- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-04
- Bylos Nr.
- A-556-2057-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01740-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „TV PRO media“, R. Ž.
- Advokatai
- Rūta Andriulevičiūtė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Tele-3‘‘ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „TV PRO media“, R. Ž. dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Tele-3“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1 - 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės 2011 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. SPR - 81 dalį, kuria nuspręsta įspėti viešosios informacijos skleidėją – pareiškėją dėl 2010 m. lapkričio 17 d. laidoje „Akistata“ padaryto Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 14 straipsnio pažeidimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektorė (toliau – ir Inspektorė) 2011 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-81 (toliau - ir sprendimas), kuriuo be kita ko nusprendė, kad pareiškėjas, kaip viešosios informacijos skleidėjas, transliuodamas 2010 m. lapkričio 17 d. UAB „TV PRO media“ laidą „Akistata“ (toliau – ir Laida) pažeidė A. T. teisę į privatų gyvenimą ir pagarbos žmogui principą. Vadovaudamasi šiomis sprendimo nuostatomis Inspektorė nusprendė įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „TELE-3“ dėl televizijos laidoje padaryto VIĮ 3 straipsnio 2 dalies bei 14 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjo manymu, tokia inspektorės išvada yra akivaizdžiai klaidinga, neprotinga ir neatitinkanti tikrovės. Pirmąjį epizodą (28 min. 26 sek. laidos eterio įrašo), kuriame, nors ir buvo atvaizduota tik A. T. pavardė, negalima vertinti kaip teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, nes pagrindinis akcentas minėto laidos eterio įrašo vienos sekundės epizode buvo kitokiu šriftu ir spalva nei vaizdo visuma atvaizduoti teisėjos E. V. parašas bei spaudas nuorašas tikras. Be to, A. T. pavardė nurodyta žemiau centro, tai yra mažiausiai pastebimoje vietoje, todėl akivaizdu, kad tvirtinimai, jog, parodant minėtą epizodą, buvo pažeista A. T. teisė į privatų gyvenimą, yra neteisingi ir neatitinkantys tikrovės. Antrąjį (28 min. 29 sek. laidos eterio įrašo) ir trečiąjį (28 min. 31 sek.) epizodus, kuriuose, anot inspektorės, buvo paminėta A. T. vardas ir pavardė, vertinti kaip teisės į privatų gyvenimą pažeidimą negalima, nes epizodai tetruko vieną sekundę, o nutarties puslapiai buvo parodyti ne statiškai, bet juos peržvelgiant, tai yra pašalinant bet kokias galimybes laidos žiūrovui ne tik kad įskaityti, kas parašyta nutartyje, bet ir identifikuoti asmenų duomenis. Tai taip pat nurodyta ir sprendime - parodytas blogos kokybės vaizdas, todėl aukščiau minėtuose epizoduose laidos žiūrovas negalėjo identifikuoti asmens duomenų. Ketvirtąjį epizodą (29 min. 28 sek. laidos eterio įrašo) vertinti kaip teisės į privatų gyvenimą pažeidimą taip pat negalima, nes epizodas tetruko vieną sekundę bei, kaip ir kiti aukščiau minėti epizodai, buvo atvaizduotas ne statiškai, o peržvelgiant, tai yra pašalinant bet kokias galimybes laidos žiūrovui įskaityti nutartį ar identifikuoti asmenų duomenis. Pareiškėjas pabrėžė, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje pažymėta, jog privataus gyvenimo sąvoka apima su asmens tapatybe (identifikavimu) susijusius aspektus, tokius kaip asmens vardas ar atvaizdas, tai yra teisė į privatų gyvenimą gali būti pažeista, kuomet galima identifikuoti asmenį. Hipotetiškai buvo galima pastebėti tik A. T. pavardę. Atsižvelgiant į tai, kad pavardė “T.” nėra ypatingai reta, A. T. vardas nebuvo atskleistas nei atvaizduojant nutartį, nei visos laidos metu, pati A. T. nėra visuomenei žinomas žmogus, pavardės atvaizdavimas tetruko vieną sekundę, yra akivaizdu, kad pareiškėjas nepažeidė A. T. teisės į privatų gyvenimą. Šiuo atveju nei A. T. pareiškime inspektorei, nei inspektorės sprendime neįvardinta kaip pasireiškė žala A. T., tai yra pareiškėjui transliuojant laidą nebuvo padaryta jokia žalia A. T. Todėl skundžiama inspektorės sprendimo dalis yra klaidinga ir nepagrįstai varžanti žiniasklaidos laisvę, įtvirtintą Konstitucijos 25 straipsnyje. Pareiškėjas pažymėjo, kad būtina siekti visuomenės informavimo pareigos ir teisės į privatų gyvenimą suderinamumo. Remdamasis tuo ir siekdamas patvirtinti nutarties tikrumą bei A. T. interesų apsaugos, pareiškėjas atvaizdavo nutartį taip, kad iš esmės nebūtų galima nustatyti A. T. asmens duomenų. Pareiškėjas nurodė, kad pati A. T. spaudai (,,Kauno diena”) atskleidė savo tapatybę bei paviešino savo tikslius giminystės ryšius.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 25 - 34).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad televizijos laidoje paskelbtos informacijos apie A. T. nepakanka jos tapatybei identifikuoti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004 yra akcentavęs, kad jei publikacijoje tiesiogiai nėra paminėtas asmuo, apie kurį žinios paskleistos, tai šis faktas turi būti pakankamai patvirtintas netiesioginiais duomenimis, kuriais gali būti straipsnio ar kitos publikacijos faktai, iš kurių visumos daroma išvada, apie kokius asmenis yra paskleistos žinios. Nagrinėjamu atveju atsakovas, išnagrinėjęs A. T. skundą, nustatė, kad pirmą kartą atskiros nutarties dalys televizijos laidoje buvo parodytos eterio 12 min. 16 sek. - 12 min. 25 sek., paskelbiant A. T. vardą ir pavardę. Vėliau dvi nutarties dalys, kuriose matomas A. T. vardas ir pavardė, buvo pakartotos po du kartus, be to, televizijos laidoje taip pat buvo paskelbta informacija apie A. T. ir E. Ž. giminystės ryšius, parodyta dalis A. T. atvaizdo, jos gyvenamoji vieta bei jos kaimynė. Televizijos laidoje parodyti keturi epizodai, kuriuose matomas A. T. vardas ir pavardė. Iš jų matyti, kad A. T. pavardė buvo aiškiai parodyta eterio 42. min. 39 sek. ir 43 min. 50 sek.: stambiu planu rodytoje nutarties dalyje A. T. pavardė paminėta du kartus, ji yra aiškiai matoma ir įskaitoma, todėl akivaizdu, kad televizijos laidos žiūrovams buvo sudaryta galimybė susipažinti ir realiai gauti tokią informaciją. Eterio laiku 42 min. 41 sek. ir 43 min. 41 sek. parodytame blogesnės vaizdo kokybės nutarties nustatomosios dalies pirmajame puslapyje buvo apsunkinta galimybė žiūrovams įskaityti A. T. vardą ir pavardę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėti duomenys yra paskelbti dešimt kartų ir į tai, kad didžioji šių duomenų dalis pateikta minėto nutarties puslapio centrinėje dalyje, į kurią paprastai žiūrovai pirmiausia kreipia dėmesį, ir į tai, kad šis puslapis su jame esančiais duomenimis televizijos laidoje buvo pakartotas du kartus, darytina išvada, kad žiūrovai galėjo perskaityti A. T. vardą ir pavardę. Atsakovas teigė, kad ir eterio 14 min. 11 sek. – 14 min. 17 sek. paskelbto žurnalistės rašomo elektroninio laiško E. Ž. teiginys ,,Kokie ryšiai jus sieja su Kauno miesto gyventoja A. T.?” taip pat atskleidė A. T. vardą ir pavardę. Minėtų duomenų visuma ir informacija apie A. T. ryšius su E. Ž., dalis A. T. atvaizdo, jos gyvenamosios vietos aplinkos vaizdai bei jos kaimynės atvaizdas, neabejotinai, leido nustatyti A. T. tapatybę visuomenei, todėl ji įgijo teisę skųstis dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo. Pareiškėjas nepagrįstai ir neteisingai vadovaujasi sena VIĮ redakcija, kurios 14 straipsnio 3 dalyje buvo teigiama, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. Pareiškėjas neteisingai ir nepagrįstai taiko Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 2 dalies 5 punktą, numatantį, kad draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas asmens duomenis paskelbė viešai. Pažymėtina, kad minėta nuostata reglamentuoja ypatingų asmens duomenų tvarkymo išimtį. ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ypatingi asmens duomenys - tai duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Šiuo atveju A. T. skundėsi ir atsakovas priėmė sprendimą dėl neteisėto jos vardo ir pavardės paskelbimo, kurie, vadovaujantis ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalimi, nepriskirtini ypatingų asmens duomenų kategorijai, todėl, akivaizdu, kad minėta išimtis negali būti taikoma. Taip pat pažymėtina, kad tai, jog nutartis buvo priimta neuždarame teismo posėdyje ir buvo įteikta pareiškėjui vykdyti, pareiškėjui nesuteikė teisės viešai skelbti jos turinio ir ypač tos dalies, kuri apėmė privačius asmens duomenis, kad minėta nutartis buvo priimta siekiant užkirsti kelią tų pačių privačių duomenų skelbimui anksčiau Pareiškėjo transliuotoje televizijos laidoje „Akistata”. Akivaizdu, kad pareiškėjas šiuo atveju turėjo imtis atitinkamų priemonių, apsaugančių A. T. teisę į privatų gyvenimą, arba tinkamai užtikrinti privačios informacijos skelbimo teisėtumą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. sprendimu (b. l. 87-100) pareiškėjo UAB ,,Tele-3” skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad remiantis pareiškėjui UAB „Tele-3“ priklausančio televizijos kanalo TV3 eteryje 2010 m. lapkričio 17 d. transliuotos UAB „TV PRO media“ laidos „Akistata“ vaizdo ir garso įrašu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 fragmentai buvo parodyti keturis kartus: pirmą kartą – laidos eterio 12 min. 16 sek. – 12 min. 24 sek., parodant nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė, vardas ir pavardė; antrą kartą – laidos eterio 42 min. 37 sek. – 42 min. 46 sek., parodant nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė, vardas ir pavardė; trečią kartą – laidos eterio 43 min. 36 sek. – 43 min. 42 sek., parodant nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. vardas ir pavardė; ketvirtą kartą – laidos eterio 43 min. 49 sek. – 43 min. 55 sek., parodant nutarties fragmentus, kuriuose yra, be kita ko, A. T. pavardė. Vadinasi, pareiškėja nepagrįstai skunde nurodo, kad TV3 eteryje 2010 m. lapkričio 17 d. transliuotos UAB „TV PRO media“ laidos „Akistata“ metu buvo matyti tik A. T. pavardė. Šia prasme teismas padarė išvadą, kad skundžiamame sprendime atsakovas pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, kad juos įvertino teisingai ir pagrįstai.
Teismas pabrėžė, kad nepaisant to, jog minėti duomenys buvo parodyti ganėtinai trumpai, tačiau, teismo vertinimu (ypač atsižvelgiant į tai, kad laida buvo kartojama, kad jos įrašas kurį laiką buvo pasiekiamas internete), vardo ir pavardės viešas atskleidimas nagrinėjamos bylos kontekste (atsižvelgiant į tai, kad buvo paviešinti vardo ir pavardės turėtojos senyvas amžius, jos giminystės ryšiai su E. Ž., jos kaimynė bei gyvenamoji aplinka) buvo pakankamas, kad tretieji asmenys būtų galėję identifikuoti A. T. asmenybę. Vadinasi, šia prasme asmens duomenys be asmens sutikimo buvo atskleisti taip, kad tretieji asmenys galėjo nustatyti A. T. asmenybę.
Pareiškėjas, pagal teisės norminius aktus yra įpareigotas sąžiningai informuoti visuomenę apie valstybės ir pasaulio įvykius, nenutylėti visuomenei reikšmingų faktų ar aplinkybių, jog laidos eterio metu visuomenė buvo informuota apie iš esmės pirmą ir beprecedentį įvykį nepriklausomos Lietuvos žurnalistikos istorijoje – draudimą transliuoti dalį jau parengtos laidos, t. y. pareiškėjas pagal norminius teisės aktus, kaip sąžiningai veikiantis subjektas, buvo įpareigotas pranešti apie šį valstybės mastu svarbų įvykį. Teismas sutiko, kad minėtas įvykis svarbus, kad apie jį galima buvo pranešti. Tačiau kartu pabrėžtina, kad šios nagrinėjamos administracinės bylos esmė yra tai, kaip buvo pranešta apie svarbų įvykį: teismo vertinimu, prieš žiūrovus laidos metu nebuvo jokios būtinybės vartyti ir sklaidyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 puslapių. Juolab, kad tas puslapių parodymas žiūrovams atskleidė A. T. tapatybę. Būtent todėl laidos transliavimas buvo neadekvatus, nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat teismas akcentavo, jog pareiškėjas žinojo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-23157-599/2010 (b. l. 52–54) buvo adresuota, be kita ko, jai, t. y. UAB „Tele-3“, tačiau vis tiek elgėsi neapdairiai ir neadekvačiai, vis tiek minėtos nutarties teksto fragmentus pateikė laidos žiūrovams.
Teismas pabrėžė, kad A. T. nebuvo viešasis asmuo, todėl jos sutikimas platinti informaciją apie jos privatų gyvenimą buvo būtinas, nes laidoje viešinamos informacijos skleidimas nepadėjo atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat laidos transliavimas negali būti prilyginamas viešam bylos nagrinėjimui. Pareiškėjo nurodomi argumentai, kad laida buvo siekiama padėti A. T., atkreipti dėmesį į vaikų pareigą išlaikyti, prižiūrėti tėvus nesudaro teisinio pagrindo laikyti, jog informacija galėjo būti paskelbta VIĮ 14 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Teismo vertinimu, pareiškėjas neteisingai ir nepagrįstai taiko ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalies 5 punktą, numatantį, kad draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas asmens duomenis paskelbė viešai. Minėta nuostata reglamentuoja ypatingų asmens duomenų tvarkymo išimtį. ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ypatingi asmens duomenys – tai duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. A. T. skundėsi ir atsakovas priėmė sprendimą dėl neteisėto A. T. vardo ir pavardės paskelbimo, kurie, vadovaujantis ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalimi, nepriskirtini ypatingų asmens duomenų kategorijai, todėl akivaizdu, kad minėta išimtis negali būti taikoma.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimo pakartotinumas ir intensyvumas taip pat turi būti laikomas teisės į privatų gyvenimą pažeidimu.
Taip pat teismas teigė, kad negalima painioti pareiškėjo civilinės, etinės bei administracinės atsakomybės, kuri gali kilti net iš to paties faktinio veiksmo.
III.
Pareiškėjas UAB ,,Tele-3“ apeliaciniu skundu (b. l. 103 - 109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Žurnalistų etikos inspektorės 2011 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. SPR-81 panaikinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
1. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nurodo, jog privataus gyvenimo sąvoka apima su asmens tapatybe (identifikavimu) susijusius aspektus, tokius kaip asmens vardas ar atvaizdas, tai yra teisė į privatų gyvenimą gali būti pažeista, kuomet galima identifikuoti asmenį. ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad asmens duomenys - bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu - duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Vadinasi, sprendžiant dėl privataus gyvenimo duomenų apie tam tikrą asmenį paskleidimo, turi būti nustatyta, kad paskleisti duomenys yra pakankami asmeniui identifikuoti.
2. Blogos vaizdo kokybės fragmentai (t. y. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties pirmas puslapis) apskritai neturėjo būti vertinami, nes nesudarė jokios galimybės žiūrovui įskaityti, kas yra parašyta nutartyje.
3. Iš rodytų fragmentų hipotetiškai vieną sekundę galėjo būti matoma tik A. T. pavardė, tai yra tik vienas identifikacinis požymis, kurio, atsižvelgiant į visas aplinkybes, akivaizdžiai nepakanka, norint identifikuoti jos tapatybę.
4. Laidos metu nei vedėjas, nei kiti laidoje kalbėję asmenys žodžiu neminėjo A. T. vardo nei pavardės, laidoje nebuvo rodomas visas jos atvaizdas, nebuvo skelbiamas jos gyvenamosios vietos adresas. A. T. pavardė nėra ypatingai reta, o ji pati nėra visuomenei žinomas asmuo. Vien iš rodytų gyvenamojo namo kiemo vaizdų, nepateikiant kitų konkretų asmenį identifikuojančių duomenų, eiliniam žiūrovui nėra įmanoma susieti teismo nutartyje minimo asmens su konkrečia asmenybe.
5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties fragmentai buvo paskelbti ne spaudos leidinyje, kuomet bet kuris asmuo bet kuriuo laiku gali išsamiai susipažinti su atspausdintu tekstu, o televizijos laidoje, neturint galimybės stabdyti vaizdo ir nagrinėti rodomo teksto turinio. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog laida buvo kartojama ar tam tikrą laiką skelbiama internete, nėra pagrįsta jokiais rašytiniais ar vaizdiniais bylos duomenimis.
6. Laidos tikslas nebuvo atskleisti A. T. privatų gyvenimą sudarančią informaciją ar jos asmens duomenis. Tikslas buvo informuoti visuomenę apie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį, draudžiančią rodyti nufilmuotos laidos dalį. Būtent todėl žiūrovams buvo pateikta trumpa informacija apie teismo nutartį, akcentuojant teismą ir teisėją, priėmusią nutartį. Laidoje niekaip nebuvo parodyta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutarties rezoliucinė dalis, kurioje buvo nurodyti ieškovių (tame tarpe ir A. T.) vardai, pavardės, asmens kodai, tikslūs gyvenamosios vietos adresai. Pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė ir jos nevertino.
7. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis buvo adresuota, be kita ko, ir UAB „Tele-3”, kas suponuoja, jog ji negalėjo skleisti nutarties teksto fragmentų žiūrovams, yra nepagrįsta, nes nutartis buvo priimta viešame eiliniame procese, nesant jokia teismo nutartimi nustatyto draudimo viešinti šios nutarties turinio.
Žemesnės instancijos teismas
8. Neviešas bylos nagrinėjimas atskira motyvuota teismo nutartimi nebuvo skirtas. Pareiškėjos neprašė nagrinėti bylą uždarame teismo posėdyje, neprašė įpareigoti atsakovus neviešinti teismo nutarties, todėl apeliantas turėjo teisę viešinti teismo nutartį. Išvada, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo būti paviešinta, prieštarautų teismo proceso viešumo principui, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
9. Pirmosios instancijos teismas darydamas išvadą, kad viešam bylos nagrinėjimui negali būti prilygintas laidos transliavimas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos VIĮ 14 straipsnio 3 dalies aiškinimo praktikos analogiškose bylose.
10. Laidoje rodė ankstesnės 2010 m. lapkričio 3 d. laidos „Akistata” fragmentus, kuriais buvo siekiama atkreipti dėmesį į įstatymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.205 straipsnis) pažeidimus, kai garbingo amžiaus sulaukusiais senoliais tinkamai nesirūpina vaikai ir giminaičiai. Buvo norima atkreipti visuomenės dėmesį į sunkią pagyvenusių žmonių padėtį bei vaikų pareigą globoti ir išlaikyti tėvus senatvėje. Minėtos informacijos paskelbimą pateisina viešas interesas.
11. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, jog pati A. T. spaudai (2010 m. lapkričio 5 d. „Kauno diena”) atskleidė savo tapatybę (vardą ir pavardę) bei paviešino tikslius giminystės ryšius („tikino esanti E. Ž. vyro močiutė”), bei, kad minėta teismo nutartis 2010 m. lapkričio 5 d. „Kauno diena” žurnalistams buvo paviešinta teismo atstovo spaudai, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad tai nesudaro pagrindo taikyti VIĮ 14 straipsnio 3 dalį, apelianto nuomone, minėtos aplinkybės patenka į VIĮ 14 straipsnio 2 dalį ir 3 dalį.
12. VIĮ 14 straipsnio 2 dalis nereikalauja kiekvienu atveju gauti atskirą asmens sutikimą skleisti tokius tiesiogiai asmenį identifikuojančius duomenis, kaip vardas ir pavardė, jeigu yra atkartojami kitose visuomenės informavimo priemonėse asmens paskelbti analogiški duomenys analogiškame kontekste. Šiuo atveju turi galioti paties asmens pirmiau duotas sutikimas, kadangi jo asmens duomenų paskelbimo tikslas, apimtis ir kontekstas yra tas pats. Teismas, aiškindamas, kad kiekvienu atveju turi būti gaunamas atskiras asmens sutikimas, o toks sutikimas, duotas kitai visuomenės informavimo priemonei, neturi jokios teisinės reikšmės, pernelyg plečiamai aiškino VIĮ 14 straipsnio 2 dalį. Toks aiškinimas šios konkrečios bylos kontekste yra nelogiškas ir neteisingas.
13. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ADTAĮ nuostatas, dėl ko nepagrįstai netaikė ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto, kadangi laikė, jog tokie asmens duomenys kaip vardas ir pavardė nepriskirtini ypatingų asmens duomenų kategorijai (ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalis), o ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto sąlyga taikytina tik ypatingų asmens duomenų atveju. Toks ADTAĮ nuostatų aiškinimas yra neteisingas, pažeidžiantis konstitucinį teisinės valstybės principą, sisteminio bei loginio teisės normų aiškinimo principus.
14. Jeigu asmuo, niekieno neverčiamas, savo iniciatyva paviešina tam tikrus asmens duomenis, vadinasi, jis sutinka, kad šie duomenys būtų naudojami viešai ir atskiras jo sutikimas naudoti nėra reikalingas.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115 – 119) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog iš televizijos laidoje „Akistata” paskelbtų duomenų visumos žiūrovai negalėjo nustatyti A. T. tapatybės. Akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2002 yra pažymėjęs, kad faktui, jog paskleista informacija yra apie konkretų asmenį, nustatyti reikšminga, ar tas asmuo iš paskleistų žinių supranta, jog šios žinios liečia jo asmenį ir tuo pagrindu suvokia apie savo subjektinių teisių pažeidimą ir ar kiti asmenys iš paskleistų žinių supranta, kad paskleistos žinios liečia jo asmenį. Teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas, naudodamasis teise skleisti informaciją ir siekdamas informuoti visuomenę, turėjo teisę visuomenei pateikti informaciją apie priimtą nutartį. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo teismas, tokios informacijos pateikimo būdas ir priemonės nebuvo adekvačios ir neatitinkančios VIĮ nuostatų. Akcentuoja, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, teisės skleisti informaciją ribas išplečianti teisė visuomenės informavimo priemonėms naudoti vaizdines, lingvistines bei literatūrinės išraiškos priemones yra laiduojama vien tik bylose dėl pažemintos garbės ir orumo gynimo, bet ne teisės į privataus gyvenimo apsaugą gynimo. Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo vadovautis tokia suformuota praktika. Taip pat akcentuoja, kad atskirų nutarties dalių rodymas televizijos laidoje būtų buvęs teisėtas, jeigu minėtos dalys būtų apėmusios neutralius duomenis kitų asmenų atžvilgiu, t. y. nutarties parodymu nebūtų pažeistos joje nurodytų asmenų teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad televizijos laidos transliavimas prilygsta viešam bylos nagrinėjimui, todėl jis turėjo teisę paskelbti A. T. asmens duomenis. Pažymi, kad civilinė byla dėl nutarties priėmimo buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka nedalyvaujant nei pareiškėjui, nei A. T., nei kitiems asmenims. Tai reiškia, kad byla nebuvo nagrinėjama viešai. Dar kartą pabrėžtina, kad viešas nutarties turinys nesuponavo pareiškėjo teisės skelbti tokios informacijos, kuri nėra tiesiogiai su ja susijusi. Be to, atkreipia dėmesį, jog konkrečiu atveju pareiškėjas iš oficialių šaltinių (t. y. nutarties turinio bei Vilniaus miesto 1- ojo apylinkės teismo atstovo) įgijo informaciją apie A. T. asmens duomenis, tačiau šios aplinkybės jam nesuteikė teisės viešai paskelbti sužinotų duomenų, kadangi VIĮ įpareigoja visais atvejais, nepaisant informacijos įgijimo būdo ir šaltinio, užtikrinti asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Pareiškėjo argumentas apie tai, kad televizijos laidoje paskelbta privataus pobūdžio informacija atskleidė įstatymų pažeidimus, yra nepagrįstas. VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Nagrinėjamos bylos atveju televizijos laidoje buvo paskelbta informacija apie A. T., neva, kurios atžvilgiu yra daromi teisės normų pažeidimai. Akivaizdu, kad šiuo atveju televizijos laidoje A. T. buvo pateikta kaip nukentėjusi nuo galimų teisės normų pažeidimų, bet ne kaip teisės normų pažeidėja, nuo kurios reikėtų apsaugoti kitus asmenis, todėl VIĮ 14 straipsnio 3 dalis šiuo požiūriu negali būti pritaikyta. Pareiškėjo nurodyta praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2002 negali būti taikoma nagrinėjamos bylos atveju, kadangi minėtoje byloje buvo kilęs ginčas dėl privataus pobūdžio informacijos paskelbimo apie viešąjį asmenį. Konkrečiu atveju teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad A. T. nebuvo viešas asmuo. Pareiškėjo nurodyta ir jokiais įrodymais nepatvirtinta aplinkybė, jog A. T. savo asmens duomenis atskleidė kitai visuomenės priemonei, neapima jos leidimo paskelbti jos asmens duomenis televizijos laidoje, rodant atitinkamas nutarties dalis. Net ir tuo atveju, jeigu A. T. savo asmens duomenis iš tiesų atskleidė kitai visuomenės informavimo priemonei, jie buvo pateikti būtent laikraščiui „Kauno diena” ir tinklalapiui www.kaunodiena.lt, bet ne pareiškėjui ir jie buvo skirti skelbti būtent tose visuomenės informavimo priemonėse, bet ne pareiškėjo valdomoje visuomenės informavimo priemonėje. Nurodo, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai plečiamai aiškina ir ginčo situacijai taiko ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalies 5 punktą, numatantį, kad draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas asmens duomenis paskelbė viešai. Kaip teisingai pažymėjo teismas, A. T. vardas ir pavardė, pagal ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą ypatingų asmens duomenų sąvoką, nelaikytini ypatingaisiais asmens duomenimis, todėl ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalies 5 punktas negali būti taikomas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde kelti tiek fakto, tiek teisės taikymo klausimai, todėl tikslinga būtų kiekvieno aspekto atžvilgiu pasisakyti atskirai.
Dėl faktinių bylos aplinkybių.
Pareiškėjas iš esmės neneigia, jog administracinėje byloje minimos laidos metu ne vieną kartą buvo parodyta A. T. pavardė, tačiau, jo nuomone, to nepakako, kadangi pavardė buvo rodoma žemiau centro, mažiausiai pastebimoje vietoje, epizodai truko po vieną sekundę, o konkrečios bylos nutarties puslapiai buvo parodyti ne statiškai, bet juos peržvelgiant, pašalinant žiūrovui galimybes įskaityti nutartį ar identifikuoti asmenų duomenis.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, teigė, jog iš parodytos nutarties buvo matomas A. T. vardas ir pavardė ir tai kartota, be to, parodyta dalis A. T. atvaizdo, jos gyvenamoji vieta bei kaimynė, taip pat paskelbta informacija apie A. T. ir E. Ž. giminystės ryšius, o tai reiškia, kad laidos žiūrovams buvo sudaryta reali galimybė identifikuoti konkretų asmenį, t.y. A. T.
Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertinęs administracinėje byloje surinktus faktinius duomenis iš esmės padarė pagrįstą išvadą, jog laidoje pateikta informacija tikrai buvo pakankama nustatyti konkretų asmenį. Nors A. T. pavardė ir buvo rodoma gana trumpai, bet ji buvo įskaitoma, tai atlikta ne kartą, pateikta ir papildomos informacijos (dalis A. T. atvaizdo, giminystės ryšiai su kitu asmeniu, kaimynystė), kas laidos žiūrovui suteikė neabejotiną galimybę nustatyti vieno iš laidoje minimų asmenų tapatybę – A. T., dar pačios laidos transliavimo metu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Kam galimai to ir nepavyko iš karto padaryti, turint omenyje šiuolaikinės televizijos transliuojamų laidų peržiūrėjimo galimybes, buvo galima atlikti ir vėliau.
Išvada dėl A. T., kaip konkretaus asmens identifikavimo toje pačioje televizijos laidoje, iš esmės buvo patvirtinta ir kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-1357/2012. Pastarojoje byloje Vyriausiasis administracinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2010 m. lapkričio 17 d. laidoje buvo aišku, apie ką rodomas reportažas.
Dėl visuomeninių santykių teisinės kvalifikacijos.
Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi laidos transliavimo metu) buvo nurodyta, jog „Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais <...>, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, <...>, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę“.
Pareiga užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą rengiant ir platinant viešąją informaciją, numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje. Antrojoje straipsnio dalyje nustatyta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje, tik jei tas žmogus sutinka, o trečioji straipsnio dalis numato, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tik tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Taip pat numatyta, kad informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ir asmenines savybes.
Iš administracinėje byloje surinktų įrodymų, kaip teisingai ir nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas, matyti, jog nėra išimčių numatytų VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje: A. T. ginčo laidoje pavaizduota labiau kaip nukentėjusioji nei teisei priešingą veiką padaręs asmuo, byla nebuvo nagrinėta viešai, nebuvo ir kitos VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos.
Taigi pakankamai akivaizdu, jog pateikiant privataus pobūdžio informaciją buvo reikalingas žmogaus sutikimas, kuris nebuvo gautas, o tai reiškia, jog tokia pareiškėjo elgsena prieštaravo VIĮ 3 straipsnio 2 daliai ir 14 straipsniui, kas ir turėjo nulemti ginčijamą sprendimą.
Aiškinant VIĮ 14 straipsnio 2 dalį, palaikytina pirmosios instancijos teismo pozicija, kad kiekviena visuomenės informavimo priemonė, skelbdama asmenį identifikuojančius duomenis, kaip vardas ir pavardė, turėtų gauti atskirą asmens sutikimą.
Apeliacija į ADTAĮ niekuo neparemta, nes šis teisės aktas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Asmens duomenų tvarkymas neatsiejamas nuo specialių subjektų, t.y. asmens duomenų valdytojo ir asmens duomenų tvarkytojo (ADTAĮ 2 str. 6-7 d.), tačiau, pagal administracinėje byloje turimus duomenis, pareiškėjas į šių subjektų ratą nepatenka ir neturėjo teisinio pagrindo remtis, kaip vienu iš atsikirtimų pagrindu - ADTAĮ.
Pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės “Tele-3” apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.