- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-2078-153/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02104-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Galina Blaževič (pran.)
- Ieškovas
- I. J., A. K.
- Atsakovas
- UAB „Salma“
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių I. J. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5500-945/2014 pagal ieškovių I. J. ir A. K. ieškinį atsakovei UAB „Salma“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje kilo ginčas dėl ieškovių I. J. ir A. K. atleidimo iš darbo UAB „Salma“ teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovių teisės į darbo užmokesčio išmokų ir neturtinės žalos priteisimą iš atsakovės, ieškinio senaties termino taikymą ieškovių reikalavimui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014-06-09 sprendimu atmetė ieškovių I. J. ir A. K. (S.) ieškinį dėl pažeistų darbo teisių, išmokų, susijusių su sprendimų nevykdymu, ir neturtinės žalos priteisimo.
Teismas nustatė, kad ieškovės I. J. ir A. K. dirbdamos atsakovės parduotuvėje padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Darbo drausmės pažeidimų padarymo 2013-10-04, 2010-10-08 faktus, teismo vertinimu, patvirtina atsakovės pateikti byloje įrodymai, vaizdo įrašai, kasos operacijų užfiksuoti duomenys. Teismas konstatavo, kad dėl ieškovių padarytų darbo drausmės pažeidimų – ieškovės A. K. sąmoningų veiksmų į apskaitą nebuvo įtraukiamas kai kurių prekių, kurias pirkėjai su ieškovės žinia išsinešė iš parduotuvės, pardavimas, o tai nulėmė prekių trūkumą, ir ieškovės I. J. padaryti veiksmai dėl atsakovės lėšų pasisavinimo nemušant čekių už perkamas prekes, neužbaigiant kasos operacijų, pasisavinant prekes be apmokėjimo; yra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovių veiksmus šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu ir tuo pagrindu atleisti ieškoves iš darbo (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Teismas nesutiko su ieškovių argumentais, jog joms nebuvo suteikta reali galimybė pasiaiškinti, nes ieškovės pripažino, kad, nors ir laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, jos buvo atvykusios į darbovietę, kur joms buvo įteikta informacija apie nustatytus trūkumus ir pareikalauta dėl to pasiaiškinti, ieškovės aiškiai (raštu) nurodė su darbdavio pozicija nesutinkančios ir pasiaiškinimo neteikė. Teismo vertinimu, pats savaime DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos darbdaviui suteikti darbuotojui galimybę pateikti pasiaiškinimą pažeidimas (nepakankamai išsamus veikų, už kurias prašoma pasiaiškinti, įvardijimas) negali būti vertinamas kaip priežastis atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.
Teismas atmetė ieškovių argumentą, jog drausminės nuobaudos turi būti panaikintos dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos garantijos pažeidimo. Teismas nurodė, kad teisė nebūti atleistam už darbo drausmės pažeidimą laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, jos pažeidimo atveju, gali lemti atleidimo datos perkėlimą į pirmąją dieną po nedarbingumo pabaigos, tačiau pati savaime nesąlygoja drausminės nuobaudos paskyrimo neteisėtumo ir nesuteikia galimybės šiuo formaliu pagrindu darbuotojui išvengti drausminės atsakomybės. Teismas įvertino ieškovių argumentą, jog jos buvo atleistos paskutinę laikinojo nedarbingumo dieną, konstatavęs, kad netikslumas yra formalus, nes darbdavys atliko ištaisymą, kuriuo ieškovių atleidimo datos perkeltos: ieškovės I. J. – iš 2014 m. sausio 6 d. į 2014 m. sausio 7 d., ieškovės A. K. – iš 2013 m. gruodžio 23 d. į 2013 m. gruodžio 24 d. Teismo vertinimu, ieškovės A. K. argumentas, jog 2013 m. gruodžio 24 d. buvo šventinė, iš vienos pusės, nepaneigia datos perkėlimo pagrįstumo, nes joks teisės aktas nedraudžia atleisti darbuotoją iš darbo poilsio dieną, iš kitos pusės, vertintinas kaip nesąžiningas ieškovės elgesys, nes pati ieškovė ieškinyje nurodė, jog ji turėjo būti atleista iš darbo 2013 m. gruodžio 24 d., todėl darbdavio veiksmai, kuriais toks jos reikalavimas įvykdytas, negali būti vertinami kaip netinkami.
Teismas padarė išvadą, jog nuobaudos ieškovėms paskirtos pagrįstai, nes griežčiausios drausminės nuobaudos ieškovėms galėjo šiuo atveju būti parinktos atsižvelgiant į jų veiksmų sistemiškumą, šiais veiksmais darbdaviui sukuriamas itin neigiamas finansines pasekmes, ieškovių vengimą bendradarbiauti aiškinantis neteisėtų veiksmų aplinkybes ir priežastis, taip pat tokių veiksmų sąlygojamą pasitikėjimo darbuotojomis, dirbančiomis tiesiogiai su pinigais, nebuvimą (DK 238 str.).
Teismas sprendė, jog 2014 m. vasario 6 d. teismui pareikštas ieškinys negali būti atmestas dėl nepagrįsto ieškovių delsimo teismine tvarka ginti savo teises ir teisėtus interesus (jos, teismo vertinimu, nežymiai praleido ieškinio senaties terminą), žinant, kad bus atleistos iš darbo atsakovės bendrovėje. Atsakovė apie ieškovių atleidimą iš darbo kalbėjo Darbo ginčų komisijai, taip pat buvo pateikusi ginčo įsakymų kopijas, atsakovės direktorius Darbo ginčų komisijos posėdžio metu užsiminė, jog ieškovės bus atleistos iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu – tai užfiksuota komisijos posėdžio protokole, Darbo ginčų komisijos sprendimuose. Tačiau teismas netaikė ieškinio reikalavimui ieškinio senaties termino, nes tam nebuvo įstatyminio pagrindo (CK 1.131 str. 1–2 d.).
Atmetus reikalavimą dėl darbo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teismas konstatavo, kad negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo ir materialinės atsakomybės taikymo atsakovei.
Teismas nustatė, kad ieškovės po Darbo ginčų komisijos sprendimų priėmimo nebuvo nuvykusios į darbovietę. Teismas konstatavo, kad ieškovės, turėdamos įstatyminę pareigą (CPK 111 straipsnio 2 d. 2 p., 137 straipsnio 1 d.), nenurodė savo banko sąskaitų rekvizitų teismui teiktame ieškinyje, bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovės direktoriui pasiteiravus, kur pervesti pinigus, akcentavo nenorinčios, jog pinigai joms būtų pervesti į banko sąskaitas, duomenis pateikė tik po pakartotinio atsakovės direktoriaus paraginimo. Teismo vertinimu, byloje nesant duomenų apie sudėtingą atsakovės finansinę padėtį, nėra pagrindo abejoti atsakovės direktoriaus išdėstyta pozicija, jog pinigai buvo deponuoti ir su ieškovėmis bus atsiskaityta atsiradus galimybei, todėl teismas nusprendė ieškovių prašymą dėl DK 303 straipsnyje įtvirtintos sankcijos taikymo atsakovei atmesti.
Teismas, atmetęs ieškinį remdamasis patektais į bylą atsakovės dokumentais, priteisė atsakovės turėtas 2000 Lt bylinėjimosi išlaidas iš ieškovių – iš kiekvienos po 1000 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo pateikė ieškovės I. J. ir A. K.. Jos prašė panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, priimti naują teismo sprendimą, ieškovių ieškinį patenkinti visiškai. Pripažinti ieškovių A. K. (S.) ir I. J. atleidimą iš darbo vadovaujantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p. neteisėtais; įpareigoti atsakovę UAB „Salma“ nutraukti darbo sutartį su ieškovėmis A. K. (S.) ir I. J. vadovaujantis LR DK 127 str. 1 d.; priteisti iš atsakovės UAB „Salma“ ieškovėms darbo užmokestį už visą laiką nuo 2013 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. DGKS-2079 priėmimo dienos iki 2014-04-10 (įvykdymo dienos), priteisti iš atsakovės UAB „Salma“ po 5000 litų neturtinės žalos ieškovėms; priteisti iš atsakovės UAB „Salma“ penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovės UAB „Salma“ priteisti visas ieškovių turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5500-945/2014 yra neteisėtas, nepagrįstas.
Kauno apylinkės teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalėjo vadovautis teisingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas akivaizdžiai pažeidė minėtą teisės normą.
Teismas gynė išimtinai atsakovę, priimdamas sprendimą vadovavosi tik jos atstovo duotais parodymais, paaiškinimais, vertino tik jų pateiktus įrodymus. Teismas visiškai nesivadovavo ieškovių duotais paaiškinimais, nurodytomis aplinkybėmis, pateiktais rašytiniais įrodymais, netinkamai įvertino susidariusią situaciją.
Teismas visiškai neanalizavo ieškovių išdėstytos pozicijos apie prekių skenavimą, tikrinant kainas ir čekių anuliavimą po viso šito, kaip ir nevertino kitų išdėstytų ieškovių pozicijų. Apeliantės nesutinka su teismo išvadomis, kad iš pateiktų įrašų matyti, jog ieškovės atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, pasisavino pinigus pardavusios prekes, anuliavo čekius ar prekes pasisavino savo reikmėms.
Teismas neatsižvelgė, kad atsakovės atstovas patvirtino, jog gali išrinkti faktus, taigi atsakovės atstovas, vadinasi, gali kaip nori iškarpyti faktus ir juos pateikti teismui taip, kad atsirastų nesutapimų.
Visiškai nelogiška ir teismo išvada apie tai, jog ieškovės nesinaudojo kaip darbuotojoms priklausančia 10 procentų nuolaida.
Teismas negalėjo vadovautis atsakovės darbuotojos S. S. duotais parodymais, ji savo rašte nurodė tai, kas jai buvo pasakyta atsakovės atstovo, ji yra suinteresuota bylos baigtimi, kaip atsakovės darbuotoja, ši darbuotoja nebuvo apklausta teismo posėdžio metu ir nedavė priesaikos prieš teismą.
Kauno apylinkės teismas visiškai ignoravo pateiktą 2013-11-15 raštą ir jo neanalizavo. Rašte nieko nėra paminėta apie atleidimą iš darbo vadovaujantis DK 136 str. 3 d. 2 p., šiame rašte nurodyta, kad atleisti pagal DK 127 str. 1 d. negali, nes ieškovės yra nedarbingos. Apie jokį kitą atleidimą ar atleidimo pagrindą rašte neminima, nors jau pagal atsakovę 2013-11-12 buvo priimtas įsakymas skirti drausminę nuobaudą. Kauno apylinkės teismas netinkamai aiškino LR DK 240 str., todėl laikytina, kad ieškovių atleidimas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. yra neteisėtas.
Ieškovės buvo atleistos nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos (DK 131 str. 1 d.). Tokius nurodymus atsakovei pateikė ir Darbo ginčų komisija, tačiau ji nesilaikė nustatytos tvarkos iki tol, kol ieškovės pačios nesikreipė į teismą, ir tik kreipusis į teismą, atsakovė informavo „Sodrą“ apie kitas atleidimo dienas. Dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovės negavo nedarbingumo išmokos už vieną dieną. Kauno apylinkės teismas, neįžvelgęs jokios atsakovės kaltės, be jokio teisinio pagrindo atmetė šį atsakovės pažeidimą.
Teismas nesivadovavo DK 303 str. ir netinkamai jį aiškino. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nurodytas aplinkybes ir be jokio teisinio pagrindo atmetė reikalavimus dėl DK 303 str. įtvirtintos sankcijos taikymo.
Teismas turėjo patenkinti ieškovių reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo vadovaudamasis DK 250 str., ieškovių reikalavimas yra visiškai pagrįstas ir turėjo būti patenkintas visiškai.
Atsiliepimą į ieškovių A. K. (S.) ir I. J. apeliacinį skundą pateikė atsakovė UAB „Salma“. Atsakovė nurodė, kad ieškovių apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas ir netenkintinas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2014-06-09 sprendimas teisėtas, motyvuotas, pagrįstas ir turėtų būti paliktas nepakeistas. Atsakovė prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Kauno apylinkės teismo 2014-06-09 sprendime yra tinkamai ir išsamiai ištirtos bei išanalizuotos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir įrodymai, atsakovė skundžiamą teismo sprendimą laiko teisingu ir jį visiškai palaiko, dėl sprendime išdėstytų motyvų pakartotinai nepasisako.
Nagrinėjamu atveju teismas byloje surinktus įrodymus tyrė ir vertino išsamiai, nuosekliai, atidžiai ir teisingai. Būtent teismo nurodyti argumentai, filmuota medžiaga, byloje pateiktos kasų juostos ir kasos operacijų anuliavimo informacija sudaro absoliutų pagrindą įtarti, kad ieškovės atliko nusikalstamus veiksmus, turinčius vagystės ar svetimo turto pasisavinimo požymių. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės byloje pateiktas įrodymas apie ieškovių atžvilgiu pradėtą ir tęsiamą ikiteisminį tyrimą.
Ieškovių pozicija byloje nebuvo nuosekli ir, atsakovės manymu, sąžininga.
Bylos nagrinėjimo metu ieškovės, turėdamos visas galimybes, nesinaudojo teise minėtą atsakovės darbuotoją apklausti ir tą tikėtina darė sąmoningai, siekdamos išvengti pakartotinio ieškovių dėstomų aplinkybių paneigimo.
Byloje nėra jokių duomenų, papilomai patvirtinančių, kad viena iš ieškovių turėjo bendrovės administracijos leidimą savavališkai pasiimti žvakes ir už jas sumokėti tada, kai pati panorės.
Atsakovės UAB „Salma“ direktorius ieškovėms įteikė 2013-11-04 parengtus reikalavimus paaiškinti dėl prekių trūkumo, geruoju spręsti ieškovių padarytos žalos atsakovei atlyginimo klausimą, ieškovėms įteikė 2013-11-11 parengtus siūlymus savanoriškai padengti nuostolius, kuriuose ieškovėms siūlė savo noru padengti dalį UAB „Salma“ padarytų nuostolių. Ieškovės pateikti rašytinius paaiškinimus ir atlyginti nuostolius atsisakė.
Ieškovės pasirašytinai su 2013-11-12 įsakymais susipažinti atsisakė, su jais ieškovės buvo supažindintos UAB „Salma“ direktoriui įsakymus pagarsinant ir ieškovių atsisakymą su įsakymais susipažinti pasirašytinai fiksuojant atsisakymų susipažinti su drausminės nuobaudos skyrimu aktais.
Atsakovė direktoriaus įsakymais savanoriškai patikslino ieškovių atleidimo datas ir teisės aktų nustatyta tvarka apie patikslintas atleidimo datas informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrių, o tai patvirtinančius įrodymus pateikė pirmosios instancijos teismui.
Ieškovėms priklausantis darbo užmokestis nėra joms išmokėtas dėl pačių ieškovių kaltės. Atsakovei pakartotinai raštu kreipusis į ieškoves, jos vėlgi pas atsakovę neatvyko ir joms priklausančių išmokų neatsiėmė. Ieškovės pirmosios instancijos teisme pačios pripažino, kad pas atsakovę neatvyksta, taip pat pripažino, kad darbo išmokos joms mokamos grynais pinigais, o atsakovė jų banko sąskaitų duomenų neturi. Pirmosios instancijos teismui paraginus ieškoves atsiimti joms priklausančias išmokas, jos tai padarė bylos nagrinėjimo teisme metu.
LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimai Nr. DGKS-2076 ir Nr. DGKS-2079 yra įsiteisėję ir galėjo būti bet kuriuo metu teikiami vykdyti kaip vykdomieji dokumentai. Tačiau ieškovės su darbo išmokomis susijusius reikalavimus pakartotinai pareiškė teisme.
Nėra jokio pagrindo ieškovėms iš atsakovės priteisti neturtinę žalą, nes visi atsakovės veiksmai buvo teisėti: drausminės nuobaudos ieškovėms paskirtos ir darbo sutartys su jomis nutrauktos teisėtai ir pagrįstai.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.
Ieškovės byloje užėmė fakto, kad darbo drausmės pažeidimas buvo, neigimo poziciją teigdamos, jog nėra pakankamai aišku, ar užfiksuoti vaizdo kameroje ieškovių veiksmai darbo vietoje sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovės A. K. (S.) ir I. J. padarė darbo drausmės pažeidimą. Tokia ieškovių poziciją nėra sąžininga ir nesudaro pagrindo netikėti surinktais byloje įrodymais ir nustatytomis byloje aplinkybėmis, kurios visgi labiau įtikina, kad ieškovės sistemingai pažeidinėjo darbo drausmę. Atsakovė nustatė, jog darbo vietoje ieškovė A. K. 2013-10-04, 2013-10-08 ir ieškovė I. J. 2013-10-04, 2013-10-08 padarė sistemingus darbo drausmės pažeidimus – šios darbdavio išvados yra pagrįstos pateikta į bylą medžiaga. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės argumentus ir pateiktus byloje vaizdo ir rašytinius įrodymus (vaizdo kamerų padaryti įrašai, kasos juostų ir anuliavimo programos duomenys), nustatė, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovių neteisėtus veiksmus. Byloje nėra nuginčyta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad vaizdo įrašai, kuriuose matomi ieškovių A. K. (S.) ir I. J. padaryti darbo drausmės pažeidimai (pasisavinant lėšas, prekes), sutampa su data (laiku), nurodyta prekių anuliavimo programoje, kur užfiksuoti ieškovių veiksmai panaikinant prekių pirkimo operacijos patvirtinimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad anuliuojant prekių pirkimo operaciją iš kasos aparato nepasirodydavo kasos kvitai arba kasos kvitas likdavo neišmuštas, kai ieškovės neįvesdavo į kasos aparatą prekių apmokėjimo operacijos (kasos operacijos neužbaigimas). Taip pat vaizdo juostoje buvo užfiksuoti faktai, kai ieškovė I. J., nesusimokėjusi už prekes, šias prekes (alų, gaiviuosius gėrimus, žvakes, maišelį) pasiėmė ir išnešė iš prekybos salės patalpų. Užfiksuotų vaizdo kameroje darbo drausmės pažeidimo faktų ir ieškovių pasisavintų prekių (pinigų) vertė sutampa. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ginčo aplinkybes, pagrįstai vadovavosi ieškovių paaiškinimu apie tai, kad jos, pirkdamos prekes atsakovės parduotuvėje, galėjo naudotis nuolaida (10 procentų) ir šią nuolaida visada sau pritaikydavo pirkdamos prekes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovių paaiškinimą apie ieškovių naudojimąsi prekių nuolaida, nesant duomenų apie 2013-10-04, 2013-10-08 atliktą kasos operaciją perkamoms prekėms su 10 procentų nuolaida, esant vaizdo įrašui, kuris patvirtina, kad ieškovė I. J. 2013-10-04 ir 2013-10-08 nesumokėjusi už prekes jas išsinešė iš prekybos vietos, padarė pagrįstą išvadą, kad užfiksuotos vaizdo įraše prekės nebuvo pirktos nurodytomis vaizdo kameros įrašuose dienomis. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įrodymų analizės ir visiškai joms pritaria, nes jos yra teisingos (CPK 185 str.). Taigi atmestinas apeliančių motyvas, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ieškovių pozicijos dėl prekių skenavimo.
Negalima sutikti su ieškovių A. K. (S.) ir I. J. argumentais, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis ieškovių vadovės S. S. 2014 m. gegužės 15 d. paaiškinimu (b. l. 134), nes ji nebuvo apklausta teismo posėdyje. Kaip žinia, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Šiuo atveju atsakovės vadovas nustatė padarytus ieškovių darbo drausmės pažeidimus, todėl visiškai pagrįstai pareikalavo parduotuvės vadovę pasiaiškinti dėl bendrovėje nustatytų darbo drausmės pažeidimų. Parduotuvės vedėja S. S. parašė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad niekada neleido ieškovėms išsinešti prekių iš parduotuvės prieš tai už jas nesumokėjus, visus darbuotojus informavusi, jog už prekes reikia atsiskaityti iš karto, jog įsigyjant prekes darbuotojas ne pats save aptarnautų, o jį aptarnautų kitas darbuotojas. Ieškovės byloje neįrodė, kad buvo priešingai, negu nurodė S. S. savo paaiškinime, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtos darbuotojos rašytiniu paaiškinimu, nes šis dokumentas nėra nuginčytas jokiais objektyviais įrodymais (CPK 12, 178 str.). Byloje nenustatyta, kad ieškovės prašė apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje S. S., teisėjų kolegija taip pat nenustatė būtinybės apklausti minėtą asmenį apeliacinės instancijos teisme.
Negalima sutikti su apeliančių argumentais, jog teismui pateikti atsakovės įrodymai tariamai suformuoti jos pačios nuožiūra, kad atsirastų nesutapimų, iškarpyti, nes tokiai išvadai padaryti nėra pagrindo. Ieškovių nurodytas atsakovės atstovo paaiškinimas dėl galimumo pateikti teismui turimus atsakovės bendrovėje įrodymus bylos nagrinėjimui, visiškai priešingai, negu aiškina ieškovės, patvirtina, kad atsakovė teismui pateiktų įrodymų neklastojo.
Esant tokioms aplinkybėms atmestinas ieškovių argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas išnagrinėjęs civilinę bylą, nes tokiai išvadai padaryti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 185 str.).
Negalima sutikti su apeliančių argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Byloje nėra nuginčyta aplinkybė, kad atsakovė ieškovėms įteikė 2013-11-04 ir 2013-11-11 parengtus siūlymus pasiaiškinti dėl nustatytų atsakovės parduotuvėje darbo drausmės pažeidimų, taip pat savanoriškai padengti UAB „Salma“ ieškovių padarytus nuostolius (1 t., b. l. 78, 79, 82, 83). Ieškovės neginčija, kad tokie dokumentai buvo atsakovės surašyti ir joms pateikti, o apeliantės raštu nurodė priežastį, kodėl atsisako atlikti atsakovės pasiūlytus veiksmus. Tad teisėjų kolegijos vertinimu, procedūra, numatyta DK 240 str. 1 dalyje, nebuvo pažeista, tačiau dėl pačių ieškovių atsisakymo bendradarbiauti su atsakove nebuvo įvykdyta, o tai, kad ieškovės nesurašė atsakovei paaiškinimo raštu taip, kaip siūlė darbdavys, pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinta aplinkybe, nesudarančia pagrindo pripažinti ieškovių atleidimą iš darbo neteisėtu. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl teisės normų pažeidimo nebuvimo vertinant ieškovių atleidimo iš darbo datą, kuri sutapo su ieškovių nedarbingumo laikotarpiu. Teismas, vadovaudamasis suformuota teismine praktika, nurodė, kad teisė nebūti atleistam už darbo drausmės pažeidimą laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 136 str. 1 d.), jos pažeidimo atveju, gali lemti atleidimo datos perkėlimą į pirmąją dieną po nedarbingumo pabaigos, tačiau pati savaime nesąlygoja drausminės nuobaudos paskyrimo neteisėtumo ir nesuteikia galimybės šiuo formaliu pagrindu darbuotojui išvengti drausminės atsakomybės. Todėl esant nustatytai faktinei aplinkybei, kad ieškovės pažeidė darbo drausmę, tai darė sistemingai, padarė savo veiksmais atsakovei nuostolių, nebendradarbiavo su atsakove, sudarė pagrindą priimti įsakymą dėl ieškovių atleidimo iš darbo atsakovės bendrovėje už šiurkščius pažeidimus įsakyme nurodytu pagrindu (DK 238, 136 str. 3 d., 2 p., 235 str. 2 p. 7 d.). Apie tai, kad atsakovė laikėsi tos nuomonės, jog ieškovės nusikalto dirbdamos atsakovės bendrovėje, nurodyta darbo sutartyse formuluojant ieškovių atleidimo pagrindą, atsakovės įsakymuose dėl ieškovių atleidimo iš darbo, atsakovės prašymuose ieškovėms paaiškinti, kodėl ieškovės padarė pažeidimus, pasiūlyme atlyginti padarytą bendrovei žalą ir Darbo ginčų komisijos sprendimuose, tos pačios komisijos posėdžiuose (1 t., b. l. 41–47, 51, 80, 84, 128, 129). Taigi paminėtų įrodymų visuma nepaneigia atsakovės argumentų, jog ieškovės buvo informuotos apie atsakovės inkriminuojamus joms pažeidimus (1 t., b. l. 78–85), todėl labiau tikėtina, jog ieškovės aiškiai suvokė, jog nebus atleistos jų nurodytu prašyme pagrindu (DK 127 str. 1 d.). Tai, kad apeliantės aiškina atsakovės surašytus informacinio pobūdžio 2013-11-15 dokumentus (b. l. 15–16, 1 t.) palankiai sau, nesudaro pagrindo padaryti priešingas išvadas dėl ieškovių atleidimo iš darbo pagrindo ir atsakovės atliktos datos perkėlimo procedūros, negu nurodyta atsakovės pateiktuose teismui dokumentuose.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės buvo informuotos apie atsakovės sprendimą pakeisti ieškovių atleidimo iš darbo datą, atsakovė įsakė nukelti ieškovių atleidimą – ieškovės I. J. iš 2014 m. sausio 6 d. į 2014 m. sausio 7 d. (1 t., b. l. 47), ieškovės A. K. iš 2013 m. gruodžio 23 d. į 2013 m. gruodžio 24 d. (1 t., b. l. 51), dėl ieškovių ligos, šios nustatytos byloje aplinkybės patvirtina, kad ieškovės iš darbo atleistos pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui. Todėl atmestinas apeliančių argumentas, jog atsakovė pažeidė ieškovių atleidimo iš darbo procedūrą, tinkamai neinformavo ieškovių apie atleidimą iš darbo tvarką ir pagrindą, įformino ieškovių atleidimą iš darbo jų nedarbingumo laikotarpiu.
Taip pat atmestinas ieškovių nurodytas argumentas dėl tariamai patirtų nuostolių, susijusių su negautomis pajamomis po ieškovių atleidimo iš darbo atsakovės bendrovėje, nes tokioms aplinkybėms įrodyti nepateikta jokių įrodymų. Kaip pagrįstai nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė, ji, nežinodama ieškovių banko sąskaitų rekvizitų, neturėjo galimybės sumokėti ieškovėms joms priklausančio darbo užmokesčio. Atsakovė kvietė ieškoves galutinai atsiskaityti su įmone, todėl labiau tikėtina, kad dėl neatsiskaitymo kaltos yra pačios ieškovės, o ne atsakovė. Atsakovė, neturėdama galimybės atsiskaityti su atleidžiamomis darbuotojomis, joms apskaičiuotas sumas deponavo ir darbo užmokesčio išmokėti ieškovėms neatsisako (1 t., b. l. 59–67, 87–88). Kaip matyti iš surašytų ieškovių vardu procesinių dokumentų, taip pat ir apeliacinio skundo (2 t., b. l. 3–9), ieškovės nenurodė savo banko sąskaitų rekvizitų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė galėjo išmokėti ieškovėms priklausantį darbo užmokestį jų atleidimo iš darbo dieną. Dėl nurodytų motyvų taikyti atsakovei sankciją už neatsiskaitymą su atleidžiamomis darbuotojomis taip, kaip tai padaryti prašo ieškovės (DK 303 str.), nėra įstatyminio pagrindo.
Kiti apeliacinio skundo argumentai kartoja jau išsakytus apeliaciniame skunde argumentus arba yra teisiškai nereikšmingi šioje byloje, nes atmetus ieškovių skundo argumentus dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nėra teisiškai reikšmingi ieškovių motyvai dėl darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.
Apibendrinus nurodytus motyvus, apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo nekeisti.