- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-02
- Bylos Nr.
- A-556-1671-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03670-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Inga Abramavičiūtė
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu (b. l. 1-2) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas; Migracijos departamentas) 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-61 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/6-5)-12PR-61); 2) įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
1. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas grindė tuo, jog yra (duomenys neskelbtini) kilmės (motina - (duomenys neskelbtini), tėvas - (duomenys neskelbtini)), todėl patiria spaudimą iš (duomenys neskelbtini) – negali rasti darbo, jaučia tautiečių neapykantą ir netoleranciją, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) valdžios politika grindžiama nacionalizmu, etniniai konfliktai dažni ir po 2008 m. karo ypač paaštrėję (duomenys neskelbtini) santykiai, tačiau atsakovas, motyvuodamas prieglobsčio nesuteikimą, nurodė, kad jo, N. K., nurodytas spaudimas iš (duomenys neskelbtini) pusės akivaizdžiai neatitinka „persekiojimo“ apibrėžimo; be to, kadangi (duomenys neskelbtini) šiuo metu opiausia problema – nedarbas, atsakovas padarė išvadą, jog susirasti darbo pareiškėjas negali ne dėl etninės priklausomybės, nes darbo neturi kas trečias šalies gyventojas, nepriklausomai nuo jo tautybės ar kitų subjektyvių priežasčių. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovo teiginys, kad darbo neranda kas trečias (duomenys neskelbtini) gyventojas, nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, neparemtas jokia patikima informacija, todėl negali būti motyvas atmesti pareiškėjo nurodytą prieglobsčio prašymo pagrindą;
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodė, kad Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 65 punktas, apibrėžiantis persekiojimo veiksnius, nustato, kad dažniausiai persekioja šalies valdžios institucijos, bet gali persekioti ir tam tikra gyventojų dalis, nepaisanti valstybės įstatymuose nustatytų normų; šiuo atveju persekiojimui gali prilygti, pavyzdžiui, religinis nepakantumas, kai nemaža visais kitais atžvilgiais pasaulietinės šalies gyventojų dalis negerbia savo kaimynų religinių įsitikinimų, kad šiurkštūs diskriminaciniai ar kiti įžeidžiantys vietinių gyventojų veiksmai gali būti laikomi persekiojimu, jeigu žinodamos valdžios institucijos juos toleruoja ar atsisako suteikti veiksmingą apsaugą arba pasirodo nepajėgiančios jos užtikrinti;
3. Atsakovas rėmėsi 2010 m. liepos 9 d. pažymoje Nr. GEO 15/6-6-19 ir 2010 m. lapkričio 29 d. pažymoje Nr. GEO 15/6-13-35 surinkta informacija, tačiau, pareiškėjo vertinimu, šiose pažymose esančios informacijos nepakanka padaryti vienareikšmes išvadas apie etninius nesutarimus ir persekiojimus, taip pat (duomenys neskelbtini) valdžios nacionalistinę politiką. Be to, atsakovo 2010 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. GEO 15/6-15-6-23 nurodyta, kad nors egzistavo antipatiškos nuotaikos prieš etninį įvairiapusiškumą ir mažumų teises, (duomenys neskelbtini) valstybė nerodė noro kurti ir įgyvendinti mažumų teisių apsaugos mechanizmų. Taigi, esant prieštaringai informacijai apie etninių mažumų teisių apsaugą (duomenys neskelbtini), tam, kad būtų galima padaryti vienareikšmes išvadas ir jomis remiantis atmesti prieglobsčio prašymą, buvo būtina surinkti išsamią ir patikimą informaciją šiuo klausimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12 - 14) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
1. 2010 m. lapkričio 29 d apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad pats asmeniškai neturėjo (duomenys neskelbtini) jokių konfliktų ar problemų, paprašytas paaiškinti, dėl kokių priežasčių tuomet jis išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir pasiprašė prieglobsčio, pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) tautybės (motina – (duomenys neskelbtini), tėvas – (duomenys neskelbtini)), o į (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) „ne taip žiūri“, anot pareiškėjo, jam „į akis tiesiogiai niekas nieko nesakė, bet už akių kreivai žiūri, kalba <...> (duomenys neskelbtini) į darbą nepriima, nekenčia (duomenys neskelbtini) <...> tiesiog jauti, kad į tave kreipiasi kitaip, nes tu (duomenys neskelbtini)“, pasak pareiškėjo, jie ((duomenys neskelbtini)) sako: „tegul būna prakeikti tie (duomenys neskelbtini)“ – to (jis) negali klausytis“. Jokios kitos informacijos, į kurią turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių jis išvyko iš kilmės šalies („už akių kreivai žiūri, kalba“, „jauti, kad į tave kreipiasi kitaip, nes tu (duomenys neskelbtini)“) akivaizdžiai neatitinka nei persekiojimo, kaip tai yra apibrėžta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 66.1 punkte, nei smurto, kaip tai yra apibrėžta Tvarkos aprašo 66.5 punkte, sąvokų. Pareiškėjo skundo argumentas, kad tokio pobūdžio „kreivas žiūrėjimas“ yra „šiurkštus diskriminacinis veiksmas“, prilygstantis persekiojimui, yra absurdiškas ir atmestinas. Įvertinus pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, Migracijos departamentas taip pat išnagrinėjo turimą informaciją apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, tačiau nenustatė jokio pagrindo prielaidai, kad (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys (duomenys neskelbtini) susiduria su tokio masto ir pobūdžio diskriminacija, kuri sąlygotų tarptautinės apsaugos būtinumą. Pripažįstama, kad po 2008 m. įvykių (duomenys neskelbtini) visuomenėje egzistuoja tam tikra tarpetninė įtampa, tačiau nerasta pranešimų, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms galėtų grėsti pavojus, reikalaujantis tarptautinės apsaugos;
2. Skunde pareiškėjas daro užuominas apie tai, kad (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) tautybės jis negalėjo susirasti darbo, tačiau tai neatitinka jo paties 2010 m. lapkričio 29 d. apklausos metu pateiktos informacijos, remiantis kuria 2009 m. užsidarė „firma“ „Murano“, kurioje jis dirbo, ir iš karto po to pareiškėjas „išvyko pas giminaičius netoli (duomenys neskelbtini) miesto“, kur gyveno iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas jokios informacijos apie tai, kad ieškojo darbo ir negalėjo jo susirasti dėl savo tautybės, Migracijos departamentui nepateikė, pareiškėjo užuominos apie tai, kad „(duomenys neskelbtini) į darbą nepriima“ buvo bendro pobūdžio pateiktas pavyzdys, negrindžiamas asmenine patirtimi. Kaip minėta, pasak pareiškėjo, jis „pats asmeniškai neturėjo (duomenys neskelbtini) jokių konfliktų ar problemų“, būtent dėl šios priežasties Migracijos departamento išvadoje, kuria remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas, vertinant situaciją (duomenys neskelbtini) darbo rinkoje rašoma apie „darbo ieškančius asmenis“, o ne apie pareiškėją asmeniškai. Papildomai pažymėjo, kad 2010 m. lapkričio 29 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad apie „firmos“, kurioje jis dirbo, užsidarymo aplinkybes gali „paaiškinti“ K. D., su kuriuo kartu pareiškėjas atvyko į Lietuvą. Remiantis (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) pasakojimu, 2006-2007 metais jis su draugu įkūrė azartinių žaidimų centrą „(duomenys neskelbtini)“, abu pasidalino po 50 procentų akcijų, netrukus jo draugas su jo sutikimu pardavė savo akcijas kitam asmeniui – G. G. (pirmojo (duomenys neskelbtini) prezidento Z. G. sūnui); su naujuoju partneriu (duomenys neskelbtini) 2007 m. įkūrė dar vieną azartinių žaidimų centrą – „(duomenys neskelbtini)“, kurio 60 procentų akcijų priklausė G. G., likusios – (duomenys neskelbtini), kuris buvo paskirtas įmonės komiteto pirmininku; jų verslas buvo labai pelningas, iš pradžių jis su partneriu gerai sutarė, tačiau vėliau įvyko konfliktas. Pasak (duomenys neskelbtini), G. G. turėjo daug draugų, užimančių aukštus postus valstybės valdžios institucijose. 2009 m. pradžioje pas jį atėjo G. G. ir keli Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai, paprašė duoti didelę sumą pinigų, kurie būtų skirti ministerijos pastato remonto darbams; G. G. garantavo, kad susitars su įmonės buhalteriu ir 15 000 dolerių suma bus „nurašyta“ kaip įmonės išlaidos; (duomenys neskelbtini) sutiko ir atidavė pinigus, tačiau G. G. pažado netesėjo, todėl jis, (duomenys neskelbtini), prarado savo pinigus; jis, (duomenys neskelbtini), sužinojęs, kad pinigai buvo skirti ne tam tikslui, dėl kurio tartasi, o aukštų pareigūnų atostogoms, jis reikalavo grąžinti pinigus, vietoje skolos gavo G. G. automobilį, kuris pasirodė esąs valstybinis, todėl jo nebuvo galima parduoti. Pasak (duomenys neskelbtini), po šio konflikto prasidėjo jo įmonės tikrinimai, jis buvo ne kartą iškviestas į Finansų policiją, įmonei iškelta byla, jo vairuotoją sumušė policijos pareigūnai; G. G. nepatiko, kad jis nėra (duomenys neskelbtini) partijos, kuriai pats priklausė, narys; jo, (duomenys neskelbtini), įmonės buvo sužlugdytos ir jis dabar nežino, kur yra likęs jų turtas. Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) pasakojimą akivaizdu, kad pareiškėjo darbo vietos praradimas taip pat neturėjo jokių sąsajų su pareiškėjo tautybe arba kitomis subjektyviomis savybėmis;
3. Migracijos departamento išvadoje nurodoma, kad viena didžiausių problemų šalyje šiuo metu yra nedarbo lygis. Skunde pareiškėjas teigia, kad „atsakovo teiginys, kad darbo neranda kas trečias (duomenys neskelbtini) gyventojas, nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, neparemtas jokia patikima informacija“. Remiantis (duomenys neskelbtini) Nacionalinės Statistikos Tarnybos teikiama informacija, kuri yra oficialiai skelbiama bei viešai prieinama, nedarbo lygis šalyje viršija 16 procentų, remiantis JAV nevalstybinės organizacijos „Nacionalinis demokratinis institutas“ tyrimo, atlikto 2010 m. balandį kartu su (duomenys neskelbtini) tarptautinės plėtros agentūra bei (duomenys neskelbtini) veikiančiu (duomenys neskelbtini) tyrimų resursų centru, rezultatais (kurie taip pat yra paskelbti bei viešai prieinami), 70 procentų apklaustųjų nelaiko save įdarbintais, o 39 procentų priskiria save prie darbo neturinčių ir jo ieškančių asmenų. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Migracijos departamento teiginys, jog darbo neranda kas trečias (duomenys neskelbtini) gyventojas, yra pakankamai pagrįstas, o naudojama informacija yra pakankamai patikima. Be to, paminėtas pareiškėjo argumentas nelabai suprantamas, kadangi situacija (duomenys neskelbtini) darbo rinkoje yra visuotinai žinoma ir neturėtų būti ginčo dalykas; jeigu pareiškėjas turėjo omenyje, kad nėra duomenų, paneigiančių, kad nurodytą bedarbių skaičių pagrinde sudaro etninės mažumos, tai tokio pobūdžio užuominos yra absurdiškos, kadangi (duomenys neskelbtini) etninės mažumos ((duomenys neskelbtini)) sudaro vos 16,5 procentų visų šalies gyventojų. Akivaizdu, kad net visi etninių mažumų atstovai kartu (o net tik dirbti galintys ir darbo ieškantys) nesudaro ir pusės 39 procentų (duomenys neskelbtini) gyventojų, priskiriančių save prie darbo neturinčių ir jo ieškančių asmenų, todėl Migracijos departamento teiginys, jog nedarbas išlieka viena iš didžiausių problemų (duomenys neskelbtini), nuo kurios etniniai (duomenys neskelbtini) kenčia lygiai tiek pat, kiek ir etninių mažumų atstovai, yra visiškai pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 33-39) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundžiamu sprendimu supažindintas 2010 m. gruodžio 6 d. (Migracijos departamento 2010 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (25/26)-7K-1834 (b. l. 7); sprendimas Nr. (15/6-5)-12PR-61 (b. l. 8-9)). Teismas, spręsdamas, ar sprendimas Nr. (15/6-5)-12PR-61 yra teisėtas ir pagrįstas, vertino pareiškėjo skunde pateiktus argumentus. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1, 66.5 punktais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teigimas, jog jis yra persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini) netinkamo elgesio jo atžvilgiu, taip pat žvilgsniais, neatitinka Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, kurie yra būtini suteikiant pabėgėlio statusą, taip pat neatitinka Tvarkos aprašo 66.1 bei 66.5 punktuose nustatytų reikalavimų: pareiškėjas nebuvo persekiojamas, kad jam kiltų kokio nors pobūdžio grėsmė. Todėl skundžiamame Migracijos departamento sprendime pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta jokio pagrindo prielaidai, jog (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys (duomenys neskelbtini) susiduria su tokio masto ir pobūdžio diskriminacija, kuri sąlygotų tarptautinės apsaugos būtinumą. Teismas pastebėjo, kad skunde pareiškėjas cituoja Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 65 punktą, apibrėžiantį persekiojimo veiksnius. Teismas pabrėžė, kad skundžiamame Migracijos departamento sprendime pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta jokio pagrindo prielaidai, jog (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys (duomenys neskelbtini) susiduria su tokio masto ir pobūdžio diskriminacija, kuri sąlygotų tarptautinės apsaugos būtinumą. Įvertinęs pareiškėjo teiginius, pateiktus skunde bei teismo posėdyje, teismas padarė išvadą, kad galimas nepakantumas pareiškėjo atžvilgiu nesąlygoja tarptautinės apsaugos būtinumo. Teismas pabrėžė, jog Migracijos departamento duomenys apie padėtį (duomenys neskelbtini) rodo, jog viena iš didžiausių problemų (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra nedarbo lygis: oficialios statistikos duomenimis, apie 16 procentų darbingų gyventojų neturi darbo, o neoficialūs šaltiniai praneša, kad šis skaičius yra žymiai didesnis – apie 39 procentų. Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo manyti, kad sunkumai, susiję su galimybės įsidarbinti nebuvimu, apie kurias užsiminė pareiškėjas, būtų sąlygojami darbo ieškančių asmenų rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, kadangi nedarbas išlieka viena iš didžiausių problemų (duomenys neskelbtini), su kuria susiduria vos ne kiekviena šeima, nepriklausomai nuo jų etninės priklausomybės ar kitų subjektyvių/objektyvių savybių. Todėl, teismo vertinimu, Migracijos departamentas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog galimai kilusi grėsmė kilmės šalyje dėl asmeninių ekonominių problemų nelaikytina pagrindu suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą Lietuvos Respublikoje.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 43-44) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad nesutikimas su Migracijos departamento sprendimu buvo grindžiamas aplinkybe, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), ir dėl etninės priklausomybės yra persekiojamas savo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Sprendimo neteisėtumą grindė ir tuo, kad atsakovas nesurinko pakankamai informacijos objektyviai išvadai apie (duomenys neskelbtini) padėtį padaryti. Pareiškėjo vertinimu, teismas apsiribojo teiginiais, kad pareiškėjo prieglobsčio prašyme akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės valstybėje pagrindimo (duomenų, kad su juo buvo žiauriai elgiamasi dėl tautinės priklausomybės, nėra), o nurodytos priežastys yra ekonominio pobūdžio; be to, pareiškėjui nekyla kokio nors pobūdžio grėsmė, o galimas nepakantumas nesąlygoja tarptautinės apsaugos būtinumo. Pareiškėjo vertinimu, teismas nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų persekiojimo veiksmų, neanalizavo teisės aktų nuostatų. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje tvyro etninė įtampa. Apelianto teigimu, nors (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) masiškai nežudomi, tačiau vien dėl tos priežasties atleisti iš darbo, naudoti smurto veiksmus, žeminti orumą ir tyčiotis dėl tos priežasties, kad esi (duomenys neskelbtini), kilmės valstybėje yra įprasta. Tvarkos aprašo 66.1 punkte nurodyta, kad persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas; teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas. Papildoma apsauga suteikiama ne tik kai yra duomenys apie žiaurų elgesį su pareiškėju, bet ir kai bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 str.). Ekonominės priežastys taip pat gali būti prieglobsčio suteikimo pagrindas, kai žlugdoma ekonominė tam tikros gyventojų dalies egzistencija (Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 63 p.). Apeliantas sutinka, kad kilmės valstybėje nepatyrė smurto, tačiau prieglobsčiui suteikti pakanka nustatyti, jog yra grėsmė tokį smurtą patirti. Tam, kad tai nustatytų, atsakovas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 63.5 punktu, privalėjo surinkti reikiamą informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Tačiau apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini), nepaisant dviejų pažymų apie (duomenys neskelbtini), kurias atsakovas nurodė išvadoje dėl skundžiamo sprendimo, nėra nei vieno sakinio. Pažymose yra informacija apie įtemptą padėtį P. O., iš kurios darytina prielaida apie tarpetninį konfliktą; yra informacijos, kad (duomenys neskelbtini) valdžia nerodo noro ginti etninių mažumų teises. Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovo surinktos informacijos apie (duomenys neskelbtini) išsamumo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 53-55) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime pateikia argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui. Į apelianto teiginį, kad Migracijos departamento pateiktoje informacijoje „apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) [...] nėra nei vieno sakinio“ nurodo, kad Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pažymose pateikiama tiek duomenų, kiek buvo aptikta informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės šalį paieškos metu. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu pateikti įrodymus, pagrindžiančius skundo reikalavimus, yra pareiškėjo pareiga, tačiau pats apeliantas nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jokios papildomos informacijos, nors iš dalies patvirtinančios jo teiginius apie (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų diskriminavimą (duomenys neskelbtini) arba pagrindžiančios užuominas apie tai, kad egzistuoja kažkokia informacija, kurią Migracijos departamentas galėjo vadovautis, bet tiesiog nesurinko, nepateikė. Atkreipia dėmesį, kad savo skunde apeliantas taip pat cituoja Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 63 punktą, tačiau sąmoningai ignoruoja minėto Vadovo 64 punkte pateikiamą informaciją apie „bendras (t. y. visiems gyventojams be jokios diskriminacijos taikomas) ekonomines priemones“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.
Sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, būtina įvertinti, ar teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės gauti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
Teisinius santykius dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 bei 87 straipsniai. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008) yra pažymėjęs, jog viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovo surinktos informacijos teisingumu. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas vertino ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, ir savo surinktą informaciją. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nesurinko pakankamai informacijos objektyviai išvadai apie (duomenys neskelbtini) padėtį padaryti, toks argumentas atmestinas, nes tai nepaneigia nurodytos informacijos teisingumo. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečiai informacijos, kuri patvirtintų bylai reikšmingas aplinkybes, atsakovas nesurinko, tačiau dar turėtų surinkti apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Pareiškėjas savo paaiškinimuose iš esmės nenurodė grėsmių, kurios galėtų būti traktuojamos kaip pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjo nurodytos negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys yra ekonominio pobūdžio ir dėl to neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatose. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad sunkumai, susiję su galimybės įsidarbinti nebuvimu, apie kurias užsiminė pareiškėjas, būtų sąlygojami darbo ieškančių asmenų rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, kadangi nedarbas išlieka viena iš didžiausių problemų (duomenys neskelbtini), su kuria susiduria vos ne kiekviena šeima, nepriklausomai nuo jų etninės priklausomybės ar kitų subjektyvių/objektyvių savybių. Paminėtų teisės normų taikymo prasme šios aplinkybės bylai nėra reikšmingos, jos nėra pakankamos priežastys, įrodančios, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos būtų pažeistos grąžinus asmenį atgal į jo kilmės šalį. Be to, pagal Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir JTVPK vadovas) 65 punktą diskriminacija pati savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį pabėgėliu. Byloje nesant duomenų, kad valdžios institucijos žinojo apie pareiškėjo atžvilgiu tariamai atliekamus diskriminacinius veiksmus ir nesiėmė pagrįstų priemonių užkirsti jiems kelią ar nesugebėjo atlikti joms pavestos funkcijos juos apginti, pagal JTVPK vadovo 65 punktą nėra pagrindo tokius veiksmus laikyti persekiojimu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė (duomenys neskelbtini) diskriminavimo (duomenys neskelbtini) faktą, atmestini kaip nepagrįsti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamame Migracijos departamento sprendime pagrįstai konstatuota, jog nenustatyta jokio pagrindo prielaidai, kad (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys (duomenys neskelbtini) susiduria su tokio masto ir pobūdžio diskriminacija, kuri sąlygotų tarptautinės apsaugos būtinumą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde teismui nurodytos aplinkybės dėl bendro nesaugumo jo kilmės šalyje negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui, t. y. jis nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1080/2011). Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, jog pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Nors pareiškėjas nurodo JTVPK vadovo 63 punktą, kaip prieglobsčio prašymo tenkinimo pagrindą, pabrėžtina, jog valstybės taikomos ekonominės priemonės galėtų būti pagrindas svarstyti prieglobsčio suteikimo klausimą, jei tokios priemonės būtų valstybės politikos, orientuotos į tam tikrą asmenų grupę, dalis, to šioje byloje nėra nustatyta. Todėl pagrindo remtis JTVPK vadovo 63 punktu nėra, o, atsižvelgiant į prieglobsčio instituto prigimtį ir JTVPK vadovo 64 punktą, bendro pobūdžio ekonominė situacija kilmės valstybėje nėra pagrindas suteikti prieglobstį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.