- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-306/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jumisa“
- Atsakovas
- Lietuvos dailininkų sąjungai, Lietuvos dalininkų sąjungos priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Jumisa“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Jumisa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Jumisa“ ieškinį atsakovui Lietuvos dailininkų sąjungai dėl sutarties nutraukimo ir piniginių sumų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. K. (V. K. teisių perėmėja A. R. K.), ir atsakovo Lietuvos dalininkų sąjungos priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Jumisa“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti 2006 m. birželio 13 d. šalių pasirašytą jungtinės veiklos sutartį, priteisti iš atsakovo 218 822,94 Lt žalos atlyginimą ir 38 612,90 Lt neteisėtai gauto nuomos mokesčio, 6 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. birželio 1 d. šalys sudarė žemės sklypo subnuomos sutartį, pagal kurią už 1 000 Lt per mėnesį ieškovas išsinuomojo iš atsakovo 27 587 kv. m ploto žemės sklypo dalį, lygią 2 000 kv. m, kuriame su atsakovu numatė vykdyti jungtinę veiklą – pastatyti sandėliavimo ir administracines patalpas. 2006 m. birželio 13 d. tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kuria šalys susitarė bendradarbiauti įgyvendinant naujo sandėlio pastato statybos projektą. Atsakovas įgaliojo ieškovą atlikti pastato projektavimo, statybos ir montavimo darbus. Ieškovas už parengiamuosius darbus, reikalingus statinio statybai, sumokėjo tretiesiems asmenims 218 822,94 Lt. Ieškovas 2008 m. liepos 9 d. gavo atsakovo pranešimą dėl žemės nuomos ir jungtinės veiklos sutarčių nutraukimo. 2009 m. gegužės 19 d. šalys nutraukė žemės subnuomos sutartį, o jungtinės veiklos sutartis liko galioti. 2008 m. rugsėjo 1 d. atsakovas pateikė prašymą stabdyti bet kokią ūkinę veiklą S. Dariaus ir S. Girėno g. 25, kol Lietuvos dailininkų sąjungos taryboje bus svarstomas klausimas dėl sutarties su ieškovu. Ieškovas 2009 m. gruodžio 17 d. pateikė atsakovui pretenziją, kurioje nurodė apie tolimesnį sutarties vykdymo negalimumą dėl atsakovo kaltų veiksmų, šio pareigą atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, kuriuos sudaro su sutarties vykdymu susijusios išlaidos: 218 822,94 Lt ir 38 612,90 Lt atsakovui sumokėtas žemės subnuomos mokestis.
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti 2006 m. birželio 13 d. šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, netaikyti restitucijos, priteisti atsakovui iš ieškovo 8 000 Lt nesumokėto nuomos mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad atsakovo tuometinis pirmininkas V. K. atsakovui nenaudingomis sąlygomis 2006 m. birželio 13 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria buvos susitarta dėl sandėlio pastato atsakovo iš valstybės nuomojamame žemės sklype statybos. Nors sutartims sudaryti buvo būtinas atsakovo tarybos sutikimas, V. K., pasirašydamas šias sutartis, jo negavo ir apie šių sutarčių sudarymą atsakovo tarybos neinformavo. Jungtinės veiklos sutartimi ieškovas siekė ne kartu su atsakovu vykdyti jungtinę veiklą, o siekė įgyti subnuomos, o vėliau – nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą ir nuosavybės teisę į būsimus pastatus, kurie, jei būtų sukurti, taptų ieškovo nuosavybė. Pagal CK 6.551 straipsnį valstybinė žemė nustatyta tvarka išnuomojama aukciono būdu asmeniui, pasiūliusiam didžiausią kainą už nuomą. Ieškovas, sudarydamas jungtinės veiklos sutartį, siekė nesąžiningai išvengti aukciono valstybinei žemei išsinuomoti. Tokiu būdu atsakovas jungtinės veiklos sutartimi siekė įsigyti nuosavybės teisę į valstybiniame žemės sklype atsirasiančius pastatus, todėl atsakovo nuomone šis sandoris apsimestinis ir pagal tikrąją šalių valią vertintinas kaip nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris. Tuometinis atsakovo pirmininkas V. K., pasirašydamas jungtinės veiklos sutartį, viršijo savo įgaliojimus. Sutartis yra nesuderinama su atsakovo kaip viešojo juridinio asmens (asociacijos) veiklos tikslais ir jam nenaudinga, nes sutartimi nuosavybės teisę į sandėlio pastatą iš esmės būtų įgijęs tik ieškovas, kuris turėjo pirmenybės teisę išpirkti atsakovo įnašą į jungtinės veiklos sutarties pagrindu vykdomą jungtinę veiklą. Sutartimi nebuvo siekiama tenkinti atsakovo narių interesų, priešingai – sutartis atsakovo narių interesams padarė žalos, nes atsakovas būtų praradęs nuomos teisę į dalį žemės sklypo. Ieškovas, sudarydamas jungtinės veiklos sutartį, elgėsi nesąžiningai, nes neabejotinai žinojo, kad sutarties sudarymas prieštarauja atsakovo veiklos tikslams ir teisės aktų reikalavimams bei sukuria esminę jungtinės veiklos sutarties šalių nelygybę. Atsakovas jokia apimtimi sutarties nepatvirtino – priešingai, iš karto, kai jam tapo žinoma apie sutarties sudarymo faktą, nedelsiant ėmėsi veiksmų jungtinės veiklos sutarčiai nutraukti. Pripažinus sutartį negaliojančia, teismas turėtų netaikyti restitucijos, nes tam nėra faktinio pagrindo. Sutartis buvo sudaryta išimtinai ieškovo interesams tenkinti, todėl atsakovas neketina sandėlio statybos tęsti. Pagal jungtinės veiklos sutarties 5.2.3 punktą visos teisės į parengtus sandėlio pastato projektus priklauso ieškovui. Ieškovas neperdavė atsakovui jokios sandėlio projektinės dokumentacijos. Atsakovas iš ieškovo sutarties pagrindu negavo jokių piniginių lėšų, ieškovas neįrengė žemės sklypo pagerinimų, kuriuos atsakovas galėtų panaudoti, todėl atsakovas jungtinės veiklos sutarties pagrindu negavo nei turtinės, nei neturtinės naudos. Šalių susitarimu žemės nuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2009 m. gegužės 19 d. Šiuo susitarimu šalys susitarė, jog visos šalių teisės ir pareigos pagal nuomos sutartį pasibaigė tik nuo minėto susitarimo pasirašymo dienos. Nors nuomos sutartis nebuvo nutraukta, ieškovas jau nuo 2008 m. liepos 1 d. nevykdė savo pareigos mokėti nuomos mokestį, todėl 2009 m. gegužės 27 d. pranešimu atsakovas informavo apie šią aplinkybę ir pareikalavo nedelsiant padengti iki šio pranešimo dienos nuomos sutarties pagrindu susidariusį įsiskolinimą, tačiau ieškovas 8 000 Lt nuomos mokesčio nesumokėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino - pripažino 2006 m. birželio 13 d. šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, restitucijos netaikė; priteisė atsakovui iš ieškovo 8 000 Lt nesumokėto nuomos mokesčio ir 377 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Įvertinęs jungtinės veiklos sutarties 1.1, 1.2, 4.2.2, 5.2 ir 7.1 punktus, teismas sprendė, kad ieškovas siekė įgyti nuosavybės teisę į statomą nekilnojamąjį daiktą bei nuomos teisę į valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, ant kurio statomas nurodytas statinys, kai pagal CK 6.551 str. valstybinė žemė Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti išnuomojama aukciono būdu asmeniui, pasiūliusiam didžiausią nuomos mokestį. Ne aukciono būdu valstybinė žemė gali būti išnuomojama tik tuomet, jei ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų naudojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį, statytoju gali būti tik žemės sklypo, kuriame statomas statinys, teisėtas valdytojas. Kadangi žemės sklypas nebuvo užstatytas ieškovui nuosavybės teise priklausančiais statiniais, pagal minėtas CK nuostatas, ieškovas turėjo viešo aukciono būdu valstybei priklausantį žemės sklypą įsigyti rinkos kainomis. Teismas konstatavo, kad jungtinės veiklos sutartimi ieškovas ne CK nustatyta tvarka, t. y. ne aukciono būdu, įgijo nuomos teisę į valstybinę žemę, išvengiant imperatyvios viešo aukciono valstybinės žemės nuomai nustatytos tvarkos. Atsakovo pagal Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį tikslas yra koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Atsakovas, kaip viešasis juridinis asmuo, gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jo steigimo dokumentams ir veiklos tikslams (CK 2.74 str. 2 d.). Pagal Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies prasmę atsakovui leidžiama nuosavybės ar bet kokiomis kitomis teisėmis valdomą turtą ir lėšas perleisti, užtikrinti jo prievolių įvykdymą ar kitaip apriboti savo valdymo, naudojimo ir disponavimo teises į jį tik tuo atveju, kai tuo siekiama įgyvendinti asociacijos įstatuose nustatytus veiklos tikslus. Jungtinės veiklos sutartimi buvo sutarta nuomojamo žemės sklypo dalyje statyti pastatą (sandėlį); pagal sutarties 4.2.2 punktą buvo numatytas atsakovo 84 000 Lt įnašas į bendrą jungtinę veiklą, kuris pagal sutarties 7.1 punktą pirmumo teise galėjo būti išpirktas ieškovo. Trečiasis asmuo V. K. teismo posėdžio metu pripažino, jog atsakovas neturėjo piniginių investicijų pastato statybai, todėl teismas sprendė, jog atsakovo 84 000 Lt (apie 4 proc.) įnašas statybos procese, atsižvelgiant į nurodytą statybos kainą, buvo iš esmės nereikšmingas. Teismas nustatė, kad atsakovas neturėjo finansinių galimybių dalyvauti statybos procese, o jungtinės veiklos sutartis tenkino vien ieškovo interesus, jam įgyjant nuosavybės teise pastatą atsakovo iš valstybės nuomojamame sklype. Sprendė, kad tokiu sandoriu buvo padaryta žala atsakovo narių interesams, nes atsakovas prarado nuomos teisę į žemės sklypo dalį. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, jog atsakovui buvo finansiškai naudinga žemės sklypo subnuomos sutartis, nes ieškovas mokėjo atsakovui kas mėnesį 1 000 Lt nuomos mokestį. Pažymėjo, kad atsakovas 27 587 kv. m. žemės sklypu, esančiu S. Dariaus ir S. Girėno g. 25, Vilniuje, naudojosi nuomos pagrindais ir pagal sudarytą su Vilniaus apskrities viršininko administracija nuomos sutartį privalėjo mokėti nuomos mokestį. Subnuomos kaina buvo nustatyta proporcingai sklypo dydžiui pagal Lietuvos dailininkų sąjungos mokamą kainą valstybei. Atsižvelgęs į jungtinės veiklos sutarties sudarymo aplinkybes bei ieškovo tikslus, teismas šį sandorį pripažino apsimestiniu, nes jis sudarytas ieškovui itin palankiomis ekonominėmis sąlygomis įgyti valstybiniame žemės sklype nuosavybės teisėmis statinį, kas iš esmės pagal sutarties tikrąją šalių valią vertintina kaip preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartis. Įvertinęs tai, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta atsakovui itin nenaudingomis sąlygomis, ją pripažino negaliojančia pagal CK 1.82 straipsnį nuo sudarymo momento kaip prieštaraujančią atsakovo teisnumui. Atsižvelgdamas į tai, jog sutartis buvo sudaryta išimtinai tenkinant ieškovo interesus ir atsakovui negaunant jokios naudos, teismas restitucijos netaikė. Atsakovui nebuvo perduotos teisės į statinio projektą, projektas niekada negalės būti įgyvendintas dėl finansų stokos, atsakovui šis pastatas nėra reikalingas. Žinodamas, kad sudaromas sandoris prieštarauja atsakovo narių interesams bei atsakovo, kaip juridinio asmens tikslams, teismas sprendė, kad ieškovas prisiėmė visą riziką dėl patiriamų nuostolių vykdant jungtinės veiklos sutartį. Kadangi jungtinės veiklos sutartį teismas pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ieškovo reikalavimus dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių priteisimo atmetė. Jungtinės veiklos sutarties 5.15 punkte yra nustatyta, kad išlaidos ir/ar nuostoliai, susiję su jungtinės veiklos vykdymu, tenka UAB ,,Jumisa“, ir tai sudaro pagrindą teigti, jog ieškovas prisiėmė riziką dėl projekto neįgyvendinimo dėl jo neteisėtumo pagal sutarties 1.2 punktą. Teismas taip pat atmetė ieškinį dėl 38 612,90 Lt sumokėto nuomos mokesčio priteisimo, kadangi 2009 m. gegužės 19 d. susitarimu šalys susitarė, jog visos šalių teisės ir pareigos pagal žemės sklypo subnuomos sutartį pasibaigė ir nustojo galios nuo susitarimo pasirašymo dienos. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo subnuomos sutartis negali būti siejama su jungtinės veiklos sutartimi, nes subnuomos teisė į žemės sklypą negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių jungtinės veiklos vykdymui, kai teisinį pagrindą gauti statybos leidimą sudarė atsakovo naudojimas žemės sklypo pagal 2000 m. birželio 15 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Teismas pažymėjo, kad pagal jungtinės veiklos sutartį subnuomos teisė nebuvo laikoma įnašu į vykdomą veiklą. Ieškovas nuo 1996 m. nuomos pagrindu naudojasi atsakovui priklausančiomis patalpomis, esančiomis S. Dariaus ir S. Girėno Nr. 25, Vilniuje, kur užtikrinant ieškovo vykdomą logistikos veiklą buvo reikalinga transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu tiek ieškovo atstovas, tiek ir trečiasis asmuo V. K.. Atsižvelgęs į tai, teismas priteisė atsakovui iš ieškovo nesumokėtą 8 000 Lt nuomos mokestį. Ieškinį atmetęs, o priešieškinį patenkinęs, teismas priteisė atsakovui iš ieškovo 377 Lt žyminį mokestį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeisti – nutraukti 2006 m. birželio 13 d. jungtinės veiklos sutartį; priteisti ieškovui iš atsakovo 37 483,65 Lt nuostolių, 38 612,90 sumokėto nuomos mokesčio; atmesti atsakovo priešieškinį; jei atsakovo reikalavimas pripažinti jungtinės veiklos sutartį negaliojančia bus patenkintas, taikyti restituciją; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; prijungti prie bylos naujai pateiktus įrodymus. Nurodo, kad pateikiami nauji įrodymai patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, patikslina aplinkybes, kurios teismo sprendime buvo įvertintos neteisingai, būtinybė juos pateikti atsirado tik išanalizavimus priimtą teismo sprendimą, todėl ieškovas prašo juos priimti. Teigia, jog teismas neištyrė visų aplinkybių, susijusių su jungtinės veiklos sutarties sudarymu, ieškovo prašomais priteisti nuostoliais bei sumokėtu nuomos mokesčiu pagal žemės sklypo subnuomos sutartį, ieškovas teikia naujus įrodymus, kuriuos būtina ištirti, todėl tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nesivadovavo CPK 185 straipsnyje nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tinkamai neištyręs ir neįvertinęs bylos aplinkybių, vien remdamasis atsakovo teiginiais, padarė neteisingas išvadas, kad jungtinės veiklos sutartis sudaryta atsakovui itin nenaudingomis sąlygomis. Atsakovas siekė naudingai panaudoti žemės sklypo dalis, kuriose veiklos nevykdė; žemės subnuomos ir jungtinės veiklos sutartis sudarė ne tik su ieškovu, bet ir su UAB „Standex sistemos“ ir UAB „Sąlytis“; atsakovas gaudavo iš ieškovo pastovias pajamas, nepatirdamas jokių sąnaudų, o tai negalėjo būti nenaudinga atsakovui. Sėkmingai įgyvendinus jungtinės veiklos sutartį, atsakovas būtų įgijęs nuosavybės teisę į dalį patalpų, kuriomis galėtų naudotis, arba ieškovui išpirkus atsakovo dalį, būtų gavęs 85 000 Lt. Nors atsakovo dalis nėra didelė palyginus su numatyto statyti pastato dalimi, tačiau atsakovas būtų ją įgijęs nepatirdamas jokių sąnaudų.
2. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas prarado nuomos teisę į žemės sklypo dalį ir patyrė žalos. Pagal žemės sklypo subnuomos sutartį atsakovas gavo iš ieškovo 38 612,90 Lt, todėl žalą šiuo atveju patyrė ieškovas, kuris mokėjo atsakovui nuomos mokestį, nors žemės sklypu nesinaudojo, o įsipareigojimus pagal žemės sklypo subnuomos sutartį prisiėmė ir vykdė tik todėl, kad su atsakovu susitarė dėl jungtinės veiklos vykdymo. Nutraukus žemės sklypo subnuomos sutartį ir sustabdžius bendrą veiklą pagal jungtinės veiklos sutartį, atsakovas ne tik nepatyrė žalos, bet ir nepagrįstai praturtėjo ieškovo mokėto nuomos mokesčio bei atliktų žemės sklypo pagerinimo darbų sąskaita.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad jungtinės veiklos sutartis yra apsimestinis sandoris ir vertintina kaip preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovas yra sudaręs dar dvi analogiškas jungtinės veiklos sutartis su UAB „Standex Sistemos“ ir UAB „Sąlytis“, iš kurių sutartis su UAB „Sąlytis“ buvo įgyvendinta ir atsirado bendros veiklos rezultatas. Šie faktai patvirtina, kad šalių valia buvo vykdyti bendrą veiklą, o ne sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis. Vienintelė galimybė atsakovui gauti pajamų iš nenaudojamos žemės sklypo dalies buvo jungtinė veikla, todėl atsakovas ja ir pasinaudojo, sudarydamas su ieškovu jungtinės veiklos sutartį.
4. Nepagrįsta teismo išvada dėl restitucijos netaikymo šioje byloje. Įstatymo, numatančio kitokias, nei nustatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, niekinio sandorio negaliojimo pasekmes, nėra, todėl tiek pagal įstatymo reikalavimus, tiek pagal bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo teisės principus teismas, pripažinęs jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, turėjo taikyti restituciją. Netaikius restitucijos atsirado nelygybė – ieškovas patyrė didžiulius nuostolius, o atsakovas nepagrįstai praturtėjo dėl jam sumokėto nuomos mokesčio ir jo žemės sklype atsiradusių pagerinimų.
5. Teismo išvada, kad ieškovas žinojo apie tai, kad sudaromas sandoris prieštarauja atsakovo narių interesams ar juridinio asmens tikslas, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Jungtinės veiklos sutarties 4.1.2, 4.1.3, 4.14 punktuose atsakovas patvirtino, kad sandorį pasirašė tinkamai įgaliotas asmuo, o sandorio sudarymas neprieštarauja jokiam atsakovui privalomam dokumentui, o 4.3 punkte šalys patvirtino, kad šios išvardintos garantijos yra viena iš esminių sutarties sąlygų. Ieškovas elgėsi sąžiningai ir apdairiai, negalėjo žinoti, kad sudaromas sandoris prieštarauja atsakovo narių interesams.
6. Teismas be pagrindo nepriteisė ieškovui 37 483,65 Lt nuostolių atlyginimo. Neteisingai aiškino jungtinės veiklos sutarties 5.15 punktą, kuriuo šalys susitarė dėl išlaidų ir nuostolių paskirstymo vykdant veiklą, tačiau tai nereiškia, kad nutraukus sutartį ar pripažinus ją negaliojančia, ieškovas praranda teisę į nuostolių atlyginimą. Teismas netyrė ir nevertino ieškovo pateiktų dokumentų, kuriais ieškovas grindė nuostolių atlyginimą. Vykdydamas sutartį ieškovas perkėlė ir modernizavo suspausto oro liniją, kuria atsakovas naudojasi šiuo metu, patiesė apšvietimo ir krano maitinimo kabelius po žeme, pastatė tvorelę, atliko kitus bendrastatybinius darbus, susijusius su suspausto oro linijos pastatymu, darbams atlikti nuomojo įrankius. Visa ieškovo atliktų darbų, kuriais pagerino atsakovo sklypą, suma yra 37 483,65 Lt, todėl ji turėtų būti priteista iš atsakovo.
7. Teismas neteisingai aiškino šalių 2009 m. gegužės 19 d. susitarimą. Pagal šį susitarimą šalys nutraukė sutartinius santykius, tačiau sutarties nutraukimas savaime neapriboja šalies teisės reikalauti nuostolių atlyginimo iš kaltosios šalies. Šalys sudarė žemės nuomos sutartį tik dėl to, kad būtų galima subnuomotame sklype vykdyti jungtinę veiklą, t. y. statyti pastatą. Abi sutartys yra tarpusavyje susijusios ir turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į abejomis sutartimis siekiamą vieningą tikslą, kompleksiškai įvertinant visus faktus. Tai patvirtina ir 2009 m. gegužės 19 d. susitarimo sąlyga, kurioje nurodyta, kad šalių įsipareigojimai dėl sutartyje apibrėžto žemės sklypo išlieka kaip nustatyta jungtinės veiklos sutartyje. Atsakovui nepagrįstai atsisakius vykdyti jungtinę veiklą, žemės sklypo subnuomos sutartis prarado prasmę, ieškovas patyrė nuostolius sumokėto nuomos mokesčio pavidalu – 38 612,90 Lt, o atsakovas gavo 38 612,90 Lt pajamas nepagrįstai.
8. Teismo sprendimas netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti sumokėtą nuomos mokestį ir patenkinti atsakovo reikalavimą dėl 8 000 Lt nuomos mokesčio priteisimo, pažeidžia vieną svarbiausių bendrųjų teisės principų – iš neteisės teisė nekyla (ex iniuria ius non oritur).
9. Pirmosios instancijos teismas priteisė 8 000 Lt nesumokėtą nuomos mokestį atsakovui, konstatavęs, kad ieškovas nuo 1996 m. nuomos pagrindu naudojasi atsakovui priklausančiomis patalpomis, kur užtikrinant ieškovo vykdomą logistikos veiklą reikalinga transporto priemonių stovėjimo aikštelė. Šią išvadą teismas padarė remdamasis atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimais, nes jokie kiti byloje esantys įrodymai šios išvados nepatvirtina. Pagal žemės sklypo subnuomos sutartį ieškovo subnuomojamas sklypas ieškovui buvo reikalingas jungtinei veiklai vykdyti, o automobilių laikymui jis buvo nepritaikytas, todėl priešingai nei nurodė atsakovas ir patvirtino teismas, ieškovas faktiškai sklypu nesinaudojo ir nuo 2008 m. liepos 1 d., atsakovui atsisakius jungtinės veiklos, t. y. sutarčiai praradus tikslą, dėl kurio ji buvo sudaryta, nemokėjo nuomos mokesčio. Teismas 8 000 Lt nesumokėtą nuomos mokestį priteisė atsakovui nesant teisėto pagrindo.
Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Neprijungti prie bylos ieškovo teikiamų naujų dokumentų. Teigia, kad ieškovas nepagrindė CPK 314 straipsnyje nurodytų išimtinių aplinkybių buvimo ir jam nebuvo jokių objektyvių kliūčių su skundu teikiamus įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Prašo apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas šioje byloje itin išsamiai įvertintino bylos aplinkybes ir pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje surinktus įrodymus. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas pagrįstai sprendė, kad jungtinės veiklos sutartimi ieškovas tik jam itin naudingai, ne aukciono būdu (ne rinkos kainomis), įgijo itin vertingą teisę – žemės sklype pasistatyti pastatą (su galimybe jį už 84 000 Lt užvaldyti visą) ir, pažeidžiant imperatyvią viešo aukciono valstybinės žemės nuomos tvarką, įgyti valstybinės žemės nuomos teisę.
2. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad neturi teisinės reikšmės, esminei šalių nelygybei nustatyti faktas, kad ieškovas jungtinės veiklos sutartimi siekė ant valstybinės žemės nuosavybėn įgyti 2 000 000 Lt vertės turtą, nes į pastato statybas tiek būtų turėjęs investuoti savo paties, ar skolintų lėšų. Ieškovui jungtinės veiklos sutartis buvo naudinga, nes jis įgijo galimybę už statybos savikainą ir 84 000 Lt ne aukciono tvarka įgyti net 2 000 000 Lt vertės žemę su pastatu, pačioje geriausioje logistikos veiklai Vilniaus miesto dalyje. Atsakovas iš sutarties būtų gavęs tik 84 000 Lt ir privalėtų prisiimti visas statytojo pareigas bei atsakomybę prieš trečiuosius asmenis.
3. Ieškovas nepagrįstai žemės sklypo dalies subnuomos sutartį sieja su atsakovo gautina nauda iš jungtinės veiklos sutarties, nes subnuomos teisė nebuvo įnašu į jungtinę veiklą. Apelianto argumentai, kad kitu atveju žemės subnuomos sutarties apeliantui nebūtų reikėję, nepagrįsti. Ieškovas ilgą laiką (nuo 1996 m.) nuomojosi patalpas, esančias S.Dariaus ir S.Girėno g. Nr.25, Vilniuje, ten buvo įsiregistravęs savo buveinę ir vykdė logistikos verslą. Dėl to žemės sklypo subnuomos sutartis ir buvo sudaryta, todėl skundo argumentai, neva subnuomota žemės sklypo dalimi ieškovas nesinaudojo, nepagrįsti; prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
4. Nepagrįsti skundo argumentai, kad jungtinės veiklos sutartis atsakovui buvo naudinga lygiai tiek pat, kiek ir ieškovui. Tai, kad 2003-2004 m. buvo sudarytos 2 jungtinės veiklos sutartys, visiškai nesusijusios su ginčo jungtine veikla ir nuomojamo žemės sklypo dalimi, nereiškia, kad žemės sklypo dalis nebuvo naudojama. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas nuomojosi žemės sklypo dalį logistikos veiklos vykdymui ir gaudavo nuomos mokestį. Įrodymai paneigia ieškovo teiginį, kad žemės sklypo dalies subnuomos sutartis buvo sudaryta tik tam, kad ieškovas galėtų įgyvendinti šalių teises ir pareigas pagal jungtinės veiklos sutartį. Ieškovo direktorius 2013 m. kovo 25 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad žemės sklypo dalyje laikydavo automobilius.
5. Teismas pagrįstai sprendė, kad pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia restitucija netaikytina, nes sutartis buvo sudaryta išimtinai tenkinant ieškovo interesus, atsakovui negavus iš to naudos, ieškovui prisiėmus sutarties neįvykdymo riziką.
6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė visų atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų. Paaiškėjus, kad sutartis prieštarauja atsakovo teisnumui, įtvirtina esminę šalių nelygybę, sudaryta atsakovo pirmininkui viršijus kompetenciją, sąjunga teisėtai ir pagrįstai nustojo vykdyti sutartį.
7. Ieškovas nepagrįstai 2006 m. birželio 1 d. žemės sklypo dalies subnuomos sutartį sieja su jungtinės veiklos sutartimi. Jungtinės veiklos sutartyje ši subnuomos sutartis net neminima, ji nėra įnašu į jungtinę veiklą. Jungtinės veiklos sutarties vykdymui šios subnuomos visiškai nereikėjo, nes statytojas pagal sutartį formaliai buvo Lietuvos dailininku sąjunga. Ieškovas nepagrįstai reikalauja atsakovo grąžinti sumokėtą subnuomos mokestį – 38 612,90 Lt.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo V. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, netenkinti prašymo prijungti prie bylos naujus įrodymus. Teigia, kad apeliaciniam teismui dalis naujai teikiamų įrodymų nesusiję su ginču tarp ieškovo ir atsakovo, o yra susiję su santykiais tarp atsakovo ir trečiųjų šioje byloje nedalyvaujančių asmenų; dokumentai, susiję su ieškovu ir atsakovu, sudaryti 2005, 2006, 2007, 2009 metais, todėl galėjo ir turėjo būti pateikti kartu su procesiniais dokumentais pasirengimo nagrinėti bylą pirmos instancijos teisme metu. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, prašo spręsti teismo nuožiūra. Atkreipia dėmesį, kad ginčas yra daugiau dėl byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo, dėl kurių išsamiai šalių pasisakyta procesiniuose dokumentuose, todėl žodinis procesas nėra būtinas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
Suspausto oro linijos perkėlimo darbai nebuvo atliekami pagal jungtinės veiklos sutartį. Jokie faktiniai statybų darbai pagal jungtinės veiklos sutartį nebuvo atlikti, o ir negalėjo būti atlikti iki abiejų šalių projektų patvirtinimo. Trasos perkėlimas Lietuvos dailininkų sąjungai jokios naudos neatnešė, t. y. iki perkėlimo Lietuvos dailininkų sąjunga naudojosi veikiančia suspausto oro trasa, ir po jos perkėlimo – taip pat naudojosi veikiančia suspausto oro trasa. Visi šie darbai buvo išimtinai reikalingi ieškovui siekiant išnaudoti plotą automobilių parkavimui. Ieškovo nuostoliai negali būti priteisti.
Teismas tinkamai nusprendė, kad 8 000 Lt nesumokėto nuomos mokesčio privalo būti priteista atsakovui iš ieškovo. Ieškovas visą subnuomos sutarties galiojimo laikotarpį naudojosi žemės sklypo dalimi automobilių parkavimui, todėl už laikotarpį, kol buvo naudotasi automobilių stovėjimo aikštele, pagrįstai buvo skaičiuojamas sutartinis mokestis. Teismo sprendimas dėl nuomos mokesčio priteisimo yra pagrįstas, motyvuotas, dėl to teisingas ir teisėtas.
Apeliantas veikė savo rizika, todėl visas išlaidas, susijusias su ginčo sutarties vykdymu, turi prisiimti sau ir restitucija šiuo atveju pagrįstai netaikytina.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo ir žodinio bylos nagrinėjimo
Ieškovas prašo priimti naujus įrodymus, kurie, pasak ieškovo, patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, patikslina aplinkybes, kurios teismo sprendime buvo įvertintos neteisingai. Būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado tik išanalizavimus priimtą teismo sprendimą.
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad įrodymų sąsajumo su bylos medžiaga klausimą sprendžia teismas, t. y. priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, sudarytas 2005 m. rugpjūčio 1 d. ir 2007 m. rugpjūčio 1 d. su VšĮ Dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centru (3 t., 44-45, 46, 47, 48-49 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo pateiktos sutartys nesusiję su nagrinėjama byla, jas ieškovas sudarė su trečiuoju, byloje nedalyvaujančiu, asmeniu, todėl nėra pagrindo priimti ir vertinti ieškovo pateiktų sutarčių. Ieškovas taip pat pateikė atsakovo su kitomis bendrovėmis sudarytas jungtinės veiklos sutartis ir su jomis susijusius dokumentus (projektavimo sąlygų sąvadai, statybos leidimas) (3 t., 50-53, 54-55, 56-57, 58-59, 60-61 b. l.). Aplinkybes, kad atsakovas buvo sudaręs jungtinės veiklos sutartis su kitomis bendrovėmis, ieškovas nurodė jau pirmosios instancijos teisme teikdamas ieškinį. Teismas sprendimu nekonstatavo, kad ieškovas šių aplinkybių neįrodė. Priešingai, pats atsakovas pripažino šį faktą, todėl jį įrodinėti papildomais įrodymais nėra jokio pagrindo. Atsakovo su kitomis bendrovėmis sudarytos sutartys nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nėra pagrindo jų vertinti ir tirti. Dėl šių priežasčių ieškovo pateiktos atsakovo su trečiaisiais asmenimis, ne šios bylos dalyviais, sudarytos sutartys, teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi ir apeliacinės instancijos teisme nevertintinos.
Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. sausio 15 d. raštas dėl nuomos sutarčių nutraukimo byloje yra (1 t., 8-9, 40 b. l.), todėl nebuvo pagrindo juos teikti pakartotinai.
Ieškovas 2013 m. rugpjūčio 20 d. pateikė dar vieną prašymą dėl papildomų įrodymų priėmimo, kuriuo prašo priimti antstolio 2013 m. rugpjūčio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (3 t., 96, 97-99, 100, 101 b. l.). Nurodo, kad šio įrodymo būtinybė atsirado perskaičius atsiliepimus į apeliacinį skundą; teikiamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina ieškovo argumentą, kad senoji oro trasa yra nesusijusi su automobilių parkavimu, yra kitoje vietoje nei parkavimo vieta, todėl negalėjo trukdyti ieškovui įvažiuoti ar parkuoti automobilius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčas byloje vyksta ne dėl suspaustos oro linijos įrengimo ar jos vietos sklype. Atsakovas neginčijo, kad ieškovas keitė oro linijos vietą, tačiau ji sklype buvo ir iki tokių ieškovo darbų atlikimo. Taigi ieškovo pateiktas įrodymas neturi reikšmės nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija šio įrodymo nepriima ir jo nevertina.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl naujų įrodymų priėmimo, kadangi jie neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimui.
Ieškovas prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija ir atsakovas 2000 m. birželio 15 d. sudarė sutartį, kuria atsakovui buvo išnuomotas valstybei priklausantis 27 587 kv. m ploto žemės sklypas, esantis S. Dariaus ir S. Girėno g. 25, Vilniuje (1 t., 8 – 9 b. l.). Ieškovas ir atsakovas 2006 m. birželio 1 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 18, kuria atsakovas perdavė ieškovui subnuomos teise naudotis 1962 kv. m žemės sklypą, esantį S. Dariaus ir S. Girėno g. 25, Vilniuje, 27 587 kv. m ploto žemės sklype, o ieškovas įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti 1 000 Lt nuomos mokestį (1 t., 10 – 11 b. l.). 2006 m. birželio 13 d. šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė bendradarbiauti įgyvendinant naujo sandėlio pastato statybos projektą atsakovo išnuomotame ieškovui žemės sklype (1 t., 12-16 b. l.). Žemės sklypo subnuomos sutartis buvo sudaryta nesant Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. sausio 15 d. kreipėsi į atsakovą, įpareigodama jį nutraukti su trečiaisiais asmenimis sudarytas subnuomos sutartis tarp jų ir su ieškovu (1 t., 40 b. l.). 2009 m. gegužės 19 d. susitarimu ieškovas ir atsakovas 2006 m. birželio 1 d. nuomos sutartį nutraukė (1 t., 36 b. l.). Susitarimo 2 dalyje šalys susitarė, kad visos šalių teisės ir pareigos pagal sutartį ar kurios kyla iš sutarties ar jos naudojimo, pasibaigė ir nustojo galios nuo šio susitarimo pasirašymo dienos. Atsakovas 2009 m. gegužės 27 d. kreipėsi į ieškovą, prašydamas sumokėti nesumokėtą žemės sklypo nuomos mokestį (1 t., 149 b. l.). Ieškovas 2009 m. liepos 1 d. raštu kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad yra gavęs statybos leidimą pastatui, numatytam jungtinės veiklos sutartyje, todėl vadovaudamasis sutarties 3.4 punktu kvietė atsakovą pasirašyti susitarimą dėl pastato statybos ir montavimo darbų pradžios (1 t., 41, 42 b. l.). Atsakovui nereaguojant į kvietimą 2009 m. gruodžio 17 d. pateikė pretenziją (1 t., 43 b. l.).
Byloje iš esmės kilo ginčas dėl jungtinės veiklos sutarties teisėtumo ir iš jos vykdymo atsiradusių nuostolių atlyginimo.
Dėl jungtinės veiklos sutarties negaliojimo
Teismas šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį pripažino apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str.), prieštaraujančiu atsakovo veiklos tikslams (CK 1.182 str. 2 d.) ir sudarytu pažeidžiant atsakovo vadovo kompetenciją (CK 2.84 str.). Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas sandoris buvo nenaudingas atsakovui. Teigia, kad atsakovas siekė panaudoti žemės sklypo dalis, kuriose veiklos nevykdė, todėl ir buvo sudaryta subnuomos ir jungtinės veiklos sutartis; sėkmingai įgyvendinus jungtinės veiklos sutartį, atsakovas būtų įgijęs nuosavybės teisę į dalį patalpų arba ieškovui išpirkus atsakovo dalį, būtų gavęs 85 000 Lt, nepatirdamas jokių sąnaudų. Su šiais apelianto argumentais, kuriais siekiama paneigti teismo išvadų teisingumą, teisėjų kolegija nesutinka.
Pagal CK 1.82 straipsnio 2 dalį viešųjų juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais. Atsakovo įstatų 2.1 punkte išvardinti atsakovo veiklos tikslai – skatinti ir ginti laisvą kūrybą, profesionaliojo dailės meno sklaidą, jos įvairovę ir tautinį savitumą, rengti ir dalyvauti ruošiant įvairius dailės renginius, parodas, bendradarbiauti su svetur gyvenančiais lietuvių ir užsienio dailininkais. Sudaryta jungtinės veiklos sutartis prie atsakovo veiklos tikslų siekimo neprisidėjo. Nors atsakovo įstatų 2.2 punkte prie vykdomų veiklos rūšių numatyta nekilnojamojo turto plėtra ir pardavimas, ginčijamo sandorio negalima pripažinti atitinkančiu atsakovo veiklos tikslus dėl šalių nelygybės šiame sandoryje. Atsakovas, kurio tikslas skatinti ir ginti laisvą kūrybą, profesionaliojo dailės meno sklaidą, jos įvairovę ir tautinį savitumą, rengti ir dalyvauti ruošiant įvairius dailės renginius, parodas, bendradarbiauti su svetur gyvenančiais lietuvių ir užsienio dailininkais, sudarė sandorį, kuriuo ieškovui ateityje būtų sukurtos galimybės ne aukciono būdu, kaip tai numatyta CK 6.551 straipsnio 1 dalyje, įgyti teisę nuomotis valstybei priklausančią žemės sklypo dalį. Šiuo atveju svarbu įvertinti atsakovo statusą – viešoji įstaiga, kurios paskirtis tenkinti savo narių – dalininkų interesus, atsakovas nėra pelno siekiantis subjektas ar statybas vykdanti įmonė, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad sudaryta jungtinės veiklos sutartis nėra suderinama su atsakovo veiklos tikslais ir negali būti pripažįstamas tokio sandorio naudingumas atsakovui. Negalima sutikti su apelianto teiginiais, kad jungtinės veiklos sutartimi atsakovas siekė naudingai panaudoti žemės sklypo dalis, kuriose veiklos nevykdė. Pažymėtina, kad jungtinės veiklos sutarties tikslas – pastato pastatymas, kuris vėliau, greičiausiai būtų perleistas ieškovui, o ieškovas kreiptųsi į valstybinę žemę administruojančią instituciją dėl žemės nuomos sutarties sudarymo. Taigi negalima sutikti su apelianto argumentais, kad tokiu būdu atsakovas siekė naudingai išnaudoti žemės sklypo dalis. Naudą iš savo reikmėms nenaudojamų žemės sklypų atsakovas gaudavo ją išnuomojęs, o ne jungtinės veiklos sutarčių pagrindu. Teismas teisingai atsižvelgė į tai, kad statybos leidimas išduotas atsakovui, todėl vadovaujantis Statybos įstatymo 12 straipsniu, jam tektų statytojo pareigos, nors faktiniu statytoju būtų ieškovas. Atsakovo įstatų 1.2 punkte numatyta, kad Lietuvos dailininkų sąjunga savo veiklose vadovaujasi teisės aktais bei įstatais. Taigi asociacija negali sudarinėti sandorių, pažeidžiančių įstatymų nuostatas. Teismas, išsamiai įvertinęs jungtinės veiklos sutarties sąlygas, atsakovo statusą ir būsimus sutarties padarinius, turėjo pagrindą ginčijamą sutartį pripažinti prieštaraujančia atsakovo veiklos tikslams.
Apeliantas nurodo, kad teismas netyrė aplinkybių, susijusių su kitomis atsakovo sudarytomis jungtinės veiklos sutartimis, neatsižvelgė į tai, kad viena iš tokių sutarčių buvo įgyvendinta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškovo ir atsakovo sudarytos jungtinės veiklos sutarties galiojimas, o ne atsakovo ir kitų asmenų sudarytų sandorių teisėtumas. Viešojo juridinio asmens sudarytas sandoris, prieštaraujantis veiklos tikslas, yra nuginčijamas pagal paties juridinio asmens, jo steigėjų ar dalyvių ieškinį (CK 1.82 str. 3 d.), o ieškovo minimi atsakovo sudaryti sandoriai nebuvo nuginčyti. Jų įgyvendinimas šio ginčo išsprendimui neturi įtakos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė ir nevertinto šių ieškovo nurodytų aplinkybių.
Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog sudaryta jungtinės veiklos sutartis yra apsimestinis sandoris, kuris turėtų būti vertinamas kaip pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad jungtinės veiklos sutarties negalima prilyginti pirkimo-pardavimo sutarčiai ir pripažinti ją apsimestine. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Nors pagal CK 6.306 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kurie bus sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad atsakovas savo lėšomis ketino pastatyti statinį ir tada jį perleisti ieškovui. Taigi jungtinės veiklos sutartis neturėjo pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingų bruožų – pirmiausia, pirkimo-pardavimo objekto, kuris nuosavybės teise priklausytų atsakovui ar atsakovas jį būtų ketinęs sukurti ateityje. Jungtinės veiklos sutartyje numatyta, kad sukurtas objektas šalims priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise. Sutarties sąlygos, suteikiančios ieškovui pirmumo teisę išpirkti atsakovo įnašus į jungtinę veiklą ir tęsti pastato statybos darbus vienam, įrodo, kad atsakovas nebuvo suinteresuotas pastato statyba. Byloje nustatyta, kad tam atsakovas neturėjo reikalingų lėšų, o vienintelis sutarties tikslas – sudaryti ieškovui galimybę ant atsakovo nuomojamo valstybei priklausančio žemės sklypo, atsakovo vardu, bet savo lėšomis statyti ieškovo veikloje reikalingą statinį. Taigi tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kuri iš esmės buvo naudinga tik ieškovui, o šios sutarties prielaida buvo atsakovo valstybinės žemės nuomos teisė. Nors apelianto argumentai, kad jungtinės veiklos sutartis nebuvo apsimestinis sandoris, yra pagrįsti, tačiau pripažinus sutartį prieštaraujančia atsakovo veiklos tikslams, ši aplinkybė priimto sprendimo teisėtumui įtakos neturi.
Dėl restitucijos netaikymo
Pagal CK 1.82 straipsnio 4 dalį juridinio asmens teisnumui prieštaraujantiems sandoriams yra taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos (CK 1.80 str. 3 d.). Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.
Nagrinėjamu atveju teismas restitucijos netaikė, konstatavęs, kad sutartis sudaryta išimtinai tenkinant ieškovo interesus; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovui buvo perduota projektinė dokumentacija; nebuvo perduotas statinio projektas; projektas negalės būti įgyvendinamas dėl finansų stokos; o pastatas atsakovui nėra reikalingas. Teismas sprendė, kad vykdydamas jungtinės veiklos sutartį ieškovas prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką. Su teismo išvada dėl restitucijos netaikymo apeliantas nesutinka, teigdamas, kad teismas privalėjo taikyti restituciją, nes jos netaikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas restitucijos netaikė ne todėl, kad vadovavosi CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, o todėl, kad pagal vykdytą sutartį atsakovas negavo naudos, sutartis sudaryta ieškovo interesų tenkinimui. Teisėjų kolegija tokioms teismo išvadoms pritaria. Jungtinės veiklos sutarties sąlygų analizė leidžia spręsti, kad atsakovas nebuvo suinteresuotas savo lėšomis statyti sutartyje numatytą statinį, jam toks statinys nebuvo reikalingas. Ieškovas siekė pasistatyti pastatą bendrąją daline nuosavybe kartu su atsakovu, arba dar vykstant statyboms atpirkti iš atsakovo įnašo dalį ir tapti pastato savininku. Jungtinės veiklos sutarties sąlygos patvirtina, kad sutartis buvo sudaryta ieškovo interesais: sutarties 5.1.1 punkte numatyta, kad ieškovas savo jėgomis, lėšomis ir medžiagomis vykdys ir organizuos pastato projektavimo, statybos ir montavimo darbų vykdytojo funkcijas; 5.1.2 punktu ieškovas įsipareigojo finansuoti pastato projektavimo, leidimo statybai gavimo, statybos ir montavimo darbus sutartyje nustatytomis sąlygomis; sutarties 5.15 punkte numatyta, kad išlaidos ir/ar nuostoliai, susiję su jungtinės veiklos vykdymu, tenka ieškovui, jeigu sutartyje ar atskiru susitarimu nenumatyta kitaip. Šios sąlygos, jas aiškinant pagal sutarčių aiškinimo principus, patvirtina, kad atsakovas savo turtu neturėjo prisidėti prie vykdomų statybos darbų, tokio suinteresuotumo neturėjo ir veikloje iš esmės nedalyvavo. Jokių naudingų veiksmų ieškovas atsakovo atžvilgiu neatliko. Atsakovui neperduotas pastato projektas, kuris realiai galėtų būti panaudotas pastato statybai; perduota tik projekto architektūrinės dalies kopija. Kita vertus, net jei projektas ir būtų perduotas, atsakovas juo pasinaudoti negalėtų, kadangi neužsiima nei statybų, nei logistikos veikla, jam pastato projektas nėra reikalingas, objektyviai jis niekada negalėtų būti įgyvendintas, kadangi atsakovas tam neturi piniginių lėšų. Sutarties sąlygos numatė, kad projektą finansuos ieškovas. Taigi visos į projektą įdėtos lėšos būtų naudingos išimtinai ieškovui, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad jokios naudos iš sutarties atsakovas negavo ir neturi ką grąžinti ieškovui. Vienintelė jungtinės veiklos sutarties prielaida buvo ta, kad atsakovas nuomos teise valdė žemės sklypą, kuriame ieškovas suplanavo vykdyti statybas. Taigi jokie ieškovo atlikti veiksmai ar patirtos išlaidos, negali būti vertinamos kaip atliktos atsakovo naudai. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl restitucijos netaikymo yra pagrįsta ir apeliacinio skundo argumentai jos nepaneigia.
Dėl nuostolių atlyginimo
Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, nenustatęs visų atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų. Ieškovas teigia, kad darbų, kuriais pagerino atsakovo sklypą, vertė yra 37 483,65 Lt. Nurodo, jog teismas netyrė ir nevertino ieškovo pateiktų dokumentų, kuriais ieškovas grindė nuostolių atlyginimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovo reikalavimo tenkinimui, t. y. nuostolių iš atsakovo priteisimui, būtina nustatyti visas atsakovo civilinės atsakomybės būtinas sąlygas (CK 6.246-6.249 str.). Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė sutarties nevykdymu, tačiau sutikti su tokiu apelianto teiginiu nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sutartis nebuvo vykdoma todėl, kad atsakovo dalyviams kilo įtarimų dėl tokios sutarties teisėtumo. Šiems įtarimams pasitvirtinus, t. y. teismui konstatavus, kad sutartis prieštarauja juridinio asmens tikslams, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė toliau vykdyti jungtinės veiklos sutartį ir dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Nesant atsakovo veiksmų neteisėtumo, pagrįstai atmestas ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Ieškovo įvardintų nuostolių dydį sudaro suspausto oro linijos perkėlimo ir modernizavimo darbų, tvorelės pastatymo ir reikiamų įrankių nuomos išlaidos. Tarp šalių nebuvo susitarta dėl rangos darbų atlikimo; šalys nebuvo sudarę sutarties, pagal kurią atsakovas būtų užsakęs atlikti suspausto oro linijos modernizavimo darbus. Liko nepaneigta atsakovo nurodyta aplinkybė, kad suspausto oro linija atsakovas naudojosi iki jos modernizavimo, o jos perkėlimo darbai atlikti išimtinai ieškovo interesais ir rizika, todėl ir dėl šios priežasties negalima teigti, kad nuostolius ieškovas patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
Apelianto teiginiai, kad jo patirtus nuostolius sudaro ir atsakovui sumokėtas 38 612,90 Lt žemės sklypo nuomos mokestis pagal nuomos sutartį; kad atsakovui atsisakius vykdyti jungtinę veiklą, atsakovas neteisėtai gavo šią pinigų sumą, nes žemės sklypo dalis buvo subnuomota tik jungtinės veiklos sutarties vykdymui, nepagrįsti. 2006 m. birželio 1 d. šalių sudarytos žemės sklypo nuomos sutarties nėra pagrindo vertinti kartu su jungtinės veiklos sutartimi. Ši sutartis yra savarankiška, sukurianti šalims atitinkamas teises ir pareigas jos galiojimo laikotarpiu. Tą patvirtina ir susitarimas dėl šios sutarties nutraukimo, kuriame jungtinės veiklos sutarties galiojimas nesiejamas su nuomos sutarties nutraukimu. Teismas teisingai konstatavo, kad žemės sklypo nuomos teisė pagal jungtinės veiklos sutartį nebuvo laikoma ieškovo įnašu į jungtinės veiklos sutarties pagrindu vykdomą veiklą. Jungtinės veiklos sutartis galėjo būti vykdoma ir nesudarius žemės sklypo dalies subnuomos sutarties, kadangi pagal jungtinės veikos sutartį pastato statytoju buvo atsakovas, kuris žemės sklypu naudojosi su valstybe sudarytos nuomos sutarties pagrindu. 2006 m. birželio 1 d. žemės sklypo dalies subnuomos sutartis buvo nutraukta 2009 m. gegužės 19 d. susitarimu. Šio susitarimo 2 punkte numatyta, kad visos šalių teisės ir pareigos pagal sutartį ar kurios kyla iš sutarties ar jos naudojimo, vadovaujantis ja arba kitokiu būdu, pasibaigė ir nustojo galios nuo šio susitarimo pasirašymo dienos. Taigi žemės nuomos sutartis nebuvo siejama su jungtinės veiklos sutartimi, ši sutartis savarankiška ir galiojo iki minėto susitarimo pasirašymo, todėl ieškovas pagal šią sutartį turėjo mokėti nuomos mokestį. Jungtinės veiklos sutartį pripažinus negaliojančia, nėra pagrindo ieškovo sumokėtą žemės nuomos mokestį pripažinti jo nuostoliais. Žemės nuomos sutartis nebuvo nuginčyta, ji nutraukta abiejų šalių sutarimu, todėl ieškovo argumentai dėl nesinaudojimo žemės sklypo dalimi nereikšmingi. Nepagrįsti ir argumentai, kad šalims neįvykdžius jungtinės veiklos sutarties, atsakovas neteisėtai gavo nuomos mokestį. Atsakovas nuomos mokestį gavo pagal nuomos sutarties sąlygas, o mokėdamas žemės nuomos mokestį valstybei, nepagrįstai nepraturtėjo iš ieškovo mokamo nuomos mokesčio. Apelianto argumentai, kad išsinuomotu žemės sklypu jis faktiškai nesinaudojo, nesudaro pagrindo sumokėtą nuomos mokestį pripažinti nuostoliais. Konstatavus, kad nuomos sutartis yra savarankiška, nuo jungtinės veikos sutarties nepriklausanti sutartis, faktinis naudojimasis ar nesinaudojimas išsinuomotu žemės sklypu neturi įtakos pareigos už išsinuomotą žemės sklypą mokėti sulygtą mokestį vykdymui.
Nepagrįsti skundo argumentai, jog teismas nepriteisė apeliantui nuostolių vien tik dėl to, kad jungtinės veiklos sutarties 5.15 punktu šalys susitarė, jog išlaidos ir/ar nuostoliai, susiję su jungtinės veiklos vykdymu, tenka ieškovui. Ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo teismas atmetė, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, buvimo. O nurodyta sutarties sąlyga bei kitų jungtinės veiklos sutarties sąlygų analizė leido teismui įsitikinti, kad visi ieškovo vykdyti darbai buvo atliekami jo rizika.
Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 8 000 Lt pagal žemės subnuomos sutartį nesumokėto nuomos mokesčio. Teismas šį reikalavimą patenkino. Apeliantas su šia sprendimo dalimi nesutinka, motyvuodamas teisinio pagrindo tokiam priteisimui nebuvimu. Šalių sudaryta žemės nuomos sutartis nutraukta 2009 m. gegužės 19 d. ir tik nuo šios datos pasibaigė šalių įsipareigojimai pagal sutartį, t. y. ieškovo pareiga mokėti nuomos mokestį, o atsakovo pareiga perduoti žemės sklypą ieškovui valdyti ir juo naudotis. Minėtas susitarimas neatleido apelianto nuo prievolės mokėti iki šios datos susidariusį įsiskolinimą, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas turi sumokėti 8 000 Lt už žemės sklypo dalies subnuomą iki 2009 m. gegužės 19 d. susitarimo įsigaliojimo. Įrodymų, kad šį nuomos mokestį ieškovas yra sumokėjęs, nepateikta.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės teisminio ginčo išsprendimo rezultatui.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, todėl, atmesdamas ieškinį ir patenkindamas priešieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 185 str., 265 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Atsakovas prašo priteisti iš apelianto 3 509 Lt advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 8.11 punktu, mažintinos iki 1 500 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Lietuvos dailininkų sąjungai, į. k. 191589837, iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Jumisa“, į. k. 123626740, 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.