Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-333-173/2008 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei L. K. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė nurodo tokias aplinkybes:

1. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi sprendimas be motyvų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), kadangi teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nepagrindė jų esančių byloje įrodymų visuma.

2. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, kadangi neįvertino įrodymų bei tarp šalių susiklosčiusių santykių ir jų teisiškai nekvalifikavo, dėl ko neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

3. Teismas neįvertino, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta siekiant taikiai išspręsti kilusį ginčą tarp šalių Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-0229-264/2007. Atsižvelgiant į šią specifiką, teismas turėjo įvertinti visas aplinkybes, susijusias su šios ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, nustatant tikrąją šalių valią, tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu. Teismas visiškai neįvertino civilinėje byloje Nr. 2-0229-264/2007 protokoluose užfiksuotų faktinių aplinkybių, kad iki ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ieškovė, ir atsakovė, norėdamos minėtą civilinę bylą užbaigti taikos sutartimi, vedė ilgas derybas iki 2007 m. gegužės 16 d., kol atsakovė L. K. pati pasiūlė pirkti jos turto dalį už 140 000 Lt (CK 6.167 str.), o ieškovė pasiūlymą priėmė, šalys susitarė dėl visų sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl objekto bei jo kainos.

4. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.154 straipsnio 1 dalies, pagal kurią sutartimi laikomas toks susitarimas, kai vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Atsakovė ir ieškovė sutartį sudarė laisvai išreikšdamos savo valią. Apie tai, kad sudarė sutartį, šalys pranešė Kauno rajono apylinkės teismu civilinėje byloje Nr. 2-0229-264/2007 tiek žodžiu, tiek raštu, ką patvirtina 2007 m. gegužės 16 d. atsakovės ir ieškovės prašymai, teismo posėdžio protokolas, susitarimo turinys taip pat atsispindi 2007 m. gegužės 16 d. Kauno rajono teismo nutartyje panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Teismui kvalifikuojant susitarimą, svarbu nustatyti šalių valią, nes tai - būtinas sutarties galiojimo elementas (CK 6.159 str.).

5. Teismas neįvertino sutarties šalių elgesio sąžiningumo aspektu. Nors atsakovė paaiškino, kad persigalvojo parduoti savo dalį turto, kad neketino turto parduoti, net sudarydama sutartį ir rašydama prašymą teismui, priežasčių, dėl kurių vienašališkai atsisakė įforminti sutartį notariškai nuosekliai paaiškinti negalėjo. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės jog atsakovė kartu su ieškove 2007 m. birželio 13 d. buvo atvykusi pas notarą į Prienų 2-ąjį notarų biurą, tačiau sutarties neįformino tik todėl, kad neparuošė tinkamai visų dokumentų, ir ši aplinkybė paaiškėjo tik pas notarą. Tai reiškia, kad šalys valią suderino ir siekė sutarties notarinio įforminimo. Toks atsakovės elgesys po sutarties sudarymo ir vengimas sutartį notariškai įforminti turi būti įvertintas kaip nesąžiningas, pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą (CK 1.2 str.). Nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties.

6. Teismas privalėjo taikyti CK 6.193 straipsnio 1 dalį, kadangi yra pagrindas daryti išvadą, jog sutartis sudaryta raštu, šalių pasirašyta, taigi sudaryta teisėtai ir yra galiojanti, o sutarties sąlygos yra aiškios ir atitinkančios tikruosius šalių ketinimus, todėl yra privalomos sutarties šalims, nes turi joms įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Teismas nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutartinių teisinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių.

7. Teismas nepagrįstai netaikė CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų, pagal kurias jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu.

8. Teismas netinkamai aiškino CK 6.309 straipsnį, darydamas išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė perdavė ieškovei valdyti ginčo turtą, todėl nėra pagrindo reikalauti patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Ginčo turtas ieškovei buvo perduotas valdyti nuo 2002 m., kai ji atsikėlė gyventi, atsakovė ten niekada negyveno. Ieškovė mokėjo mokesčius, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai, todėl laikytina, jog įrodyta, kad atsakovė perdavė ieškovei valdyti ginčo turtą, tokiu būdu, galima teigti, jog sutartis iš dalies buvo įvykdyta, ir teismas nepagrįstai netaikė CK 6.306 straipsnio 1 ir 3 dalių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė L. K. prašo jį (apeliacinį skundą) atmesti ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Ieškovė patvirtino, kad jokių pinigų už tariamai sudarytą sandorį atsakovei nėra sumokėjusi.

2. Atsakovė 2007 m. gegužės 16 d. Kauno apylinkės teismui pateiktame prašyme nurodo, jog už 140 000 Lt ji įsipareigoja parduoti tik dalį ginčo turto, dėl kurio ieškovė pateikė ieškinį (t. y. tik 1/2 dalį namo).

3. Aplinkybė, jog ieškovė mokėjo komunalinius mokesčius už ginčo turtą, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis perduotas jai valdyti, nes ieškovė gyveno ginčo objekte. Neperdavus ieškovei valdyti ginčo turto, nėra pagrindo taikyti CK 6.309 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo egzistavimo, nes teismo sprendimas yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Be to, teisėjų kolegija nustatė, kad be minėto procesinės teisės normos pažeidimo, pirmosios instancijos teismas padarė ir kitą procesinės teisės normos pažeidimą – neištyrė reikšmingų bylai faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje skelbiama, kad tik teismas vykdo teisingumą. Teisingumas įvykdomas teismui išsprendžia šalių ginčą dėl teisės ir priimant sprendimą. Tačiau ne bet koks sprendimas užtikriną teisingumą, o tik teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Įstatymas šio procesinio dokumento turiniui, atsižvelgiant į jo (teismo sprendimo) reikšmę, kelia griežtus reikalavimus. Abu įstatymo įtvirtinti reikalavimai (teistumas ir pagrįstumas) – tarpusavy susiję, ir vieno iš jų pažeidimas reiškia ir kito reikalavimo pažeidimą. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti motyvuotą teisės taikymo ir aiškinimo aktą – sprendimą (CPK 259, 263 str.). Būtent iš sprendimo motyvų sprendžiama, ar teismas ištyrė ir įvertino visus bylos įrodymus, ar pagrindė sprendimą faktine bylos medžiaga ir atitinkamomis teisės normomis, t.y. ar iš esmės išsprendė šalių teisinį ginčą. Ši teismo sprendimo turinio dalis privaloma (CPK 270 str. 4 d.), o jos ignoravimas, sprendimo motyvų nebuvimas vertinamas absoliučiu procesinės teisės normos pažeidimu, dėl kurio teismo sprendimas turi būti panaikintas. Taigi teismo sprendime turi būti nurodytas ir faktinis, ir teisinis kiekvieno reikalavimo vertinimas. Vien tik mechaniškai išvardinti bylos faktines aplinkybes – nepakanka. Sprendime būtina byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų analizė, atskleidžiant jų įrodomąją reikšmę. Iš šios sprendimo dalies turi būti pakankamai aišku, kodėl vienas ginčui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes teismas pripažįsta nustatytomis, o kitas nenustatytomis. Iš to galima spręsti ar teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykį.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kitoje civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei J. K. dėl iškeldinimo, ir atsakovės J. K. priešieškinį ieškovei L. K. , atsakovams G. K. , M. D. , P. S. , N. S. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia iš dalies, šalių ketinimo sudaryti dalies namo pirkimo-pardavimo sutartį, siekiant išspręsti ginčą taikiai.

Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas faktinių aplinkybių, nevertindamas įrodymų, nekvalifikuodamas teisinio santykio bei iš esmės nenurodydamas taikomų teisės normų, motyvuojamojoje jo (teismo sprendimo) dalyje apsiribojo tik ieškinio argumentų ištraukų pateikimu. Tokių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų net negalima pripažinti neišsamiais ar nepakankamais, nes įstatymo reikalaujamų motyvų jame iš viso nėra, nes, kaip jau minėta, teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje apsiribota tik ieškinio citavimu (CPK 185 str.). Vienintelio fakto – ginčo namo dalies valdymo nepagrįstumo konstatavimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepakanka išvadai, jog vien tik dėl to nėra pagrindo ieškovei teismo tvarka reikalauti pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį šalių sudaryta (CK 6.309 str. 3 d.).

Nekilnojamojo daikto (nagrinėjamu atveju – dalies namo) pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nesudarymo samprata apima daugiau aplinkybių nei vien nekilnojamojo daikto valdymas, tačiau kitų tokios sutarties sudarymo ar nesudarymo sąlygų bei aplinkybių (pvz., šalių valios, ketinimų, sąžiningumo, ginčo turto pardavimo kainos, derybų objekto, kt.) pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir dėl to nepasisakė. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo ne tik nemotyvavo, bet ir neatskleidė bylos esmės, todėl ir dėl šio procesinės teisės normos pažeidimo yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (CPK 327 str. 2 d., 329 str. 2 d. 4 p.).

CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti proceso teisės normų pažeidimai sukelia ypatingų procesinių teisinių padarinių – jie reiškia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo teismo proceso. CPK 329 straipsnio 1 dalis numato, jog panaikinus teismo sprendimą dėl procesinių teisių pažeidimo, byla gali būti grąžinama pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

Apeliacijos dalykas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 str. 1 d.), ir, kaip jau minėta, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus. Tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir neišsprendė pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme pareikštą, bet neišnagrinėtą reikalavimą, apeliacijos dalyku tampa ne pirmosios instancijos teismo sprendimas, o šalių teisinis ginčas, kurio turinį sudaro pareikšto reikalavimo teisinis ir faktinis pagrindai, atsakovo atsikirtimai. Tačiau tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, apibrėžiančios apeliacijos paskirtį, apeliacinės instancijos teismo procesines galias, ir taip būtų pažeistas šalių rungimosi principas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ieškovės reikalavimo, neatskleidė bylos esmės, teismo sprendimo nemotyvavo, todėl konstatuota situacija leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso, todėl jis (teismo procesas) turi būti pakartotas, nagrinėjant bylą iš naujo pirmoje instancijoje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjamas teisinis ginčas kilo iš ginčo, nagrinėjamo kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių ir dėl to paties nekilnojamojo turto. Todėl nagrinėjant bylą iš naujo, svarstytina dėl šių bylų sujungimo tikslingumo (CPK 136 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą ir perduoti byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.