Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Minolga“ apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Minolga“ ieškinį atsakovams V. L., V. B., tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, Druskininkų savivaldybei, Druskininkų savivaldybės administracijai, Alytaus apskrities viršininko administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo nukelti nuo žemės sklypo laikinuosius statinius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Minolga“ apeliacinio skundo ribose Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti ir ieškiniui patenkinti.

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis priimtas, nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, tarp kurių – sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog paminėtų nuostatų nuosekliai nebuvo laikytasi.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog ieškovas 1997-10-21 sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 15/97-0665, pagal kurią 99 metams (iki 2096-10-16) išsinuomojo komercinei veiklai 0,6338 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9-10). Sutartis įregistruota nekilnojamojo turto registre (t. 1, b. l. 8). Sutarties sudarymo metu ieškovui buvo žinoma, kad nuomojamame žemės sklype stovi atsakovams priklausantys ginčo statiniai (paviljonai). Atsakovė V. L. paviljoną nusipirko 1991-12-07 Druskininkų m. privatizavimo tarnybos organizuotame aukcione (t. 1, b. l. 63-65), atsakovas V. B. metalinį surenkamą stacionarinį 38 kv.m. ploto prekybos paviljoną įsigijo 1998-10-20 turto pardavimo iš varžytynių aktu (t. 1, b. l. 57). Druskininkų miesto valdybos 1993-11-24 potvarkiu Nr. 362-v „Dėl žemės sklypų raudonųjų linijų“ ginčo statiniams įteisinti faktiškai naudojami žemės sklypai – po 0,0114 ha ploto sklypai kiekvienam paviljonui (t. 1, b. l. 58-59, 66). Žemės sklypo nuomos sutarties 12 punkte įrašyti žemės servitutai: 0,0199 ha ploto privažiavimas prie elektros pastotės ir 0,0529 ha ploto privažiavimas ir priėjimas prie laikinųjų kioskų, pastarasis servitutas apima ir žemę, esančią po atsakovų ginčo statiniais (t. 1, b. l. 7, 8, 9-10). Servitutai įregistruoti viešame registre. Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija 2005-05-30 aktais atsakovams priklausantys laikinieji statiniai-paviljonai pripažinti tinkami naudoti ir juos leista naudoti trejus metus, t.y. iki 2008-05-30 (t. 1, b. l. 19, 20). Druskininkų miesto apylinkės teismas 2006-07-03 sprendimu netenkino ieškovo reikalavimų atsakovams V. L. ir V. B. dėl įpareigojimo nukelti laikinuosius statinius-paviljonus, nes atsakovai turėjo galiojančius šių statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktus, išduotus nepažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų numatytos tvarkos (civ. byla Nr. 2-2-182/2006, t. 2, b. l. 196-202), Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006-11-13 nutartimi sutiko su šiais argumentais (t. 1, b. l. 12-18). Šiuo metu nėra pripažinti tinkamais naudoti (t. 1, b. l. 25). Atsakovai iki šiol ginčo statinių nenukėlė (t. 1, b. l. 21-23). Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės, nes jis nėra viešojo administravimo subjektas ir neatlieka ginčo statinių naudojimo priežiūros. Pirmosios instancijos teismas laikė Druskininko miesto apylinkės teismo 2006-07-03 sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2006-11-13 nutartyje padarytas išvadas prejudiciniais faktais, turinčius res judicata galią, konstatuodamas, jog ieškovas negali ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, o naujų aplinkybių apie ieškovo, kaip žemės sklypo nuomininko, teisių pažeidimą ieškovas nenurodė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Druskininkų savivaldybės administracija turi teisę spręsti dėl atsakovų ginčo statinių tinkamumo naudoti. Tuo tarpu, ieškovas nebūdamas žemės sklypo savininkas ir materialinių teisinių santykių, kylančių iš valstybinės žemės sklype nustatyto servituto, subjektas, iš esmės siekia Alytaus apskrities viršininko 1997-10-16 įsakymu Nr. 591 ir žemės sklypo nuomos sutartimi nustatyto servituto pabaigos. Nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, apeliacinį skundą ieškovas grindžia pirmosios instancijos teismo netinkamu materialinės teisės normų taikymu, neišsamiai vertinant faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, būtent: teismas nevertino, jog ieškovas sudarydamas žemės sklypo nuomos sutartį žinojo, apie laikinų statinių buvimą, todėl suėjus jų tinkamo naudojimosi terminui, jie bus nukelti ir ieškovas galės savo nuožiūra pilna apimtimi įgyvendinti žemės nuomos sutartimi įgytas teises; atsakovams nuosavybės teise priklausantys kioskai stovi žemės sklype be jokio teisinio pagrindo; žemės sklypo sutartyje numatyto servituto pabaiga siejama su laikinųjų statinių neatitikimu jų naudojimą reglamentuojančių aktų reikalavimais; atsakovams priklausančių laikinųjų statinių pripažinimo tinkamai naudoti aktų galiojimo terminas yra pasibaigęs, naujų aktų atsakovai neturi; kioskai yra netinkami naudoti, nes juose nevykdoma jokia veikla; visos kompetentingos institucijos sutiko, kad kioskai turi būti nukelti; ieškovas turi visas subjektines teises atsakovų atžvilgiu reikšti reikalavimus dėl įpareigojimo nukelti kioskus. Teisėjų kolegija tokiems apelianto argumentams iš esmės pritaria.

Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovas 1997-10-21 sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 15/97-0665, pagal kurią 99 metams išsinuomojo komercinei veiklai 0,6338 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9-10). Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, ieškovas pripažino, jog sutarties sudarymo metu ieškovui buvo žinoma, kad nuomojamame žemės sklype stovi atsakovams priklausantys ginčo statiniai (paviljonai). Žemės sklypo nuomos sutarties 12 punkte nurodyti žemės servitutai: 0,0199 ha ploto privažiavimas prie elektros pastotės ir 0,0529 ha ploto privažiavimas ir priėjimas prie laikinųjų kioskų, pastarasis servitutas apima ir žemę, esančią po atsakovų ginčo statiniais (t. 1, b. l. 7, 8, 9-10). 2005-05-30 atsakovams priklausantys laikinieji statiniai-paviljonai pripažinti tinkami naudoti trejus metus, t.y. iki 2008-05-30 (t. 1, b. l. 19, 20). Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais nustatytais Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006-07-03 sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2006-11-13 nutartyje laikydamas, jog ginčo statinių buvimas servitutiniame plote nedaro įtakos ieškovo teisių turiniui, apibrėžtam nuomos sutartimi, ir atsakovams nėra reikalinga nei kokios nors daiktinės teisės į žemės sklypą, nei papildomi susitarimai, tačiau sutikti su tokia teismo nuostata negalima. Atsakovams nuosavybės teise priklausantys kioskai pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio ketvirtąją dalį priskiriami prie laikinų statinių, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Laikinų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas. Laikinų statinių, kurių naudojimo terminas suinteresuotųjų asmenų prašymu pratęsiamas, naudojimo termino pratęsimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“. Teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, jog nesudėtingo (laikino) statinio, šiuo atveju kioskių, esmė ir paskirtis yra laikina, t.y. jų statymo procesas yra supaprastintas, o jų naudojimo terminas yra ribotas. Iš Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos 2005-05-30 aktų matyti, kad atsakovams priklausantiems laikiniesiems statiniams-paviljonams nustatytas konkretus jų naudojimo terminas iki 2008-05-30 (t. 1, b. l. 19, 20). Duomenų apie tai, kad laikinų statinių naudojimo terminas būtų pratęstas, ar atsakovai su ieškovu būtų sudarę susitarimus ar kitokiu būdu susitarę dėl kioskų palikimo nuomojamame žemės sklype, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas nors ir pagrįstai vadovavosi Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006-07-03 sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2006-11-13 nutartyje padarytomis išvadomis, jog atsakovai esamus laikinuosius statinius privalo naudoti laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau neįvertino aplinkybės, jog sutartyje numatytų ginčo statinių ir žemės servituto turinys buvo sprendžiamas pagal žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes, t.y. pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog minėti teismų sprendimai buvo priimti nepasibaigus ginčo statinių tinkamo naudojimo pagal jų paskirtį terminui, dėl ko juos laikyti prejudiciniais faktais bylos nagrinėjimo metu nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nurodo, kad atsakovų teisė naudotis žemės sklypo dalimi buvo ankstesnė laike, negu teises į žemės sklypą įgijo ieškovas, ir priklausė ne nuo ieškovo, bet nuo sklypo savininko valios, žemės sklypo nuomos sutartyje nėra numatytas servituto terminas ir ieškovas su šia sąlyga sutiko. CK 6.545 str. 1 d. nustatyta, kad pagal žemės nuomos sutartį nuomininkas įsipareigoja valdyti ir naudoti išsinuomota žemės sklypą pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas. Valstybinės žemės nuomos sutarties turinį papildomai detalizuoja Žemės įstatymas. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte numatyta, kad valstybinės žemės nuomininkas įsipareigoja naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį; 2 punkte - laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 punktas numato, kad žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. CK numato servituto pasibaigimo pagrindų, kurių vienas iš jų yra išnykus servituto būtinumui (CK 4.130 str. 1 d. 5 p.). Kaip minėta, ieškovas sudarydamas 1997-10-21 valstybinės žemės nuomos sutartį žinojo apie nuomojamame žemės sklype stovinčius atsakovams priklausančius ginčo statinius (kioskus) ir sutartyje numatytus servitutus (Sutarties 12 punktas), todėl negalima daryti pagrįstos išvados, jog atsakovų teisė naudotis žemės sklypo dalimi buvo ankstesnė laike negu teises į žemės sklypą įgijo ieškovas. Atsižvelgiant į tai, kad numatyto servituto pabaiga siejama su laikinųjų statinių neatitikimu jų naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nesant teisėtam pagrindui laikiniesiems statiniais likti ieškovo nuomojamame žemės sklype pirmosios instancijos teismo išvada, jog žemės nuomos sutartimi nenustačius servitutui termino, o servituto faktinė apimtis nulemta iki žemės sklypo nuomos susiklosčiusių teisinių santykių, ir ginčo statinių buvimas servitutiniame plote nedaro įtakos ieškovo teisių turiniui, laikytina nepagrįsta. Pažymėtina, kad draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CK 1.137 str. 3 d.). Todėl įvertinus prieš tai minėtas aplinkybės, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovai naudoja laikinus statinius pasibaigus jų naudojimo terminui ir tokiu būdu įgyvendindami savo, kaip ginčo statinių savininkų, nuosavybės teises, nepagrįstai varžo ieškovo teisę disponuoti jam pagal žemės nuomos sutartį priklausančiu žemės sklypu.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas, nebūdamas viešojo administravimo subjektas, neatlieka statinio naudojimo priežiūros, kadangi tai atlieka savivaldybių administracijos, šiuo atveju Druskininkų savivaldybės administracija, motyvuodamas tuo, jog Druskininkų savivaldybės administracija ir nepareiškė ieškinio dėl statinių nukeldinimo, tačiau atsiliepime sutiko su ieškinyje išdėstytais motyvais, o be to šios aplinkybės neužkerta kelio ieškovui ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką taikant įstatymus (CPK 4 str.) savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis bei CPK 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisę kreiptis į teismą. Bylos duomenys tvirtina, kad tiek Druskininkų savivaldybės administracija, tiek Druskininkų savivaldybė nors atskirų reikalavimų dėl ginčo statinių nukeldinimo pagal Statybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 2 dalį, suteiktą teisę nepareiškė, tačiau ir atsiliepimuose, ir pirmosios instancijos teismo posėdžių metu dėl ieškovo pareikštų reikalavimų neprieštaravo (t. 1, b.l. 37,38, 39, 82, t. 3, b.l. 88). Tokiu būdu, aplinkybė, jog nei viena iš suinteresuotų institucijų nesiėmė aktyvių veiksmų siekiant apginti paties žemės sklypo savininko, atitinkinamai ir ieškovo interesus, neužkirto kelio ieškovui teisme ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis ir įrodymais bei teisės nuostatomis (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Nustačius, jog yra įstatyme numatyti pagrindai ieškiniui tenkinti, teisėjų kolegija jį tenkina kaip įrodytą ir pagrįstą.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkina pilnai, ieškovui priteisiamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos valstybei (CPK 79, 88, 93, 96 str.) – ieškovui iš atsakovų V. L. ir V. B. lygiomis dalimis priteistina 518,50 Lt (po 259,25 Lt iš kiekvieno) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį ir apeliacinį skundą – b.l. 30, t.1; b.l. 106, t.2) ir 2380 Lt (po 1190 Lt iš kiekvieno) išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 46, t.1), taip pat 169,20 Lt pašto išlaidų (po 54,60 Lt iš kiekvieno) valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti:

įpareigoti atsakovę V. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), laikiną statinį – paviljoną, plane pažymėtą koordinačių taškais Nr. 42, 44;

įpareigoti atsakovą V. B. ((duomenys neskelbtini)) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nukelti nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), laikiną statinį – paviljoną, plane pažymėtą koordinačių taškais Nr. 42,44;

atsakovams V. L. ir V. B. neįvydžius sprendimo per sprendime nustatytą terminą, leisti ieškovui UAB „Minolga“ įvykdyti teismo sprendimą – nukelti laikinus statinius – paviljonus savo lėšomis, iš atsakovų lygiomis dalimis išieškant su tuo susijusias išlaidas;

Priteisti iš atsakovų V. L. ir V. B. iš kiekvieno po 259,25 Lt bylinėjimosi išlaidų ir po 1190 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo UAB „Minolga“ (į.k. 152045396) naudai.

Priteisti iš atsakovų V. L. ir V. B. valstybei po 54,60 Lt iš kiekvieno pašto išlaidų.