Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas J.Furmanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-561-401/2008

Teisėjas Z.Balčiūnas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.

2008 m. lapkričio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Furmanavičiaus, teisėjų Algerdo Urbšio, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vilmao Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjams advokatams Antanui Jarašiui, Romualdui Lelertavičiui, nuteistiesiems R. K., R. P., nukentėjusiesiems P. B., A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir R. P., nukentėjusiųjų P. B. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 04 nuosprendžio, kuriuo:

R. K. nuteistas pagal LR BK 228 str. 1 d. atėmimu teisės dirbti policijos pareigūnu vienerius metus.

R. P. nuteistas pagal LR BK 228 str. 1 d. atėmimu teisės dirbti policijos pareigūnu vienerius metus.

P. B. iš R. P. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

A. K. iš R. K. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. ir R. P. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. už tai, kad R. K., būdamas valstybės tarnautoju - dirbdamas Kėdainių rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio patruliu, 2007-03-08 apie 21.40 val., patruliuodamas kartu su Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės patruliu R. P., tarnybiniu automobiliu „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Šilainių kaime, Krakių seniūnijoje, Kėdainių rajone, turėdami įgaliojimus pagal LR Policijos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymo Nr.660 patrulių veiklos instrukcijos 66 str. 4 p. „įtariama, kad vairuotojas pasišalino iš autoavarijos vietos arba jis ar keleiviai dalyvavo padarant nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą“ bei turėdami budėtojo pranešimą apie galimai daromą nusikalstamą veiką, sustabdė patikrinimui automobilį, „VW GOLF“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo važiavo A. K. ir P. B., neišaiškinę sustabdymo ir patikrinimo pagrindo, padaryto pažeidimo esmės bei nesant būtinybės naudoti specialiųjų priemonių, pažeisdami Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymo Nr.660 patrulių veiklos instrukcijos 113 str. „asmeniui, įtariamam padarius teisės pažeidimą, jo esmė paaiškinama remiantis atitinkamais teisės aktais“, 115 str. „asmeniui, įtariamam padarius teisės pažeidimą, reikia sudaryti galimybes paaiškinti galimus neteisėtus veiksmus“, Policijos veiklos įstatymo 2000 m. spalio 17 d. Nr.VIII­2048 23 str. 1 d. „prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimus ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos“, viršijo įgaliojimus - A. K. ir P. B. atžvilgiu neteisėtai panaudojo fizinį smurtą: R. K. sugriebęs A. K. už galvos plaukų, jėga ištraukė jį iš automobilio, spyrė į kairę koją žemiau kelio, jėga paguldė ant kelio veidu į važiuojamąją dalį, keliais prispaudė nugarą, rankas užlenkęs už nugaros uždėjo antrankius, spyrė negalinčiam priešintis, gulinčiam A. K. nemažiau 6 kartų į krūtinės kairį ir dešinį šoną, sėdmenis ir kojas, tuo padarė A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, o R. P., tuo metu, sugriebęs P. B. už kaklo ir striukės, jėga ištraukė jį iš automobilio, paguldė ant kelio veidu į važiuojamąją dalį, spyrė negalinčiam priešintis, gulinčiam P. B. į krūtinės dešinį šoną, rankas užlenkęs už nugaros, uždėjo antrankius, tuo padarė P. B. nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais R. K. ir R. P. viršijo savo įgaliojimus, diskreditavo policijos pareigūno vardą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, A. K. ir P. B..

Nuteistasis R. K. ir nuteistojo R. P. gynėjas apeliaciniais skundais prašė šį nuosprendį panaikinti ir priimti nuteistųjų atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nuteisti neįrodžius jų kaltės viršijus tarnybinius įgaliojimus ir padarius sužalojimus, kokius nurodo nukentėjusieji. Teismas neanalizavo, nevertino, nelygino (tik konstatavo) nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų. Padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Be to, teismas visiškai nepasisakė dėl kaltinime inkriminuotų teisės aktų esmės ir prasmės.

Nuteistųjų padaryta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia ir ji priskiriama apysunkių nusikalstamų veikų kategorijai. LR BK 45 str. 2 d. numato, jog teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių metų. Šis terminas sankcijoje nenumatytas, jį nustato teismas vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tai yra LR BK 61 str. 2 d. ir 54 str. 2 d. Pažymi, kad šioje byloje nenustatyta nei nuteistųjų atsakomybę lengvinančių, nei jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, teismui nusprendus skirti nuteistiesiems bausmę už padarytą nusikalstamą veiką - atėmimą teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla, bausmės terminas šiuo atveju turėjo būti skaičiuojamas atsižvelgiant į vidurkį, kuris yra 3 (treji) metai. Apylinkės teismas paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, tuo pačiu pažeisdamas ir LR BK 54 str. 3 d. įtvirtintą teisingumo principą. Todėl apylinkės teismo nuosprendis turi būti keičiamas padidinant R. K. ir R. P. paskirtos bausmės laiką iki 3 (trejų) metų.

LR CK 6.250 str. 2 d. numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta nusikaltimu. Neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju taip pat nustato LR CK 6.283 str. 1 d. ir čia įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kai jisai buvo nesužalotas.

Nukentėjusysis P. B. teigia, kad prieš nurodytą įvykį, tai yra 2006 m. lapkričio 16 d. jam buvo atlikta širdies šuntavimo operacija, nusikalstami R. P. veiksmai, spardant jį, tame tarpe ir į širdies plotą, sukėlė širdies veiklos sutrikimą, atsirado skausmai širdies plote, kurie kartojasi. Jis buvo mušamas ir spardomas, dėl ko turėjo kęsti skausmą. R. P. nurodytus sužalojimus padarė be jokios dingsties, tai yra nesant tam jokio pagrindo ar būtinybės. Buvo mušamas medžiotojų klubo prezidento ir pažįstamo A. K. bei J. S., A. S. akivaizdoje. Tokiu būdu ne tik patyrė dvasinį sukrėtimą, bet ir buvo pažemintas klubo vadovo akivaizdoje, kadangi jau daug metų yra medžiotojų klubo narys. Liudytojams J. S. bei A. S. taipogi buvo žinomas, kaip garbingas medžiotojų klubo narys. Dėl R. P. padarytos nusikalstamos veikos patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus bei emocinę depresiją.

Abu apeliantai aiškina, kad turi būti atsižvelgta į visas nurodytas aplinkybes, į sužalojimų sunkumą, padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, tyčią, į tai, kad iki šio momento nuteistieji neatlygino padarytos neturtinės žalos, neatsiprašė, nuteistųjų turtinę padėtį. Mano, jog nuosprendžiu apeliantams priteistas neturtinės žalos atlyginimas neatitinka teisingumo, protingumo principų, todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti keičiamas ir civiliniai ieškiniai tenkinami pilnai.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį apeliacinius skundus atmesti, nuteistuosius ir jų gynėjus, prašiusius jų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiųjų atmesti, nukentėjusiuosius, prašiusius jų apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo R. K. ir R. P. gynėjo atmesti, sprendžia, kad visi apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo R. K. ir nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinių skundų.

Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistieji R. P. ir R. K. veikė pagal įstatymus, suteikiančius jiems teisę duoti privalomai vykdyti įsakymus pavaldiems asmenims ir naudoti fizinę prievartą ir jie už įgaliojimų viršijimą pagal LR BK 228 str. kaltais pripažinti nepagrįstai, tačiau teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, nuosprendyje pateikta įrodymų analizė leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Liudytojas Ž. N., Kėdainių policijos komisariato budėtojas parodė, kad iš vietinio gyventojo, liudytojo E. C. gavęs pranešimą, jog Pašušvio kaime, prie apleistų kultūros namų pastebėtas automobilis, todėl gali būti vagiamos plytos ar metalas, šių aplinkybių išsiaiškinimui nusiuntė policijos patrulių ekipažą-R. K. ir R. P.. Pastarieji atvykę į nurodytą vietą jam pranešė, kad prie kultūros namų įtartinų asmenų ir automobilių nėra, pagalbos neprašė. Tik vėliau informavo, kad sulaikė A. K. ir P. B., kurie turėjo medžioklinius šautuvus, automobilio bagažinėje vežėsi sumedžiotus bebrus, tačiau nepateikė medžioklės dokumentų, todėl juos veža į komisariatą. Šie parodymai akivaizdžiai patvirtina nuteistųjų veiksmų seką, pasireiškusią įgaliojimų viršijimu. Nuteistieji pagal gautą pranešimą atvažiavę į Pašušvio kaimą matė stovinčius nukentėjusiuosius, jų automobilį, suprato, jog tai medžiotojai, tačiau pastarieji savo veiksmais jiems jokių įtarimų nesukėlė, tai patvirtina jų informacija perduota komisariato budinčiajam. Atmestinas apeliacinių skundų teiginys, kad jų nuomonę pakeitė tai, jog automobilis pradėjo važiuoti greitai, girdėjo prasisukant jo ratus. Šią aplinkybę nuteistieji nurodė tik teisme, todėl parodymai pripažintini nenuosekliais, o toje vietoje buvęs liudytojas E. C. ją paneigė. Pirmos instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad sustabdę nukentėjusiųjų automobilį, nuteistieji priėję prie jo iškarto pareiškė reikalavimus, prieš tai nebandę išsiaiškinti ar jų įtarimas pagrįstas. Kaip teigia nuteistieji, tai jie darė siekdami apsaugoti save (t.2, b.l. 80,84), nors jiems joks pavojus negrėsė. Byloje įrodyta, to neneigia ir patys nuteistieji R. K., R. P., kad jie pareikalavo, jog nukentėjusieji A. K., P. B. parodytų rankas, išliptų iš automobilio. Nuteistieji patvirtina, kad jie apie tokius savo veiksmus susitarė dar prieš sustabdydami nukentėjusiųjų automobilį. Tačiau pabrėžtina, kad jau tuo momentu nuteistieji suvokė, jog nėra duomenų, kurie leistų įtarti, kad nukentėjusieji būtų padarę nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą. Tokiais savo veiksmais policijos pareigūnai nesilaikė Instrukcijos 113 str., kuris reikalauja, kad asmeniui, įtariamam padarius teisės pažeidimą, jo esmė būtų paaiškinama remiantis atitinkamais teisės aktais, nuostatų. Taip pat buvo pažeistas Instrukcijos 115 str., kuris reikalauja, kad asmeniui, įtariamam padarius teisės pažeidimą, reikia sudaryti galimybes paaiškinti galimus neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai pirmos instancijos teisme parodė, o be to ir apeliaciniuose skunduose teigiama, jog nusikaltimo požymių, apžiūrėję pastatą neaptiko, konkrečių duomenų, kad nukentėjusieji buvo nusikaltimo subjektai neturėjo, todėl nukentėjusiesiems negalėjo paaiškinti jų sustabdymo ir patikrinimo priežasties, padaryto pažeidimo esmės (t. 2, b.l. 81,85). Atsižvelgiant į tai, policijos pareigūnų reikalavimai parodyti rankas ir išlipti iš automobilio, buvo visiškai nepagrįsti jokiais įtarimais dėl nusikalstamos veikos ar kito teisės pažeidimo. Nebandant išaiškinti nukentėjusiesiems kokiu teisės pažeidimu jie įtariami (Instrukcijos 113 str.), buvo nepagrįstai suvaržytos asmens konstitucinės teisės į gynybą, garantuojančios teisę paaiškinti galimus neteisėtus veiksmus (Instrukcijos 115 str.). Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistieji pažeidę Policijos veiklos instrukcijos 113 str., 115 str. reikalavimus viršijo įgaliojimus. Šių paminėtų Instrukcijos reikalavimų pažeidimas sutrukdė policijos pareigūnams išsiaiškinti aplinkybes, dėl nukentėjusiųjų galimai teisei priešingų veiksmų buvimo, nesuvaržant asmens teisių ir pagrindinių laisvių.

Apeliacinių skundų teiginiai, jog nukentėjusieji priešinosi nuteistųjų teisėtiems reikalavimams yra visiškai nepagrįsti. Nuteistiesiems policijos pareigūnams visiškai nebandant aiškintis apie įvykį, nebuvo leista pasisakyti nukentėjusiesiems. Nukentėjusieji, aiškiai išreikšdami nesupratimą dėl tokių pareigūnų reikalavimų pagrįstumo, jų paklausė ar šie kažko nesumaišė, neįvyko klaida (t.2, b.l. 86). Toks nukentėjusiųjų nesupratimas dėl nepagrįstų pareigūnų reikalavimų, parodyti rankas ir lipti iš automobilio, negali būti vertinamas kaip pasipriešinimas pareigūno reikalavimams ir jų nevykdymas. Todėl apeliacinių skundų motyvai, jog nukentėjusieji nevykdė teisėtų reikalavimų, atmestini.

Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad policijos pareigūnų panaudota prievarta aiškiai peržengia LR Policijos veiklos įstatyme įtvirtintos prievartos naudojimo sąlygas. Šio įstatymo 23 str. nustatyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Tai sąlygos, kurioms esant, policijos pareigūnas gali panaudoti prievartą. To paties LR Policijos veiklos įstatymo 24 straipsnyje konkretizuota, kad fizinė prievarta policijos pareigūno gali būti naudojama: 1) ginant save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; 2) sulaikant teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo ir kitais atvejais. Kadangi nukentėjusieji pagal visas bylos aplinkybes negali būti pripažinti asmenimis, įtariamais padarius teisės pažeidimą, kurie aktyviais veiksmais vengė sulaikymo, fizinė prievarta buvo panaudota nepagrįstai, nesant tam jokios būtinybės. Jie nebuvo užklupti rengiantis arba kėsinantis padaryti nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, nusikalstamos veikos darymo metu arba baigus nusikalstamą veiką, t.y. tuomet kai asmuo jau nebedaro nusikalstamų veiksmų, tačiau jo buvimas nusikalstamos veikos padarymo vietoje, išvaizda, aiškūs nusikalstamos veikos pėdsakai prie įtariamojo, ar ant jo ir visos kitos aplinkybės leidžia pagrįstai įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai kas pasakyta, fizinės prievartos naudojimas nebuvo būtinas, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad ji panaudota nesant būtinybei.

Aiškinantis priežastinį padarytos pavojingos veikos ir kilusių įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšį atkreiptinas dėmesys, kad nuteistieji neneigia naudoję fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius, tai yra juos ištraukę iš automobilio, panaudoję kovinius veiksmus. Tai, jog prieš nukentėjusiuosius buvo naudota prievarta, patvirtina nukentėjusiųjų A. K. bei P. B. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir jais abejoti nėra pagrindo. A. K. parodė, kad R. K. sugriebė jį už plaukų, ištraukęs iš automobilio, spyrė į kairę koją žemiau kelio, paguldė ant žvyrkelio, prispaudė keliais nugarą, užlaužė rankas, atsistojęs spyrė 5 ar 6 kartus į krūtinės šoną, sėdmenis, kojas. P. B. parodė, kad R. P., sugriebė už sprando ir striukės, ištraukė iš automobilio, paguldė veidu ant žvyrkelio ir spyrė į krūtinės dešinę pusę. Fizinės prievartos naudojimą prieš nukentėjusiuosius taip pat patvirtino liudytojai J. S. ir A. S.. J. S. parodė, kad mačiusi, kaip R. K. spiria į kojas, kad A. K. parkristų ant žemės, o dedant antrankius daužė rankomis ir spardė, o R. P. dėdamas antrankius P. B., mušė ir spardė (t. 2, b.l. 89). A. S. parodė, kad matė, kaip R. K. suduoda smūgius rankomis ir kojomis A. K., o R. P. suduoda smūgius P. B. į įvairias kūno vietas. Šių liudytojų parodymuose nėra jokių esminių prieštaravimų, priešingai jie nuosekliai patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes.

Faktą, kad prieš nukentėjusiuosius buvo naudota prievarta objektyviai patvirtina specialisto išvados. Iš specialisto išvados Nr.2318/07(02) nustatyta, kad A. K. buvo padaryti kairės krūtinės ląstos pusės, kairės blauzdos sumušimas, poodinė kraujosruva kairės alkūnės srityje, kairio peties raiščio patempimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau 4 trauminių poveikių pasėkoje, suduodant smūgius kumštimi, spiriant ar kitu kietu panašias savybes turinčiu daiktu (t. 1, b.l. 19). Iš specialisto išvados Nr.2629/07(02) nustatyta, kad P. B. konstatuoti odos nubrozdinimai dešinio dilbio srityje. Sužalojimas galėjo būti padarytas nurodytu laiku vieno trauminio poveikio pasėkoje, suduodant smūgį kumštimi ar spiriant (t. 1, b.l. 33). Abiejų nukentėjusiųjų sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Remiantis išdėstytu, pripažintina, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog prieš nukentėjusiuosius A. K. bei P. B. nuteistieji panaudojo prievartą ir jos pasėkoje padarė nežymius sveikatos sutrikdymus. Pažymėtina, kad prieš nukentėjusiuosius buvo panaudota neproporcingai didelė fizinė prievarta, kuri peraugo į smurtą – nukentėjusiųjų spardimą, smūgių rankomis sudavimą. Tai patvirtina aukščiau paminėti liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, bei specialisto išvados, todėl darytina neabejotina išvada, kad nuteistieji viršijo jiems teisės aktais suteiktus įgaliojimus naudojant prievartą, ką draudžia LR Policijos veiklos įstatymo 23 str. 1 dalis.

Atmestinas apeliacinių skundų teiginys, kad nuteistieji vadovavosi Instrukcijos XIII skyriaus 121, 123,125 ir 128 straipsniais bei LR Policijos veiklos įstatymo 16 str., 18 str., 4 p., 21 str. 1 d. 2 p. nuostatomis. Argumentai, kad jie veikė vadovaujantis Policijos veiklos įstatymu ir Instrukcija visiškai neatitinka šių normatyvinių aktų teisiniam aiškinimui. Instrukcijos XIII skyrius reglamentuoja asmenų, įtariamų padarius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, sulaikymo ir pristatymo į policijos įstaigą tvarką. Kaip jau minėta nukentėjusieji jokiu būdu negalėjo būti pripažinti įtariamaisiais, nes jie neužklupti rengiantis arba kėsinantis padaryti nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, nusikalstamos veikos darymo metu arba ją baigus. Nukentėjusiesiems jų sustabdymo ir patikrinimo priežasties, padaryto pažeidimo esmės nuteistieji paaiškinti negalėjo, nes iki jų sulaikymo jokio pažeidimo nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes atmestini skundų teiginiai, kad nuteistųjų, kaip policijos pareigūnų veiksmai buvo panaudoti prieš įtariamuosius asmenis.

Skunduose nurodomas Policijos veiklos įstatymo 18 str. 4 punktas dėl teisės naudoti prievartą, nukreipia į šio įstatymo ketvirtą skyrių, reglamentuojantį šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą. Dėl šio įstatymo ketvirtame skyriuje 23 str. ir 24 str. nustatytų sąlygų, kurioms esant policijos pareigūnai turi teisę panaudoti prievartą jau pasisakyta aukščiau, todėl pakartotinai jos neanalizuojamos.

Atmestinas nepagrįstas apeliacinių skundų teiginys, kad netirtas nukentėjusiųjų motyvas bėgti ir nepaklusti pareigūnų reikalavimams, nes nukentėjusieji padarė administracinį teisės pažeidimą. LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. numato administracinę atsakomybę už ginklo, šaudmenų nešiojimą, gabenimą, kai tai daro neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų asmuo. Už šį pažeidimą nubaustas tik P. B., kuris transporto priemonės nevairavo. Be to šis administracinis teisės pažeidimas buvo nustatytas po to, kai nuteistieji viršijant įgaliojimus nepagrįstai panaudojo prievartą sulaikant asmenis, nesant pagrįstų įtarimų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat atmetami apeliacinių skundų motyvai, susiję su nuteistųjų manymu, jog nukentėjusieji padarė administracinius teisės pažeidimus-juos įžeidė, nes už pažeidimus nukentėjusieji nenubausti. Be to, netgi ir darant prielaidą, kad jie buvo padaryti, tai jų aplinkybės galėjo būti nustatytos tik po to, kai nuteistieji policijos pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, todėl niekaip negalėjo įtakoti neadekvačios prievartos panaudojimo.

Kolegija pripažįsta nepagrįstu ir atmeta skundų argumentą, kad nuteistųjų sveikatai galėjo grėsti pavojus, nes pas P. B. matė peilį. Kaip jau ir minėta, LR Policijos veiklos įstatymo 24 str. konkretizuota, kad fizinė prievarta policijos pareigūno gali būti naudojama: 1) ginant save, kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio gyvybei ar sveikatai kėsinimosi; 2) sulaikant teisės pažeidimą padariusį asmenį, kuris aktyviais veiksmais vengia sulaikymo ir kitais atvejais. Iš aukščiau išvardintų aplinkybių matyti, jog nukentėjusieji stabdomi iškarto sustojo, policijos pareigūnams nesipriešino ir neišreiškė aktyvių priešinimosi veiksmų. Policijos pareigūnai suprato, kad nukentėjusieji yra medžiotojai ir turi teisę nešioti medžioklinius ginklus. Todėl šis skundo motyvas yra visiškai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad nuteistieji netinkamai įvertino situaciją apie galimai daromą teisės pažeidimą, nesivadovavo teisės aktais, reglamentuojančiais policijos darbuotojų veiksmus, siekiant išaiškinti nusikalstamos veikos padarymu įtariamus asmenis bei teisės aktais nustatančiais prievartos naudojimo sąlygas. Todėl apkaltinamajame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad nuteistieji, būdami valstybės tarnautojai, viršydami teisės normomis nustatytus įgaliojimus, ne tik diskreditavo pareigūno vardą, jie suvaržė nukentėjusiųjų konstitucines teises ir laisves, sumenkino policijos - valstybės institucijos autoritetą, dėl ko valstybė ir nukentėjusieji patyrė didelės žalos, todėl jų neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 228 str. 1 d.

Dėl nukentėjusiųjų apeliacinių skundų.

Nukentėjusiųjų A. K. bei P. B. apeliaciniai skundai analogiški, jų argumentai iš esmės sutampa, todėl analizuojami kartu.

Apylinkės teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog A. K. bei P. B. automobilyje vežėsi medžioklinius šautuvus, vienas iš jų - P. B. buvo neblaivus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia apylinkės teismo išvada ir nuosprendyje išdėstytais motyvais, kadangi tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas yra visiškai pagrįstas.

Be LR BK 59 str. 1 d. įstatymų leidėjo išvardintų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, šio straipsnio 2-oje dalyje numatyta teismo teisė pripažinti atsakomybe lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas LR BK 59 str. 1 d. nenurodytas aplinkybes. Tokiomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažįstamos aplinkybės, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Tai, jog nukentėjusysis P. B. kaip keleivis automobilyje važiavo būdamas neblaivus, nedraudžia Kelių eismo taisyklės ar kiti normatyviniai aktai, o LR Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklės, patvirtintos LR aplinkos ministro 2000-06-27 įsakymu Nr. 258 taip pat nedraudžia automobilyje vežtis medžioklinius šautuvus, tačiau, kaip nustatyta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, šios įvykio aplinkybės įtakojo nuteistųjų veiksmų aktyvumą, intensyvumą jiems panaudojant prievartą ir rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininkų asmenybės pavojingumą, todėl ją pašalinti atsižvelgiant į apeliacinių skundų motyvus nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, atmestinas nukentėjusiųjų apeliacinių skundų prašymas griežtinti nuteistiesiems paskirtas bausmes, paskiriant atėmimą teisės dirbti policijos pareigūnais trejus metus. Teismas nuteistiesiems R. P. ir R. K. bausmę paskyrė vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcija ir LR BK bendrosios dalies normų nuostatomis. Kaip to reikalauja LR BK 61 straipsnio 2 dalis, teismas įvertino LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinko straipsnio, numatančio atsakomybę už LR BK 228 str. 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, sankcijoje numatytą vieną iš alternatyvių bausmių rūšių – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą. Siekiant bausmės tikslų yra būtina atsižvelgti į LR BK 41 str. numatytus tikslus, bausmės proporcingumo principą padarytam nusikaltimui ir jo pasekmėms. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji R. P. ir R. K. nusikaltimą padarė ne iš savanaudiškų paskatų, o siekdami atlikti tarnybinę pareigą, charakterizuojami teigiamai, nėra jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatyta jų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nebuvo teisti, o R. P. mokosi universitete, nukentėjusiesiems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, jiems pagrįstai buvo paskirtos bausmės mažesnės nei šios bausmės vidurkis-atėmimas teisės dirbti policijos pareigūnais vienerius metus. Tokio dydžio bausmės yra adekvačios padarytai nusikalstamai veikai, leis pasiekti bausmės tikslus, numatytus LR BK 41 str. Nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentai dėl bausmių griežtinimo nuteistiesiems pripažintini nepagrįstais.

Taip pat atmestini nukentėjusiųjų apeliacinių skundų prašymai dėl civilinių ieškinių priteisimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teisinę praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, savo nutartyse yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, tačiau yra pabrėžęs, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiųjų patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Neturtinę žalą įvertinti pinigais tokiais atvejais neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti (LAT Nr. 3K-3-364/2007).

Apeliantai P. B. ir A. K. prašo priteisti atitinkamai po 30000 ir 20000 litų nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas išsamiai išdėstęs priimamo sprendimo motyvus, su kuriais kolegija visiškai sutinka, P. B. ir A. K. priteisė po 1000 litų neturtinės žalos atlyginimui. Pirmos instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį vadovavosi LR CK 6.250 str. ir pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiesiems sveikatos sužalojimų padarymo aplinkybes, tai jog nuteistieji nusikalto atlikdami savo tarnybines pareigas, šių sužalojimų pobūdį ir sunkumo laipsnį bei dėl to patirtus nukentėjusiųjų dvasinius išgyvenimus. Kolegija pažymi, kad nukentėjusiesiems padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai. Apelianto P. B. nurodytos pasekmės, kad jo patirtas smurtas sukėlė širdies veiklos sutrikimą, atsirado skausmai širdies plote, kurie kartojasi ir šiuo metu, yra nepagrįstos jokiais medicininiais dokumentais. Tokių dokumentų apeliantas nenurodė nei pirmos instancijos teisme, jų nepateikta kartu su apeliaciniu skundu. Apelianto A. K. nurodytos pasekmės, kad jis patyrė emocinę depresiją, kuri tęsiąsi iki šiol, taip pat nepatvirtintos medicininiais dokumentais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai nustatė piniginės kompensacijos dydį siekiant kuo teisingiau atlyginti P. B. ir A. K. patirtą neturtinę žalą. Dar kartą atsižvelgti į tuos pačius neturtinės žalos dydžio nustatymo argumentus, nurodytus apeliaciniuose skunduose ir nustatyti didesnį neturtinės žalos dydį, nėra pagrindo. Apylinkės teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalėjo ir pagrįstai atsižvelgė į nuteistųjų turtinę padėtį, tai kad jų iš darbo užmokesčio gaunamos pajamos nėra didelės, be to, dėl paskirtų bausmių ateityje turės pakeisti savo darbą, kas taip pat įtakos jų turtinę padėtį.

Kolegija pripažįsta, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nuteistųjų ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. K. ir nuteistojo R. P. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiųjų A. K. ir P. B. apeliacinus skundus atmesti.