- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-17
- Bylos Nr.
- A-756-352-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01735-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. C. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2011 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15/6-15)15PR-196 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui S. C. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog iš Gruzijos jis išvažiavo todėl, kad po masinių demonstracijų Gruzijoje 2011 metų gegužės pabaigoje yra persekiojamas Gruzijos pareigūnų. Pareiškėjas buvo sumuštas 2011 m. gegužės 25 d. mitingo metu, o 2011 m. gegužės 27 d. buvo išvežtas iš namų ir sumuštas. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo sumušimai negali būti vertinami kaip persekiojimas: 2011 m. gegužės 25 d. mitingo metu pareiškėją sumušdami pareigūnai palaikė viešąją tvarką, o išvežimas iš namų ir sumušimas vertintinas kaip chuliganiškas incidentas, todėl neatitinka sistemiškumo kriterijaus. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas buvo sumuštas ne dėl priklausymo socialinei grupei, religijai, tautybei ir ne dėl politinių pažiūrų. Tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 66.1 punktas nustato reikalavimą nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje, kuriuo ir reiktų vadovautis vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Šiame Aprašo punkte nustatyta, kad: „Jei prieglobsčio prašytojas jau patyrė persekiojimą arba jam buvo tiesiogiai grasinama persekioti, prieglobsčio prašytojo baimė laikoma visiškai pagrįsta, nebent yra pagrindo manyti, kad toks persekiojimas nebesikartos. Persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus.“ Todėl, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nebūtina konstatuoti, kad persekiojimas yra sistemingas. Milicijos įvykdytas prievartinis išvežimas iš namų ir sumušimas yra kriminalinis nusikaltimas, pakankamai rimtas pagal savo pobūdį, o ne chuliganiškas incidentas. Apklausų metu pareiškėjas buvo nurodęs, kad priklauso opozicinei jaunimo organizacijai ir kad dalyvaudamas mitinge buvo persekiotas dėl savo politinių pažiūrų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 1 dalimi, prieglobsčio prašytojo nurodyti duomenys vertinami jo naudai, išskyrus atvejus, kai prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Nagrinėjamu atveju atsakovo nustatyti prieštaravimai pareiškėjo pasakojime yra labai nereikšmingi ir neturi esminės įtakos prieglobsčiui suteikti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo sumušimai nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad būtų galima teigti, jog grįžimo atveju tai pasikartos, t. y. šie sumušimai nelaikytini patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, jie negali būti objektyviai vertinami kaip tiesioginis jam asmeniškai gresiančio persekiojimo įrodymas. Pirmasis sumušimas įvyko mitingo metu, t. y., Gruzijos valdžios atstovams palaikant viešąją tvarką. Po sumušimo, įvykusio 2011 m. gegužės 27 d., pareiškėjas daugiau nė karto nebuvo sulaikytas ar sumuštas iki pat išvykimo iš Gruzijos. Pareiškėjo teigimu, jis apie dvi savaites slapstėsi savo namuose, iš kurių 2011 m. gegužės 27 d. buvo išvežtas ir sumuštas jam nepažįstamų asmenų. Pareiškėjas nurodė, kad slapstymosi metu atsiliepinėjo į telefono skambučius. Visa tai, atsižvelgiant į Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus turimą informaciją apie Gruzijoje 2011 metų gegužės mėnesio pabaigoje vykusius protestus, nukreiptus prieš dabartinio šalies vadovo M. S. vykdomą politiką, ir per šiuos protestus sulaikytų asmenų padėtį, patvirtina, kad Gruzijos valdžios institucijos pareiškėjo nepersekioja, o jo paties baimė grįžti į kilmės valstybę yra visiškai nepagrįsta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, antrasis pareiškėjo sumušimas vertintinas tik kaip chuliganiškas incidentas. Be to, paties prieglobsčio prašytojo pasakojimo prieštaringumas patvirtina, kad jo tariamas persekiojimas paremtas tik paties prieglobsčio prašytojo niekuo nepagrįstais spėjimais. 2011 m. rugpjūčio 5 d. pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gegužės 25 d. Tbilisyje vykusio mitingo metu įvyko konfliktas, t. y. jis susimušė su jam nepažįstamu asmeniu. Tačiau 2011 m. rugpjūčio 8 d. apklausos metu pareiškėjas pasakojo, kad jį sumušė tiek policininkai, tiek Nacionalinės partijos atstovai. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad prie kapinių jis atpažino kelis savo pažįstamus, tačiau paskutinės apklausos metu jis aiškiai nurodė, kad nė vieno asmens, buvusio prie kapinių, jis nepažinojo. Pirminės apklausos metu pareiškėjas taip pat nenurodė kelių su prieglobsčio prašymu susijusių esminių faktų, kuriuos pateikė tik paskutinės apklausos metu. Pareiškėjas tik paskutinės apklausos metu užsiminė apie mitingų metu padarytas fotografijas, kurias, jo teigimu, norėjo atsiimti Nacionalinės partijos atstovai, nors vėliau apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad šios fotografijos jau gali būti patalpintos internete. Pareiškėjas tik paskutinės apklausos metu užsiminė ir apie slapstymąsi nuo persekiotojų. Pareiškėjas iš pradžių prisistatė netikruoju vardu (S. C.), tik vėliau Gruzijos ambasada Lietuvos Respublikoje informavo Užsieniečių registracijos centrą, kad prieglobsčio prašytojas yra Gruzijos pilietis S. C.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra tikimybė, kad visa minėto asmens pateikta informacija yra melaginga ir nepatikima. Apklausų metu pareiškėjas neužsiminė apie jo teisėms ir laisvėms kylantį pavojų dėl jo politinių pažiūrų. Pareiškėjas apklausų metu nepagrindė, kad jis bijo būti persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų, t. y., kad valdžios institucijos žino arba gali sužinoti apie tokias jo pažiūras ir jų netoleruoja arba netoleruotų. Be to, kitokių nei vyriausybės politinių įsitikinimų laikymasis savaime nėra pagrindas pretenduoti į pabėgėlio statusą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Aprašo, reglamentuojančio prieglobsčio prašymų nagrinėjimo tvarką, 17.3 punkte (2007 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. IV-169 redakcija) nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikęs šio aprašo 16 punkte nurodytą tyrimą, pagal Įstatymo 76 ir 77 straipsnius surašo motyvuotą išvadą, kurios pagrindu Migracijos departamentas, vadovaudamasis nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis, priima vieną iš šių sprendimų: nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir grąžinti ar išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos arba pavesti prieglobsčio prašymą priėmusiai institucijai ar Užsieniečių registracijos centrui, jeigu prieglobsčio prašytojas yra jame laikinai apgyvendintas arba sulaikytas, įpareigoti prieglobsčio prašytoją, atvykusį į Lietuvos Respubliką ar buvusį joje teisėtai, išvykti iš Lietuvos Respublikos, jei nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas atvyko iš saugios kilmės valstybės arba jo prieglobsčio prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas.
Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai rizikos grupių, nurodytų Aprašo 66.1 punkte, ir kad iš kilmės valstybės jis išvyko, priešingai nei teigia, ne dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo sumušimai nevertintini kaip jo individualus persekiojimas 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) prasme. Pareiškėjas neneigia nesikreipęs gynybos į Gruzijos valstybės institucijas – teismą, prokuratūrą ir kt. Pareiškėjas keitė savo parodymus apie išvykimo iš kilmės šalies aplinkybes bei priežastis, siekdamas atitikti keliamus reikalavimus. Iš 2011 m. liepos 17 d. pažymos Nr. GEO 15/6-10-6-31 „Apie partiją Gruzijoje „Demokratinis judėjimas - Vieninga Gruzija“ ir 2011 m. liepos 14 d. pažymos Nr. GEO 15/6-10-6-30 „Apie bendrą politinę, žmogaus teisių padėtį ir saugumo padėtį Gruzijoje“ matyti, kad, nepaisant neadekvačių policijos pajėgų veiksmų opozicijos mitingų metu, Gruzijoje nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai. Todėl pripažintina, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas nei pabėgėlio statusas, nei papildoma apsauga.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas S. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2011 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (15/6-15)15PR-196 ir įpareigoti Migracijos departamentą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.
Pareiškėjas nurodo, jog iš Gruzijos jis išvažiavo todėl, kad po masinių demonstracijų Gruzijoje 2011 metų gegužės pabaigoje yra persekiojamas Gruzijos pareigūnų. Pareiškėjas buvo sumuštas 2011 m. gegužės 25 d. mitingo metu, o 2011 m. gegužės 27 d. buvo išvežtas iš namų ir sumuštas. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo sumušimai negali būti vertinami kaip persekiojimas: 2011 m. gegužės 25 d. mitingo metu pareiškėją sumušdami pareigūnai palaikė viešąją tvarką, o išvežimas iš namų ir sumušimas vertintinas kaip chuliganiškas incidentas, todėl neatitinka sistemiškumo kriterijaus. Tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Aprašo 66.1 punktas nustato reikalavimą nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje, kuriuo ir reiktų vadovautis vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Šiame Aprašo punkte nustatyta, kad: „Jei prieglobsčio prašytojas jau patyrė persekiojimą arba jam buvo tiesiogiai grasinama persekioti, prieglobsčio prašytojo baimė laikoma visiškai pagrįstą, nebent yra pagrindo manyti, kad toks persekiojimas nebesikartos. Persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus.“ Todėl, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nebūtina konstatuoti, kad persekiojimas yra sistemingas. Milicijos įvykdytas prievartinis išvežimas iš namų ir sumušimas yra kriminalinis nusikaltimas, pakankamai rimtas pagal savo pobūdį, o ne chuliganiškas incidentas. Teismas, nepateikdamas motyvų skundžiamame sprendime, sutiko su atsakovo pozicija. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad kilmės valstybėje pareiškėjas privalėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas ir įrodyti, kad apsauga nuo persekiojimo suteikta nebuvo. Šiuo atveju pati valstybė ir buvo persekiotojas. Pareiškėjas pažymi, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo užduotis – ištirti, ar prašytojas gali gauti tokią apsaugą, ar valstybė gali ir nori suteikti tokią apsaugą. Tačiau atsakovo 2010 m. liepos 9 d. pažymoje apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį Gruzijoje nėra surinkta informacija šiuo klausimu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo S. C. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų yra ta, kad asmuo negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Aprašo 2 punktą persekiojimo (dėl kurio suteikiamas pabėgėlio statusas pagal Įstatymo 86 straipsnį) dalyviais laikomi: valstybė; valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos; nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad prieš tai minėti persekiojimo dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo veiksmų. Pagal Aprašo 66.2 punktą, prieglobsčio prašytojai laikomi galinčiais pasinaudoti apsauga, kurią suteikia apsaugos teikėjai, jeigu pastarieji imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui veiksmams inter alia pasinaudodami veiksminga teisine sistema tokiems veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už šiuos veiksmus. Todėl, net padarius prielaidą, kad pareiškėjo atžvilgiu policijos pareigūnai vykdė neteisėtus veiksmus (pareiškėjo teigimu, jis policijos pareigūnų buvo sumuštas prie kapinių), jis pastaruosius galėjo apskųsti kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms. Tačiau pareiškėjas neišnaudojo visų turimų galimybių kreiptis pagalbos į kitas kompetentingas valstybines institucijas, kad gautų valstybės apsaugą nuo persekiojimo veiksmų. Šiuo atveju būtina įrodyti, kad persekiojimo dalyviai veikė įgyvendinant valstybės jiems suteiktas teises arba kad valstybė buvo informuota apie dalyvių vykdomą veiklą, tačiau neatliko ar nenorėjo atlikti jai pavestos funkcijos apginti asmenį nuo tokio pobūdžio veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 66 straipsnyje numatytos trys šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka suteikiamo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos: 1) pabėgėlio statusas (Įstatymo 86 straipsnis); 2) papildoma apsauga (Įstatymo 87 straipsnis); 3) laikinoji apsauga (Įstatymo 92 straipsnis).
Šioje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2011 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (15/6-15)-15PR-196, kuriuo atsisakyta suteikti Gruzijos piliečiui S. C. laikiną teritorinį prieglobstį ir prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje (b. l. 3-5). Todėl byloje yra aktualios tos teisės normos, kurios reglamentuoja pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimą.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančiojo asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Pareiškėjas S. C., kuris yra Gruzijos pilietis, nei Migracijos departamentui pateiktame prieglobsčio prašyme, nei apklausos metu nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip įrodymas, kad Gruzijoje jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pirmosios instancijos teismui paduotame skunde. Pareiškėjas tik nurodė, kad jis bijo grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad gali būti persekiojamas valstybinės valdžios dėl savo politinių pažiūrų. Pagrįsdamas savo baimę grįžti į Gruziją, pareiškėjas nurodė, kad jis priklausė jaunimo politinei organizacijai „Laisvas judėjimas“ ir kad 2011 m. gegužės 25 d. jis, dalyvaudamas Tbilisyje vykusiame mitinge, buvo sumuštas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2011 m. gegužės 27 d. jis buvo išvežtas iš savo namų Tbilisyje nepažįstamų asmenų ir jų sumuštas.
Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Aprašo 66.1 punktą (2007 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1V-169 redakcija), kuriuo pareiškėjas grindžia savo skundą, persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose; prieš asmens lytį ar vaikus nukreipti veiksmai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip patvirtinančios, kad prieš pareiškėją jo kilmės valstybėje buvo nukreipti veiksmai, kurie, atsižvelgiant į jų pobūdį ir dažnumą, sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Pareiškėjo pasakojimas apie jo sumušimą ir galimą persekiojimą yra prieštaringas. Pažymėtina, kad pareiškėjas, 2011 m. birželio 10 d. sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų, prisistatė S. C. ir nurodė savo gimimo datą – 1995 m. kovo 9 d. (Migracijos departamento pateikta S. C. asmens byla, b. l. 1- 2). Vėliau, t. y. 2011 m. liepos 7 d., duodamas paaiškinimus VSAT Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio pareigūnams, pareiškėjas nurodė kitą gimimo datą – 1990 m. rugsėjo 3 d. (Migracijos departamento pateikta S. C. asmens byla, b. l. 7-8). Tik po to, kai VSAT Užsieniečių registracijos centras kreipėsi į Gruzijos Respublikos ambasadą Lietuvos Respublikoje, pavyko nustatyti, kad S. C. prisistatęs asmuo iš tikrųjų yra Gruzijos pilietis S. C., gimęs 1987 m. rugsėjo 3 d. (Migracijos departamento pateikta S. C. asmens byla, b. l. 14-17). Pažymėtina, kad apklausiamas VSAT Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio pareigūnų, pareiškėjas teigė, kad išvykti iš Gruzijos jį paskatino politiniai neramumai ir sunki ekonominė padėtis šalyje. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui tik 2011 m. liepos 19 d. (Migracijos departamento pateikta S. C. asmens byla, b. l. 21-22). Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos metu 2011 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gegužės 25 d. Tbilisyje vykusio mitingo metu kilo konfliktas tarp pareiškėjo ir nepažįstamo asmens, su kuriuo jis susimušė (Migracijos departamento pateikta S. C. asmens byla, b. l. 24-28). Tačiau antros apklausos metu pareiškėjas teigė, kad jis buvo sumuštas policininkų ir Nacionalinės partijos narių (Migracijos departamento pateikta S. C. asmens byla, b. l. 37-41). Pareiškėjas patvirtino, kad savo kilmės šalyje jis nesikreipė nei į prokuratūrą, nei į kitas kompetentingas teisėsaugos institucijas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo kilmės valstybėje, informavus kompetentingas institucijas apie patirtą smurtą (sumušimą), buvo atsisakyta imtis atitinkamų veiksmų ir apginti pareiškėją nuo tokio pobūdžio veiksmų. Priešingai nei teigiama pareiškėjo apeliaciniame skunde, Migracijos departamento 2011 m. liepos 14 d. pažymoje Nr. GEO15/6-10-6-30 pateikta informacija apie žmogaus teisių padėtį ir teisingumo vykdymą Gruzijoje, surinkta iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Freedom House, JAV valstybės departamento, Žmogaus teisių komisaro ataskaitų ir kitų viešai skelbiamų šaltinių (Migracijos departamento pateikta S. C. asmens byla, b. l. 51-55). Pažymoje pateikta informacija nesudaro rimto pagrindo teigti, kad minėta apsauga dėl vienokių ar kitokių priežasčių apskritai negalėjo būti suteikta pareiškėjui jo kilmės valstybėje.
Visos anksčiau nurodytos aplinkybės, įvertinus informacijos apie bendrą politinę, žmogaus teisių ir saugumo padėtį Gruzijoje kontekste, leidžia daryti išvadą, kad prieš pareiškėją jo kilmės valstybėje nebuvo panaudoti veiksmai, kurie galėtų būti prilyginami persekiojimui. Bylos medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kils grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas nei pabėgėlio statusas, nei papildoma apsauga.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. C. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.