Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-07 · Administracinė byla Nr. I-2715-423/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-07
Bylos Nr.
I-2715-423/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
M. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2715-423/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00468-2015-0Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 7 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

į posėdį neatvykus pareiškėjui M. K. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų atstovui,

Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200‘000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 4-5).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2015 m. balandžio 8 d. jis buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose (toliau Alytaus PN) nežmoniškomis sąlygomis. Nurodė, jog kameros buvo nuolat perpildytos, jose kaupėsi drėgmė, buvo netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, koridoriuose tamsu, prausyklose surūdiję kranai. Pareiškėjas skunde nurodė, jog pataisos namuose patiekiamas maistas nesiekia 1500 kcal, jam yra suteikiama mažesnė nei kituose pataisos namuose socialinė pašalpa. Teigė, kad Alytaus PN pareigūnai nereagavo į pareiškėjo paaiškinimus ir prašymus, pareigūnai turi sadistinį asmenybės sutrikimą. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – depresiją, sveikatos pablogėjimą, dvasinį diskomfortą, nepatogumus, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 200‘000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b.l. 27-31) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą, bei taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl atsakovo veiksmų. Atsiliepime pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad M. K. bausmę bendrabučio tipo patalpose atliko nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui miegamuosiuose buvo užtikrinama gyvenamojo ploto norma, be to, pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Alytaus pataisos namuose nuteistieji gyvena gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, jog pataisos namuose nėra užtikrinamos higienos normos, nurodė, jog Alytaus visuomenės sveikatos centras, ginčo laikotarpiu, periodiškai atliko patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovo nuomone, jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos, jis galėjo ginčyti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėjo medicininės kortelės duomenimis, pareiškėjas nuo 16 metų naudoja narkotines medžiagas, ko pasėkoje užsikrėtė ŽIV, jam sutriko miegas. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė atlikinėdamas bausmę Alytaus pataisos namuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Alytaus pataisos namai prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 8 d. (b.l. 25), svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. balandžio 8 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo sąlygos (per mažas miegamųjų patalpų plotas, kuriose buvo šalta, tamsu, drėgna, trūko oro), aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau- EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.1–11¹.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsakovo atstovas teismui pateikė duomenis, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šiuos būrius: nuo 2012-08-03 iki 2012-08-30 paskirtas į 7 būrį, 2 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 3,5 kv.m. plotas, nuo 2012-08-30 iki 2013-07-10 paskirtas į 6 būrį, 4 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 3,21 kv.m. plotas; nuo 2013-07-10 iki 2013-08-27 paskirtas į 6 būrį, 4 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 2,81 kv.m. plotas; nuo 2014-05-20 iki 2014-10-28, nuo 2014-11-04 iki 2014-11-06, nuo 2014-11-26 iki 2015-01-14, nuo 2015-01-28 iki 2015-03-04, nuo 2015-03-18 iki 2015-04-14 paskirtas į 7 būrį, 1 miegamąjį, kuriame pareiškėjui teko 3,41 kv.m. plotas. Šiuos duomenis patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateikti dokumentai, iš kurių matyti pareiškėjo perkėlimai (b.l. 34-36), apskaičiavimas atliktas pagal kompiuterinę sistemą ISAKA, kurią naudoja Alytaus pataisos namai (b.l. 38-39).

Iš byloje esančių duomenų matyti jog laikotarpiu nuo 2013-07-10 iki 2013-08-27 pareiškėjui gyvenant 6 būryje, 4 miegamajame, teko 2,81 kv.m. plotas, t.y. 0,29 kv.m. mažiau, nei nustatyta minimali ploto norma, gyvenant bendrabučio tipo patalpose, viso 48 dienas. Laikotarpiu nuo 2012-08-03 iki 2013-07-10 ir nuo 2013-08-27 iki 2015-04-14 pareiškėjui bendrabučio tipo miegamuosiuose tenkanti ploto norma buvo užtikrinta t.y. teko 3,1 kv. m. ir didesnis plotas.

Pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpoje esančių lovų skaičių, todėl tai neatspindi faktinės padėties. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti didesnis gyvenamasis plotas, nei nurodytas atsakovo atsiliepime, kadangi, bylos duomenimis, miegamieji atskirais laikotarpiais nebuvo užpildyti.

Atsižvelgiant į surinktus duomenis pastebėtina, jog pareiškėjui 48 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą bendrabučio tipo patalpoms taikomą ploto normą. Tačiau iš esamų byloje duomenų matyti, jog pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

Vadovaujantis minėtų Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktų, garantuojančių minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, nuostatomis bei teismo nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog šiose Taisyklėse nustatytos minimalios ploto normos vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu buvo pažeistos, taigi atsakovas iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau pabrėžtina, jog minimali gyvenamojo ploto riba, nustatyta asmeniui, laikomam pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pažeista nežymiai. Be to, akcentuotina, kad bausmės atlikimo Pataisos įstaigos bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Buvimo Pataisos įstaigoje laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad Alytaus pataisos namai neužtikrina tinkamų gyvenimo sąlygų, kurios atitiktų teisės aktuose numatytas higienos normas. Pareiškėjas skunde nurodė, jog miegamuosiuose bei bendro naudojimo patalpose yra drėgna, trūksta oro, apšvietimas yra per silpnas, prausyklose kranai surūdiję.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. (22 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC. (28 p.).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataisos namuose esančio netinkamo apšvietimo, temperatūros ar drėgmės. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, 2012-12-12, 2014-12-12, 2014-06-17 Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b.l.41-43, 47-49), kuriuose yra aprašyta Alytaus pataisos namų apžvalga vertinant ar juose esančios gyvenimo sąlygos atitinka Lietuvos higienos normą HN 76:2010. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, patikrinimo išvadose nurodyta, jog tikrinimo atvejais pažeidimų nenustatyta (b.l. 43, 48, 49). Teismas neabejoja Alytaus visuomenės sveikatos centro aktuose pataisos namų vertinimais, jų išvadomis, jog pataisos namai atitinka Lietuvos higienos normą HN 76:2010“ Laisvės atėmimo vietos: bendruosius sveikatos saugos reikalavimus“. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai, jog Alytaus pataisos namuose esančios gyvenimo sąlygos neatitinka higienos normas, atmestini kaip nepagrįsti.

Iš byloje esančių duomenų, kurie atspindi pareiškėjo sveikatos būklę, matyti, jog pareiškėjas serga narkomanija, prieš patekdamas į pataisos namus, 16 metų vartojo narkotikus. Pareiškėjui diagnozuota abiejų blauzdų trombozė, to pasėkoje nuolat kamuoja galvos skausmai, pastoviai reikia perrišti opas, ką atlieka sveikatos priežiūros centras. Pareiškėją kamuoja miego sutrikimai, kurie taipogi yra narkomanijos pasekmė. Pareiškėjas 2008 m. užsikrėtė ŽIV (b.l. 32). Teismo vertinimu medicininis dokumentų išrašas pilnai atspindi pareiškėjo sveikatą ginčo laikotarpiu. Teismo nuomone, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Todėl pareiškėjo argumentai, jog prastos kalinimo sąlygos turėjo neigiamą poveikį jo sveikatos būklei yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad pareigūnai, jo manymu, turi sadistinius asmenybės sutrikimus, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, nurodančių jų netinkamą elgesį, taip pat nepateikė tas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Liudytojo rašytiniai parodymai, kad pareiškėjas jam skundėsi, kad pareigūnai jam grasino susidorojimu, nenurodant jokių konkrečių prieš pareiškėją psichologinę prievartą naudojusių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė, nepatvirtina, kad pataisos namų pareigūnai turi sadistinių asmenybės sutrikimų. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, jog pareigūnai turėtų būti tikrinami reguliariai dėl šio sutrikimo, tačiau žalos atsiradimo nekildina iš jų netinkamų veiksmų, jų skunde nenurodo, kaip ir nenurodo tų veiksmų sukelto jam poveikio. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo tvirtinimai apie tai, kad pareigūnai turi sadistinius asmenybės sutrikimus yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog atsakovas neatsakydavo į jo prašymus ir užklausas, tačiau teikdamas skundą kartu pateikė įrodymus paneigiančius jo šiuos argumentus. Pareiškėjas pateikė Alytaus pataisos namų administracijos atsakymus į jo prašymus (b.l. 13, 15, 16), todėl pareiškėjo argumentai, jog Alytaus pataisos namų pareigūnai ignoruodavo jį ir neatsakydavo į jo prašymus yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, jog Alytaus pataisos namuose maisto kaloringumas mažesnis nei 1500 kcal., tačiau iš bylos duomenų matyti, jog 2014-08-12 cheminių tyrimu protokolu Nr. Ch 5643 praktinė energetinė vertė pataisos namų maiste nustatyta 2924,4 kcal., todėl pareiškėjo motyvai, jog Alytaus pataisos namuose tiekiamas maistas yra per mažos energetinės vertės yra atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam mokama socialinė pašalpa yra mažesnė nei kitose pataisos namuose, jis tai žino, kadangi konvojavimo metu pasikalba su nuteistaisiais iš kitų pataisos namų. Pareiškėjui išaiškintina, jog socialinės paramos fondo suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigose piniginės išmokos mokamos vadovaujantis Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4-07/260, kurių 2 punkte nurodyta, kad konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam skiria pataisos namų administracija atsižvelgdama į nuteistiesiems pinigines išmokas mokėti skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Išmokos gali būti skiriamos nuo 0,3 MGL iki 01 G. P. nurodo, jog jo socialinės paramos išmoka neviršija 3 Eur. Iš byloje esančių duomenų matyti jog, pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra gavęs ne vieną nuobaudą dėl administracijos nurodymo nevykdymo, dienotvarkės pažeidimų, tai atspindi byloje pateikta pažyma apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus (b.l 37). Kadangi konkretų piniginės išmokos dydį nuteistajam nustato įstaigos administracija atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įstaigoje turimas lėšas, pareiškėjo gauna socialinės paramos išmoka įeina į išmokamos socialinės paramos išmokos intervalą nuo 0,3 MGL iki 01 MGL, teismo vertinimu, atsakovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, o pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas atkreipia dėmesį, kad neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams, ir dėl tokio veikimo arba neveikimo atsiranda asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės), o reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-345/2013).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2013-07-10 iki 2013-08-27 buvo pažeista M. K. , a.k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (gyvenamosios patalpos plotą).

Pareiškėjo M. K. , a.k. (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl 200‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Urbonienė