Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-02-19 · Administracinė byla Nr. A-438-92-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-02-19
Bylos Nr.
A-438-92-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Gintaras Kryževičius
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos Seimo nario Valerijaus Simulik ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės, „Ridvija“, A.U., Seimo nario V
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „Ridvija“, A.U., uždarajai akcinei bendrovei "Fordenus", uždarajai akcinei bendrovei "Jūsų taksi", uždarajai akcinei bendrovei "Karališkas vežėjas"
Atsakovas
Šiaulių miesto savivaldybės tarybai
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A8 – 92/2007Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. vasario 19 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui M.B.,trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovams A.P., R.O., V.Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Valerijaus Simulik ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Ridvija“, A.U. individualios įmonės, uždarosios akcinės bendrovės „Karališkas vežėjas“, uždarosios akcinės bendrovės „Fordenus“, uždarosios akcinės bendrovės „Jūsų taksi“, A.S. įmonės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Seimo nario V.S. prašymą ir patikslintą prašymą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei "Fordenus", uždarajai akcinei bendrovei "Jūsų taksi", uždarajai akcinei bendrovei "Karališkas vežėjas", uždarajai akcinei bendrovei "Ridvija", A.U. individualiai įmonei, A.S. įmonei dėl ištyrimo ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo atskiri punktai neprieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Seimo narys V.Simulik Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą ir patikslintą prašymą, kuriuose prašė:

1. Ištirti ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3. punktas, 2 dalies 2.1. punktas atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį bei Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, pripažinti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3. punktą, 2 dalies 2.1. punktą prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktą ir laikyti juos panaikintais;

Nustatyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3. punktas, 2 dalies 2.1. punktas negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos;Priteisti iš atsakovo visas bylos išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo". Sprendimu Nr. T-38 buvo nuspręsta nustatyti keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų (maršrutinių taksi) maršrutais Šiaulių mieste tokias bilietų kainas: autobusais vienkartinis bilietas -1,0 Lt su PVM; autobusais mėnesinis bilietas - 62,0 Lt su PVM; mikroautobusais (maršrutiniais taksi) vienkartinis bilietas - 1,3 Lt su PVM. Į Lietuvos Respublikos Seimo narį Valerijų Simulik, kreipėsi dalis Šiaulių miesto vežėjų ir gyventojų, kurie nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3. punktas, 2 dalis 2.1. punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui ir prašė teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl minėto Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo punktų panaikinimo. Pareiškėjas paaiškino, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio l dalyje nustatyta, jog valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Iki byloje tiriamo savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo reguliaraus susisiekimo autobusais vienkartinis bilietas kainavo 0,80 Lt, o maršrutinio taksi - 1,0 Lt, taigi važiavimo reguliaraus susisiekimo autobusais kaina sudarė 80 proc. važiavimo maršrutiniais taksi kainos. Iš atsakovo pateiktų byloje įrodymų matosi, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sudaryta darbo grupė priėmė išvadas atsižvelgdama į UAB „Busturas" duomenis. Vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės darbo grupės nuomone ir logika, turėtų būti sudaroma kaina kiekvienam vežėjui atskirai, pagal jų kainas, kaštus ir sąnaudas. Galimybę savivaldybės taryboms nustatyti skirtingus keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais konkrečius tarifų dydžius, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų maršrutą, keleivių srautus bei aptarnavimo intensyvumą, nustato Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalis, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės tarybos savo sprendimo šiais argumentais konkrečiu atveju negrindė. Atsakovas neatliko skaičiavimų susijusių su konkrečiais maršrutais, keleivių srautais ir aptarnavimo intensyvumu. Pareiškėjas pabrėžė, kad skundžiamu sprendimu buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. T-886 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" 2 punktą, kuriuo nuspręsta patvirtinti keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutais Šiaulių mieste vienkartinio bilieto kainą l Lt. Šiaulių miesto vežėjus ši kaina tenkina ir jos keisti vežėjai Šiaulių miesto savivaldybės tarybos neprašė. Pareiškėjas teigė, kad dėl kainos į Šiaulių miesto savivaldybę kreipėsi tik vienas vežėjas UAB „Busturas", ji yra Šiaulių savivaldybės nuosavybei priklausanti įmonė ir sprendimas priimtas dėl jos prašymo, tai akivaizdžiai patvirtina, kad buvo nesilaikoma Konkurencijos įstatymo reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės taryba prašė pareiškėjo prašymą ir patikslintą prašymą atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai leidžia savivaldybės taryboms arba kompensuoti vietinio susisiekimo keleivių vežėjams patirtus nuostolius iš savivaldybės biudžeto, arba pasirinkti kitą kelią, t. y. nustatyti kainas ir tarifus už keleivių vežimą vietiniais maršrutais. Šiuo atveju savivaldybė pasirinko pastarąjį būdą, kadangi buvo nuspręsta, kad reikia peržiūrėti visą keleivių vežimo reguliariaisiais susisiekimo maršrutais paslaugų teikimo rinką, kad už užmokestį teikiamos viešosios paslaugos būtų ekonomiškai racionalios ir kad nustatytas užmokestis už jas padengtų tų paslaugų teikimo bei kitas su jų teikimu susijusias teikėjo išlaidas. Atsakovo nuomone, Šiaulių miesto savivaldybės taryba tokiu žingsniu įstatymų nuostatų nepažeidė. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktas bei Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už keleivių vežimą vietiniais maršrutais. Taigi keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifai reguliuojami savivaldybių tarybų. Tai yra išimtinė savivaldybių tarybų teisė. Savivaldybių institucijoms pavesta organizuoti keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais bei leisti vežėjams privalomus teisės aktus. Atsakovas teigė, jog savaime suprantama, kad vadovaujantis Konkurencijos bei Transporto veiklos pagrindų įstatymų nuostatomis, šie savivaldybių tarybų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai neturi teikti privilegijų arba diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, ir dėl jų priėmimo neturi atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Atsakovo manymu, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-38 „Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste bilietų kainų nustatymo" patvirtinti tarifai neteikia privilegijų vieniems keleivių vežimo reguliariaisiais maršrutais rinkos dalyviams (t. y. keleivių vežimo susisiekimo autobusais veikla užsiimantiems ūkio subjektams) ir nediskriminuoja kitų šios rinkos dalyvių (ūkio subjektų, užsiimančių keleivių vežimu maršrutiniais taksi), kadangi apskaičiuojant tarifus buvo taikomi vienodi kainodaros principai ir tikslai.

Tretieji suinteresuotieji asmenys - UAB "Fordenus", UAB "Jūsų taksi", UAB "Karališkas vežėjas", UAB "Ridvija", A.U. individuali įmonė, A.S. įmonė – prašė patenkinti pareiškėjo prašymą ir patikslintą prašymą.

Tretieji suinteresuotieji asmenys nurodė, kad privatūs vežėjai, vežantys keleivius maršrutiniais taksi reguliariais reisais Šiaulių mieste niekada neprašė Šiaulių miesto savivaldybės padidinti keleivių vežimo paslaugos kainos. 2005 m. gruodžio 22 d. buvo gautas raštas Nr.SE-122, pasirašytas Šiaulių miesto savivaldybės Ekonomikos skyriaus vedėjo Stanislovo Gurėjevo, kuriame iki 2005 m. gruodžio 27 d. buvo prašoma pateikti paslaugų ir sąnaudų nagrinėjimui reikalingus dokumentus. Tačiau niekada niekas neklausė, ar vežėjai sutinka kelti pravažiavimo kainas, ar to reikia. Buvo žinoma tik tai, kad Šiaulių miesto savivaldybei prašymą dėl nuolatinių bilietų kainų didinimo yra pateikusi UAB "Busturas". Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų teigimu, Šiaulių miesto savivaldybė, norėdama tenkinti UAB "Busturas" prašymą, ir bijodama, kad dalis keleivių nepradėtų naudotis teikiamomis maršrutinių taksi paslaugomis, numatė pakelti ir maršrutinių taksi pravažiavimų kainą nuo 1,00 Lt iki 1,30 Lt.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo Seimo nario Valerijaus Simulik prašymo ir patikslinto prašymo reikalavimus atmetė.

Teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. T-886 patvirtino l lito keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutais Šiaulių mieste vienkartinio bilieto kainą. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2005 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. T-4 patvirtino 0,80 lito keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų maršrutais Šiaulių mieste bilieto kainą. Teismas pabrėžė, jog kaip matyti iš šių sprendimų važiavimo reguliaraus susisiekimo autobusais kaina sudarė 80 % važiavimo maršrutiniais taksi kainos. Tuo tarpu skundžiamu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d.sprendimu Nr. T-38 nustačius naujas kainas (l lt - autobusais ir 1,3 Lt. mikroautobusais), teismo nuomone, santykis tarp šių kainų konkurencijos atžvilgiu liko nepakitęs (važiavimo reguliaraus susisiekimo autobusais kaina sudaro 77 % važiavimo maršrutiniais taksi kainos), o šio santykio išlaikymas yra pagrindinė aplinkybė, užtikrinanti sprendimo atitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui. Įvertinus šias aplinkybes ir atsižvelgiant į kainų kilimą, infliacijos lygį, teismo nuomone, galima teigti, kad keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų (maršrutinių taksi) maršrutais Šiaulių mieste bilietų kainos didėjo lygiai proporcingai.

Atsiliepimas

Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų teiginius, kad juos tenkina sena kaina ( l Lt.), o naujoji buvo nustatyta, pažeidžiant Konkurencijos bei Transporto veiklos pagrindų įstatymų nuostatas, teismas vertino kritiškai, kadangi, priėmus skundžiamą sprendimą, kainų santykis tarp važiavimo autobusais ir mikroautobusais (maršrutiniais taksi) išliko nepakitęs, tai yra toks pat (skirtumas 3 %), koks buvo nustatytas 2003 m. lapkričio 6 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-886 ir 2005 m. sausio 20 d. Šiaulių miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T-4, kurie teismine tvarka nebuvo ginčijami. Be to, teismas pažymėjo, kad, prieš priimant skundžiamą sprendimą, atsakovui nebuvo pateikta pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie mikroautobusų (maršrutinių taksi) maršrutų aptarnavimo intensyvumą bei keleivių srautą kiekviename konkrečiame maršrute, todėl darytina išvada, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba, nustatydama tarifų dydžius, tinkamai vykdė Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalies reikalavimus (2005 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. X-476 (nuo 2006 m. sausio l d.) redakcija), kur teigiama, kad konkrečius tarifų dydžius nustato savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į kiekvieną konkretų maršrutą, keleivių srautus bei aptarnavimo intensyvumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad ginčijamais aktais Šiaulių miesto savivaldybės taryba užtikrino Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir ransporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punkte nustatytus laisvos ir sąžiningos konkurencijos transporto paslaugų rinkoje reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A5-749/2003), kadangi apskaičiuojant keleivių vežimo reguliariaisiais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifus buvo taikomi vienodi kainodaros principai ir tikslai, kurių išraiška apskaičiuotuose tarifuose yra akivaizdžiai nediskriminacinio ir proporcingo pobūdžio. Nepakitusio santykio išlaikymas neatėmė iš maršrutinių taksi vežėjų galimybės lygiomis teisėmis konkuruoti su UAB „Busturas", maršrutinių taksi vežėjai nėra diskriminuojami, ir jie dėl to nėra verčiami pasitraukti iš atitinkamos rinkos. Dėl šių priežasčių teismas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-38 „Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste bilietų kainų nustatymo" l dalies 1.3 punktą, 2 dalies 2.1 punktą pripažino teisėtais, o pareiškėjo, Seimo nario Valerijaus Simulik, prašymą dėl jų panaikinimo atmetė. Taip pat teismas panaikino savo 2006 m. vasario 27 d. nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kuria laikinai buvo sustabdytas 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3 punkto ir 2 dalies 2.1 punkto galiojimas.

Teismas taip pat nurodė, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio nuostatomis, tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi šiuo atveju atmestini pareiškėjo prašymo ir patikslinti prašymo reikalavimai, todėl atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas Valerijus Simulik prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimą ir pripažinti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3. punktą, 2 dalies 2.1. punktą prieštaraujančiais LR Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei LR Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui ir laikyti juos panaikintais; nustatyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3. punktas, 2 dalies 2.1. punktas negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.

Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Papildomai nurodo šiuos argumentus:

Šalies argumentai

1. Apelianto teigimu, tam, kad būtų galima vertinti ar priimtas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 daliai, būtina įvertinti: 1) ar sprendimas neteikia privilegijų arba nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų ar jų grupių; 2) ar dėl sprendimo neatsirado ar negali atsirasti skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) ar skirtingas konkurencijos sąlygas nulėmė Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymas. Tokia nuostata buvo įtvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A(5)-749/2003, tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nurodytų aplinkybių netyrė ir neatsakė į nurodytus klausimus.

2. Apeliantas pažymi, kad spręsdamas ginčą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-38, kuriuo buvo nustatytos keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainos, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog keleivių vežimo bilietų kainos Šiaulių mieste didėja proporcingai atsižvelgiant į kainų kilimą ir infliacijos lygį. Tačiau, pasak apelianto, teismas šio savo teiginio nepagrindė jokiais įrodymais, todėl visiškai nesuprantama, kaip kainų kilimas ir infliacija gali turėti skirtingą įtaką skirtingiems ūkio subjektams, konkuruojantiems toje pačioje rinkoje, ir tai gali įtakoti nustatomus tarifus.

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą nurodė, jog vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A(5)-749/2003. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2003 m. spalio 30 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant nurodytą sprendimą, galiojo ankstesnė Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje buvo nustatyta, kad keleivių vežimo reguliariaisiais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifus nustato savivaldybių tarybos. Tuo tarpu 2005 m. gruodžio 23 d. Kelių transporto kodekso pakeitimo įstatymu buvo pakeista ankstesnė Kodekso 16 straipsnio 2 dalies formuluotė ir papildyta (nuo 2006 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija) tokiu tekstu – „konkrečius tarifų dydžius nustato savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į kiekvieną konkretų maršrutą, keleivių srautus bei aptarnavimo intensyvumą“. Todėl Šiaulių miesto savivaldybės taryba, 2006 m. kovo 26 d. priimdama ginčijamą sprendimą ir nustatydama keleivių vežimo tarifus, privalėjo laikytis nurodytų reikalavimų.

Apeliaciniais skundais tretieji suinteresuotieji asmenys - UAB „Ridvija“, A.U. individuali įmonė, UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Fordenus“, UAB „Jūsų taksi“, A.S. įmonė – taip pat prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimą ir pripažinti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3. punktą, 2 dalies 2.1. punktą prieštaraujančiais LR Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui bei LR Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui ir laikyti juos panaikintais; nustatyti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-38 "Dėl keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų maršrutais Šiaulių mieste kainų nustatymo" l dalies 1.3. punktas, 2 dalies 2.1. punktas negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos. Apeliaciniuose skunduose savo poziciją grindžia tais pačiais motyvais bei argumentais kaip pareiškėjas.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės taryba prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Papildomai paaiškina, jog apeliantų argumentas, kad tiek autobusų, tiek maršrutinių taksi kainos Šiaulių mieste turėtų būti suvienodintos, t. y. būtų nustatyta vieninga bilieto kaina – 1 Lt – neatitinka tikrovės ir prieštarauja paties apelianto išdėstytiems argumentams. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vienas iš pagrindinių apeliantų argumentų yra tai, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba, nustatydama maršrutinių taksi bilieto kainą, nevertino kiekvieno atskiro maršruto keleivių srauto bei aptarnavimo intensyvumo. Tokiu atveju, pagal apeliantų logiką, kiekvieno atskiro maršrutinio taksi bilieto kaina skirtųsi ir autobusų bei maršrutinių taksi bilietų kaina negalėtų sutapti. Jei, kaip nurodo atsakovas, apeliantai turi omenyje, kad kiekvienam konkrečiam maršrutui turi būti skirtingos bilietų kainos, tai toks teisinis reguliavimas nesiderintų su Civilinio kodekso 6.161 straipsnio 4. Be to, tokio teisinio reguliavimo precedento Lietuvoje nėra, išskyrus nebent Vilniaus miestą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas savivaldos institucijoms priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų, skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas, tuo pačiu ir jame nustatytas minėtas draudimas, yra taikomas visų ūkio subjektų atžvilgiu, veikiančių įvairiose ekonominės veiklos srityse (Konkurencijos įstatymo 2 straipsnis).

Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punkte iš esmės yra atkartota Konkurencijos įstatyme nustatyta nuostata, įpareigojanti valstybines institucijas užtikrinti laisvą ir sąžiningą konkurenciją, kurios turi būti laikomasi ir transporto paslaugų rinkoje.

Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad transporto teisinius santykius reglamentuoja ir specialieji transporto rūšių įstatymai bei kodeksai ir kiti teisės aktai, o transporto veiklos paslaugų tarifai ir kainos yra nustatomi sutartyse tarp šalių, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita.

Keleivių vežimo organizavimą ir vykdymą bei keleivių vežimo valstybinį valdymą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas (toliau – Kodeksas), kuris nustato ir tarifų už keleivių vežimą reguliavimo sąlygas ir tvarką (Kodekso 1, 16 straipsniai).

Apibendrinant, darytina išvada, kad keleivių vežimą, kaip vieną iš ekonominės veiklos sričių, reglamentuoja šiai veiklai specialiai skirtos teisės normos (Kodeksas, Transporto veiklos pagrindų įstatymas ir kt.), apimančios ir tarifų bei kainų už šios veiklos teikiamas paslaugas reguliavimą.

Šios išvados pagrindu darytina kita išvada, kad Konkurencijos įstatymo nuostatos ir teisės normos, reglamentuojančios keleivių vežimą, tarifų ir kainų už keleivių vežimą reguliavimo srityje, tarpusavyje sąveikauja kaip bendroji teisės norma (Konkurencijos įstatymas) ir specialioji teisės norma (teisės normos, reglamentuojančios keleivių vežimą).

Teisės teorijoje šis santykis tarp bendrosios ir specialiosios teisės normų reiškia, kad teisiniams santykiams, kuriuos reguliuoja specialiosios teisės normos, spręsti turi būti taikomos specialiųjų teisės normų, o ne bendrųjų teisės normų nuostatos.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo sprendimo, kuriuo buvo nustatytos keleivių vežimo reguliariais vietinio susisiekimo autobusų ir mikroautobusų (maršrutinių taksi) maršrutais Šiaulių mieste bilietų kainos: autobusais vienkartinis bilietas – 1,0 Lt su PVM, mikroautobusais (maršrutiniais taksi) vienkartinis bilietas – 1,3 Lt su PVM.

Šiuo ginčijamu sprendimu buvo pakeistos anksčiau nustatytos bilietų kainos už keleivių vežimą, kurios atitinkamai buvo: autobusais – 0,80 Lt, o maršrutiniais taksi – 1,0 Lt.

Iš bylos matyti, kad minėtą kainų keitimą sukėlė UAB „Busturas“, atliekančio keleivių reguliariais vietinio susisiekimo autobusų maršrutais Šiaulių mieste vežimą, nuostolinga ekonominė veikla šioje srityje.

Tai, kad UAB „Busturas“ ekonominė veikla, vežant keleivius už 0,80 Lt yra nuostolinga dėl objektyviai egzistuojančių ekonominių faktorių, bei kad ji gali tapti rentabili esant vienkartinio bilieto kainai – 1 Lt, yra patvirtinama atsakovo atliktais skaičiavimais (b.l. 51-57; 11-16). Byloje įrodymų, kurie paneigtų šių skaičiavimų duomenis, nesurinkta. Jų teismui nepateikė ir kitos byloje dalyvaujančios šalys. Dėl ko įrodymų vertinimo prasme yra nepaneigti atsakovo teiginiai dėl nuostolingos UAB „Busturas“ veiklos vežant keleivius autobusais už 0,80 Lt bei rentabilios veiklos vežant už 1 Lt.

Šiaulių miesto savivaldybė yra vienintelis UAB „Busturas“ akcininkas.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 22 punktą ir Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 ir 5 punktus, 4 straipsnio 4 dalį, Šiaulių miesto savivaldybė, organizuodama keleivių vežimą vietiniais maršrutais, yra įpareigojama atlikti dvejopo pobūdžio funkcijas.

Iš vienos pusės ji privalo užtikrinti viešosios transporto infrastruktūros funkcionavimą bei organizuoti keleivių vežimą vietiniais maršrutais, tame tarpe teikiant atskiroms socialinėms grupėms lengvatas (Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 5 ir 8 straipsniai).

Iš kitos pusės, - užtikrinti vežėjų veiklos savarankiškumą bei laisvą ir sąžiningą konkurenciją transporto paslaugų rinkoje.

Būtinybė užtikrinti šių abiejų funkcijų vykdymą suponuoja išvadą, kad nustatant naujas kainas už keleivių vežimą vietiniais maršrutais tiek autobusais, tiek maršrutiniais taksi, neturi būti pažeista pusiausvyra, kuri turi egzistuoti tarp šių dviejų teisės aktais saugomų teisinių gėrių.

Kaip minėta, byloje yra įrodyta, kad kainos – 1 Lt nustatymą už keleivių vežimą vietiniais maršrutais autobusais, sąlygojo objektyvūs ekonominiai faktoriai.

Dėl ko ši kaina yra pripažintina minimalia priemone, kuri yra reikalinga savivaldybės funkcijai – organizuoti keleivių vežimą vietiniais maršrutais – vykdyti.

Pagal Kodekso 16 straipsnio 2 dalį, keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais konkrečius tarifų dydžius nustato savivaldybės tarybos, atsižvelgdamos į kiekvieną konkretų maršrutą, keleivių srautus bei aptarnavimo intensyvumą.

Šioje specialioje teisės normoje numatyta galimybė nustatyti skirtingus tarifus, suponuoja išvadą, kad ūkio subjektams, dalyvaujantiems šioje rinkoje, neprivalo būti sudarytos tapačios sąlygos tarifų atžvilgiu, bet gali būti nustatyti ir skirtingi tarifai, atsižvelgiant į tam tikrus šios rinkos faktorius.

Lyginant ūkio dalyvius, kurie autobusais veža keleivius reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais ir ūkio dalyvius, kurie tai daro maršrutiniais taksi, matyti, kad jų dalyvavimo šioje rinkoje sąlygos nėra tapačios.

Pagal Kodekso 18 straipsnio 8 dalį, maršrutiniais taksi vežama tik sėdimose vietose, keleiviai paimami ir išleidžiami stotelėse arba kitose pagal pageidavimą vietose, kuriose nedraudžia sustoti Kelių eismo taisyklės. Keleiviams, važiuojantiems maršrutiniais taksi netaikomos lengvatos (Transporto lengvatų įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

Vežant autobusais sustojimas stotelėse yra būtinas, keleiviai išlaipinami ir įlaipinami tik stotelėse, asmenys, važiuojantys autobusais gali naudotis lengvatomis ir kt. (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklės).

Minėti skirtumai tarp vežimo sąlygų autobusais ir maršrutiniais taksi parodo, kad šiomis transporto priemonėmis yra teikiamos skirtingo lygio komforto sąlygos bei kad aukštesnio lygio komforto sąlygomis lengvatine tvarka negali naudotis atitinkamos asmenų grupės, turinčios teisę į lengvatas važiuojant autobusais.

Tai savo ruožtu sąlygoja, kad keleivių srautai į šias transporto priemones pasiskirsto pagal savo subjektyvius poreikius komfortui bei kad maršrutiniai taksi gali būti ekonomiškai nepriimtini socialiai remtiniems asmenims, kurie naudojasi lengvatomis važiuojant autobusais.

Ši aplinkybė – skirtingų sąlygų buvimas keleivių vežimo rinkoje, kiek tai liečia keleivių srautus, yra ta Kodekso 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta prielaida, kuri leidžia skirtingiems vežėjams nustatyti skirtingus keleivių vežimo tarifus.

Dėl šių priežasčių apeliacinių skundų argumentai, kuriais teigiama, kad tarifų dydžiai vežant keleivius autobusais ir maršrutiniais taksi turi būti vienodi bei kad nebuvo teisinio pagrindo didinti tarifus maršrutinių taksi atžvilgiu, yra nepagrįsti.

Maršrutiniams taksi nustatyto tarifo – 1,3 Lt dydžio ekonominis pagrindimas yra paremtas atsakovo atliktais skaičiavimais (b.l. 11-16; 51- 57). Įrodymų, kurie paneigtų šių skaičiavimų pagrįstumą ir teisingumą, byloje nesurinkta. Nors pareiškėjas ir tretieji suinteresuotieji asmenys juos ginčija, tačiau atitinkamų įrodymų, kurie patvirtintų jų teiginių pagrįstumą, nepateikė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis).

Dėl ko įrodymų vertinimo prasme darytina išvada, kad pareiškėjas ir tretieji suinteresuotieji asmenys savo teiginių dėl nepagrįstai ir neteisingai nustatyto tarifo dydžio maršrutiniams taksi neįrodė, kartu nepaneigė ir atsakovo pateiktų įrodymų tuo klausimu.

Analizuojant iki ginčijamo sprendimo buvusį kainų santykį, kuris buvo nustatytas autobusams – 0,8 Lt ir maršrutiniams taksi – 1,0 Lt už keleivių vežimą reguliariais vietiniais maršrutais, matyti, kad kainų santykis sudarė 80 proc. Ginčijamu sprendimu nustačius naujas kainas – autobusams 1,0 Lt, o maršrutiniams taksi – 1,3 Lt, šis santykis iš esmės liko nepakitęs ir šiuo metu sudaro 77 proc.

Tokiu būdu, kainų santykio prasme, iki ginčijamo sprendimo buvusi pusiausvyra tarp atsakovo pareigos užtikrinti keleivių vežimą reguliariais vietiniais maršrutais ir pareigos užtikrinti vežėjų veiklos savarankiškumą bei laisvą ir sąžiningą konkurenciją, iš esmės išliko nepakitusi ir priėmus ginčijamą sprendimą.

O tai, kaip minėta, proporcingos pusiausvyros tarp šių dviejų teisės aktais saugomų gėrių nustatymas, yra ta aplinkybė, kuri sąlygoja ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumą.

Esant šioms aplinkybėms, tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Valerijaus Simulik ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų UAB „Ridvija“, UAB „Karališkas vežėjas“, UAB „Fordenus“, UAB „Jūsų taksi“, A.U. individualios įmonės ir A.S. įmonės apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėRomanas KlišauskasGintaras Kryževičius