ straipsnio ir Vyriausybės 1998 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1302 patvirtintų Keleivių vežimo laivais vidaus vandenimis Lietuvos Respublikoje, keleivių ir krovinių vežimo laivais vidaus vandenimis tarptautiniais maršrutais licencijavimo taisyklių nuostatomis, keleivių vežimo vidaus vandenimis veikla yra licencijuojama. Atsižvelgiant į tai, kad V. M. nagrinėjamu atveju teikė tam tikras su vežimu vidaus vandenimis susijusias paslaugas, galėtų būti svarstomas klausimas, ar V. M. nepažeidė anksčiau paminėtų teisės normų, ar nevykdė licencijuojamos veiklos, neturėdamas licencijos šiai veiklai. Nustačius, kad asmuo vykdė veiklą, kuriai reikalinga licencija, neturėdamas tokios licencijos, galėtų būti sprendžiama dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 173 straipsnį. Tačiau V. M. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nėra suformuluotas kaltinimas atitinkamos vežimo veiklos vykdymu neturint licencijos tokiai veiklai. Protokole nėra jokių nuorodų į teisės aktus, reguliuojančius vidaus vandenų transporto veiklos licencijavimą, neužsimenama apie tai, kad V. M. vykdytai veiklai (teiktoms paslaugoms) buvo būtina gauti licenciją. Kadangi administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-340/2008), nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiama, ar V. M. , vykdydamas anksčiau nurodytą veiklą, nepadarė pažeidimo, numatyto ATPK 173 straipsnio 1 dalyje, tuo aspektu, kad nebuvo įgijęs licencijos, suteikiančios teisę vykdyti tokią veiklą.
Dėl visų nurodytų priežasčių Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimas naikintinas, ir atsižvelgiant į tai, kad anksčiau aptartoms aplinkybėms nustatyti būtina atlikti papildomą tyrimą, taip pat siekiant, kad kaltinimas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui būtų suformuluotas aiškiai, byla grąžintina iš naujo tirti Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. M. ir Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo tirti Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Nutartis neskundžiama.