- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-05
- Bylos Nr.
- 2A-1117-623/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dalia Višinskienė, Marijonas Greičius
- Atsakovas
- J. B., Nacionalinei žemės tarnybos, N. P., Z. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, H. P.
- Trečiasis asmuo
- Aplinkos ministerijos, LR aplinkos ministerijai, Vilniaus
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Advokatai
- Kęstutis Žickus, Valdas Vyšniauskas
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Z. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Z. K., J. B., N. P. ir H. P., tretiesiems asmenims LR aplinkos ministerijai ir Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro notarei Vidutei Zubavičiūtei dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo ir pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004-06-22 sprendimą Nr. 2.4-01-2500 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei Z. K." ir 2.4-01-2501 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B." dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,1 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui; pripažinti niekine 2005-05-18 pirkimo pardavimo sutartį kurios pagrindu N. P. ir H. P. nupirko iš J. B. ir Z. K. ginčo žemės sklypą dalyje dėl 0,1 ha ploto žemės sklypo, priskirtino valstybinės reikšmės miškui; taikyti restituciją natūra - įpareigoti N. P. ir H. P. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kurią sudaro 0,1 ha plotas, priskiriamas valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) k.; taikyti restituciją natūra – įpareigoti J. B. ir Z. K. lygiomis dalimis (po 15 925 Lt) grąžinti N. P. ir H. P. lygiomis dalimis dalį kainos (31 850 Lt), gautos 2005-05-18 ginčo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, proporcingą išreikalaujamai iš N. P. ir H. P. žemės sklypo daliai; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.
Ieškovas nurodė, kad 2004-06-22 Vilniaus apskrities viršininko sprendimais Nr. 2.4-01-2500 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei Z. K.“ ir 2.4-01-2501 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“ atkurtos nuosavybės teisės atsakovėms Z. K. J. B. grąžinant natūra bendrą 1.64 ha ploto žemės sklypą, kiekvienai po 0,82 ha bendrosios nuosavybės teise. Ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini) kaime J. B. ir Z. K. vardu suformuotas 1,57 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m.k.v.
2005 m. gegužės 18 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovės Z. K. savo turimą 7800/15700 ha sklypo dalį, o J. B. - 7900/15700 ha sklypo dalį už 500 000 Lt pardavė lygiomis dalimis šios bylos atsakovams N. P. ir H. P..
Ieškinyje nurodoma, kad priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pažeistos tuo metu galiojusios Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių imperatyvios nuostatos. Ieškovas ieškinyje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad nepaisant to ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti nurodydama, kad atsakovė, prieš priimdama ginčijamus sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su Vilniaus miškų urėdija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka jai priskirtoje teritorijoje atlieka miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas, derindama Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo suformuotas natūra grąžintinas ginčo žemės sklypas, pastabų nepateikė. Atsakovės teigimu, ginčijamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas, ginčijami sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į dar 2000-09-25 patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą, t. y. patvirtintą dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr.2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo" įsigaliojimo. Taip pat nurodė, kad ieškovas, ginčydamas privatiems asmenims priklausančio žemės sklypo nuosavybę, turi konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas, kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises. Atsakovas pažymi, jog Konstitucinio teismo priimti nutarimai atgal negalioja.
Atsakovės Z. K. ir J. B. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį dalyje dėl reikalavimų, pareikštų J. B. ir Z. K., atmesti. Nurodė, kad pagal CK 109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. Ieškovas reiškia reikalavimą dėl 0,1 ha ploto žemės sklypo grąžinimo natūra, tačiau tokio dydžio sklypas, nėra identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas, todėl atsakovių teigimu prokuroro reikalavimas yra pareikštas dėl neegzistuojančio daikto. Taip pat nurodė, kad ginčo žemės sklypo suformavimo pagrindas yra 2000-09-25 Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymas Nr. 3262-41 „Dėl Kryžiokų, Birelės, Naujanerių, Pagubės, Sakališkių, Ustronės kaimų, priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, kuris byloje nėra ginčijamas. Atsakovių teigimu, šis teisės aktas priimtas anksčiau, negu LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 pagrindu buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miško plotai valstybinės reikšmės miškų plotų schemose, todėl valstybinės reikšmės miškas, patenkantis ginčo sklypą, dar nebuvo pažymėtas valstybinės reikšmės miškų schemose. Kadangi teisės aktai negalioja atgal, nėra pagrindo teigti, kad minėtas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas, kurio pagrindu suformuotas ginčo žemės sklypas, yra netesėtas, be to, ir nėra reiškiamas reikalavimas dėl jo nuginčijimo.
Atsakovės taip pat nurodė, kad CK 1.80 str. pagrindu tarp atsakovų sudaryta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis negali būti pripažinta niekine, kadangi sandoris atitinka visus CK numatytus nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoriui keliamus reikalavimus, todėl daro išvadą, kad ginčijamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris neprieštarauja tokių sandorių sudarymui keliamoms imperatyvioms įstatymo normoms, ir reikalavimas dėl sandorio pripažinimo niekiniu yra atmestinas.
Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį tenkinti nurodydama, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos 445 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 37, kuris LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą. Ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-10-29 sprendimu Nr. 01-2226, t.y. po Vyriausybes nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Nuosavybės teisų atkūrimas turi būti vykdomas, pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, o žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus.
Pirkdami žemės sklypą su mišku (kai sklypai yra miesto teritorijoje), pirkėjai galėjo ir privalėjo išsiaiškinti, ar miškas nepriskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 3 d. ieškinį tenkino visiškai. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. sprendimo Nr.2.4-01-2500 ir 2004 m. birželio 22 d. sprendimo Nr.2.4-01-2501, kuriais Z. K. ir J. B. bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,64 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus mieste, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš dalies panaikino, kiek tai liečia nuosavybės teisės atkūrimą į šiame sklype esantį 0,1 ha valstybinės reikšmės mišką. Z. K. ir J. B. 2005 m. gegužės 18 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dėl 1.5700 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus m. sav., kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo pripažino niekine iš dalies, kiek tai liečia N. P. ir H. P. parduotą 0,1 ha ploto sklypą priskirtą valstybės miškui. Taikė restituciją natūra – sugrąžino Lietuvos Valstybei nuosavybės teisę į žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus m. sav. dalį, kuria 0,1 ha plotas priskirtas valstybės miškui. Priteisė iš Z. K. ir J. B. po 15 925 Lt iš kiekvienos, lygiomis dalimis N. P. ir H. P. naudai. Priteisė iš Z. K. ir J. B. žyminio mokesčio iš kiekvienos po 477 Lt 75 ct valstybės naudai. Teismas konstatavo, jog atkuriant nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., LR miškų įstatymo 4 str. 4 dalies nuostata, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tai pat buvo pažeisti LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 str. reikalavimai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad apskrities viršininko 2004-06-22 sprendimai Nr. 2.4-01-2500 ir Nr. 2.4-01-2501, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką yra neteisėti ir dėl to naikintini. Teismas konstatavo, kad atsakovai N. P. ir H. P., atlygintinai įsigiję ginčo sklypą, šio sklypo dalį, priskirtą valstybės miškui, įgijo neteisėtai, pažeidžiant Konstitucijos ir įstatymų nuostatas, todėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos priemonės CK 4.96 str.2 d. numatyto restitucijos taikymo apribojimo netaikė.
Šalies argumentai
Atsakovė Z. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-02-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lygino ir vertino 2004-06-22 VAVA sprendimus ir LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 priėmimo datas sprendžiant byloje kilusį ginčą. Nuosavybės teisės atsakovėms buvo atkuriamos vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. ir 5 str. 6 d. nuostatomis, t.y. kaip kaimo vietovėje, pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris buvo parengtas, suderintas ir patvirtintas iki ginčo sklype esančio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškams LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės prieštarauja ir pažeidžia bendrąjį teisės principą, kad įstatymas atgal negalioja, teisinių santykių stabilumą ir teisinių santykių subjektų teisėtus lūkesčius.
Ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų, todėl neįrodžius, jog ginčijami sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo juos panaikinti.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė restituciją, nes ginčo žemės sklypas atsakovių nebuvo gautas per klaidą arba neteisėtai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad viešąjį interesą nagrinėjamoje byloje būtų galima apginti kitais būdais – nustatant specialias naudojimosi miškais sąlygas, nes ieškiniu siekiama išlaikyti valstybinės reikšmės mišką.
Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovų argumento, jog ieškovo reikalavimas, neginčijant teritorijų planavimo dokumento, kuriuo suformuotas ginčo sklypas bei neginčijant būtent tokių sklypo ribų įregistravimo viešame registre, yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovas nesuformulavo konkretaus reikalavimo ir nenurodė tikslių ginčo objekto ribų, taip pažeisdamas imperatyvias teisės normas, ginančias nuosavybės teises.
Šalies argumentai
Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė valstybės naudai iš atsakovių Z. K. ir J. B. iš kiekvienos po 477, 75 Lt žyminio mokesčio, nes byloje nenustatyta, kad atsakovės Z. K. ir J. B. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Jokie teisės aktai nesuteikia atsakovėms teisės bei nepriskiria jų kompetencijai vykdyti žemės reformos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad kreipiantis į teismą dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik Vilniaus apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į j am suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria Vilniaus apskrities viršininkui pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms.
Atsakovo argumentas, jog nuosavybės teisių atkūrimas į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais negali sudaryti pagrindo panaikinti sprendimą, nes jis nenaikina teismo sprendime nurodytose teisės normose įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miškus, kurie visais atvejais pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad nuo atitinkamo žemės reformos žemėtvarkos projekto ir ginčo sklypo derinimo bei tvirtinimo iki ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo praėjo pakankamai ilgas laikas, faktiškai sukūręs VAVA, kaip už nuosavybės teisių į žemę atkūrimą atsakingos institucijos, pareigą papildomai įsitikinti priimamų sprendimų atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams.
Ieškovo teigimu, valstybė, kaip išimtine teise jai priklausančios nuosavybės savininkė, turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais, net ir iš sąžiningo įgijėjo.
Ieškovas nurodo, kad tikslios grąžinamo miško ploto ribos natūroje gali būti nustatomos grąžinimo metu. Tuo tarpu teismo sprendime nustatytas miško plotas yra pagrįstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais duomenimis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pažymi, kad nuosavybės teisų atkūrimas turi būti vykdomas, pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Be to, atsižvelgiant į teismų praktiką žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Aplinkos ministerija 2003-02-18 raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus, bei schemas. Tretysis asmuo pažymi, kad Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma, kad yra rengiamas Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 projektas, taip pat jam buvo žinoma, kokie patikslinti miškų plotai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus pagal schemą, nes apskrities viršininkas 2002-09-27 suderino Nutarimo 2013 projektą.
Pažymi, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės Z. K. ir J. B., prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.
Tretysis asmuo nurodo, kad, pirkdami žemės sklypą su mišku (kai sklypai yra miesto teritorijoje), pirkėjai galėjo ir privalėjo išsiaiškinti, ar miškas nepriskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, tuo labiau kad Vyriausybės nutarimas, nustatantis žemės (miško) priklausomybę išimtinai valstybei, skelbiamas viešai. Pardavėjas nuosavybės teises įgijo pagal neteisėtus ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, todėl jis neturėjo teisės perleisti tokiu būdu įgyto nekilnojamojo turto tretiesiems asmenims.
Pažymi, kad negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui.
Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti ir nurodo, kad neįrodžius, jog ginčijami Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo juos naikinti.
Žemės reformos žemėtvarkos projektas pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį yra vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimas ir įgyvendinimas yra ilgas procesas, susidedantis iš etapų (darbų, stadijų), todėl sutinka su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino to, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas.
Atsiliepimas
Atsakovai N. P. ir H. P. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Antra vertus, pagal CPK 328 str., iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais.
Byloje nustatyta, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos 445 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 37, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-09-04 pažyma Nr. 16576, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės schemos fragmentas 2008-09-04 Nr. P0809-0026 ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008-08-22 aktas Nr. 231 patvirtina, kad į minėtą žemės sklypą patenka 0,1 ha valstybinės reikšmės miško. Nuosavybės teisės atkūrimas į šį žemės sklypą apskrities viršininko 2004-06-22 sprendimais Nr. 2.4-01-2500 ir 2.4-01-2501, buvo įteisintas po priėmimo minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 2013, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Analogiška Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o pagal šio straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas, valstybinės reikšmės ir miestų miškams priskirti miškai natūra negrąžinami, jie yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir įstatymuose yra įvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduodami privačion nuosavybėn.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai nustatė, kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir į kurį šioje byloje ginčijamais atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2500 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei Z. K.“ ir Nr. 2.4-01-2501 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra bendrą 1,64 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, yra 0,1 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ginčo nėra.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl to, kada ginčo sklypas įgijo valstybinės reikšmės miško statusą. Apeliantė nurodo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotas žemės sklypas buvo patvirtintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miško žemės plotai, į kuriuos pateko ir ginčo žemės sklypas, įsigaliojimo.
Iš tiesų, teritorijos, kurioje yra ir šios bylos ginčo objektu esantis sklypas, Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3262-41 ,,Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Kryžiokų, Birelės, Naujanerių, Pagubės, Sakališkių, Ustronės, Krakiškių, (d.) kaimų teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui“. Nei šis įsakymas, nei kiti administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo priimti ginčijami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šioje byloje iš tiesų nėra ginčijami. Pagal šioje nutartyje jau minėtą Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai. Teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui (šio įstatymo 1 straipsnio 3 punktas). Taigi, tiek atkuriant nuosavybės teises, tiek ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotą žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, ginčo žemės sklypas turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Aplinkybė, kad Vyriausybė miestų miškus, tarp jų ir mišką, į kurį patenka ginčo miško plotas, formaliai priskyrė valstybinės reikšmės miškams po šio įsakymo priėmimo, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, t.y. tokį statusą miestų miškai, tarp jų ir ginčo miškas, įgijo pagal įstatymą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.
Nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimų pagrindu, kai miškas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Dėl tos pačios priežasties reikšmės ginčijamo spendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui neturi ir aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes šių administracinių aktų pagrindu tik buvo suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado ir šie aktai nesudarė pagrindo, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemės sklypą, pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, plotą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikrino minėtų VAVA sprendimų atitiktį jo priėmimo metu galiojantiems įstatymams, o apeliantės argumentai, jog iki sprendimo atkurti nuosavybės teises atliktos administracinės procedūros neginčytos, nepripažintos neteisėtomis, yra teisiškai nereikšmingi.
Atsakovė teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (toliau tekste Nuosavybės teisių atkūrimo) įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje, pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris buvo parengtas, suderintas ir patvirtintas iki ginčo sklype esančio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškams LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.
Iš tiesų, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka.
Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d. Taigi, pagrįstas yra apeliantės teiginys, kad į šį žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos ta tvarka, kuri yra nustatyta šio įstatymo 4 straipsnyje ir pagal kurią atkuriamos nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką, kurį šiai kategorijai priskyrė įstatymas. Būtina pažymėti, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, o taip pat ir 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal šias Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Nors Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, apibrėžiančiame, kokia žemė yra priskiriama valstybės išperkamai, ir nėra nurodyta, kokie miškai yra valstybės išperkami, tačiau valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 straipsnio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatą, už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atlygina valstybė. Sisteminis šių Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę.
Atsakovė Z. K. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas neturėjo pagrindo taikyti restituciją, nes turtas nebuvo gautas per klaidą arba neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl restitucijos taikymo analogiškose bylose yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo kasacinio teismo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010). Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą Pirmosios instancijos teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėjo būti taikoma, tokių nenurodo ir apeliantės. Todėl atsakovių apeliacinio skundo teiginiai, kad, taikant restituciją natūra, vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, atmestini kaip nepagrįsti.
Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai nustatė, jog ginčijamais atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. birželio 22 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2500 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei Z. K.“ ir 2.4-01-2501 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“, atkuriant bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis nuosavybės teisės į 1,64 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus mieste, kuriame yra 0,1 h valstybinės reikšmės miško, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių nuostatos ir dėl šių pažeidimų ginčijami sprendimai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais. Todėl teismas pagrįstai panaikino ginčijamų sprendimų dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1 ha valstybinės reikšmės miško plotą, o taip pat pripažino niekine ir 2005-05-18 pirkimo – pardavimo sutartį dalyje dėl 0,1 ha valstybinės reikšmės miško, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms ir tinkamai taikė pirkimo – pardavimo sutarties negaliojimo pasekmes - restituciją natūra, grąžinant žemės miško sklypą valstybei. Dėl šios priežasties atsakovės Z. K. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė valstybės naudai iš atsakovių Z. K. ir J. B. po 477 Lt 75 ct žyminio mokesčio, nes byloje nenustatyta, kad atsakovės Z. K. ir J. B. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas šioje byloje nuo žyminio mokesčio yra atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pagrindu. Tuo tarpu atsakovai nuo žyminio mokesčio nėra atleisti. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą, nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas siekiant apginti viešąjį interesą, valstybės ar savivaldybės interesus, - toje dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą. Šioje byloje, gindamas viešąjį interesą, ieškinį pareiškė prokuroras. Atsakovė Z. K. su ieškiniu nesutiko ir padavė apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas. Nuo žyminio mokesčio atsakovai, nėra atleisti ir jis iš atsakovų turi būti išieškomas į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartis byloje Nr. 2A-314/2010). Dėl šios priežasties, ieškinį patenkinus, iš atsakovų, neatleistų nuo bylinėjimosi išlaidų, lygiomis dalimis turėjo būti priteistas žyminis mokestis už šioje byloje paduotą ieškinį. Žyminio mokesčio priteisimas tik iš atsakovių Z. K. ir J. B. prieštarauja aukščiau minėtoms CPK normoms, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslinamas priteisiant žyminį mokestį iš visų atsakovų lygiomis dalimis. Visas žyminis mokestis sudaro 955 Lt 50 ct, taigi iš kiekvieno atsakovo priteistina po 191 Lt 10 ct.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Z. K., J. B., N. P., H. P. po 191 Lt 10 ct žyminio mokesčio už ieškinį.
Priteisti iš apeliantės Z. K. 40 Lt 60 ct išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, į valstybės pajamas.