- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-05-02
- Bylos Nr.
- A-663-363-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- G. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Širvintų rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pirmininkas) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir Širvintų rajono policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai jam neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 3730,09 Lt. Nurodė, kad ši dalis jam buvo neišmokėta taikant indeksavimo koeficientą pagal Vyriausybės 2002-05-20 nutarimą Nr. 686 ir 2003-01-17 nutarimą Nr. 53. Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimu teisės aktų nuostatos, kuriais remiantis buvo taikyti indeksavimo koeficientai, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taigi konstatuota, kad Vyriausybė, priimdama nutarimą Nr. 53, pasielgė neteisėtai. Todėl Lietuvos valstybei tenka pareiga atlyginti padarytą žalą (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.279 str., pagal analogiją CK 2.81 str.). Policijos komisariatas, vykdydamas neteisėtą sprendimą, nepagrįstai gavo naudos, tad privalo ją grąžinti (CK 6.237 str. 1, 2 d.).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas ir atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas su skundu nesutiko. Nurodė, kad reikalavimas yra pareikštas netinkamam atsakovui, nes atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios iki 2004-12-18, atlyginimo policijos pareigūnams ir kitiems policijos įstaigų valstybės tarnautojams Vyriausybės 2005-02-28 nutarimu Nr. 220 įgaliotas Policijos departamentas. Pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis atitinkamais komisariato viršininko įsakymais, kurie yra įvykdyti ir sukėlę pareiškėjui realias teisines pasekmes, o jiems nuginčyti pastarasis yra praleidęs vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminą. Atsakovas policijos komisariatas turėjo vadovautis Konstitucijai prieštaraujančiais teisės aktais, nes atlyginimas buvo skaičiuojamas ir mokamas iki Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimo. Pagal Konstitucijos aiškinimo mokslinę doktriną Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Darytina išvada, kad nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Nagrinėjamu atveju CK 6.263 str. 1 d., 6.279, 6.237 str. 1, 2 d. netaikytini, nes nėra juose numatytų sąlygų. Komisariatas veikė pagal teisės aktų reikalavimus. Nėra jokių įrodymų, kad jis nepagrįstai praturtėjo, kad komisariato neteisėti veiksmai sudarė pagrindą žalai atsirasti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nurodė, kad Širvintų rajono policijos komisariatas, iki Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimo paskelbimo apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį taikant indeksavimo koeficientą, privalėjo vadovautis ir vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais – Vyriausybės 2003-01-17 nutarimu Nr. 53. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Širvintų rajono policijos komisariatas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų nėra ir būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes komisariato viršininko įsakymai yra įvykdyti. Teiginys, kad komisariatas, vykdydamas Vyriausybės nutarimą Nr. 53, nepagrįstai gavo iš to naudos, yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Indeksavimo koeficientas buvo taikomas dėl to, kad įstaigos lėšų darbo užmokesčiui poreikis viršijo asignavimus, tad komisariatas negalėjo nepagrįstai gauti iš to naudos (nepagrįstai praturtėti).
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2005-05-19 sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti antikonstitucinėmis normomis; laikoma, kad sprendimas nėra įvykdytas, jei jis yra apskųstas įstatymų nustatyta tvarka; tokiu atveju atsakinga yra atitinkamų išmokų neišmokėjusi institucija. Tačiau ši praktika buvo suformuota bylose, kuriose skundas dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas iki Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju skundas paduotas po nutarimo įsigaliojimo, tad pateikta praktika negali būti taikoma. Pažymi, kad jis prašo atlyginti žalą, padarytą Lietuvos valstybės Vyriausybės neteisėtais veiksmais. Žala padaryta Vyriausybės nutarimu, kurio neteisėtumas konstatuotas Konstitucinio teismo nutarime. Tai, kad Širvintų rajono policijos komisariatas elgėsi teisėtai, jis neginčija.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas ir atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas atsiliepimuose į apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsiliepimus grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir pateiktus pirmos instancijos teismui. Atsakovas Širvintų rajono policijos komisariatas taip pat pažymi, kad administracinis teismas nagrinėja skundus tik dėl neteisėtų valstybės institucijų tarnautojų veiksmų ir žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu, tad teismas pagrįstai nenagrinėjo reikalavimo dėl neteisėto praturtėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio priteisimo yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių, tačiau jo pobūdis yra specifinis, jis iš esmės skiriasi nuo ginčų, susijusių su valstybės tarnautojo atliekamais viešojo administravimo veiksmais, ir nuo kitų tarnybinių ginčų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika.
Nagrinėjamo ginčo specifiškumas suponuoja, kad jam nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos, nei likusiems tarnybiniams ginčams. Atsižvelgiant į reikalavimų dėl darbo užmokesčio priteisimo teisinį pobūdį, turi būti aiškinamos ir taikomos teisės normos šioje administracinėje byloje.
Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų senaties terminas.
Pareiškėjas kelia reikalavimą dėl jam nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios taikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, priteisimo.
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį (2002-12-10 įstatymo Nr. IX-1243 redakcija), Vyriausybės 2003-01-17 nutarimo Nr. 53 1 ir 2 punktus bei šiuo nutarimu patvirtintas Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, kurių pagrindu, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojams buvo mokamas mažesnis nei Valstybės tarnybos įstatymo nustatytas darbo užmokestis, Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, A1-638/2005 suformuluota praktika, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti.
Vidaus administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo. Priešinga išvada paneigtų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalies prasmę, nes darbo užmokesčio už trejus metus priteisimas, esant vieno mėnesio terminui administraciniams aktams nuginčyti ir reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio pareikšti, taptų praktiškai neįmanomas. Be to, patys administraciniai aktai, nustatantys darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, pareiškėjo teisėms nagrinėjamoje byloje neturėjo įtakos. Pareiškėjo teisės buvo pažeistos nesumokėjus jam pagal įstatymus priklausančio darbo užmokesčio. Tik pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, jam atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme.
Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Dėl to atmestini atsakovų argumentai, susiję su atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimu. Antra vertus, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, taip pat turi būti dėl tų pačių motyvų atmestas, nes ne valstybė, o policijos komisariatas buvo tiesioginis pareiškėjo darbdavys ir jis privalėjo mokėti pareiškėjui įstatymu nustatyto dydžio atlyginimą.
Nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei kituose teisės aktuose nesuteikiama teisės institucijos (įstaigos) vadovui priimti vidaus administravimo aktus ir susitarimo su valstybės tarnautoju pagrindu mažinti valstybės tarnautojui teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį. Dėl to darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą reglamentuojanti Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalis valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose netaikytina.
Pareiškėjui nesumokėto atlyginimo suma yra 3730,09 Lt. ir ginčo tarp šalių dėl šios sumos dydžio nėra.
Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Byloje turi būti priimtas naujas sprendimas pareiškėjo skundą tenkinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimą.
Pareiškėjo naudai iš Širvintų rajono policijos komisariato priteisti 3730,09 Lt.