- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-662-3634-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00998-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. B. skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Tadžikistano Respublikos piliečiui G. B. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Tadžikistano Respubliką" (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo prašymą iš naujo.
Paaiškino, kad atsakovas skundžiamame Sprendime nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė argumentų dėl individualaus persekiojimo Tadžikistane. Pareiškėjo teigimu, jis ne kartą Departamentui nurodė, jog yra stačiatikių tikėjimo rusas. Tadžikistano Respublikoje dėl savo tautybės ir religijos jis buvo ne kartą persekiojamas tadžikų kilmės asmenų, kurie jį du kartus stipriai sumušė. Po pirmojo sumušimo jis prarado akį, tačiau nesikreipė nei į ligoninę, nei į miliciją. Paskutinį kartą po sumušimo jis atsidūrė ligoninėje, nes jam peiliu buvo perpjauta ranka, stipriai sumušti plaučiai, jis ilgai negalėjo pajudėti. Po antrojo sumušimo parašė pareiškimą milicijai, tačiau milicija jokio tyrimo neatliko ir apie savo tolimesnius veiksmus jo neinformavo. Darė išvadą, kad Departamentas nepagrįstai Sprendime nurodė, jog pareiškėjas nesikreipė pagalbos į jokias valstybės institucijas, apklausos metu nesiteiravo apie pareiškėjo bandymus apsiginti savo valstybėje. Pareiškėjo manymu, Departamentas tik formaliai ištyrė jo prašymą ir detaliai neišanalizavo jo pateiktos informacijos, neištyrė rusų tautybės asmenų padėties Tadžikistane. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2007 metų, kai atvyko su turistine viza, ir nuo to laiko niekada nebuvo palikęs Lietuvos. Pabrėžė, kad į kilmės valstybę jis sugrįžti niekada neketino. Nurodė, kad nuo 2009 metų gyvena pas Z. B., kuriai 2009 metais nustatytas neįgalumas, pareiškėjas ją prižiūri ir rūpinasi. Pareiškėjo manymu, Z. B. negalėtų išgyventi be jo pagalbos, ji yra visiškai nedarbinga. Tvirtino netrukdantis tyrimui, nes visada gyveno tuo pačiu adresu, visos valstybės institucijos jį galėjo juo surasti. Paaiškino, kad pagal įpareigojimą į Užsieniečių registracijos centrą (toliau – ir Centras) jis nenuvyko todėl, kad turėjo prižiūrėti neįgalų ligonį. Pabrėžė, kad prieglobsčiui suteikti pakanka nustatyti, jog prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje yra persekiojimo grėsmė, tačiau Departamentas Sprendime nemotyvuoja grėsmės nebuvimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 8-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, kad, priimdamas Sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio motyvus bei apklausų metu pateiktus faktus ir įvertino objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turėjusias lemiamos reikšmės priimant skundžiamą Sprendimą. Nurodė, kad, remiantis byloje surinkta informacija, pareiškėjo pateikti prieglobsčio prašymo motyvai atitinka akivaizdžiai nepagrįsto prieglobsčio prašymo apibrėžimą, o ne realius persekiojimo veiksmus, patirtus Tadžikistane. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi įvykiai yra tik bendro pobūdžio, tai nebuvo ilgalaikis ar sistemingas pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas, parodantis valstybės nesugebėjimą suteikti apsaugą. Pažymėjo, kad G. B. gulint ligoninėje jį aplankė milicijos pareigūnas (tyrėjas), kuriam pareiškėjas pateikė raštišką skundą dėl užpuolimo. Atkreipė dėmesį, kad paklausus, kokį adresą nurodė minėtam milicijos pareigūnui (tyrėjui), pareiškėjas negalėjo tiksliai pasakyti, teigdamas, kad „neilgai gyveno tuo adresu, todėl ir neprisimena". Darė išvadą, kad G. B. galėjo nurodyti netikslų savo adresą milicijos pareigūnui, todėl ir nebuvo iškviestas į komisariatą. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas galėjo pasidomėti jo pateikto skundo milicijoje tyrimo eiga, tačiau to nepadarė. Teigė, kad G. B. nurodyti persekiojimo dalyviai yra privatūs asmenys, neveikiantys valstybės vardu, o prieglobsčio prašytojas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad Tadžikistano teisėsaugos institucijos negalėjo arba nenorėjo suteikti jam apsaugos nuo persekiojimo. Pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, surinko naujausią ir patikimą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir išnagrinėjo rusų tautybės asmenų padėtį Tadžikistane. Remiantis Departamento 2010 m. lapkričio 22 d. pažyma Nr. TJK 15/6-12-34 „Apie bendrą politinę bei žmogaus teisių padėtį Tadžikistano Respublikoje" (toliau – ir Pažyma), informacijos apie etninių rusų diskriminaciją, persekiojimą nebuvo rasta. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas per tris metus nelegalaus buvimo Lietuvos Respublikoje nepateikė jokių prašymų, rodančių jo ketinimą legaliai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teigė, kad G. B. atitinka Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisariato valdybos „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 62 punkte nustatytą ekonominio migranto sąvoką ir yra ekonominis migrantas, dėl to jis neatitinka tarptautinės apsaugos suteikimui keliamų reikalavimų. Nurodė, kad G. B. 2010 m. lapkričio 17 d. buvo pateikęs prašymą leisti jam apsigyventi savo pasirinktoje vietoje Lietuvos Respublikoje pas savo draugę Z. B., tačiau, remiantis vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) 24 punktu, jam nebuvo leista gyventi pasirinktoje vietoje, kadangi jis Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai ir Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu buvo patalpintas Centre. Nurodė, kad pareiškėjas, nesulaukęs sprendimo dėl jo pateikto prašymo, be leidimo išvyko iš Centro. Sulaikius pareiškėją, jis pažadėjo per dvi dienas sugrįžti į Centrą, tačiau neatvyko. Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas rūpinosi savo drauge, kuri yra neįgali ir be pareiškėjo negalėtų pati išgyventi, nėra susiję su tarptautinės apsaugos suteikimu Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad pareiškėjas dėl minėtų priežasčių gali kitu būdu įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir rūpintis drauge, o ne piktnaudžiauti prieglobsčio suteikimo procedūra.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalį, 77 straipsnio 2 dalį, Aprašo 17.3, 65 punktus ir abejojo pareiškėjo pateiktos versijos patikimumu. Pažymėjo, kad net padarius prielaidą, jog pareiškėjas kilmės šalyje buvo vieną ar du kartus sumuštas dėl to, jog yra rusas ir stačiatikis, tokie veiksmai nelaikytini persekiojimu Įstatymo bei 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ prasme. Pažymėjo, kad pareiškėjas, jo teigimu, legaliai, su trumpalaike viza atvykęs į Lietuvą, tik beveik po 3 metų nelegalaus gyvenimo Lietuvoje sulaikius pareigūnams pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pirminiuose paaiškinimuose išvykimo iš kilmės valstybės negrindė nei savo tautybe, nei išpažįstama religija (2010 m. liepos 23 d. nurodė išvykęs dėl darbo paieškų, t. y. dėl ekonominių priežasčių, 2010 m. rugsėjo 9 d. – dėl to, kad Tadžikistane nuolat vyksta kariniai konfliktai, ginkluoti susidūrimai, teroro aktai). Nurodė, kad tik 2010 m. rugsėjo 24 d. apklausos metu pareiškėjas ėmė teigti, kad buvo persekiojamas kaip rusas dėl tikėjimo, sumuštas, bet į teisėsaugos organus nesikreipė. Pažymėjo, kad tik skunde teismui pareiškėjas nurodė, jog buvo sumuštas du kartus, dėl antrojo sumušimo gydytas ligoninėje, apie tai buvo žinoma milicijai. Nurodė Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos Nr. 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų" (toliau – ir Direktyva) 6 straipsnį ir konstatavo, kad pareiškėjas iš esmės neneigė oficialiai į valstybės institucijas gynybos dėl nevalstybinių dalyvių jo persekiojimo bei sumušimo faktų etniniu ir religiniu pagrindu nesikreipęs, todėl neturėjo pagrindo teigti, kad Tadžikistano teisminė ar kitokia viešąją tvarką bei piliečių saugumą užtikrinanti valdžia, nežiūrint Pažymoje nurodytųjų veiklos trūkumų, nebūtų galėjusi ar nebūtų norėjusi suteikti pareiškėjui apsaugos nuo persekiojimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti galimo persekiojimo dėl etninės ir religinės priklausomybės epizodai neleidžia spręsti apie tokio persekiojimo rimtumą, nuolatinumą, intensyvumą, kuris atitiktų persekiojimo apibrėžimus, įtvirtintus Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje, ar Konvencijoje. Atsakovo surinkta informacija apie kilmės šalį leido teismui daryti išvadą, jog Tadžikistane persekiojami radikalūs islamistai, susiję su tarptautiniu terorizmu, rusų tautybės ar stačiatikių tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimo faktų neužfiksuota. Teismo nuomone, pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies motyvai yra ekonominiai, todėl, sprendžiant iš Pažymoje duotos kilmės valstybės ekonominės padėties analizės bei vadovaujantis Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisariato valdybos išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo" 62 punkte duota ekonominio migranto sąvoka, pareiškėjas laikytinas ekonominiu migrantu, o ne pabėgėliu. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas iki išvykimo gyveno šalyje, kurioje penkis metus (nuo 1992 iki 1997 metų) vyko pilietinis karas, šiuo metu pareiškėjui nėra jokios grėsmės grįžti į Tadžikistaną, nes oficiali valdžia persekioja asmenis, įtariamus terorizmu, ir ginkluoti konfliktai galimi tik tarp jų.
Aplinkybių, jog G. B. 3 metus gyvena pas neįgalią moterį ir ją slaugo, teismas nelaikė teisiniu pagrindu pabėgėlio statusui suteikti. Pažymėjo, kad teismo sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio savo buvimą Lietuvoje įteisinti kitais teisiniais pagrindais.
III.
Pareiškėjas G. B. apeliaciniu skundu (b. l. 39-40) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo prieglobsčio prašymas būtų tinkamai išspręstas. Paaiškina, kad Tadžikistane gyveno neturtingai, tik pažįstamam sumokėjus už pasą, vizą ir kelionę, galėjo išvykti iš šalies, už tai turėjo Lietuvoje dirbti ir grąžinti pinigus, kadangi pažįstamas pasiėmė ir negrąžino paso. Dėl šios priežasties teigė negalėjęs pateikti prieglobsčio prašymo anksčiau. Nurodo nežinojęs apie prieglobsčio prašymo pateikimo galimybę. Atkreipia dėmesį, kad nepateikė prieštaringų paaiškinimų. Pabrėžia, kad išvykimo iš šalies priežasčių gali būti ne viena. Paaiškina, kad išvyko iš šalies todėl, kad Tadžikistane vyksta pastovūs ginkluoti konfliktai, šalyje tvyro etninė ir religinė įtampa, pareiškėjas kelis kartus dėl šių priežasčių buvo sumuštas. Teigia, kad Pažyma patvirtina, jog padėtis kilmės valstybėje nepagerėjo. Nurodo, kad vieną kartą kreipėsi į miliciją dėl sumušimo, tačiau nebuvo informuotas apie tyrimo rezultatus. Paaiškina, kad vengė kreiptis į miliciją dėl korupcijos ir neefektyvios teisinės apsaugos. Teigia, kad 2010 m. spalio 29 d. išvyko pas vėžiu sergančią draugę prieš tai informavęs Centro, Departamento darbuotojus ir tik po to, kai jau buvo kelis kartus apklaustas. Daro išvadą, kad tyrimui nebebuvo reikalingas, todėl negalėjo jo vilkinti ar jam trukdyti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 49-51) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad pareiškėjo nurodomi įvykiai yra bendro pobūdžio, neilgalaikiai ar sistemingi pagrindinių žmogaus teisių pažeidimai. Teigia, kad Pažymoje nėra informacijos apie etninių rusų diskriminaciją, persekiojimą. Nurodo, kad pareiškėjas 2007 metais atvyko į Lietuvos Respubliką su tikslu dirbti, per tris metus nepateikė jokių prašymų, rodančių jo ketinimą legaliai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Daro išvadą, kad pareiškėjas atitinka ekonominio migranto sąvoką ir neatitinka tarptautinės apsaugos suteikimo keliamų reikalavimų. Nurodo, kad pareiškėjas be leidimo išvyko iš Centro, į jį negrįžo. Atsakovo teigimu, tai įrodo, jog pareiškėjas vilkina bylos nagrinėjimą, trukdo tyrimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (15/6-7)15PR-94, kuriuo pareiškėjui nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pripažino skundžiamą atsakovo Sprendimą teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjo apeliacinis skundas pagrįstas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įrodančias tai, kad pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusui keliamas sąlygas.
Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–686/2010, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 –2676/2011).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje grindžia tuo, jog kilmės valstybėje jis buvo persekiojamas dėl priklausymo tam tikrai tautybei ir religijos pagrindu, o grįžus į Tadžikistano Respubliką šis persekiojimas tęsis bei jo atžvilgiu vėl bus naudojamas smurtas. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pagal Aprašo 66.4 punktą Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Aprašo 66.5 punktą Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.
Pareiškėjas nurodo, kad kilmės valstybėje (Tadžikistane) yra persekiojamas dėl savo priklausomybės rusų tautybei ir religijos. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos Prevencijos ir kontrolės poskyrio vyresniojo pasieniečio 2010-07-23 tarnybiniame pranešime Nr. (21/20)–197–88 „Dėl neteisėtai Lietuvoje esančio užsieniečio“ nurodyta, kad < ... šis asmuo ligoninėje apklaustas paaiškino, kad į Lietuvą atvyko padedamas tautiečio vardu A. 2007 metų lapkričio mėnesį, turėdamas Lietuvos Respublikos vizą ir ketindamas užsidirbti pinigų. Tos pačios datos pareiškėjo paaiškinime užfiksuota, kad į Lietuvą atvyko pirkti automobilio, o atvyko kartu su pažįstamu draugu, kuris po mėnesio jį paliko Lietuvoje be jokių dokumentų. 2010-07-23 užsieniečio apklausos lapo 19 dalyje „Išvykimo iš kilmės valstybės data, vieta ir priežastis“ taip pat nurodyta, kad atvyko 2007 m. lapkričio mėnesį pirkti automobilių. Šiame lape kaip atvykimo į Lietuvos Respublikos tikslas nurodytas automobilių pirkimas (užsieniečių apklausos lapo 22.4 dalis). Užsieniečių apklausos lapo 25 dalyje „Ar pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę (nurodyti valstybės pavadinimą, jei nepageidauja sugrįžti – nurodyti priežastį) pažymėta, kad grįžti į kilmės valstybę nepageidauja, nes nėra darbo, nėra artimųjų, nėra gyvenamo ploto. A. B. 2010 m. rugsėjo 6 d. prašyme dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo teigia, kad jis atvyko iš (duomenys neskelbtini) miesto, kuris yra pasienio su Uzbekistanu ir Kirgizija zonoje. Ten nuolat vyksta kariniai konfliktai, ginkluoti susirėmimai ir teroro aktai, todėl jis išvyko iš Tadžikistano Respublikos į Lietuvos Respubliką.
Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas beveik tris metus Lietuvoje buvo neteisėtai, į kompetentingas valstybės institucijas dėl prieglobsčio suteikimo nesikreipė. Tik įvykus nelaimingam atsitikimui ir juo susidomėjus nelegalios migracijos pareigūnams, G. B. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Toks pareiškėjo elgesys tik patvirtina anksčiau išdėstytas aplinkybes, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nebuvo tiesiogiai susijęs su grėsme jo asmeniui kilmės valstybėje. Byloje taip pat nėra jokios informacijos apie tai, kad Tadžikistano Respublikos teisėsaugos institucijos negalėjo ir nenorėjo suteikti jam apsaugos nuo persekiojimo. Kita vertus, G. B. į jas dėl tokio persekiojimo grėsmės nesikreipė, o atliekamu tyrimu dėl jo sumušimo fakto nesidomėjo. Atsakovo 2010 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. TJK–15/6–12–34 apie bendrą politinę bei žmogaus teisių padėtį Tadžikistano Respublikoje nurodyta, jog JAV Valstybės departamento 2010 m. ataskaitoje apie įvykius 2009 m. pažymėta, kad tautiniu, rasiniu ar etniniu pagrindu diskriminacijos dažnai nepasitaiko. Buvo keletas pranešimų, kad teisėsaugos pareigūnai grasino, baugino etninius afganistaniečius ir uzbekus. Tai reiškia, jog informacijos apie etninių rusų diskriminaciją ir persekiojimą, nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti neva persekiojimo dėl etninės ir religinės priklausomybės epizodai neleidžia spręsti apie tokio persekiojimo rimtumą, nuolatinumą, intensyvumą, kuris atitiktų persekiojimo apibrėžimus, pateiktus Įstatymo 86 ir 87 straipsnių 1 dalyse ar Konvencijoje.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus jį Tadžikistano Respubliką kiltų grėsmė jo gyvybei arba sveikatai. Kaip matyti iš pirminių G. B. parodymų, jokio persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje jis nepatyrė. Pareiškėjas į Tadžikistano Respubliką nenori grįžti dėl kitų priežasčių, t. y. ekonominio pobūdžio. Tik vėliau pareiškėjas nurodo kitas aplinkybes, kuriuos juridine prasme gali būti reikšmingos pabėgėlio statusui įgyti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pirminiuose savo paaiškinimuose (2010-07-23, 2010-09-09) išvykimo iš kilmės valstybės apskritai negrindė nei savo tautybe, nei išpažįstama religija. Tik 2010-09-24 metu ėmė teigti, kad buvo persekiojamas kaip rusas dėl kito tikėjimo, kad buvo sumuštas ... >. Taigi tokiu būdu pareiškėjas savo istoriją vis papildo naujais faktais, siekdamas kuo labiau atitikti prieglobsčio suteikimo sąlygas.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo teisėms ir laisvėms Tadžikistane gali grėsti pavojus, kad jį grąžinus į kilmės valstybę jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai šiurkštūs nežmoniški žmogaus teisių pažeidimai. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo paaiškinimų, jog egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, kad jo kilmės valstybėje jis bus persekiojamas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. G. B. atžvilgiu taip pat nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Bendra situacija kilmės valstybėje nėra tokia, kuri būtų pakankamas pagrindas konstatuoti papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.