Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Donato Jatužio, teisėjų Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl 2015 m. rugpjūčio 25 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

G. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., 182 str. 1 d. galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d., 9 d., 65 str., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2015-02-12 Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant ir G. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu patvirtintas G. S. ir nukentėjusiosios A. M. 2015-04-22 susitarimas dėl žalos atlyginimo, pagal kurį šalys susitarė, kad G. S. per vienerius metus, t.y. 12 mėnesių laikotarpį, nuo 2015-05-21 iki 2016-04-20 atlygins nusikalstama veika A. M. padarytą 800 Eur turtinę žalą, kas mėnesį periodinėmis išmokomis mokant po 70 Eur iki 2016-03-21, o 2016-04-20 sumokant 30 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 19 d., apie 11.15 val., (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“ bankomate Nr. H088/HB, neteisėtai pasinaudodamas U. A. jam perduota A. M. AB „Swedbank“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bei banko kortelės PIN kodu, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, t. y. save identifikuodamas kaip teisėtą duomenų naudotąją, A. M. vardu informacinėje „Swedbank“ banko sistemoje prisijungė prie sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir atliko neteisėtą finansinę operaciją, t. y. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynino 500 eurų, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2015 m. vasario 19 d., 11.19 val., (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“ bankomate Nr. H003/HB, neteisėtai pasinaudodamas U. A. jam perduota A. M. AB „Swedbank“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bei banko kortelės PIN kodu, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, t. y. save identifikuodamas kaip teisėtą duomenų naudotąją, A. M. vardu informacinėje „Swedbank“ banko sistemoje prisijungė prie sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir atliko neteisėtą finansinę operaciją, t. y. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynino 300 eurų, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo A. M. priklausantį turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajai A. M. 800 eurų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

G. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, tačiau keliamas nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimo bei paskirtos bausmės individualizavimo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais sutinka.

Dėl nusikalstamų veikų

Nors byla išnagrinėta kaltinamajam visiškai pripažįstant kaltę ir proceso dalyviams sutinkant, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, tai nereiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas yra atleidžiamas nuo pareigos įvertinti, ar kaltinamojo padarytos veikos buvo tinkamai kvalifikuotos ikiteisminio tyrimo metu.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos G. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo A. M. priklausančią mokėjimo kortelę bei jai suteiktą PIN kodą, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Iš paties G. S. parodymų matyti, kad mokėjimo kortelę davė ir jos PIN kodą jam pasakė U. A., kuris paprašė nueiti nupirkti alaus ir cigarečių. U. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino, kad G. S. davė savo mamos A. M. banko kortelę ir pasakė PIN kodą bei paprašė nueiti į parduotuvę nupirkti alaus ir cigarečių. Mama jam pačiam leidžia naudotis minėta banko kortele, kadangi pats sąskaitos neturi, taigi pinigus kartais perveda į mamos sąskaitą. Nukentėjusioji A. M. taip pat patvirtino, kad leidžia sūnui U. A. naudotis savo banko kortele, nes sūnus savo sąskaitos neturi ir kartais pinigus perveda į jos sąskaitą. Taigi iš šių parodymų akivaizdu, kad kortelės G. S. nepagrobė ar kitaip, panaudodamas apgaulę, tyčia jos nepasisavino, kadangi nukentėjusiosios A. M. mokėjimo kortelę nuteistajam laisva valia padavė jos sūnus U. A., turėjęs teisę disponuoti šia kortele. Todėl byloje esančios faktinės aplinkybės patvirtina, jog G. S. A. M. banko kortelę ir jos PIN kodą įgijo su U. A. žinia ir jam sutinkant, t.y. teisėtai. Nagrinėjamu atveju nenustačius konkrečių neteisėtų G. S. veiksmų įgyjant A. M. priklausančią mokėjimo kortelę bei jai suteiktą PIN kodą, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 214 str. 1 d., sudėties būtino požymio – veikos neteisėtumo įgyjant kortelę, todėl skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl G. S. nuteisimo pagal BK 214 str. 1 d. naikintina ir nuteistasis dėl šio kaltinimo išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Atsakomybė pagal BK 198¹ str. 1 d. kyla tam, kas neteisėtai prisijungia prie informacinės sistemos pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones. Šio nusikaltimo dalykas yra informacinės sistemos apsaugos priemonės ir juo kėsinamasi į informacinių sistemų bei jose esančių elektroninių duomenų saugumą. Įgyvendinant šią nusikalstamą veiką paprastai pažeidžiamas informacinių sistemų savininkų bei teisėtų naudotojų interesas šiomis sistemomis naudotis konfidencialiai, taip pat disponuoti elektroniniais duomenimis. Dispozicijoje yra numatytas konkretus nusikaltimo padarymo būdas – kaltininkas turi prisijungti prie informacinės sistemos (techninės arba programinės įrangos, skirtos apsaugoti informacinę sistemą nuo įvairių pažeidimų ir duomenų praradimo dėl techninių priežasčių ar neteisėtų veiksmų) pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones. Šioje byloje nenustatyta, kad G. S. būtų įgyvendinęs tokio pobūdžio veiksmus, jis tik pasinaudojo banko mokėjimo kortele, kurią jam davė ir jos PIN kodą pasakė nukentėjusiosios sūnus U. A. Šioje byloje nustatyta, kad G. S. iš U. A. pirmiausia gavo banko mokėjimo kortelę su PIN kodu, o po to, neteisėtai naudodamas tuos įgytus duomenis, inicijavo atitinkamas finansines operacijas (BK 215 str. 1 d.) ir taip apgaule įgijo svetimą turtą (BK 182 str. 1 d.). G. S. tokiais veiksmais siekė užvaldyti svetimą turtą, tačiau jo veiksmai nebuvo nukreipti prieš elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumą. Taigi konstatuotina, kad G. S. savo veiksmais neįgyvendino BK 198¹ str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių. Dėl to skundžiamas nuosprendis dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 198¹ str. 1 d., naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ir šioje dalyje priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). Iš aprašomosios skundžiamo nuosprendžio dalies šalintinos faktinės aplinkybės, kad G. S. nusikalstamą veiką padarė „pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones“.

G. S. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu bei nuteistas ir pagal BK 215 str. 1 d. bei BK 182 str. 1 d. dėl neteisėtai svetima AB „Swedbank“ mokėjimo kortele bei banko kortelės PIN kodu atliktos finansinės operacijos ir apgaule savo naudai įgyto A. M. priklausančio 800 Eur vertės turto.

Pagal BK 182 str. 1 d. sukčiavimu pripažintinas svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas apgaule, savo ar kitų naudai. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Sukčiavimo išdavoje turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-462-2013, 2K-336/2014).

Iš A. M. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad iš šios sąskaitos 2015-02-19 11.15 val. buvo nuimta 500 Eur, o tą pačią dieną 11.19 val. – dar 300 Eur, iš viso 800 Eur (15 b.l.). Byloje esančiame G. S. ranka rašytame nuoširdžiame prisipažinime taip pat nurodyta, kad jis su A. M. mokėjimo kortele per du kartus bankomate nuėmė 800 Eur (78-79 b.l.). Šios aplinkybės nuteistasis neginčijo ir teisme, nurodydamas, kad S. M. paprašė nuo U. A. duotos mokėjimo kortelės bankomate padėti nuimti 800 Eur, nes pats bankomatu naudotis nemoka. Kur padėjo tuos pinigus, nežino. U. A. viso proceso metu teigė, kad G. S. su duota banko kortele paprašė tik nupirkti alaus ir cigarečių, bet ne nuimti nuo jos pinigų. Taigi, iš šių parodymų bei remiantis kita byloje surinkta medžiaga, pagrįstai galima teigti, kad G. S., iš nukentėjusiosios banko sąskaitos išimdamas 800 Eur, neteisėtai panaudojo A. M. mokėjimo kortelę su naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenimis (PIN kodu), ir tuo padarė nusikaltimą, numatytą BK 215 str. 1 d. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad G. S., panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, apgaule įgijo svetimą turtą. Šioje baudžiamojoje byloje apgaulė pasireiškė tuo, kad G. S., panaudodamas svetimą mokėjimo priemonę – A. M. išduotą AB „Swedbank” mokėjimo kortelę ir jai suteiktą PIN kodą, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, banko operacinei sistemai pateikė save kaip A. M., taip nurodęs melagingą informaciją. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis neginčija aplinkybės, jog elektroninė mokėjimo priemonė ir PIN kodas priklausė ne jam. Nustatyta ir aplinkybė, kad G. S., paimdamas pinigus bankomate, A. M. priklausančią mokėjimo kortelę bei jai suteiktą PIN kodą panaudojo be nukentėjusiosios ir jos sūnaus U. A., kuriam nukentėjusioji buvo suteikusi teisę naudotis jos mokėjimo kortele, sutikimo (U. A. kortele leido pasinaudoti tik atsiskaitant parduotuvėje už prekes, bet ne nuimant pinigus nuo šios kortelės). Taigi, G. S. tyčia, žinodamas, kad elektroninė mokėjimo priemonė jam nepriklauso, panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, apgaule įgijo svetimą turtą už 800 Eur, tuo padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas G. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė, kad G. S. ankščiau teistas, bausmės neatlikęs, kaltinamas padaręs 2 nesunkius ir 2 apysunkius nusikaltimus (BK 11 str. 3, 4 d.), prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, susitarė dėl padarytos žalos atlyginimo ir dalį žalos atlygino, į tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žala neatlyginta, jis niekur nedirba, baustas administracine tvarka, į psichiatrinę įskaitą neįrašytas. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų (BK 41 str. 2 d.) pasiekti nepavyktų. Nustatydamas bausmės dydį – paskirdamas straipsnių sankcijose už padarytus nusikaltimus numatytus bausmės vidurkius, apylinkės teismas nepažeidė BK 61 str. reikalavimų. Byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, G. S. kaltu prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ str. nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl paskirtosios 2 metų laisvės atėmimo bausmės dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, jog G. S. veikos pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 198¹ str. 1 d. ir 182 str. 1 d. sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, o bausmės pagal šias veikas subendrintos apėmimo būdu. Tokia išvada yra nepagrįsta, kadangi neteisėtas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenų, pakankamų finansinei operacijai inicijuoti, įgijimas (BK 214 str. 1 d.) nesudaro idealiosios sutapties su kitais apeliantui inkriminuotais nusikaltimais. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose, tai yra kai viena baudžiamojo įstatymo norma padarytos veikos neaprėpia. Nagrinėjamu atveju G. S. buvo inkriminuota tai, kad jis iš pradžių įvykdė nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 214 str. 1 d., o tik po to, pasinaudodamas neteisėtai gautais duomenimis, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, sukčiavo. Tuo tarpu neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento ar jo duomenų panaudojimas (BK 215 str. 1 d.), sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį su nusikaltimu, numatytu BK 182 str. 1 d., kadangi sukčiaujama neteisėtai panaudojant mokėjimo priemonę. Todėl nagrinėjamu atveju tik bausmės už šias veikas galėjo būti bendrinamos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę (BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p.), o subendrinta bausmė su bausme, paskirta pagal BK 214 str. 1 d. ir 198¹ str. 1 d., turėjo būti bendrinama ne pagal BK 63 str. 5 d. 1 p., o pagal BK 63 str. 4 d. nustatytas taisykles.

Bausmės, paskirtos už veikas, numatytas BK 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., buvo subendrintos bausmių apėmimo būdu pagal BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 198¹ str. 1 d. ir 214 str. 1 d., dėl kurių priimtas išteisinamasis nuosprendis nesant šių veikų nusikaltimo sudėties. Taigi atsižvelgiant į tai, kad bausmės buvo subendrintos taikant bausmių apėmimo principą, atliktas bausmių bendrinimas, kolegijos nuomone, neturi įtakos galutinei bausmei net ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl dalies nuteistajam inkriminuojamų veikų ir nesudaro pagrindo švelninti galutinės bausmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

nusprendžia:

2015 m. rugpjūčio 25 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti:

G. S. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 str. 1 d. ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 198¹ str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.