Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. P. ir N. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 4 metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu 40 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš L. P. ir N. K. solidariai priteista: V. K. 100 000 Lt ir D. K. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei Valstybinei ligonių kasai 2 758,40 Lt V. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

Iš L. P. priteista A. A. 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

L. P. ir N. K. nuteisti už tai, kad 2007 m. balandžio mėn. 24 d., apie 21.45 val., viešoje vietoje - automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie Aušros g. 26 namo, Utenos m., veikdami bendrininkų grupe, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką - L. P. be priežasties sudavė du kartus nukentėjusiajam A. A. koja į galvos sritį ir padarė jam nosies nugarėlės nubrozdinimą, kairės akies viršutinio voko kraujosruvą, smakro kairės pusės kraujosruvą ir nubrozdinimą, taip nukentėjusiajam A. A. nežymiai sutrikdydamas sveikatą, N. K. vieną kartą ranka bei L. P. penkis kartus koja iš chuliganiškų paskatų sudavė nukentėjusiajam V. K. į galvą, sunkiai sutrikdydami nukentėjusiajam V. K. sveikatą - padarydami jam kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinio pusrutulio srityje, dėl ko buvo suspaustos galvos smegenys ir V. K. neteko dalies darbingumo.

Nustačius, kad jis nepagrįstai nuteistas už nukentėjusiajam V. K. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą, keistina ir nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo.

Dėl nuteistojo L. P. apeliacinio skundo

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. P. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nuteistajam už labai sunkų nusikaltimą (sunkų sveikatos sutrikdymą), padarytą esant kvalifikuojančiai aplinkybei (chuliganiškoms paskatoms), paskirta bausmė yra žymiai mažesnė už šio nusikaltimo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės, skirtinos nepilnamečiams, vidurkį. Teismas atsižvelgė į padarytas nusikalstamas veikas bei nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, taip pat ir į didesnį L. P. , kaip bendrininko, aktyvumą darant nusikaltimus. Įvertinęs paminėtą teismas padarė išvadą, kad L. P. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau švelnesnė už sankcijos vidurkį.

Tokia teismo išvada pagrįsta. BK 92 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant bausmės vykdymas nepilnamečiams gali būti atidedamas. Pirma, nepilnametis turi būti nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus. Antra, teismas turi nuspręsti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi atidėti paskirtos bausmės vykdymą teismas gali ir tiems nepilnamečiams, kurie nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, jei paskirta laisvės atėmimo bausmė ne didesnė kaip ketveri metai. BK 92 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nuorodų į tyčinių nusikaltimų sunkumo kategorijas nėra. Nepilnamečiui bausmės vykdymas gali būti atidedamas net tada, kai jis yra nuteistas už padarytą labai sunkų nusikaltimą, tačiau tam, kad teismas atidėtų paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepilnamečiui, išvardytų sąlygų nepakanka. Teismas turi padaryti motyvuotą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Skiriant bausmę L. P. teismas padarė priešingą išvadą. Pripažindamas, kad jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, teismas įvertino tai, kad L. P. yra linkęs daryti teisės pažeidimus, nes buvo baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje, nedidelį chuliganizmą, be to anksčiau, kitoje byloje kaip nepilnametis, vadovaujantis BK 93 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nežymų sveikatos sutrikdymą. Jis padarė naujus smurtinius nusikaltimus, kuriuos darant buvo aktyvus jų vykdytojas.

Taikyti jam BK 92 straipsnio nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti nėra įstatyminio pagrindo. Todėl apelianto teiginys, kad apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą yra nepagrįstas ir atmestinas.

Apeliantas nesutinka ir su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl V. K. ir D. K. pareikštų civilinių ieškinių patenkinimo. Teigia, kad nukentėjusiajam V. K. priteistos solidariai iš jo - apelianto ir nuteistojo N. K. 100 000 lt neturtinės žalos dydis mažintinas iki 40 000 lt, bei D. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl jai padarytos neturtinės žalos turėjo būti atmestas.

Apelianto argumentai dėl nepagrįsto neturtinės žalos priteisimo D. K. pagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Aptariamoje byloje nustatyta, kad V. K. yra nukentėjęs nuo nuteistųjų nusikalstamos veikos. Jis ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. birželio 13 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 28 straipsniu, buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 66). Šiame nutarime nukentėjusysis nepasirašė, jo parašo vietoje ikiteisminio tyrimo pareigūnas nurodė, kad „Nukentėjusysis V. K. dėl neveiksnumo pats pasirašyti negali“. Tos pačios dienos, 2007 m. birželio 13 d., nutarimu D. K. , buvusi V. K. žmona, kuri juo rūpinosi, buvo pripažinta nukentėjusiojo V. K. atstovu pagal įstatymą, jai buvo išaiškintos BPK 54 straipsnyje numatytos teisės bei leista dalyvauti procese (t. 1, b. l. 68). D. K. 2007 m. rugsėjo 26 d. pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams prašymą pripažinti ją civiline ieškove dėl 547,88 lt turtinės ir 50 000 lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 69) ir tos pačios dienos, 2007 m. rugsėjo 26 d., nutarimu nukentėjusiojo V. K. atstovė pagal įstatymą D. K. buvo pripažinta civiline ieškove (t. 1, b. l. 70).

BPK 53 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo arba nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymą gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, jei šie yra nepilnamečiai arba nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. Minėto įstatymo 2 dalyje yra išvardinti asmenys, kurie gali būti atstovais pagal įstatymą: nepilnamečio arba neveiksnaus įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, įgalioti asmenys.

Šioje byloje duomenų apie tai, kad nukentėjusysis V. K. įstatymo nustatyta tvarka būtų buvęs pripažintas neveiksniu, nėra. Iš esančių dokumentų matyti, kad V. K. yra pripažintas neįgaliu, jo darbingumo lygis yra 20 procentų, t. y. jis buvo nedarbingas dėl fizinės negalios (t. 1; b. l. 63, 64). Todėl D. K. nukentėjusiojo V. K. atstove pagal įstatymą buvo pripažinta ir jai leista dalyvauti procese pažeidžiant BPK 53 straipsnio reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms D. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pripažintinas neteisėtu ir atmestinu. Pažymėtina, kad bylos teisme nagrinėjimo metu nukentėjusysis V. K. dalyvavo procese ir savarankiškai pareiškė civilinį ieškinį prašydamas iš kaltinamųjų priteisti jam 100000 lt neturtinei žalai atlyginti (t. 2; b. l.23). Be to, teismas nepagrįstai priteisdamas D. K. 20000 lt neturtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė ir BPK 109 straipsnio nuostatas. D. K. nepagrįstai pripažinta nukentėjusiojo V. K. atstove pagal įstatymą, proceso metu buvo apklausta kaip liudytoja. Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nors D. K. ir V. K. yra išsituokę, tačiau gyvena ir augina vaikus kartu, ji rūpinasi sužalotu V. K. ir kadangi ji patyrė sunkių išgyvenimų, turtinės ir neturtinės žalos, ir todėl jai žala turi būti atlyginta. D. K. turėjo teisę reikalauti patirtos materialinės žalos atlyginimo (ir ji proceso metu buvo atlyginta), tačiau išvada dėl būtinumo atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįsta ir prieštarauja įstatymui. D. K. šioje byloje yra liudytoja ir neturi įstatyminio pagrindo reikalauti neturtinės žalos neva atsiradusios dėl jos buvusio sutuoktinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, nes bylose dėl sveikatos sužalojimo, neturtinė žala atlyginama tik nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos asmeniui (CK 6.283 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, nuosprendžio dalis, kuria D. K. priteista 20000 lt neturtinės žalos atlyginimui, naikintina.

Apelianto prašymas sumažinti nukentėjusiajam V. K. solidariai iš jo - apelianto ir nuteistojo N. K. priteistos 100000 lt neturtinės žalos dydį, atmestinas. Apygardos teismas nuosprendyje išsamiai motyvavo išvadas dėl nukentėjusiojo V. K. civilinio ieškinio patenkinimo. Kadangi V. K. buvo suluošintas bendrais L. P. ir N. K. smurtiniais veiksmais, iš jų solidariai priteista nukentėjusiajam neturtinė žala pagrįstai. Nustatydamas jos dydį teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas ir šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes.

Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusiojo darbingumo netekimui galėjo turėti įtakos jo iki suluošinimo turėtos ligos, ir ši aplinkybė nebuvo išsamiai ištirta. Nuosprendyje ši aplinkybė aptarta ir įvertinta. Teismas pripažino, kad nukentėjusysis turėjo sveikatos problemų, tačiau teisingai nurodė, kad jos jam netrukdė dirbti, jis nuolat dirbo ir net fizinius darbus statybose. Tuo tarpu dėl nuteistųjų nusikalstamais veiksmais padarytų sužalojimų, nukentėjusysis, būdamas pakankamai jauno ir darbingo amžiaus – 37 metų, patyrė komos būklę, buvo iš dalies paralyžiuotas, liko nedarbingas, pablogėjo jo bendravimo galimybės, labai sumažėjo galimybės gyventi pilnavertį gyvenimą, nes liko nevisiškai savarankiškas ir dėl to tam tikrais atvejais jam reikalinga kito asmens pagalba. Kolegijos nuomone, nukentėjusiajam priteistoji neturtinė žala nėra aiškiai per didelė ir savo dydžiu atitinka teismų praktikai sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimus panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose.

Dėl nuteistojo N. K. apeliacinio skundo

Nuteistojo N. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas, nesutikdamas su nuosprendžiu, prašo jį iš kaltinimų pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, sumažinti nukentėjusiajam V. K. priteistą neturtinės žalos dydį, D. K. ir Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius atmesti bei sušvelninti paskirtą bausmę. Mano, kad nuosprendyje yra padarytos nepagrįstos teismo išvados ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apelianto prašymas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą jį išteisinti atmestinas. Apeliantas pripažįsta sudavęs nukentėjusiajam į veidą kumščiu, tačiau mano, kad jo smūgis negalėjo sukelti tokių pasekmių, nes tokių pasekmių jis ir nesiekęs. Teismas padarė nepagrįstą įrodymais išvadą, kad sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas nuo visumos L. P. ir N. K. (apelianto) smūgių, kuriuos veikdami bendrininkų grupe jie įvykio metu sudavė nukentėjusiajam V.K. į galvą. Tokia teismo išvada neteisinga, nes iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiojo V. K. sveikata sunkiai sutrikdyta buvo nuo mažiausiai vieno smūgio į galvą. Teigia, kad teismas nenustatė tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir pasekmių, nurodo, kad toks reikalavimas išplaukia iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos bei daro nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-06-18 nutarimo Nr.18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ 5 punktą.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantas N. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Jo kaltė įrodyta apygardos teismo nuosprendyje aptartais ir išanalizuotais įrodymais. Teismas nustatė, kad L. P. ir N. K. iš chuliganiškų paskatų abu bendrais veiksmais tyčia V. K. sunkiai sutrikdė sveikatą. Abu jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Būdami girti, iš chuliganiškų paskatų mušdami nukentėjusįjį, jie pavojingos veikos padarinių savo sąmonėje nedetalizavo, o tik bendrai numatė ir norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Nustatyta, kad pirmasis smūgį į veidą nukentėjusiajam sudavė L. K. ir po jo smūgio nukentėjusysis daugiau nieko nebepamena. Vėliau jam koja į galvą smūgiavo L. P. Abu, mušdami nukentėjusįjį V. K., nuteistieji norėjo jį sužaloti ir sužalojo. Tiek L. P., tiek N. K. yra pakaltinami ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti, kad jų mušamas nukentėjusysis bus sužalotas. Aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo mušamas į galvą – žmogaus kūno dalį, kurioje yra svarbūs gyvybei centrai, rodo, kad abiejų nuteistųjų tyčia apėmė ir galimą sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Teismas nustatęs, kad L. P. ir N. K. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tinkamai kvalifikavo jų nusikalstamą veiką, t. y. pagal atsiradusius padarinius – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr.46, 6 punkte esančiam išaiškinimui ir nustatytai teisminei praktikai.

Kolegija pažymi, kad apeliantas savo argumentus grindžia netekusiu galios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999-06-18 nutarimu Nr.18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, pripažinęs, kad pasikeitus baudžiamiesiems įstatymams dėl atsakomybės už nusikaltimus žmogaus gyvybei, apelianto minėtą nutarimą pripažino negaliojančiu ir siekdamas suvienodinti teismų praktiką nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, 2004-06-18 priėmė naują nutarimą Nr.46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“.

Apelianto teiginys, kad teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp jo suduoto nukentėjusiajam smūgio ir pasekmių yra nepagrįstas, neatitinkantis tikrovės, todėl atmestinas.

Nuosprendyje teismas išanalizavo teismo medicinos ekspertizės išvadas ir vertindamas jas byloje esančių įrodymų visete, padarė pagrįstas išvadas dėl N. K. ir L. P. pavartoto fizinio smurto ir atsiradusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo, priežastinio ryšio. Iš teismo medicinos ekspertų išvadų matyti, kad kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu V. K. buvo padaryta kietu buku daiktu, mažiausiai vieno trauminio poveikio pasėkoje, tačiau nei pagal tai, kuo suduotas smūgis – ranka ar koja, nei pagal smūgio lokalizaciją, ekspertai negalėjo nustatyti, ar tai padaryta N.K. ar L. P. smūgiais. Nustatyta, ir to apeliantas N. K. neginčija, kad N. K. sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą bei L. P. – spyrė penkis kartus į galvą. Ekspertai nustatė, kad kraujo išsiliejimas V. K. po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo įvykti nuo smūgio į bet kurią galvos (įskaitant veidą) sritį, sudavus tiek ranka, tiek koja (t. 1, b. l. 42). Todėl byloje neabejotinai nustačius, kad N. K. , veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, sudavė smūgį nukentėjusiajam V. K. į veidą, teismas pagrįstai pripažino, kad jis yra kaltas dėl atsiradusių pasekmių.

Kolegija pripažįsta, jog nuosprendyje teismas, aptardamas aplinkybę, kad N. K. ir L. P. veikė grupe, abu sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, klaidingai nurodė, kad sužalojimas V. K. padarytas nuo N. K. ir L. P. smūgių visumos. Tačiau apeliantas be pagrindo nurodo, kad tokiu būdu teismas plečiamai aiškino teismo medicinos ekspertų išvadas, nes ši klaida buvo padaryta ne analizuojant ekspertų išvadas, bet pasisakant apie nuteistųjų grupinius veiksmus. Be to, šis netikslumas nei sumenkino, nei paneigė aukščiau nuosprendyje padarytų išvadų dėl N. K. kaltės sunkiai sutrikdžius nukentėjusiajam sveikatą.

Kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad teismas nuosprendyje negalėjo remtis nukentėjusiojo parodymais, nes jie nėra patikimi. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis po sužalojimo buvo komoje ir buvo intensyviai gydomas, ikiteisminio tyrimo metu juo rūpinosi ir jį atstovavo D. K. . Apygardos teisme, praėjus daugiau nei metams laiko nuo sužalojimo, nagrinėjant bylą nukentėjusysis dalyvavo ir davė parodymus. Jis paaiškino jo sumušimo aplinkybes tiek kiek prisiminė, paaiškino apie gydymo eigą, atsakė į užduotus klausimus ir teismui abejoti jo parodymais pagrindo nebuvo. Todėl pagrįstai nukentėjusiojo parodymais buvo remtasi ir nuosprendyje.

Pripažinus, kad apeliantas N. K. pagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kolegija daro išvadą, kad civiliniai ieškiniai dėl nukentėjusiajam V. K. neturtinės žalos ir Valstybiniai ligonių kasai dėl V. K. gydymo išlaidų priteisimo yra išspręsti teisingai. N. K. prašymas sumažinti nukentėjusiajam V. K. priteistos neturtinės žalos dydį, atmestinas tais pačiais anksčiau šioje nutartyje nurodytais motyvais, kurie išdėstyti aptariant analogišką kito apelianto L. P. prašymą. Apeliantas N. K. skunde nėra nurodęs kitų šio prašymo argumentų.

Nors apeliantas N. K. skunde prašymo atmesti D. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo nemotyvavo, tačiau šis prašymas tenkinamas. Kolegija šioje nutartyje tenkindama analogišką kito apelianto L. P. prašymą padarė motyvuotą išvadą, kad D. K. neturtinė žala priteista nepagrįstai. Tais pačiais motyvais tenkinamas ir apelianto N. K. prašymas.

Apeliantas N. K. skundo rezoliucinėje dalyje nurodė ir prašymą švelninti paskirtą bausmę. Kadangi iš skundo turinio matyti, kad jis pripažino tik nuteisimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, toks prašymas suprantamas kaip prašymas švelninti paskirtą bausmę už šio nusikaltimo padarymą. Prašymo apeliantas nemotyvavo, nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu bausmės švelninimui. Tokių aplinkybių kolegija taip pat nenustatė, todėl prašymą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu,

n utaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš L. P. ir N. K. solidariai priteista D. K. 20 000 lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.