Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K ir J. K. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos apeliacinis skundas dėl J. K. patenkintas visiškai, o dėl A. K. patenkintas iš dalies – Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 16 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis: J. K. nuteistas pagal BK 286 straipsnį 4 MGL (500 Lt dydžio) bauda, pagal BK 290 straipsnį – 3 MGL (375 Lt dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta 6 MGL (750 Lt dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2006 m. lapkričio 16 iki 17 d., prilyginant jį 4 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė J. K. paskirta 2 MGL (250 Lt dydžio) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunduose kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tenkindamas prokuroro prašymą – apklausti nukentėjusiuosius ir išteisintuosius, apeliacinės instancijos teismas nutarė byloje atlikti įrodymų tyrimą. Kasatoriai prašė peržiūrėti byloje esančius vaizdo įrašus, kaip vieną svarbiausių ir objektyviausių įrodymų, kuriuose užfiksuotas jų konfliktas su kitu asmeniu bei jų sulaikymo aplinkybės, tačiau teismas, nors ir neatmetė šio prašymo, bet vaizdo įrašų neperžiūrėjo ir taip, palaikydamas valstybinio kaltinimo pusę, pažeidė rungimosi, lygiateisiškumo principus, taip pat kaltinamojo procesines teises, įtvirtintas BPK 22 straipsnyje (pateikti prašymus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant). Kasatoriai teigia, kad iš jų buvo atimta galimybė argumentuoti tomis aplinkybėmis, kurios aiškiai matytųsi iš vaizdo įrašų. Kartu skunduose nurodoma, kad apeliacinis teismas visiškai nepasisakė dėl minėtų vaizdo įrašų reikšmės, nepalygino jų su kitais bylos įrodymais, apskritai nenurodė, ar jie tinkami kaip įrodymai, taip pat neišanalizavo pirmosios instancijos teismo nuomonės dėl šio įrodymo, todėl buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje reikalaujama išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybes. Aukštesnės instancijos teismas nesilaikė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Teismas neatliko išsamaus visų bylos aplinkybių tyrimo. Nuteistųjų nuomone, pagrindinė aplinkybė, kurią privalėjo nustatyti teismas, – ar pareigūnų taikyti prievartos veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti ir ar kasatoriai priešinosi būtent tokiems jų veiksmams. Teismas padarė išvadą, kad policijos pareigūnų reikalavimai buvo teisėti, remdamasis jų pačių parodymais, nors šie prieštaravo byloje esančiai filmuotai medžiagai, iš kurios matyti, jog konfliktas tarp nuteistųjų ir pareigūnų kilo tada, kai šie be jokio pagrindo pradėjo taikyti prievartą – dėti antrankius, prieš tai neįspėję ir nepaaiškinę. A. K. norėjo, kad antrankiai būtų uždėti iš priekio, o ne užlaužus rankas atgal, todėl ir neleido jų dėti. Svarbiausia, kasatorių nuomone, tai, kad vaizdo medžiagoje nebuvo užfiksuota, jog policijos pareigūnai būtų įspėję sulaikytuosius nesipriešinti, nes, priešingu atveju, bus panaudota prievarta. Be to, nuteistieji pažymi, kad atvykę pareigūnai nesistengė išsiaiškinti nei tariamai nuo kasatorių nukentėjusio asmens, nei to įvykio aplinkybių. Teismas taip pat nebandė išsiaiškinti policijos iškvietimo į įvykio vietą pagrįstumo (ar iš tiesų buvo užpultas asmuo, ar buvo pažeista viešoji tvarka). Apeliacinės instancijos teismas visų šių bylos aplinkybių nenagrinėjo ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai sutrukdė priimti teisingą sprendimą. Kasatorių manymu, byloje netinkamai pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas. Šis teiginys motyvuojamas tuo, kad teismas taikydamas BK 286 ir 290 straipsnius privalėjo atsižvelgti į Policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsnius, nustatančius policijos naudojamos prievartos rūšis ir jos panaudojimo pagrindus, tačiau šis įstatymas nuosprendyje neminimas, todėl galima teigti, kad teismo išvados dėl taikytos prievartos teisėtumo nepagrįstos. Panašioje situacijoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvo pažeista BK 2 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (kasacinė nutartis 2K–219/2007). Kasatorių nuomone, nesant jų kaltės, teismas nuteisė juos pagal BK 286 ir 290 straipsnius ir taip pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą. Kasatoriaus A. K. skunde taip pat teigiama, kad teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, susijusią su realiu laisvės atėmimu. Nuteistojo nuomone, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas neprieštarautų BK 56 straipsnio 1 daliai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų J. K. ir A. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

Apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą remiantis išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, vadovaujantis įstatymu.

Kasatoriai skunduose visiškai pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinio teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Teismas nesiėmė priemonių visapusiškai išnagrinėti bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje šalia kitų įrodymų, kuriais pagrindė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, nurodė ir vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotos A. ir J. K. sulaikymo aplinkybės, tačiau toliau pateikdamas byloje surinktų įrodymų analizę dėl vaizdo įrašo įrodomosios reikšmės nepasisakė ir jo niekaip nevertino kitų bylos duomenų kontekste. Esant tokiai situacijai, kai vieno svarbiausių byloje įrodymų šaltinio duomenys ignoruojami, o išvados iš esmės grindžiamos vien tik nukentėjusiųjų parodymais, teismo nuosprendis negali būti laikomas tinkamai pagrįstu, o kartu ir teisėtu.

Be to, BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gali būti atliekamas įrodymų tyrimas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, įrodymai tiriami, jeigu kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nusprendė, kad įrodymų tyrimas turi būti atliktas. Taigi teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas gali būti tinkamai patikrintas tik ištyrus reikšmingas bylai aplinkybes. Apeliacinis teismas nusprendė apklausti išteisintuosius ir nukentėjusiuosius, tačiau byloje esančio vaizdo įrašo neperžiūrėjo, nors šis – vienas objektyviausių byloje esančių duomenų, nes jame užfiksuotos kasatorių sulaikymo aplinkybės ir konflikto pradžia. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas apsiribojo pranešimu, jog teisėjų kolegija, susipažindama su byla, peržiūrėjo ir vaizdo įrašą. Kasacinė teisėjų kolegija laiko, kad šioje situacijoje teismas pasielgė netinkamai, be pagrindo atsisakė tenkinti nuteistojo A. K. prašymą peržiūrėti vaizdo įrašą, taip suvaržydamas abiejų nuteistųjų teises į gynybą, neužtikrinamas lygiateisiškumo ir rungimosi principų laikymosi, ir tai turėjo neigiamos įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui.

Nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis netinkami pagrįstas, įrodymų vertinimas neparemtas išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kyla abejonių dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir teismo padarytų išvadų teisingumo, todėl kolegija neturi galimybės patikrinti baudžiamojo įstatymo, kvalifikuojant padarytas veikas ir atitinkamai skiriant už tai bausmes, taikymo tinkamumo.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, būtina įvertinti kasaciniuose skunduose nurodytus argumentus, susijusius su BK 286 ir 290 straipsnių taikymu. Kasaciniuose skunduose teisingai teigiama, kad nagrinėjamu atveju šių straipsnių taikymas glaudžiai susijęs su Policijos veikos įstatymo straipsnių nuostatomis apie policijos pareigūnų naudojamos prievartos rūšis, jų taikymo pagrindus ir sąlygas. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tada, kai šie asmenys savo tarnybines pareigas atlieka neperžengdami įstatymo (kompetencijos) ribų, t. y. veikia teisėtai. Remdamasis bylos duomenų visuma, teismas privalo pasisakyti dėl policijos pareigūnų specialiųjų priemonių ir fizinės prievartos panaudojimo pagrįstumo, proporcingumo ir teisėtumo. BK 286 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kietiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.