Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-11-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-542-557-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-20
Bylos Nr.
1A-542-557-2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Pauliukėnas (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Savinijus Katauskas
Nuteistasis
A. P., A. P. Lietuvos
Kategorijos
  • 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-542-557/2014

Teisėjas V. Jurjonas Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00460-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Savinijaus Katausko,

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai, Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorams A. N., V. G., Ž. Š.,gynėjui R. S.,nuteistajam A. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal BK 272 str. 1 d. 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda, į bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-05-27 iki 2013-05-29.

Nuosprendžiu patenkintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento civilinis ieškinys ir priteista iš nuteistojo A. P. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento naudai 10 500 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 5 % metinių palūkanų nuo šios sumos nuo 2014-04-02 iki sprendimo visiško įvykdymo.

Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: automobilį ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nuteistajam A. P.; pistoletą ,,Makarov“ (duomenys neskelbtini) su dėtuve, kurioje yra 6 šoviniai, vieną 9 mm kalibro šovinį, konfiskuoti; nuteistojo A. P. vardu išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti Klaipėdos apskrities VPK; 2013-05-29 įvykio vietoje darytų nuotraukų skaitmeninę laikmeną bei voką su dviem konteineriais su šūvių pėdsakų ėmikliais sunaikinti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad, neteisėtai medžiodamas, pažeidė 2000-06-27 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 258 patvirtintų ,,Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 15.2.2. punktą, kuriame nurodyta, kad tauriųjų elnių pateles medžioti leidžiama nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.; 16.2. punktą, nurodantį, kad medžioklės metu privaloma turėti galiojantį medžioklės lapą; 16.4. punktą, nurodantį, kad medžioklės metu privaloma turėti licencijas medžiojamiesiems gyvūnams medžioti, jeigu medžiojami gyvūnai, kurių medžioklė yra licencijuota; 58.3. punktą, draudžiantį medžioti svetimuose medžioklės plotuose; 58.9. punktą, draudžiantį medžioti ne medžioklei skirtais ginklais, tai yra 2013 m. gegužės 27 d. apie 14.00 val. Šilutės r. Sakučių k. miške, medžiotojų klubui ,,Kintai“ priklausančiuose medžioklės plotuose, A. P., nebūdamas minėto medžiotojų klubo nariu, neturėdamas medžioklės lapo, o taip pat neturėdamas licencijos medžiojamam gyvūnui – tauriojo elnio patelei - medžioti, neteisėtai, draudžiamu laikotarpiu ir draudžiamu medžioklei įrankiu (ginklu) – pistoletu ,,Makarov“ (duomenys neskelbtini) medžiojo minėtą gyvūną (tauriojo elnio patelę) ir jį nušovė. Taip neteisėtai medžiodamas A. P. naikino laukinės gyvūnijos išteklius ir padarė didelės žalos gyvūnijai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, A. P. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nustačius, kad yra BPK 327 str. 1 p. numatyti pagrindai, panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą.

Šalies argumentai

Nurodo, jog su priimtu Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, todėl jį skundžia dėl padarytų esminių BPK normų pažeidimų, teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, kaltinimo poziciją grindžiantiems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, o dalies įrodymų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika ir paneigiančių kaltinimo pateiktą įvykių versiją, apskritai nevertino arba, vadovaudamasis prielaidomis, spėliojimais, atmetė kaip nepagrįstus. Teismo išvados dėl A. P. kaltės yra pagrįstos ne tiesioginiais įrodymais, ne netiesioginių įrodymų visetu, o teismo prielaidomis ir pamąstymais, kokie veiksmai, teismo nuomone, yra logiški ar nelogiški, išsigalvoti, kuo galima tikėti, kuo ne. Esminės teismo išvados dėl A. P. kaltės yra pagrįstos ne objektyviais bylos įrodymais, o subjektyviomis teisėjo prielaidomis ir samprotavimais, kuriais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Teismas, priimdamas sprendimą ir analizuodamas įrodymus, remiasi ne faktiniais duomenimis, o tikimybių teorijos principu, kad labiau tikėtina, jog A. P. padarė nusikalstamą veiką negu nepadarė. Tokia teismo pozicija negali būti laikoma objektyvia, kadangi ikiteisminio tyrimo metu neatlikta eilė būtinų tyrimo veiksmų, teismas jų neatlikimą pateisina, o juos paprašius atlikti teismo posėdžio metu, paprasčiausiai gynybos prašymus atmetė. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tai iš esmės įtakojo teismo išvadas dėl A. P. kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas A. P. kaltę įrodinėjo ne nustatydamas ir konstatuodamas įrodytais A. P. atliktus konkrečius veiksmus, sudarančius jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties konkrečius požymius, o kritikuodamas A. P. parodymus bei darydamas prielaidas vienoje ar kitoje situacijoje, kokie veiksmai logiški ir pagrįsti, o kokie - ne. Nusprendęs, kad A. P. parodymai yra „išsigalvoti“, teismas padarė išvadą, jog kaltinimas yra įrodytas. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas realiai net nebandė patikrinti A. P. parodymų, jis nuteistas iš esmės vadovaujantis objektyviojo pakaltinamumo principu, neįrodžius jo veiksmuose subjektyviosios pusės - kaltės.

Tokia įrodinėjimo loginė seka, kurią pasirinko Šilutės rajono apylinkės teismas, prieštarauja tarptautiniuose teisės aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp proceso dalyvių taisyklei. Konstatuoti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, galima ne tada, kai kaltinamojo parodymai kelia tam tikrų abejonių, ne tada, kai teisėjas subjektyviai mano, jog jis kaltinamojo vietoje priimtų kitokius sprendimus ir pasirinktų kitokį elgesio variantą, o tada, kai konkrečiais, patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais yra neabejotinai nustatytas kiekvienas kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, koks konkretus A. P. objektyviai atliktas veiksmas kokį sudaro konkretų jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymį, kokie konkretūs A. P. veiksmai leidžia daryti išvadas apie jo subjektyvinę pusę. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo, jog vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, turi būti vadovaujamasi įstatymu. Toks pažeidimas turi būti vertinamas esminiu BPK pažeidimu.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės, kai dėl kaltinamojo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Tačiau atlikus ikiteisminį tyrimą bei teisminį įrodymų tyrimą šioje byloje yra nepanaikinta daugybė abejonių dėl A. P. kaltės. Šioje byloje yra likusi eilė tikimybių, paaiškinančių kitas galimas įvykio versijas, kurių nepaneigia objektyvūs bylos parodymai, yra likusi eilė nenustatytų aplinkybių. Byloje nepaneigta A. P. pozicija, kad šūvis galėjo netyčia kliudyti žvėrį jam šaunant į kitą žvėrį (mangutą), neatmesta ir nenuginčyta tikimybė, kad kitas asmuo, o ne A. P., iš tikrųjų galėjo įvykdyti šį nusikaltimą.

Kadangi teismas išvadas dėl A. P. kaltės padarė abstrakčiai, neanalizuodamas konkrečių kaltinimo aplinkybių ir konkrečių jas pagrindžiančių ar paneigiančių įrodymų, šiame apeliaciniame skunde pateikiama kaltinimo formuluočių ir bylos įrodymų analizė, teismo išvadų analizė, pagrindžianti, jog Šilutės rajono apylinkės teismo išvados dėl A. P. kaltės įrodymo yra klaidingos.

Kaltinime nurodyta, kad A. P. gyvūną medžiojo ir jį nušovė. Remiantis Lietuvių kalbos žodynu, žodis „medžiojimas“ suprantamas kaip ieškojimas žvėrių ar paukščių juos nukauti ar pagauti. Žodis „nušovė“ suprantamas kaip nužudymas šūviu. Taigi A. P. kaltinamas tuo, kad jis ieškojo žvėrių ar paukščių tikslu juos nukauti ar pagauti ir vieną iš žvėrių nužudė šūviu. Tačiau byloje nėra atlikta jokia ekspertizė, kuri patvirtintų, kad žvėris nukautas būtent šūviu, o ne kitu būdu. Jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, kad žvėris buvo būtent nušautas. Objektyvūs duomenys būtų tai, kad išvada būtų pateikta kompetentingo eksperto. Priešingai, šūvis byloje įrodinėjamas liudytojų parodymais, kurie daugiausia yra Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento inspektoriai, kurių dalis net nėra medžiotojai. Jų parodymų esmė yra tai, kad labiau tikėtina, jog žvėris nušautas nei nudurtas ar kitaip mirtinai sužalotas. Byloje negalima atmesti tikimybės, kad žvėris galėjo būti nudurtas, o nenušautas, arba nušautas iš medžioklinio arbaleto ar sportinio lanko. Tai yra lygiai taip pat tikėtina, kaip ir niekuo neįrodyta šūvio tikimybė.

Byloje nėra ištirta ir išsiaiškinta, ar būtent pistoletu buvo nušautas žvėris. Liudytojai aiškina apie tam tikras specifines pistoleto ypatybes, tačiau negalima atmesti tikimybės, kad žvėris galėjo būti nušautas iš medžioklinio karabino, o ne iš pistoleto. Nei vienas iš liudytojų nėra tiek kompetentingas nustatyti palikto šūvio pėdsakų ypatumų. Visiškai neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą apie kulkos įėjimo ir išėjimo angas, kad jos lygiais kraštais ir kad tai būdinga iš pistoleto paleistai kulkai.

Vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintu reikalavimu, teismas turėjo ištirti visas galimas įvykio versijas. Tačiau teismas šių versijų netyrė ir laikėsi tik vienos versijos, kad žvėrį nušovė A. P. ir tai padarė tyčia. Teismui gynyba nurodė kitas galimas versijas, kurias teismas privalėjo patikrinti: 1) žvėris galėjo būti nušautas kito asmens; 2) žvėrį A. P. galėjo nušauti netyčia, šaudamas į kitą žvėrį.

Pagrįstų abejonių, leidžiančių manyti, kad žvėris galėjo būti nukautas iš karabino ir ne A. P., kelia liudytojo A. B. veiksmai, kai jis, iš žmonos sužinojęs apie šūvį ir nuvykęs į įvykio vietą, pirmiausia skambino ne aplinkos apsaugos pareigūnams, o medžiotojų būrelio nariui M. K., kuris gyvena net ne Šilutės rajone, o Klaipėdoje, ir nedelsiant atvyko į įvykio vietą. Kyla pagrįstų abejonių, kad būtent darbo dieną, dienos metu liudytojas M. K. taip greitai atvyko į įvykio vietą, todėl, remiantis bylos medžiaga, galima įtarinėti, kad liudytojas pats galėjo būti miške netoliese ir taip greitai atvykti. Pagrindas įtarinėti yra tai, kad, gynybos duomenimis, teismui buvo pateikta informacija iš viešųjų šaltinių internete, cituojant Kintų miške, tai yra tame pačiame miške, kur įvyko įvykis, ankščiau nustatytus medžioklės taisyklių šiurkščius pažeidimus. Tai yra straipsnyje internete „Kintų miške medžiotojas neleistinai nušovė antrametį stirniną“ (A. A., 2012-11-21) nurodyta, kad Kintų miške vietos medžiotojų būreliui medžioklė baigėsi nemalonumais. Buvo sumedžiotas stirninas, kuris buvo antrametis, o jo medžioklė tuo metu buvo draudžiama. Policijos pareigūnai kartu su aplinkosaugininkais nustatė eilę pažeidimų, keli medžiotojai neturėjo dokumentų, vienas ketino medžioklėje dalyvauti su reikalavimų neatitinkančiu ginklu. Šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu pripažintas mirtinas šūvis Kintų miške į antrametį stirniną. Pažeidėjams buvo surašyti protokolai. Visos šios aplinkybės buvo pateiktos teismui. Pažymi, kad šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai aplinkos apsaugos pareigūnai, tačiau teismas šių aplinkybių reikšmingomis nepripažino ir nevertino, teismo nuosprendyje apie tai net neužsiminė. Mano, kad šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad liudytojas A. B., manydamas, jog jo prižiūrimuose miškuose vietos medžiotojų būrelis „vėl prisidarė nemalonumų“, pirmiausia paskambino M. K., o ne aplinkosaugininkams. Tik vėliau, šiame miške atsitiktinai susitikus su A. P., dėl visa ko buvo nuspręsta geriau pranešti aplinkosaugininkams, visą kaltę nurodant į A. P.. Šioje situacijoje kyla pagrįstų įtarimų, kad žvėrį galimai galėjo nušauti būtent M. K. ir, pasinaudojant A. P. atsitiktiniu buvimu netoli įvykio vietos, šiam suversti visą kaltę. Šios aplinkybės teisme turėjo būti tikrinamos, deja, teismas to nevertino, kas rodo galimą teismo šališkumą. Abejonių kelia ir pati girininko A. B. žmona liudytoja K. B., kuri, už poros kilometrų išgirdusi vieną šūvį suprato, kad šauta ne iš medžioklinio ginklo. Ar gali garbaus amžiaus moteris, neturėdama karinio pasirengimo atskirti šūvius, nurodyti, kad tai ne medžioklinio ginklo šūvis. Tokie parodymai verčia abejoti jų tikrumu ir patys savaime nurodo, kad šiuos parodymus ikiteisminio tyrimo metu buvo būtina patikrinti atliekant tyrimo eksperimentą. Tačiau ir jais teismas remiasi.

Byloje neatlikta nei balistinė, nei trasologinė ekspertizė. Tik balistinė ir trasologinė ekspertizė galėjo kategoriškai patvirtinti, kad, sprendžiant iš sužalojimų pobūdžio, žvėris nušautas. Byloje nėra rasta nei kulka, nei tūtelė. Jeigu kulką ir būtų sunku miške surasti, tai tūtelės tikėtiną buvimo vietą miške buvo galima surasti metalo ieškikliu. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų bandyta jos ieškoti.

Byloje nėra atlikta teismo medicininė ekspertizė, jos pagrindu balistai neatliko eksperimentinio prišaudymo, ekspertai balistai neprišaudė ir neišsiaiškino, ar tikrai sutampa kulkų įėjimas ir išėjimas, ar tai padaryta būtent iš to paties ginklo. Pagal ginklo paliekamus požymius buvo galima identifikuoti, kad šauta iš būtent to ginklo. Byloje nėra tiksliai įrodyta, keliais šūviais padaryti sužalojimai - vienu ar dviem. Visos išvados dėl šautinio sužalojimo grindžiamos nekompetentingos institucijos - Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto – išvadomis, pateikiamomis rašte. Ši institucija nėra kompetentinga atsakyti, ar sužalojimai šautiniai ir kiek jų padaryta. Teismo buvo prašoma paskirti kompleksinę ekspertizę, tačiau tai neatlikta. Byloje buvo galima išsiaiškinti, ar ant objektų esantys pažeidimai yra šautiniai, keliais šūviais padaryti šautiniai pažeidimai, kokiais sviediniais padaryti šautiniai pažeidimai, galimas kalibras, ginklo tipas, ar abu pažeidimai padaryti vienos rūšies sviediniais, kokios rūšies ginklu ir ar vienos rūšies ginklu šaunant padaryti pažeidimai, ar pažeidimų vietoje yra artimo šūvio pėdsakai (tai svarbu siekiant patikrinti, iš kur buvo šauta), iš kokio atstumo šaunant padaryti pažeidimai, kurie pažeidimai yra sviedinių įėjimo, kurie sviedinių išėjimo vietos, kokia buvo šūvio kryptis (konkretaus objekto atžvilgiu), iš kurios pusės (vietos) buvo šauta (konkretaus objekto atžvilgiu). Pastarasis klausimas esminis, nes jei šauta iš tos pusės, kur nurodė A. P., tai patvirtintų jo parodymus, kad žvėrį jis galėjo nužudyti atsitiktinai, o jeigu šauta iš kitos pusės, būtų įrodymas to, kad kitas asmuo žvėrį nušovė būdamas miške priešingoje pusėje, nei A. P.. Svarbi tyrimui buvo ir ta aplinkybė, ar pažeidimas žvėries kūne padarytas tiesioginiu pataikymu, ar sviediniui perėjus per kitą kliūtį. Jeigu per kitą kliūtį, tai kulka galėjo kliudyti kokį medį, kas vėl patvirtintų A. P. parodymus.

Bylos duomenimis galima daryti išvadas, jeigu žvėris buvo nušautas, tai kulka žvėries kūną perėjo kiaurai, kulka kūne neišliko. Lieka neištirtas tas faktas, ar iš A. P. paleisto šūvio iš pistoleto „Makarov“ buvo galima kiaurai peršauti žvėrį ir kulkai neužstrigti kūne. Paprastai pistoletas „Makarov“ nėra tokio galingumo, kad kiaurai peršautų žvėrį, kurio gaišenos svoris 57 kg, o gyvo žvėries galėjo būti pusantro karto didesnis svoris. Paprastai tik iš galingo medžioklinio karabino yra galima kiaurai peršauti, o pistoleto „Makarov“ kulka turėjo užstrigti žvėries kūne.

Byloje neatlikta trasologinė ekspertizė, kuri galėjo parodyti, kur buvo žvėris, ar jis pakeitė vietą. Liudytojas A. B. parodė, kad pašautas žvėris galėjo judėti ir bėgti keliasdešimt metrų. Tai yra jo radimo vieta nebūtinai yra jo pašovimo vieta. Tai vėlgi patvirtina A. P. parodymus, kad, šaudamas į usūrinį šunį (mangutą), prašovus jis galėjo netyčia nušauti netoliese buvusią elnio patelę.

Teismas suabejojo A. P. parodymais, kad jis šovė į usūrinį šunį (mangutą) ir nurodė, kad šie parodymai išgalvoti, nurodė, kad A. P. keitė parodymus, klaidino tyrimą. Ši teismo nuomonė yra grindžiama tik A. P. parodymų analize, ieškojimu jo parodymuose netikslumų, tokiu būdu pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, nors įrodinėjimo pareiga tenka ikiteisminio tyrimo institucijai ir prokuratūrai bei negalima jos perkelti kaltinamajam. A. P. turėjo gintis ir įrodinėti, kad jis nekaltas. Reikia įvertinti tai, kad A. P. jau yra senatvės pensininkas, jis virš 40 metų plaukė į jūrą, todėl jam negali būti taikomi tokie elgesio standartai, kaip jaunam žmogui. Sutikęs A. B. įvykio vietoje, jis nieko jam nepasakė, nenorėdamas viešinti to fakto, kad jis miške iššovė iš pistoleto į usūrinį šunį, vėliau gamtos apsaugos inspektoriams jis apie šūvį taip pat nepaaiškino, nes grįždamas iš žvejybos sutiko būrį uniformuotų asmenų, kurie jį užsipuolė, pradėjo tardyti, klausinėti apie ginklus, todėl jis buvo pasimetęs ir nelinkęs kažko aiškinti. Tai buvo natūrali pasimetusio, suglumusio žmogaus reakcija į kaltinimus ir tai negali būti laikoma kažkokiu tai jo kaltės įrodymu. Teismo teiginiai apie nepaaiškinamą rankų plovimąsi ir subraižytas rankas tėra tik prielaidos, nes tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu šias aplinkybes jis paaiškino nuosekliai.

Priešingai, nei nurodyta teismo nuosprendyje, byloje nėra visiškai paneigta aplinkybė, kad žvėris galėjo būti pašautas netyčia, kaip buvęs šalia usūrinio šuns. A. P. parodė, kad jis šovė į nuplikusį mangutą, bėgusį ir besielgiantį keistai. Iš tokio elgesio jis suprato, kad mangutas gali sirgti pasiutlige ir yra pavojingas žmonėms, keliantis jiems grėsmę dėl pasiutligės platinimo. Dėl šios priežasties jis ir šovė į šį mangutą. Teisiškai A. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, siekdamas apsaugoti kitus žmones nuo pasiutusio žvėries. Teismui buvo pateikti faktiniai duomenys, patvirtinantys usūrinių šunų (mangutų) ligas, tačiau teismas atsisakė juos priimti. Internetinės enciklopedijos pateikia tokią informaciją, kad usūrinis šuo arba mangutas dažnai serga niežais ir platina pasiutligę. Jie gyvena arti drėgnų pievų, tarpumiškiuose, prie upių. Šiame miške esant usūrinių šunų (mangutų) yra matę liudytojai A. B. ir A. T.. Tokiu būdu šios aplinkybės patvirtina A. P. parodymus. Teismas taip pat neįvertino tokių aplinkybių, kaip A. P. elgesys po įvykio. Jis važiavo žvejoti, grįžo tuo pačiu keliu, nebėgo, nesislapstė.

Teismas neįvertino ir A. P. asmenybės, kitų svarbių aplinkybių: jis senatvės pensininkas, neteistas, nebaustas administracine tvarka, neturėjęs jokių reikalų su teisėsauga, pats yra medžiotojas, mylintis gamtą, mėgstantis žvejoti, charakterizuojamas teigiamai. A. P. važiavo po darbų sodyboje pažvejoti, vyko su brangiu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, šviesiu odiniu salonu, bagažinė pilna daiktų, meškerių, statybinių instrumentų. Visiškai nelogiška ir keista atrodo versija, kad A. P. Kintų miške, darbo dieną, šviesiu paros metu, nežinomoje jam vietoje ir miške, netoli pagrindinio kelio, kitų asmenų taip pat pravažiuojamoje vietoje, prie kanalo, medžiojo iš prabangaus automobilio su šviesiu odiniu salonu, šaudydamas iš šio automobilio pro langą į žvėris (tokia buvo pradinė versija remiantis ikiteisminio tyrimo bylos pirminiu įtarimu). Šios ir kitos aplinkybės rodo, kad ikiteisminis tyrimas nuėjo klaidingu keliu ir nepagrįstai laikėsi versijos, kad A. P. tyčia nušovė elnio patelę. Tos versijos nepagrįstai laikėsi ir Šilutės rajono apylinkės teismas, neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjęs bylą. A. P. nebuvo užkluptas įvykio vietoje prie žvėries, nėra jokių duomenų, kad žvėrį jis būtų vilkęs ar nešęs. Pažymi, kad to jis ir negalėjo padaryti dėl amžiaus ir dėl sveikatos. Fiziologiškai jam skauda nugarą. Elnio patelės gaišenos svoris 57 kg, o iš karto po įvykio svoris galėjo siekti ir dar gerokai daugiau. A. P. nebūtų nei pakėlęs, nei panešęs tokio svorio, o žvėris nebūtų tilpęs į pilną automobilio bagažinę.

Atliekant ikiteisminį tyrimą Šilutės rajono PK tyrėja I. J., pati abejodama A. P. kaltumu, pasiūlė jam jo parodymų pagrįstumą patikrinti melo detektoriumi (poligrafu). A. P. neturint ko slėpti, jis su tuo sutiko, tačiau tyrimas poligrafu paskirtas nebuvo. Teisme, prokuratūrai trūkstant įrodymų dėl A. P. kaltės, liudijo pati ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja I. J., kuri parodė, kad A. P. neva sakė prisipažins, jei bus įrodyta, o jai susidarė įspūdis, kad A. P. yra kaltas. Teismui toks liudijimas pasirodė įtikinamas ir visiškai nekeistas, kad asmuo teisiamas vadovaujantis tyrėjos vidiniu įsitikinimu. Tačiau teismui visiškai nepasirodė keista, kad ta pati tyrėja teismui negalėjo logiškai paaiškinti, dėl ko buvo siūloma pasitikrinti melo detektoriumi, ir dėl ko tai daryti buvo atsisakyta.

Visuma pateiktų duomenų ir aplinkybių rodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl A. P. kaltės, jokių netiesioginių įrodymų nebuvo, o išvestiniai (netiesioginiai įrodymai) teismo buvo įvertinti neteisingai. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, netiesioginiais įrodymais teismas turėjo nustatyti ne A. P. kaltumą, o tik tarpinius faktus. Tačiau ir tas tarpinis faktas gali būti laikomas nustatytu tik tuo atveju, kai yra nerealios ir atmestinos visos kitos tikimybės, kuriomis galėtų būti paaiškinamas tas pats faktas. Įrodinėtina aplinkybė gali būti pripažinta įrodyta tik tada, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-279/2008). Šiuo atveju vienintelis įrodymas buvo A. P. buvimas įvykio vietoje, kuris pats savaime nieko neįrodė, o teismas rėmėsi tik neatitikimų ir nelogiškumų ieškojimu A. P. parodymuose.

Dėl šališko teismo. A. P. bylą išnagrinėjo Šilutės rajono apylinkės teismas. Šio teismo pirmininkė yra V. P., kuri yra A. P. pusbrolio – E. P. žmona. Bylą nagrinėjančiam teisėjui ir šio teismo pirmininkei turėjo kilti klausimų, ar gali teismas nagrinėti bylą kaltinamojo atžvilgiu, kai kaltinamasis yra susijęs su šio teismo pirmininkės vyru giminystės ryšiais. Vien jau objektyvumo dėlei Šilutės rajono apylinkės teismas nuo šios bylos nagrinėjimo pats turėjo nusišalinti ir perduoti šią bylą nagrinėti kito rajono apylinkės teismui. A. P. nušalinimo teismui nepareiškė, kadangi tikėjosi, kad byla bus nagrinėjama objektyviai ir nešališkai. Tačiau teismo posėdžio metu paaiškėjo aplinkybės, kad Šilutės rajono apylinkės teismas bylą nagrinėjo neobjektyviai ir šališkai: teisėjas atmetė visus gynybos prašymus tiek dėl prokuroro nušalinimo, tiek dėl įrodymų išreikalavimo, ekspertizių atlikimo. Teismas užėmė vienpusišką, šališką poziciją, kad A. P. yra kaltas ir jos laikėsi viso posėdžio metu. Teismo nuosprendyje aprašyti įrodymai vienpusiški, visiškai nevertinta A. P. pozicija, ją patvirtinantys parodymai, liudytojų parodymai nuosprendyje aprašyti tik kaltinantys, A. P. teisinančių aplinkybių jų parodymuose nenurodyta. Toks vienpusiškas bylos išnagrinėjimas leidžia daryti prielaidas, kad teismo pirmininkė galimai galėjo įtakoti bylą nagrinėjantį teisėją, kad tik nebūtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, kad nekiltų tam tikrų nepagrįstų įtarimų jai kaip asmeniui, kaip teismo vadovei dėl vyro pusbrolio išteisinimo. Šio aplinkybės yra reikšmingos ir byloja apie galimą teismo šališkumą nagrinėjant šią bylą.

Dėl proceso pradėjimo asmeniui, kurio atžvilgiu galioja prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūra 2013 m. liepos 24 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą (duomenys neskelbtini) dalyje. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini)dėl BK 272 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto šioje dalyje, požymių. Tuo tarpu šiuo nutarimu prokuroras nusprendė ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini)vėl pradėti tyrimą dėl tos pačios nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 str. 1 d., ir tyrimą pavedė atlikti Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK. BK 2 str. 6 d. nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Tuo tarpu BPK 3 str. 1 d. 8 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šiose teisės aktų normose yra įtvirtintas non bis in idem principas, t. y. draudimas už tą pačią nusikalstamą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn tą patį asmenį antrą kartą. Prokuroras, priimdamas sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 272 str. 2 d., požymių, ir nuspręsdamas pradėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 str. 1 d., tyrimą, pažeidė BK 2 str. 6 d. ir BPK 3 str. 1 d. 8 p. įtvirtintą non bis in idem principą. Šiuo atveju nors prokuroras nutarime nurodė, kad ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė tik dalyje, tačiau laikytina, kad ikiteisminis tyrimas A. P. atžvilgiu buvo nutrauktas visiškai ir pilnai, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik dėl vienos nusikalstamos veikos, vieno asmens atžvilgiu, be to, nebuvo tiriama jokių naujų nusikalstamos veikos epizodų, įtarimas pareikštas tik jam vienam kaip asmeniui, todėl ir ikiteisminio tyrimo nutraukimas laikytas pilnu tyrimo nutraukimu. Be to, prokuroras, nutraukdamas ikiteisminį tyrimą dėl BK 272 str. 2 d., nepakeitė veikos kvalifikavimo į BK 272 str. 1 d., o priimtame nutarime nusprendė vėl pradėti nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 str. 1 d., tyrimą, t. y. pradėti naują ikiteisminį tyrimą dėl to paties įvykio. Taigi šiuo atveju prokuroras, nutraukdamas bylą dėl to paties įvykio A. P. atžvilgiu bei tuo pačiu nutarimu priimdamas sprendimą iš naujo pradėti ikiteisminį tyrimą vėl dėl to paties įvykio A. P. atžvilgiu, pažeidė BK 2 str. 6 d. ir BPK 3 str. 1 d. 8 p. įtvirtintą draudimą už tą patį (tą pačią nusikalstamą veiką) traukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį antrą kartą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta, kad išvada, ar kaltinimas BPK 3 str. 1 d. 8 p. prasme laikytinas tapačiu, turi būti daroma atsižvelgiant ne į veikos kvalifikavimą ir (ar) dalinį faktinių aplinkybių skirtingumą, o išsiaiškinus, dėl kokio įvykio (asmens poelgio) vyksta naujas procesas ar naują procesą norima pradėti. Jei naujas procesas pradedamas dėl to paties įvykio, to paties baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens poelgio, konstatuotina, kad vyksta antras procesas dėl galimo tos pačios nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-246/2012). Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, yra akivaizdu, kad prokuroro sprendimą, nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 str. 2 d., pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 str. 1 d., reikia laikyti kaip pradedamą antrą procesą dėl galimo tos pačios nusikalstamos veikos padarymo, kadangi naujas procesas yra pradedamas A. P. atžvilgiu dėl to paties įvykio. Todėl šiuo atveju toks prokuroro sprendimas yra laikomas pažeidžiančiu BK 2 str. 6 d., BPK 3 str. 1 d. 8 p. įtvirtintą non bis in idem principą, įtvirtinantį draudimą už tą patį (tą pačią nusikalstamą veiką) traukti baudžiamojon atsakomybėn antrą kartą. BPK 3 str. numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių ir yra proceso negalimumas asmens atžvilgiu, kuriam yra priimtas prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Del šios priežasties A. P. atžvilgiu byla nutrauktina esant aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“, kuriuo remiasi vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, 24 p. yra nurodyta, kad prieš įteikiant naują pranešimą apie įtarimą dėl lengvesnio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, turi būti priimamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl inkriminuotos sunkesnės nusikalstamos veikos ir apie priimtą tokį proceso sprendimą pranešama BPK 214 str. nustatyta tvarka. Tačiau tokiu atveju prokuroras pirmiausia turi priimti nutarimą perkvalifikuoti veiką iš sunkesnės į lengvesnę ir tokiu būdu „procesiškai parodyti“, kad ikiteisminis tyrimas perkvalifikuojamas ir toliau tyrimas tęsiamas pagal lengvesnę veiką. Tik po tokio nutarimo priėmimo yra priimamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl sunkesnės veikos. Šiuo atveju prokuroras nutraukė visą ikiteisminį tyrimą ir vėl pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl tos pačios veikos, to paties įvykio pagal lengvesnę BK kvalifikaciją, o tai jau yra esminis BPK pažeidimas, rodantis, kad ikiteisminis tyrimas toliau yra negalimas ir turi būti nutraukiamas.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės, kai dėl kaltinamojo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Įrodymų patikimumui ir pakankamumui priimant apkaltinamąjį nuosprendį yra keliami itin aukšti reikalavimai, surinkti įrodymai negali palikti jokių abejonių dėl kaltinamojo kaltės, jie turi paneigti visas kitas galimas įvykio versijas. Tačiau šioje byloje atlikus ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme liko eilė svarbių įrodinėtinų aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos. Konstatuotina, jog šioje byloje teismas bylos įrodymus tyrė ir vertino pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus įrodinėjimo procesui ir įrodymų vertinimui. Apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kas sutrukdė susiformuoti teisingam ir pagrįstam teismo vidiniam įsitikinimui. Visi šie pažeidimai vertintini kaip BPK 20 str. 5 d. įtvirtintos normos pažeidimas. A. P. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų įrodinėtinų aplinkybių teismas grindė ne konkrečiais įrodymais, įrodančiais konkrečiais įrodinėtinas aplinkybes, nusikalstamų veikų sudėties požymius, o savo subjektyviomis prielaidomis ir pamąstymais. Teismas neatsižvelgė į tai, jog esminės įrodinėtinos bylos aplinkybės liko nenustatytos. Nurodyti pažeidimai vertini kaip esminiai BPK pažeidimai, suvaržę įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises bei sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 1 d. 2 p., 3 d.). Netinkamo įrodymų rinkimo ir vertinimo proceso pasekoje padarytos teismo išvados dėl A. P. kaltės padarius nusikaltimą neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.). Asmens pripažinimas kaltu, nenustačius jo subjektyvinės pusės, neįrodžius jo kaltės, taip pat nepagrįstas asmens įvertinimas kaip vykdytojo, laikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 328 str. 1 p.).

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, jog elnio patelė buvo nušauta iš pistoleto, be to, negalima atmesti tikimybės, kad žvėris galėjo būti nudurtas arba nušautas iš medžioklinio arbaleto ar sportinio lanko, nenustatyta keliais šūviais buvo padarytas sužalojimas. Apeliantų nuomone, šūvis galėjo kliudyti elnio patelę netyčia, kai buvo šaunama į mangutą. Bylos duomenimis nepaneigta, kad šį nusikaltimą galėjo įvykdyti ne A. P., o kitas asmuo, nes byloje surinkti tik netiesioginiai įrodymai, kuriuos apylinkės teismas įvertino neteisingai.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (LAT nutartis Nr. 2K-32/2010).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. P. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nepripažino. Nuteistasis neneigė, kad įvykio metu jis buvo Sakučių kaime, važiavo link Alkos prie kanalų, kur manė galėsiąs pažvejoti. Per atidarytą automobilio langą išgirdo prislopintą šūvį iš dešinės, po to pamatė prabėgantį šunį. Lėtai važiuodamas toliau, per galinį automobilio veidrodėlį pamatė, kad šuo tupi, dalis šuns kailio buvo nuplikęs, todėl A. P. pagalvojo, jog šuo gali sirgti pasiutlige. Pavažiavęs sustojo. Apie 25-28 metrų atstumu jis turėtu pistoletu „Makarov“ šovė į šunį, tačiau nepataikė. Elnio miške nematė. Paslydęs prie kanalo buvo išsitepęs rankas, todėl jas nusiplovė. Po 5-6 minučių atvažiavo eigulys. Kad šovė į usūrinį šunį, A. P. neprisipažino, nes suvažiavo daug žmonių, jam buvo stresas, žinojo, kad pažeidė medžiotojų etiką. Taip pat nesakė, kad turi ginklą, nes gamtosaugininkai ieškojo šautuvo, o tai skirtingi dalykai. Kito automobilio vėžių tame kelyje, kuriuo jis važiavo, nebuvo. Tame kelyje yra didelės pievos ir balos (t. 2, b. l. 53–55).

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. P. yra medžiotojas, jis neneigia, jog žino medžiojimo taisykles ir etiką, todėl nuteistojo versija, neva jis svetimame medžioklės plote šovė į mangutą vien dėl to, kad šis galimai sirgo pasiutlige, yra visiškai neįtikinama, prasilenkia su logika bei prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Beje, dėstydamas versiją apie mangutą, A. P. proceso eigoje nebuvo nuoseklus. Teisiamajame posėdyje A. P. tvirtino, kad važiuodamas automobiliu, pamatė prabėgantį usūrinį šunį. Lėtai važiuodamas toliau, per galinį automobilio veidrodėlį pamatė, kad šuo tupi. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu A. P. teigė, kad jis mangutą pamatė tik lipdamas lauk iš automobilio, mangutas keistai bėgo, todėl nusprendė kad jis gali būti pasiutęs ir į jį šovė (t. 1, b. l. 154).

Teisiamajame posėdyje liudytojas A. B. parodė, kad įvykio dieną apie šūvį miške jam pasakė žmona. Nuvažiavęs į mišką pamatė automobilio vėžes ir automobilį, kitų vėžių ir žmonių nebuvo. Liudytojas sustojo šiam automobiliui už galo. Pamatė, kad iš miško išėjo nuteistasis, kuris teigė, jog kanale nusiplovė rankas, kad važiavo žvejoti, klausė A. B., ar šis atvažiavo, išgirdęs šūvį. Liudytojui paklausus, ar ne jis šovė, nuteistasis A. P. atsakė, kad nešovė, nurodė, kad šūvį girdėjo priešingoje pusėje, t. y. ne toje pusėje, iš kurios jis atėjo, ir nuvažiavo žvejoti. Tada liudytojas paskambino medžiotojui M. K., nes norėjo įsitikinti, ar kas nemedžioja M. K. medžioklės plotuose. M. K. atvažiavo už pusvalandžio, abu nuėjo į tą vietą, iš kurios atėjo A. P. ir surado nušautą elnio patelę, kuri buvo dar šilta. Atstumas nuo A. P. automobilio iki žvėries buvo nuo 50 iki 80 metrų. Kulka žvėriui buvo įėjusi per krūtinę. Jei būtų buvę šauta iš graižtvinio šautuvo arba iš karabino, būtų buvusi kitokia žaizda. Elnias buvo nušautas iš labai arti. Dienos metu elnio patelė galėjo išeiti į atvirą plotą, nes motinos yra labai jaukios, o pašauta galėjo dar nubėgti apie 50-100 metrų. Liudytojas paskambino gamtosaugininkams. A. P. grįžtant iš žvejybos, jį sustabdė gamtosaugininkai. A. P. pistoleto dėtuvėje trūko šovinių ar šovinio. Jis sakė, kad kažkurią dieną iššovė sodyboje (t. 2, b. l. 35–37).

Teisiamajame posėdyje liudytoja K. B. patvirtino, kad ji įvykio dieną girdėjo šūvį, kuris skyrėsi nuo medžioklinio šautuvo šūvio garso. Apie tai pranešė savo vyrui (t. 2, b. l. 37).

Teisiamajame posėdyje liudytojas M. K. parodė, kad įvykio dieną jam paskambino A. B., pranešė apie tai, kad jo žmona girdėjo šūvį jo medžioklės plotuose, kad nuvažiavęs į mišką sutiko A. P., kuris buvo apsibraižęs, suprakaitavęs, plovėsi rankas, o po to nuvažiavo gaudyti karosiukų. Liudytojui atvažiavus į mišką, nuo tos vietos, kur A. B. matė automobilį, į tą vietą, iš kurios išėjo A. P., abu su A. B. ėjo kelis metrus, ieškojo galbūt ginklo ir surado nušautą elnio patelę, iškvietė gamtosaugininkus. Žvėriui padaryta žaizda buvo nedidelė. Medžiokliniu šautuvu padaryta žaizda būna išdraskyta. Toje vietoje, kur jie aptiko elnią, buvo kirtavietė, reikėjo lįsti, o priešais buvo pievelė. Vėliau pro tą vietą automobiliu sugrįžo ir A. P., jis sakė, kad ginklų neturi, vėliau prisipažino, kad su savimi turi pistoletą. Apie tai, kad būtų šovęs į kitą gyvūną, A. P. neužsiminė (t. 2, b. l. 51–52).

Teisiamajame posėdyje liudytojas A. T. parodė, kad įvykio dieną įvykio vietoje jis, A. B. ir M. K. apžiūrėjo nušautą elnio patelę, buvo matyti šautinė žaizda, kulkos įėjimo ir išėjimo anga, buvo padarytos nuotraukos, žvėris buvo atiduotas ekspertizės atlikimui. Elnio patelė nuo kanalo buvo nubėgusi apie 50 metrų į tankumyną. A. T. parodė, kad medžioja 10 metų, turi CIC kvalifikaciją. Maisto ir veterinarijos tarnybos išvados atitiko tai, ką jie pamatė. Medžioklėje naudojamos kulkos yra didelės, o elnio patelei žaizda nebuvo padaryta iš galingo ginklo. Šaunant 12 kalibro kulkomis lieka didelės skylės, o šaunant karabinu, sužalojimo vieta būna išdraskyta. A. P. teigė, kad jis buvo atvažiavęs pažvejoti, tačiau jis buvo susijaudinęs, jo rankos buvo apibraižytos. Kai A. P. rašė paaiškinimą, liudytojas nufotografavo jo rankas. Tada jis sužalotas rankas pradėjo slėpti, apie ginklą nesakė nieko. Vėliau išsitarė, kad yra medžiotojas, tada pasakė, jog turi pistoletą, dėtuvėje trūko vieno šovinio. A. P. rankas galėjo susižaloti būtent ten, kur surasta elnio patelė, nes toje vietoje auga avietynai, gervuogės. A. T. nuomone, buvo šauta į elnio patelę iš automobilio, nes gyvūnai automobilio nebijo (t. 2, b. l. 37–38).

Teisiamajame posėdyje liudytojas R. S. parodė, kad įvykio dieną jis kaip aplinkos apsaugos vyr. inspektorius gavo pranešimą apie tai, kad yra nušautas elnias. Nuvykęs į įvykio vietą matė, kad elnias buvo nušautas. Šautinė žaizda buvo priekinėje dalyje. Kalbant su A. P., jis prasitarė, kad yra medžiotojas. Kai buvo pasakyta jam, jog jo namuose bus patikrinti ginklai, A. P. prisipažino, jog vieną ginklą turi su savimi, dėtuvėje trūko vieno šovinio. A. P. sakė, kad lyg tai iššovė kažkur prie namų. Apie tai, kad šovė į usūrinį šunį, nebuvo net kalbos. Elnias nebuvo didelis, todėl į A. P. automobilį būtų tilpęs (t. 2, b. l. 38–39).

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. G. patvirtino, kad elnio krūtinės ertmėje buvo matyti dvi skylės. Žaizda buvo šautinė, o ne durtinė. A. P. apie tai, jog šaudė, neprisipažino, vėliau pasakė, kad turi su savimi pistoletą „Makarov“, su kuriuo prieš kelias dienas šaudė į skardines (t. 2, b. l. 39–40).

Teisiamajame posėdyje liudytojas R. A. patvirtino, kad elnio patelė buvo nušauta. A. P. neprisipažino, kad šovė. Kai buvo pasakyta jam, jog bus namuose patikrinti ginklai, jis prisipažino, kad su savimi turi pistoletą. Apie tai, kad šovė į usūrinį šunį, A. P. neminėjo. Sakė, kad dieną prieš sodyboje šaudė į taikinį (t. 2, b. l. 40).

Teisiamajame posėdyje liudytojas M. P. parodė, kad su A. P. nebendravo, matė, kad elnio patelė buvo nušauta neseniai, buvo dar šilta, buvo padaryta šautinė žaizda kaklo srityje, netoli krūtinės, iš priekio (t. 2, b. l. 52–53).

Iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad A. B., sužinojęs apie šūvį miške, iškart nuvažiavo į įvykio vietą. Jam atvažiavus, pamatė A. P. išeinantį iš miško, kuris teigė, kad kanale nusiplovė rankas, o šūvį tariamai girdėjo visai iš priešingos pusės. A. B. kitų automobilių vėžių, išskyrus A. P. vairuoto automobilio, nematė. Taip pat nesutiko miške ir kitų žmonių, išskyrus A. P.. A. B. iškart kilo įtarimas, kad šauti galėjo tik A. P., todėl tam, kad pasitikslintų aplinkybę, ar miške nemedžioja A. K. „Kintų klubo“ medžiotojai, į mišką pakvietė atvažiuoti A. K.. A. K. patvirtino, kad A. B. sutiktas vyras, t. y. A. P., sukėlė įtarimų, kad šauti galėjo jis, nes vyras buvo apsibraižęs, suprakaitavęs, plovėsi rankas. A. K. su A. B. ėjo link tos vietos, iš kurios A. B. pamatė ateinantį A. P., ir surado nušautą elnio patelę. Nuteistasis A. P. ir pats neneigia aplinkybės, kad A. B. privažiavo prie jo automobilio po 5-6 minučių, patvirtino, kad tame kelyje yra didelės pievos ir balos, kito automobilio vėžių tame kelyje, kuriuo jis važiavo, nebuvo. A. T. patvirtino, kad A. P. buvo susijaudinęs, jo rankos buvo apibraižytos. Kai A. P. rašė paaiškinimą, liudytojas nufotografavo jo rankas. Tada jis sužalotą ranką pradėjo slėpti. Toje vietoje, kurioje buvo surasta elnio patelė, buvo užžėlę avietynai ir gervuogynai, todėl buvo pagrindo manyti, kad A. P. toje vietoje rankas ir susibraižė. A. T. nuotraukoje užfiksuotas vaizdas patvirtina, jog A. P. dešinė ranka yra subraižyta (t. 1, b. l. 53). Liudytojai patvirtino, kad A. P. apie tai, kad norėjo nušauti usūrinį šunį, neužsiminė. Apie su savimi turėtą pistoletą A. P. parodė tik tada, kai pareigūnas pasakė, kad važiuos kartu su juo iki namų tam, kad patikrintų jo turimus ginklus. A. P. turėto su savimi pistoleto dėtuvėje buvo ne visi šoviniai. Dėl to A. P. bandė išsisukinėti, nurodydamas, kad jis kažkada šaudė savo sodyboje į taikinį ar į skardines, tačiau nuosekliai šios aplinkybės nurodyti negalėjo.

Iš aptartos įvykių sekos matyti, kad visi sutapimai surišti nuoseklia ir logiška grandine – A. P. būnant miške išgirstamas šūvis, atvažiavęs eigulys toje vietoje sutiko A. P., kitų automobilių vėžių, žmonių miške nesurado, vieta sunkiai privažiuojama. A. P. kaip tik išėjo iš miško toje vietoje, kur ir buvo surasta neseniai nušauta elnio patelė, o A. P. teigimu, jam būtent tuo metu ir toje vietoje reikėjo kanale nusiplauti rankas. A. P. priverstas aplinkybių prisipažino, jog turi pistoletą, tačiau apie tai, kad būtų šovęs į mangutą, net neužsiminė. Be to, teisiamajame posėdyje A. P. teigė, jog jis iš pradžių išgirdo šūvį, o tik vėliau pamatė mangutą, į kurį šovė, todėl akivaizdu, kad A. B. žmona būtų girdėjusi ne vieną, o du šūvius. Tokia loginė įvykių seka ir apartos detalės visiškai prieštarauja A. P. iškeltai versijai, neva jis neva šovė į mangutą, o elnio patelė galėjo būti sumedžiota ir kitokiu būdu nei nušaunant, arba jam šaunant į mangutą, kulka galėjo pataikyti į ją rikošetu.

Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojai – eigulys A. B., Gyvosios gamtos apsaugos specialistai A. T., M. P., R. A., R. S., V. G., medžiotojas M. K. pagal funkcijas yra susiję su gyvąja gamta, apie gyvūnus turi atitinkamų žinių ir nė vienas iš jų apie tai, kad elnio patelė galėjo būti sumedžiota kitokiu būdu nei nušaunant, neparodė, savo išvadas liudytojai padarė iš žaizdos pobūdžio. Kad elnio patelė buvo nušauta, patvirtina ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto padaryta išvada.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto rašte konstatuota, kad elnio patelė nugaišo dėl hipovoleninio šoko, išsivysčiusio dėl miego arterijos pažeidimo ir nukraujavimo į kaklo minkštuosius audinius bei minkštųjų audinių fascijas traumos pasekoje (nušauta). Atlikus elnio patelės gaišenos patologinį anatominį tyrimą buvo nustatyti šie sužalojimai (patologiniai anatominiai pokyčiai): įeinanti šautinė žaizda (apie 10 mm dydžio) dešinės mentės priekinėje srityje ties apatine kaklo dalimi. Sužalojimo kanalas eina nuo įeinančios šautinės žaizdos pažeisdamas kairės priekinės mentės srities minkštuosius audinius, apatinės kaklo dalies minkštuosius audinius bei juose esančią miego arteriją, kairės pusės petikaulio kaulinį audinį bei aplink jį esančius minkštuosius audinius, kairės mentės išorinius minkštuosius audinius. Sužalojimo kanalas baigiasi įtariamai išeinančia šautine žaizda (apie 15 mm dydžio) kairės mentės priekinėje dalyje. Remiantis elnio patelės gaišenos patologinio anatominio tyrimo duomenimis buvo nustatyta, kad gyvūnas buvo sužalotas vienu šūviu (t. 1, b. l. 19, 21).

Tam, kad būtų nustatyta, kokia yra išvadą davusių specialistų profesinė kvalifikacija ir kompetencija, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė išvadą davusios institucijos atstovą. Apeliaciniame teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. M. parodė, kad jis dirba Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute 8 metus, yra Patologinių anatominių ir histologinių tyrimų skyriaus vedėjas, jam toks tyrimas buvo ne pirmas. Šiame institute dirbantys veterinarijos gydytojai yra baigę veterinarijos akademijos rezidentūros patologiją-anatomiją, turi veterinarijos gydytojo kvalifikaciją. Per metus atlieka apie 300 tyrimų, gyvūnų skrodimų. Metodika yra aprašyta, akredituota vokiečių kompanijos, kurie tikrina jų darbą. V. M. patvirtino, kad elnio patelės mirties priežastis buvo šautinis sužalojimas. Gamtos apsauga atveža atlikti daug panašaus pobūdžio tyrimų ir jokių įtarimų, kad tai ne šautinis sužalojimas, nekilo. Kulkos įėjimas nustatomas, kai kulka įeina į vidų, išėjimo – kai kulka plečiasi ir išėjimas gaunasi didesnis. Sužalojimas buvo kiaurinis. Koks buvo kulkos pobūdis, jų institute nesprendžia, bet balistikos ekspertas galėtų pasakyti. Elnio patelei buvo suskaldytas petikaulis. Arbaletas suskaldyti kaulų negali, tai buvo šautinė kulka. Visi atvejai yra individualūs. Šis atvejis nėra kažkuo išskirtinis. Kampas matosi zonduojant žaizdą, iš kokio kampo buvo šauta, atstumas nustatytas nebuvo. Kulka po susidūrimo į petikaulį turėjo keisti kryptį. Šoko atveju žvėris gali judėti ir su suskaldytu petikauliu (t. 2, b. l. 92). Liudytojo parodymus patvirtina ir jo pateiktas gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas (t. 2, b. l. 90).

Tam, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl to, iš kokio ginklo buvo šauta į elnio patelę, atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas ir specialistas - balistas. Specialistas L. B. parodė, kad jis yra ginklų, šovinių ir jų dalių specialistas, turi tam leidimą. Specialistas patvirtino, kad pistoleto „Makarov“ jėga ir iššautas šovinys galėjo elnio patelei padaryti nustatytus sužeidimus. Jei būtų šauta iš lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo, tai žaizdos skersmuo būtų buvęs 16-17 mm. Šaunant iš medžioklinio ginklo su ekspancine kulka minkšta šerdimi, būtų šautinė maža įėjimo anga ir didelė išėjimo anga. Karabinu būtų reikėję šauti iš labai toli, be to, tokio kalibro karabinai, kurie atitiktų padarytą sužalojimą, Lietuvoje nėra populiarūs. Kad šauta arbaletu, mažai tikėtina, nes strėlė negali pakeisti krypties, neturi tokios nukaunamosios jėgos. Susipažinęs su įvykio vietos aplinkybėmis, specialistas konstatavo, kad šiuo atveju kulkai rikošetuoti nebuvo kur. Rikošetuodama kulka praranda nemažą dalį energijos ir kinetinė energija sumažėja. Pistoleto „Makarov“ kulka yra apvali, todėl pramušti gali kiaurai. Pataikyti šiuo pistoletu į elnio patelę iš 50 metrų atstumo įmanoma. Pagrindinis sužeidimas buvo pažeista miego arterija, o tam daug energijos nereikėjo. Užmušamoji pistoleto „Makarov“ galia yra 50 metrų atstumu (t. 2, b. l. 93).

Iš liudytojo parodymų ir specialisto paaiškinimų matyti, kad neradus elnią nukovusios kulkos ir šovinio tūtelės bei detaliau neužfiksavus elnio kūne rasto šūvio kanalo išmatavimų, byloje nėra prasmės atlikti dar kokius nors ekspertinius ar specialisto tyrimus, minimus apeliaciniame skunde, šių prašymų apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsisakė ir apeliantai, prašydami baigti įrodymų tyrimą. Kita vertus, aptarti duomenys patvirtina, kad elnio patelė galėjo būti nušauta pistoletu „Makarov“, vienu šūviu, bei paneigia apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad žvėris galėjo būti sumedžiotas kitokiu būdu (nudurtas, nušautas lanko arba arbaleto strėle, medžiokliniu šaunamuoju ginklu) arba kulkai rikošetuojant. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir į tai, kad elnio patelės ir usūrinio šuns (manguto) fiziniai duomenys visiškai skiriasi, o šaunant į elnio patelę, jai buvo pataikyta į kaklą, galima pagrįstai daryti išvadą, kad šūvis buvo tyčinis, nukreiptas tiksliai į elnio patelės gyvybiškai svarbią kūno vietą, tokiu būdu siekiant žvėrį nukauti. Tai, kad A. P. brangus automobilis buvo baltu odiniu salonu ir nebuvo pritaikytas medžioklei, kad neišdorota gaišena galimai nebūtų tilpusi į jo automobilio bagažinę, o pats A. P. yra solidaus amžiaus žmogus, yra tik subjektyvūs nuteistojo A. P. pamąstymai, kurie jo padarytos nusikalstamos veikos nepaneigia. Pažymėtina, jog A. P. pats tvirtina brangiu automobiliu baltu odiniu salonu važiavęs žvejoti sunkiai išvažiuojamais laukų keliukais ir, aiškiai pažeisdamas medžioklės bei ginklo panaudojimo taisykles, savigynai išduotu pistoletu šovęs į mangutą, kas savo ruožtu patvirtina tiek A. P. nusiteikimą pažeisti medžioklės bei ginklo panaudojimo taisykles, tiek ir naudoti savo automobilį tokioje aplinkoje, kurioje automobilis gali užklimpti, būti apgadinta jo išorė ar suteptas interjeras. Esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi ir apeliacinio skundo argumentai dėl 2012 m. toje vietovėje nustatytų medžioklės taisyklių pažeidimų.

Teisiamajame posėdyje liudytoja ikiteisminio tyrimo pareigūnė I. J. patvirtino, kad apklausos metu A. P. labai blaškėsi, pats paneigdavo savo pasakytus sakinius kitu sakiniu. Apžiūrėjus pistoletą trūko dviejų kulkų. A. P., sakė, kad šaudė kažkur kitur, jo automobilyje buvo surastas iškritęs šovinys. Sakė, kad jeigu bus surasta kulka iš jo ginklo, tada gal prisipažins. A. P. pasakojo jai, kad per langą pamatė usūrinį šunį, šovė į jį per langą, paskui savo parodymus pataisė, nurodė, kad buvo sustojęs. Vėliau jis ir jo gynėjas vis skambino ir klausė, ar jau surasta kulka. Liudytojai nekilo abejonės dėl A. P. kaltės nušovus elnio patelę, tačiau siekiant patvirtinti surinktus įrodymus, buvo pasiūlyta parodymus patikrinti melo detektoriumi. Kadangi tam veiksmui atlikti buvo didelės eilės, būtų reikėję laukti pusę metų, o bylos vilkinti nebuvo reikalo, todėl šio veiksmo nebeatliko (t. 2, b. l. 50–51).

Liudytojos I. J. parodymai taip pat patvirtina, kad A. P. nuo pat proceso pradžios davė nenuoseklius parodymus, negalėjo apsispręsti, kokie parodymai jam būtų palankesni, nes nežinojo kokie bus surinkti įrodymai ir kaip pakryps tyrimo eiga. Kad A. P. keitė parodymus, matyti ir iš jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų.

Netikėti specialisto, liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Specialistas, liudytojai davė parodymus būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, o nuteistasis A. P. kaip įtariamasis (vėliau – kaltinamasis) atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomas. Įstatymas jam suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę, todėl manyti, kad jo parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nėra jokių duomenų apie tai, kad specialistas, liudytojai turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistąjį apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus, todėl abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo (LAT nutartis baudž. byloje Nr. 2K-567/2010).

Poligrafo naudojimo tvarką nustato „Poligrafo naudojimo įstatymas“. Šio įstatymo 4 str. 2 d. nustato baigtinį sąrašą asmenų (valstybės tarnautojai, pareigūnai ir kariai, taip pat asmenys, atrinkti valstybės tarnybai, kurių tarnyba yra susijusi su disponavimu įslaptinta informacija), kurie gali būti tiriami poligrafu, o įstatymo 5 str. 3 d. – baigtinį sąrašą atvejų, kada minėtiems asmenims gali būti atliekamas tyrimas poligrafu. Akivaizdu, jog kaltinamojo A. P. tyrimas poligrafu neatitinka „Poligrafo naudojimo įstatymo“ 4 str. 2 d. bei 5 str. 3 d. įtvirtintų imperatyvių reikalavimų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos, galioja principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“; duomenys, kuriuos valstybės institucijos gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami („BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos“ 3.6 p.). Todėl apeliantų argumentai dėl atsisakymo tirti A. P. poligrafu yra nepagrįsti.

Tuo būdu apeliantų argumentai, jog elnias galėjo būti nudurtas, nušautas lanko arba arbaleto strėle ar medžiokliniu šaunamuoju ginklu, kad jis galėjo būti nušautas kitų asmenų ir ne vienu, o keliais šūviais, ar kad elniais galėjo būti nušautas rikošetu, nuteistajam šaunant į usūrinį šunį, yra visiškai paneigti. Iš esmės visų įmanomų elnio žūties versijų iškėlimas apeliaciniame skunde kaip tik pabrėžia apeliantų neapsisprendimą dėl tinkamiausios gynybos versijos tikintis, kad bent viena iš iškeltų versijų pavyks apsiginti nuo nuteistajam inkriminuoto kaltinimo. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad elnias galėjo būti nukautas vienu šūviu iš pistoleto „Makarov“, taip pat nustatyta, kad būtent tokiu ginklu, iš kurio buvo šaudyta, ginkluotas nuteistasis buvo pastebėtas prie nukauto elnio aplinkybėmis, visiškai patvirtinančiomis, kad elnią nušovė būtent A. P.. Esant aptartiems įrodymams ir nustatytoms aplinkybėms abejoti tuo, kad elnio patelę nušovė A. P. pistoletu „Makarov“, nėra jokio pagrindo. Nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, apylinkės teismas BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. A. P. pagal BK 272 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ir teismas) nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Vertinant teisėjo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos baudžiamosios bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija, vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nešališkumo principo baudžiamajame procese tinkamas įgyvendinimas tiriant ir nagrinėjant nusikalstamas veikas leidžia užtikrinti, kad visas baudžiamasis procesas vyktų teisingai.

Teisėjų kolegija vertina, jog apeliacinio skundo argumentai dėl apylinkės teismo šališkumo nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Bylos duomenimis nėra jokio pagrindo išvadai, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas. Vien tai, kad, apelianto manymu, teismas įrodymus vertino šališkai ir teismo padarytos išvados yra ne jo naudai, nelaikytina šališkumu bei dar kartą pažymėtina, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog teismas įvertino visus bylos duomenis, pasisakė, kuriuos įrodymus laikė pagrįstais ir kuriuos ne bei kodėl. Kad nuteistasis, jo gynėjas nemanė, jog apylinkės teismas yra šališkas, parodo ta aplinkybė, jog nei vienas iš jų apylinkės teismui nušalinimo nepareiškė. Apie tai, kad apylinkės teismas buvo šališkas tvirtina tik apeliaciniame skunde, priėmus nuteistajam nepalankų sprendimą – apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantų teigimu, bylą išnagrinėjusio Šilutės rajono apylinkės teismo pirmininkė V. P. yra A. P. pusbrolio E. P. žmona. Apeliantai mano, jog teismo pirmininkė galimai galėjo įtakoti bylą nagrinėjantį teisėją, kad tik nebūtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, kad nekiltų tam tikrų nepagrįstų įtarimų jai kaip asmeniui ir teismo vadovei dėl vyro pusbrolio išteisinimo. Tokiame argumentavime pasigendama elementarios logikos. Apeliantai nei apeliaciniame skunde, nei ankstesnio proceso metu nenurodė jokių aplinkybių, jog Šilutės rajono apylinkės teismo pirmininkė V. P. dėl kokių nors asmeninių nesutarimų iš anksto būtų nusistačiusi prieš nuteistąjį. To nenustačius, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismo pirmininkė būtų siekusi pakenkti tolimam savo sutuoktinio giminaičiui. Akivaizdu, jog tokiu atveju teismo pirmininkei siekiant išvengti apeliantų deklaruojamų abejonių dėl jos sutuoktinio tolimo giminaičio bylos nagrinėjimo jos vadovaujamame teisme, logiškas žingsnis būtų inicijuoti bylos nagrinėjimo perdavimą kitam teismui, o ne siekti, pasak apeliantų, nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Gi nagrinėjamu atveju nenustatytas nei teismo pirmininkės tariamas siekis nepagrįstai nuteisti A. P., nei bet kokio pobūdžio teismo pirmininkės poveikis bylą nagrinėjusiam teisėjui. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmesti kaip nepagrįsti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros 2013-07-24 nutarimo, kuriuo nutraukta ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis pagal BK 272 str. 2 d. ir nuspręsta pradėti tyrimą pagal BK 272 str. 1 d. (t. 1, b. l. 4) pagrįstumo ir teisėtumo klausimas pagal nuteistojo A. P. gynėjo R. S. skundą buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo metu Šilutės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 20013-10-08 nutartimi (t. 1, b. l. 134), kurią Klaipėdos apygardos teismas 2013-09-27 nutartimi paliko galioti (t. 1, b. l. 132–133). Ši aukštesniojo teismo nutartis, kuria išspręsta dalis apeliaciniame skunde keliamų klausimų, yra įsiteisėjusi. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šios nutarties argumentais, lygiai kaip ir įgaliojimų revizuoti šią nutartį apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje. Todėl teisėjų kolegija dėl apeliantų argumentų, išdėstytų apeliacinio skundo dalyje „Dėl proceso pradėjimo asmeniui, kurio atžvilgiu galioja prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu“ detaliau nepasisako.

Remiantis išdėstytu, Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. ir jo gynėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Remigijus PreikšaitisSavinijus Katauskas