Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Violetos Balčytienės, teisėjų Broniaus Januškos ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui R. K., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui M. J., atsakovei T. Š., trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovui R. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, T. Š. (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Vilniaus m. 3-ojo notarų biuro notarė R. R., Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Vilniaus apskrities viršininkas 2004-11-29 sprendimu Nr. 2.4-01-2795 (t. II, b. l. 19) atkūrė nuosavybės teises I. Ž. į buvusio savininko V. Ž. išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat ir 0,3095 ha ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu buvo įregistruotos I. Ž. nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). 2004-12-27 šį žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), paveldėjo mirusiojo I. Ž. brolis S. Ž. (t. II, b. l. 20-21). 2005-01-07 sutartimi bei turto ir nuosavybės teisių perdavimo-priėmimo aktu S. Ž. perleido nuosavybės teises į šį žemės sklypą atsakovei T. Š. (t. II, b. l. 22-25)

Iš byloje surinktų įrodymų, inter alia, Valstybinės miškų tarnybos 2012-12-17 pažymoje grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Nr. 38245 (t. I, b. l. 9, t. II, b. l. 11) pateikto miškų žemėlapio fragmento ir 2012-12-17 pažymos Nr. 38244 (t. I, b. l. 10, t. II, b. l. 12) apie tekstinius Lietuvos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacinius rodiklius, nustatyta, kad į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas yra 0,3095 ha, patenka 0,04 ha ploto valstybinės reikšmės miško.

Preliminarią informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2013-02-06 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštu (t. II, b. l. 9-10), o papildomą būtiną informaciją bei dokumentaciją, dėl to, ar ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ginčo sklypuose buvo valstybinės reikšmės – miesto miškų, veikdamas operatyviai pareiškėjas, gavo 2013-02-28 (t. II, b. l. 17) ir 2013-03-05 (t. II, b. l. 26). Teismo vertinimu, būtent ši diena laikytina termino kreiptis į teismą pradžia – dėl viešojo intereso gynimo į teismą kreipusis prokurorui, aktualus vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo datos, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad įrodytų pažeidimo faktą, t. y., galėtų kreiptis į teismą. Ieškinio senaties terminas, kai jo pradžia siejama su ginčijamų administracinių aktų priėmimo momentu, taikomas privatiems subjektams. Europos Žmogaus Teisių Teismas, yra pažymėjęs, jog toks skirtumas neprieštarauja Konvencijos garantuojamai teisei į teismą ir nėra diskriminacinis (2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06). Taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2013-04-22 (t. I, b. l. 42), vieno mėnesio skundo padavimo termino nepraleido.

Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, kad miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam išskyrus valstybę. Šios nuostatos teisės aktuose, taip pat ir Konstitucijoje, buvo įtvirtintos ir ginčijamų aktų priėmimo metu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Skundžiamo 2004-11-29 sprendimo priėmimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) redakcijos 13 straipsnio 1 punkte buvo numatyta, numatė, jog miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Taip pat ginčui aktualios Miškų įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas numatė, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miestų miškai. Miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai (2 str. 5 d.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu ginčo sklypo teritorija buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei. Kaip buvo minėta, kad į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas yra 0,3095 ha, patenka 0,04 ha ploto miško dalis. Ši teritorija yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl, pagal išdėstytą teisinį reguliavimą, ginčo žemės sklype esantis miškas laikytinas miesto, t. y. valstybinės reikšmės mišku.

Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas). Šiuo atveju skundžiamas sprendimas, pagal kurį valstybinės reikšmės miško dalis perduota į privačių asmenų nuosavybę, prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, neatitinka aptarto teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, aptariami administraciniai aktai, ta apimti, kiek jais nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės – miesto miškų dalį, laikytini neteisėtais iš esmės.

Šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, o privatus interesas – išsaugoti prieš beveik 10 metų priimtais administraciniais aktais suteiktas teises, t. y. nuosavybės teisių į konkretų žemės sklypą atkūrimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs (žr., pvz., Hamer v. Belgium, pareiškos Nr. 21861/03, 2007-11-27), kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje. Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį.

Lietuvos teismų praktikoje taip pat pažymima, kad kai byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškose bylose nuosekliai laikosi praktikos, pagal kurią, atsižvelgiant į tai, kad miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, pripažįstama, jog viešasis interesas – miško apsauga, gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Atitinkamai, aktai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, į kurią pateko valstybinės reikšmės miškai teismų praktikoje pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstyta, Vilniaus apskrities viršininko 2004-11-29 sprendimo Nr. 2.4.-01-2795 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui I. Ž. dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui naikintina.

Pareiškėjas taip pat prašo pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais privatūs asmenys įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Pareiškėjo prašymas panaikinti šiuos sandorius laikytinas išvestiniu ir jie atsirado esant neteisėtam pagrindui – įstatymams prieštaraujantiems administravimo subjekto aktams. Teismas daro išvadą, kad todėl panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2004-11-29 sprendimo Nr. 2.4.-01-2795 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui, naikintinos ir šių išvestinių administracinių aktų pagrindu sudarytų sandorių dalys: 2004-12-21 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kurio pagrindu S. Ž. paveldėjo I. Ž. turtą dalis dėl 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui, 2005-01-07 išlaikymo iki gyvos galvos sutarties, kurios pagrindu S. Ž. perdavė T. Š. ginčo žemės sklypą dalis dėl 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui, 2005-01-07 turto ir nuosavybės teisių perdavimo – priėmimo akto, kurio pagrindu S. Ž. perdavė T. Š. ginčo žemės sklypą dalis dėl 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visi šio turto perleidimo sandoriai, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų (Civilinio kodekso 4.96 str.) ir įgijėjo sąžiningumo. Taigi atsakovės T. Š. argumentai dėl vindikacijos taikymo ir sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos atmestini kaip nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Teismui pripažinus, kad paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo ir išlaikymo iki gyvos galvos sutarties atitinkamos dalys negalioja, taikytina restitucija ir valstybei grąžintinas 0,04 ha valstybinės reikšmės miško plotas (CK 6.145 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2, 4 p., 127 str., teismas

nusprendė:

patenkinti pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą.

Panaikinti 2004-11-29 Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4.-01-2795 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) į 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui.

Pripažinti negaliojančiu 2004-12-21 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. ERN-1106, kurio pagrindu S. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) paveldėjo I. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) turtą dalyje dėl 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005-01-07 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kurios pagrindu S. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) perdavė T. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ginčo žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2005-01-07 turto ir nuosavybės teisių perdavimo – priėmimo aktą, kurio pagrindu S. Ž. perdavė T. Š. ginčo žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.

Taikyti restituciją natūra grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,04 ha ploto ginčo žemės, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), sklypo dalį, priklausančios valstybinės reikšmės miškui.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.