Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-11-02 · Civilinė byla Nr. 2A-199/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-02
Bylos Nr.
2A-199/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas
L. K.
Atsakovas
D. Č., L. K., L. A., A. A., I. M.
Trečiasis asmuo
Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro
Kategorijos
  • 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 75.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-199/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 75.6; (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovei L. K., ieškovės atstovui advokatui V. Peikšteniui,atsakovei D. Č., jos atstovui advokatui D. Narmontui,atsakovams L. K., L. A., A. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. ir atsakovės D. Č. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-123-357/2009 pagal minėtos ieškovės ieškinį atsakovams A. A., L. A., D. Č., I. M., L. K. (tretieji asmenys Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. L. ir R. R., VĮ Registrų centro Mažeikių filialas) dėl sandorio, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalies ir turto pasidalijimo sutarties nuginčijimo bei bendros jungtinės nuosavybės teisių pripažinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė L. K. ieškiniu, kuris buvo patikslintas (1 t., b. l. 1-3, 49-54, 2 t., b. l. 90-95), prašė:

1) Pripažinti nekilnojamųjų daiktų – 0,1628 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais ir kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2003 m. balandžio 16 d. tarp atsakovų – pardavėjų A. A., L. A. ir pirkėjų - atsakovės D. Č. bei jos motinos M. K., patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. R., registro Nr. 2-2647, dalį dėl pirkėjų apsimestine ir negaliojančia.

2) Pripažinti, kad minėta nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp atsakovų - pardavėjų A. A. ir L. A. bei pirkėjo L. K..

3) Pripažinti atsakovo L. K. pagal minėtą pirkimo-pardavimo sutartį nupirktą turtą ieškovės L. K. ir atsakovo L. K. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

4) Pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl ½ dalies nekilnojamųjų daiktų - 0,1628 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo su malkine ir kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), išduotą atsakovėms D. Č. ir I. M. 2006 m. balandžio 19 d. Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. L. (registro Nr. 3541).

5) Pripažinti negaliojančia turto pasidalijimo sutarties, sudarytos 2006 m. balandžio 19 d. tarp atsakovių D. Č. ir I. M., patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. L., registro Nr. 3542, dalį dėl ½ dalies minėtų nekilnojamųjų daiktų.

Ieškovė nurodė, kad 1989 m. gruodžio 2 d. sudarė santuoką su atsakovu L. K.. 2003 metais jie apsisprendė pirkti žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini). Prieš perkant šį turtą atsakovas L. K. ieškovei sakė, kad to namo bendrasavininkis A. A. yra skolingas bankui 70 000 Lt ir neturi pinigų padengti paskolai, todėl jis - atsakovas L. K. - už pardavėją padengs jo paskolą (sumokės 50 000 Lt grynaisiais) ir sudarys pirkimo-pardavimo sutartį joje nurodydamas, kad perkami daiktai priklausys bendrosios jungtinės sutuoktinių ieškovės ir atsakovo nuosavybės teisėmis. Ieškovė pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo reikalus patikėjo atsakovui L. K. ir dėl sveikatos problemų nevyko pas notarą.

2007 m. gegužės 10 d. ieškovė sužinojo, kad A. A. ir L. A. savo žemės sklypą su pastatais pardavė ir perdavė atsako­vei D. Č. ir jos motinai M. K.. Šis pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis, nes nekilnojamieji daiktai buvo nupirkti už ieškovės ir atsakovo L. K. santuokos metu įgytas lėšas ir ieškovė namu naudojosi kaip savo nuo pirkimo momento, jį gerino ir renovavo už bendras lėšas, be to, atsakovas L. K. tokiu būdu siekė, kad santuokos metu įgytas turtas būtų įregistruotas ne jo ar ieškovės vardu, bet jo sesers ir jo motinos vardu bei ateityje nebūtų padalintas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pripažinus negaliojančia pirmiau minėto sandorio dalį dėl pirkėjo, pripažintina negaliojančia ir 2006 m. balandžio 19 d. išduoto atsakovėms D. Č. ir I. M. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalis dėl mirusios jų motinos 1/2 dalies ginčo daiktų palikimo bei 2006 m. balandžio 19 d. šių atsakovių pasi­rašytos sutarties dalis dėl paveldėtos 1/2 dalies ginčo turto pasidalijimo.

Šalies argumentai

Atsakovė D. Č. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, teigdama, kad ieškovės reikalavimai grindžiami išgalvotais motyvais. Remiantis CK 1.78 straipsnio 4 dalimi, ieškovė neturi teisės ginčyti sandorio, kurio šalimi ji nėra.

Atsakovas L. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad su ieškove ginčo pastatų neketino pirkti, nes neturėjo lėšų. Seseriai ir motinai priklausančiuose ginčo pastatuose L. K. gyveno nuomos sutarties pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškovės L. K. ieškinį (3 t., b. l. 107-111):

1) Pripažino apsimestine ir negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos 2003 m. balandžio 16 d., tarp atsakovų - pardavėjų A. A., L. A. ir pirkėjos - atsakovės D. Č., patvirtintos Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. R., registro Nr. 2-2647, dalį dėl ½ dalies nekilnojamųjų daiktų – 0,1628 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais ir kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo, kur pirkėja nurodyta D. Č..

2) ½ dalies minėtų nekilnojamųjų daiktų pirkėju pagal šią pirkimo-pardavimo sutartį pripažino L. K..

3) Atsakovo L. K. pagal šią pirkimo-pardavimo sutarties dalį nupirktą turtą pripažino ieškovės L. K. ir atsakovo L. K. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

4) Priteisė bylinėjimosi išlaidas, tarp jų iš L. K. 106 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, jog įvertinus šalių bei liudytojų parodymus (2 t., b. l. 143-147, 3 t., b. l. 90), pateiktus bei išreikalautus rašytinius įrodymus (banko sąskaitų išrašus (3 t., b. l. 21), duomenis apie pastatų įrengimą, aplinkos tvarkymą, remontą, apdailą, įrangą (t. 1, b. l. 27, 28, 31, 34, 36, 37, 39, 42, 3 t., b. l. 49-51), atsiskaitymo knygelės už komunalines paslaugas duomenis (1 t., b. l. 30)) pripažintina, kad 2003-04-16 pirkimo-pardavimo sandorio metu ½ dalį žemės sklypo ir pastatų įgijo ne atsakovė D. Č., bet atsakovas L. K.. Pripažinus sandorio dalį, kurioje pirkėja nurodyta D. Č., apsimestine, tikruoju ½ dalies nekilnojamojo turto pirkėju pripažintinas L. K..

Teismas atmetė ieškinio dalį dėl dalies pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu ir negaliojančiu atsakovės pirkėjos M. K. atžvilgiu, nurodydamas, jog remiantis bylos įrodymais nustatyta, kad 40 000 Lt už perkamą turto dalį apmokėjo M. K. ir nėra įrodymų, kad ši suma mokėta atsakovo L. K. iš bendrų su L. K. sutuoktinių lėšų.

Šalies argumentai

Ieškovė L. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą ir patenkinti jos ieškinį (3 t., b. l. 129-133). Skundą apeliantė grindžia šiais argumentais:

1. Teismui pateiktame atsakovo A. A. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išraše nurodyta, kad pastarasis 2003-03-14 pavedimu gavo 40 000 Lt ir dar tokią pat pinigų sumą įsinešė į savo sąskaitą grynaisiais, o 2003-03-18 jis jau įvykdė priešlaikinį 74 432 Lt paskolos grąžinimą. Po to jis 2003-04-18 pavedimu gavo dar ir likusius 40 000 Lt. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad ginčo sandorio kaina buvo ne 80 000 Lt, kaip nustatė teismas, o 120 000 Lt, t. y. tiek, kiek ir buvo ieškovei sakęs atsakovas L. K.. Ieškovė matė, kad atsakovas bute laikė 80 000 Lt, o likusius 40 000 Lt atsakovas iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo slėpė savo motinos garaže.

2. Atsakovė M. K. neturėjo ir negalėjo turėti pagal ginčo sutartį sumokėtų pinigų sumos (40 000 Lt), kadangi gyveno skurdžiai. Be to, aplinkybę, kad M. K. buvo apsimestinė pirkėja, patvirtina atsakovės D. Č. parodymai teisme apie tai, kad jos motinos M. K. vardu registruotas kitas nekilnojamasis turtas (žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir ant jo pastatytas daugiau kaip 210 kvadratinių metrų bendro ploto gyvenamasis namas) taip pat realiai nebuvo M. K. nuosavybė.

3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad at­sakovės D. Č. parodymai dėl M. K. pinigų sumokėjimo pardavėjams aplinkybių skiriasi nuo liudytojo P. K. parodymų. Atsakovė D. Č. nurodė, kad ji su sūnumi P. K. nuvežė motiną M. K. iš Klaipėdos į Mažeikius, tuo tarpu liudytojas P. K. neigė, kad būtų vežęs motiną per­duoti atsakovams A. ir L. A. grynuosius pinigus.

4. Apygardos teismas, pripažindamas ginčo sandorį apsimestiniu atsakovės D. Č. atveju, atsižvelgė į tai, kad ji nemokėjo pinigų pagal sutartį, nesirūpino įsigytu turtu, jame negyveno. Tačiau M. K. atveju, esant analogiškai situacijai, teismas padarė priešingas išvadas.

5. Teismas nepagrįstai nepripažino įrodymu ieškovės pateikto garso įrašo, padaryto nepažeidžiant įstatymų ieškovei ir atsakovui L. K. nuosavybės teise priklausančiame bute, kuriame L. K. pripažįsta, kad ginčo daiktai yra jo nuosavybė, tik formaliai užrašyti atsakovės D. Č. vardu.

6. Iš ieškovės, atleistos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, teismas nepagrįstai priteisė dalį procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Atsakovė D. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl ginčo pirkimo-pardavimo sutarties dalies, kurioje ji nurodyta nekilnojamojo turto dalies pirkėja, pripažinimo apsimestine ir negaliojančia, L. K. pripažinimo pirkėju pagal minėtą sutartį bei jos pagrindu L. K. įgyto turto pripažinimo bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, ir atmesti šią ieškovės ieškinio dalį (3 t., b. l. 118-123). Taip pat prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Skundui pagrįsti atsakovė nurodo šiuos argumentus:

1. Ginčo pirkimo-pardavimo sutartis bei pagal ją pasirašytas žemės sklypo ir pastato perdavimo-priėmimo aktas yra patvirtinti notaro, todėl jie yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintis didesnę įrodomąją galią, o juose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis. Tokių įrodymų paneigimą liudytojų parodymais įstatymas iš esmės riboja, nustatydamas, kad toks draudimas yra netaikomas, jeigu šis ribojimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 2 d., 6 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nemotyvavo, kodėl pasinaudojo įstatyme numatyta išimtimi ir oficialų rašytinį įrodymą paneigė liudytojų parodymais.

2. Vertinant tikrąją ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, svarbu išsiaiškinti, kas faktiškai derėjosi dėl ginčijamos 2003 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog iš pardavėjų A. A. ir L. A. pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė L. K. nedalyvavo sandoriuose su šiais asmenimis ir su jais nesiderėjo (2 t., b. l. 64, 113), tai patvirtina ir faktas, jog ieškovė nežino pirktų nekilnojamųjų daiktų kainos.

3. Atsakovės pateikta 1998 m. lapkričio 19 d. notariškai patvirtinta paskolos sutartis įrodo, jog nei atsakovas L. K., nei ieškovė L. K. pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu neturėjo pinigų nekilnojamajam turtui pirkti (2 t., b. l. 49). Byloje buvo nustatyta, kad ieškovė L. K. daug metų niekur nedirba, o L. K. pripažino, kad pinigų turto dalies įsigijimui neturėjo.

4. Tai, kad atsakovė veikė kaip 2003 m. balandžio 16 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytų daiktų savininkė, įrodo tai, jog 2003 m. gegužės 1 d. buvo sudaryta nuomos sutartis su L. K., kuria šis turtas buvo išnuomotas (2 t., b. l. 44). Minėtą aplinkybę patvirtina ir 2003 m. birželio 30 d. sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis su buities abonentu Nr. 18379, taip pat atsakovės Apeliaciniam teismui pateikti duomenys apie jos atliktus mokėjimus už žemę (2 t., b. l. 76, 3 t., b. l. 124-126).

5. Pagrįsdamas išvadą, kad ieškovė 2003 m. balandžio 16 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nežinojo apie turto įsigijimą ne sutuoktinio, bet atsakovės D. Č. vardu, teismas nepagrįstai nurodė išrašą iš medicininio dokumento, kadangi ieškovė sirgo tik 7 dienas, todėl vėliau galėjo sužinoti apie vyro sudarytą sandorį.

6. Tai, kad L. K. gyveno ginčo pastatuose, atliko kai kuriuos darbus, tvarkė namų aplinką, nepaneigia fakto, kad 2003 m. balandžio 16 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėja ji nurodyta pagrįstai, juolab kad pagal 2003 m. gegužės 1 d. nuomos sutartį nuomininkas L. K. buvo įsipareigojęs atlikti tokius darbus.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o ieškovės - patenkinti (3 t., b. l. 147-150). Nurodo, jog byloje esant pakankamai rašytinių įrodymų, kad atsakovas L. K. buvo susitaręs su savo seserimi D. Č. jos vardu pirkti ginčo turtą, teis­mas neturėjo pareigos motyvuoti, dėl kokios priežasties netaikė CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo panaudoti liudytojų parodymus, kurie patvirtino byloje surinktus rašyti­nius įrodymus. Tai, kad ieškovė su atsakovu L. K. susirado ginčo turtą ir dėl jų pirkimo-pardavimo susiderėjo su pardavėjais A. A. ir L. A., patvirtina ne tik liudy­tojų, bet ir atsakovo L. K. parodymai, tuo tarpu byloje nėra duomenų apie tai, kad šiose derybose būtų dalyvavusi atsakovė D. Č.. Ieškovės teigimu, tą aplinkybę, kad atsakovas L. K. turėjo pinigų ginčo turtui pirkti, patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas - atsakovo L. K. banko sąskaitos iš­rašas; be to, atsakovė neįregistravo viešajame registre nuomos sutarties su atsakovu L. K., todėl kyla pagrįstų abejonių, kad ši sutartis buvo sudaryta atgaline data ir tik dėl teisme pradėto civilinio pro­ceso.

Atsakovė D. Č. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti (3 t., b. l. 140-143). Nurodo, jog nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad ginčo sandorio kaina buvo 120 000 Lt, o ne 80 000 Lt. Šias aplinkybes patvirtina oficialūs rašytiniai įrodymai - 2003 m. balandžio 16 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutartis bei 2003 m. balandžio 16 d. žemės sklypo ir pastato perdavimo-priėmimo aktas. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad nekilnojamųjų daiktų pardavėjai nedavė parodymų apie ginčo turto pardavimo aplinkybes. A. A. ir L. A. 2008 m. lapkričio 10 d. ir 2009 m. kovo 23 d. raštuose nurodė, kad ieškovė L. K. nedalyvavo su jais sudarytuose sandoriuose. Ieškovė, apeliaciniame skunde teigdama, jog M. K. neturėjo galimybės sumokėti pinigus už įsigytą turtą, kadangi jos socialinė padėtis neleido jai turėti tiek pinigų, nepateikė teismui įrodymų, argumentų ar aplinkybių, galinčių pagrįsti, iš kur jos vyras L. K. ar ji pati galėjo turėti pinigų ginčo turtui įsigyti.

Atsakovas L. K. atsiliepimuose prašo patenkinti atsakovės apeliacinį skundą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti (3 t., b. l. 144-146). Nurodo, jog visi ieškovės teiginiai apie ginčo sandorio sudarymo ir kitas aplinkybes yra nepagrįsti byloje pateiktais įrodymais.

Tretieji asmenys Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. L. ir R. R. atsiliepimuose į pateiktus apeliacinius skundus nereiškia nuomonės dėl skundų pagrįstumo (3 t., b. l. 138-139).

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės L. K. ir atsakovės D. Č. apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, bei turėjo pagrindo patenkinti dalį ieškininio reikalavimo, atmesdamas kitą jo dalį.

Bylos duomenimis, 2003-04-16 žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutartimi (t. 2, b. l. 20-21), sudaryta tarp pardavėjų A. A., L. A. ir pirkėjų M. K. bei D. Č., už 80 000 litų įsigytas žemės sklypas ir nebaigti statyti pastatai (95 proc.) (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo sutartis). Byloje kilęs ginčas dėl 2003-04-16 žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutarties (registro Nr. 2-2647) dalies pripažinimo apsimestiniu sandoriu, tikruoju pirkėju buvus L. K. (CK 1.87 str.).

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė kuri nors iš sandorio šalių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (ginčijamu atveju – pirkėju) konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010).

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vertindamas tikrąją ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, aiškinosi ir aplinkybes, reikšmingas tikrųjų ginčo sandorio šalių nustatymui, tarp jų, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas: atsiskaitė su pardavėju, priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo. Teismas teisingai nustatė, kad L. K. iš AB SEB banko sąskaitoje laikomo indėlio pervedė A. A. 40 000 litų, o M. K. 2003-03-13 į savo sąskaitą įnešė 40 000 Lt sumą (t. 3, b. l. 21, 80). „Swedbank“ AB išrašas įrodo, kad A. A. (pardavėjas) 2003-03-14 iš M. K. gavo 40 000Lt ir 2003-04-18 iš L. K. gavo 40 000 Lt (t. 3, b. l. 29). Taigi pirkėjų pagal 2003-04-16 žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutartį teises ir pareigas vykdė M. K. ir L. K.. Apeliantė atsakovė D. Č., apeliaciniu skundu ginčydama teismo sprendimo dalį, kuria 2003-04-16 žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutarties dalis dėl pirkėjo jos atžvilgiu pripažinta apsimestine, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių ją buvus ginčo sutarties šalimi, tarp jų, kad ji sumokėjo dalį kainos pagal ginčo sandorį.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad L. K. pagal 2003-04-16 žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutartį įsigytą nekilnojamąjį turtą valdė, juo naudojosi ir jį tvarkė, remontavo ir gerino: 2004-07-10 užsakovo L. K. sutartis grindinio trinkelių darbams atlikti (t. 1, b. l. 27), baldų įsigijimo kasos pajamų orderiai, kiti kvitai (t. 1, b. l. 28, 31, 36-37, 39), atsiskaitymo knygelė už komunalines paslaugas L. K. vardu (t. 1, b. l. 30), signalizacijos darbų priėmimo aktas (t. 1, b. l. 32), PVM sąskaita-faktūra už šildymo katilą (t. 1, b. l. 34), buitinių atliekų išvežimo sutartis (t. 1, b. l. 42), statybinių medžiagų–dangos įgijimo sąskaita-faktūra, interneto įvedimo sutartis, langų pirkimo sutarties specifikacija (t. 3, b. l. 49-51). Byloje nustatyta ir šalys neginčijo, kad atsakovė D. Č. pagal ginčijamą sutartį įsigyta name negyveno. Byloje pateikta 2003-05-01 nuomos sutartis, sudaryta tarp D. Č. ir L. K. (t. 2, b. l. 44), D. Č. vardu sudaryta Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis (t. 2, b. l. 76) bei mokėtas žemės mokestis (t. 3, b. l. 126), turint omenyje kitus bylos įrodymus, nepatvirtina, kad atsakovė D. Č. veikė kaip nurodyto nekilnojamojo turto savininkė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2003-05-01 nuomos sutartis patvirtina aplinkybę, jog L. K. tikrai apsigyveno ginčo pastatuose, ir tai, kad D. Č. nesinaudojo jos vardu įgyta nuosavybės dalimi. Pažymėtina, kad 2003-05-01 Nuomos sutartis buvo sudaryta tarp L. K. ir D. Č., tačiau šia sutartimi susitarta ne dėl ½ D. Č. vardu nupirkto gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalies nuomos, bet dėl viso gyvenamojo namo ir statinių nuomos, nors ½ dalis 2003-05-01 Nuomos sutartimi išnuomotų statinių priklausė M. K. (t. 2, b. l. 18), tačiau ji nėra nurodytos sutarties šalimi ir nepasirašė šios sutarties; Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra standartinė sutartis, kuri sudaroma tik su dokumentuose nurodytu savininku, taip pat jis moka žemės mokestį. Todėl paminėti įrodymai nepaneigia, kad D. Č. buvo statytinė 2003-04-16 žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutarties šalis.

Nors apeliantė ieškovė L. K., ginčydama apygardos teismo sprendimo dalį, kuria jos ieškinio dalis atmesta ir M. K. prižinta tikrąja 2003-04-16 žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, teigia, kad M. K. neturėjo pinigų ir negalėjo sumokėti dalies kainos pagal 2003-04-16 žemės sklypo ir pastato pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau šie teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad M. K. 2003-03-13 į savo sąskaitą įnešė 40 000 Lt sumą (t. 3, b. l. 80), o 2003-03-14 A. A. (pardavėjas) iš M. K. gavo 40 000 Lt. Ieškovė taip pat neįrodė teiginių dėl didesnės sandorio kainos (120 000 Lt) nei nurodyta sutartyje (80 000 Lt). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas atsakovas A. A. (ginčo sandoryje pardavėjas) patvirtino, kad gavo sutartyje nurodytą kainą - iš viso 80 000 Lt, o grynųjų pinigų iš šio sandorio negavo. Be to, atsakovai A. A. ir L. A. (pardavėjai) parodė, kad pirmą kartą apžiūrėti parduodamo namo atvyko ieškovė su atsakovu L. K., tačiau ieškovei namas nepatiko, o A. A. paaiškino, kad po kelių dienų parduodamo namo apžiūrėti atvažiavo L. K. ir pasakė, kad namą pirks jo motina ir sesuo, kurios prieš perkant namą buvo atvažiavusios jo apžiūrėti ir atvyko į notarų biurą sudaryti sutarties (b. t. 3, l. 213-216). Taigi bylos duomenys apie šalių ikisutartinius santykius ir šalių derybas sudaro pagrindo teigti, jog ieškovė ir atsakovas L. K. rengėsi pirkti gyvenamąjį namą, tačiau nepatvirtina, kad ieškovė dalyvavo derantis dėl ginčo sutarties sąlygų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. K. įvykdė savo, kaip pirkėjos, pareigas ir sumokėjo 40 000 Lt už perkamą turto dalį, ir byloje nėra įrodymų, kad ši suma sumokėta atsakovo L. K. iš bendrų su L. K. santuokinių lėšų. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti apsimestiniu sandorio dalį dėl M. K. vardu įgytos ½ dalies nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad dėl į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose yra pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir visapusiškai bei išsamiai ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, vertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, bei padarė teisingas ir motyvuotas išvadas dėl ieškinio reikalavimų esmės, kurių nepaneigė apeliacinių skundų argumentai ar kiti teismui pateikti duomenys.

Dėl pirmiau pasakytų motyvų nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentais panaikinti ar pakeisti apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 328 str. - 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė L. K. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteista 106 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, nors ji 100 procentų buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei. Pagal byloje pateiktą Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007-08-29 sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. 1608-1180-S1/07 (t. 1, b. l. 92) nustatyta, kad ieškovė L. K. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 str. 1 d. 6–8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas). Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą išlaidos, susijusio su procesinių dokumentų įteikimu, priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, nuo kurių ieškovė buvo 100 procentų atleista, todėl iš jos neturėjo būti priteisiamos nurodytos bylinėjimosi išlaidos. Dėl to pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, panaikinant teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš L. K. 106 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmos instancijos teisme, paliekant nepakeistą kitos dalies bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Šia kolegijos nutartimi nepatenkinus ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų, šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (advokato atstovavimo ir žyminio mokesčio išlaidos) nepriteisiamos ir lieka šalims. Iš bylos duomenų matyti, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, sudaro 52,65 litų (t. 3, b. l. 135, 153), kurios turėtų būti priteistinos valstybei iš apeliantų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė ieškovė L. K. atleista 100 procentų nuo bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo valstybei, iš jos nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, o iš apeliantės atsakovės D. Č. valstybei priteistina dalis (30 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 96 str., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Palikti iš esmės nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą.

Pakeisti paskirstymą bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme: panaikinti apygardos teismo sprendimo dalį, kuria iš L. K. valstybei priteista 106 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmos instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės D. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Audronė JarackaitėDanutė MilašienėMarytė Mitkuvienė