- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- 1S-181-366/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Kategorijos
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs D. J., kuriai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir D. J. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi D. J., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kuri tęsiama iki šiol, paskutinį kartą buvo pratęsta skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi.
Šalies argumentai
2. D. J. nesutinka su 2020 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų priimta nutartimi ir prašo ją panaikinti, o taikomą priverčiamąją medicinos priemonę– stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pakeisti į priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis. Teigia, kad jos veiksmai, kuriuos padarė neveiksnumo būsenoje, atitinka nesunkaus nusikaltimo sudėtį, todėl ilgalaikis priverstinis gydymas yra neadekvatus jos pavojingumui. Iš medicininių dokumentų matyti, kad jos sveikatos būklė yra pagerėjusi, todėl yra visos sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte, reikalingos priverstinio gydymo rūšiai pakeisti. Teismo argumentas, kad D. J. psichinė būsena nėra pakankamai stabili, yra neleistinas įstatymo išplėstinis aiškinimas, nes tokio kriterijaus BPK nenumato. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad psichinės būsenos nestabilumas teismo nutartyje grindžiamas konfliktiniais santykiais su kitais ligoniais, sunkia adaptacija prie tvarkos, nepakankama kritika būsenai ir padarytai veikai. Tačiau tokie teismo argumentai nepagrįsti bylos medžiaga. Teigia, kad su kitais ligoniais nekonfliktuoja, o tik reiškia pretenzijas dėl jų nederamo elgesio, pavyzdžiui, dėl per garsiai leidžiamo radijo. Pažymi, kad kiti ligoniai taip pat su sutrikusia psichika, todėl teigti vienašališkai, kad dėl konfliktų kalta tik ji, būtų neteisinga. Komisija, teikusi išvadą, konstatavo, kad agresijos ar vidaus tvarkos pažeidimų nestebima, todėl teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytas argumentas, kad D. J. sunkiai adaptuojasi prie aplinkos neatitinka tikrovės. Socialiai nepavojinga, savo elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu vertina neigiamai. Gydymo nevengia ir nėra duomenų, kad ji nesutiktų su diagnozuota liga ar taikomu gydymu. Teismo motyvai, kad D. J. mąstymas nenuoseklus, parologiškas nėra argumentas gydymą tęsti tomis pačiomis sąlygomis, nes šie nepagydomos ligos požymiai kartojasi visose teismo nutartyse, kuriomis nuspręsta tęsti gydymą, ir jų pašalinti galimai niekada nepavyks. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad gydymas nebuvo koreguotas ir tai rodo, kad jos psichinė būklė yra stabili. Teismas nepagrįstai teigia, kad D. J. socialiniai ryšiai prasti. Šią aplinkybę teismas formaliai atkartojo iš Komisijos išvados, kurioje ryšių nepakankamumas konstatuotas tuo pagrindu, kad giminaičiai nelankė besigydančios D. J. ligoninėje. Iš tikrųjų giminaičiai nelankė, tačiau tik dėl finansinių problemų, nes jų gyvenamoji vieta yra toli nuo ligoninės. Su artimaisiais palaiko ryšius telefonu. Teismo posėdyje dalyvavęs giminaitis H. S. gyvena netoli jos gyvenamosios vietos ir galėtų prižiūrėti.
Motyvuojamoji dalis
3. Skundas tenkinamas
4. Apylinkės teismas, tenkindamas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl D. J. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęsimo, byloje esančius duomenis vertino formaliai, atsižvelgdamas į Komisijos išvadą dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo.
5. Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį bei teismui pateiktą medžiagą, apygardos teismas nenustatė svarių priežasčių, dėl kurių D. J. negalėtų būti taikomas gydymas ambulatorinėmis sąlygomis. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.
6. Būtina paminėti ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, jog jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (W. prieš Nyderlandus, Series A. no 33, § 37, 1979 m. spalio 24 d.; S. prieš Bulgariją, Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). EŽTT pabrėžė ir tai, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).
7. Pabrėžtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
8. Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvadoje nurodoma, kad stebėjimo laikotarpyje D. J. būklė nebuvo stabili. Agresijos, vidaus tvarkos pažeidimų nekonstatuota, klinikiniame vaizde mąstymo patologija pagal formą (nenuoseklus, nuslystantis, aplinkybiškas, paralogiškas), blankios emocijos, situaciniai pykčio afektai, negeba adaptuotis prie skyriaus tvarkos. Pokalbio metu atsako ne pagal klausimo prasmę, nuslysta prie jai aktualių temų, negeba suformuluoti ir apibūdinti savo savijautos, laiko save aplinkybių auka. Nekritiška savo būsenai, įvykdytoms veikoms. Mąstymas nenuoseklus, aplinkybiškas, paralogiškas, dėmesio koncentracija susilpnėjusi, atmintis pakankama, kliedesių neišsako, suvokimo sutrikimų neišsako. Socialiniai ryšiai menki, ateities planai stokoja aiškumo, realumo. Komisija rekomendavo priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pratęsti.
9. Tokie teiginiai, išdėstyti dokumento išvadose, tačiau susipažinus su visa Komisijos išvada, pritartina skundo argumentui, kad jame yra vienas kitam prieštaraujančių teiginių. Kaip antai, išvadoje rašoma, kad pacientės būklė nebuvo stabili, o aprašomojoje dalyje pažymėta, kad per stebimą laikotarpį psichikos būklė buvo pakankamai stabili. Pirmojoje išvados pastraipoje nurodoma ir tai kad vidaus tvarkos pažeidimų nekonstatuota, ir tai kad negeba adaptuotis prie skyriaus tvarkos. Natūralu, kad sergant nepagydoma psichine liga – paranoidine šizofrenija, pacientei pasireiškia jos simptomatika tokia kaip sunki adaptacija struktūruotoje aplinkoje, uždarumas, ribotas bendravimas su kitomis ligonėmis, emocijų blankumas, nenuoseklus, nuslystantis, aplinkybiškas, paralogiškas mąstymas ir kt. Tačiau sprendžiant klausimą ar pacientę galima priverstinai gydyti neizoliuotą nuo visuomenės, teismui yra svarbu įvertinti su asmens psichine sveikata susijusį jo socialinį pavojingumą. Komisijos išvadoje nurodyta, kad per stebimą laikotarpį D. J. nebuvo konstatuota kliedesių, suvokimo sutrikimų, suicidinių minčių, agresijos priepuolių, haliucinacijų. D. J. padarytas nusikaltimas nepakaltinamumo būsenoje, yra nesunkus (BK 140 straipsnio 2 dalyje). Pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavusi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės įgaliota atstovė R. B. teigė, kad pradžioje ji buvo pikta, nerimastinga, visiškai nekritiška padarytos veikos ir ligos atžvilgiu, bet dabar jau pradeda normaliai bendrauti, nebėra tokio priešiškumo, vaistus vartoja. Ligoninės atstovė apylinkės teismo posėdyje išreiškė nuomonę, kad gydytis ambulatorinėmis sąlygomis D. J. negalėtų, nes ji nepriima kitų pagalbos, o priežiūra jai reikalinga. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pagrindas pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį yra teigiamas asmens sveikatos būklės pokytis. BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą. Apylinkės teismo posėdyje D. J. teigė suprantanti kad serga ir kad jai reikia vartoti vaistus, kad negerai praeityje pasielgė. Taigi, D. J. šiuo metu pakankamai adekvačiai suvokia savo ligą ir būtinybę gydytis. Ji nori grįžti ir tvarkytis namus, bijo prarasti turimą būstą. Teigia, kad esant reikalui, pagalbos gali prašyti dėdės H. S.. Į posėdį atvykęs suinteresuotas asmuo H. S. nepareiškė, kad sutinka prižiūrėti D. J., tačiau iš teismo posėdžio protokolo neaišku ar jam buvo užduotas toks klausimas. H. S. manymu, D. J. pilnai gali savimi pasirūpinti. Jis prižiūri D. J. butą, moka už jį mokesčius ir tai rodo, kad santykiai su ligone pakankamai artimi ir, kaip nurodė pati D. J., esant reikalui, gali prašyti jo pagalbos.
10. Iš byloje esančios Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. vasario 5 d. nutarties (b. l. 14-15) matyti, kad D. J. 2020 m. sausio 28 d. buvo atliktas smurto rizikos įvertinimas HRC-20, pagal kurį pacientės smurto rizika tuo metu buvo aukšta ir gali mažėti esant stabiliai psichinei būsenai. Taigi, stabili psichinė būsena yra ta sąlyga, kuri būtina pacientės psichinei sveikatai gerėti. Tačiau bylos medžiaga rodo, ligoninės aplinka pacientę veikia neigiamai. Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvadose nurodyta, kad pacientė yra linkusi įsitraukti į žodinius konfliktus su kitomis pacientėmis, su jomis bendrauja ribotai, uždara, laiką leidžia palatoje, į kiemelį išeina labai retai. Teismo posėdžio metu D. J. paaiškino, kad ligoninėje jai būti baisu, čia ji patiria psichologinį personalo ir kitų ligonių smurtą, sutiktų gydytis atskiroje palatoje. Šiuo atveju, vyraujant konfliktiškiems santykiams, kuriems įtakos galimai turi ir pačios pacientės liga, negali būti užtikrinta pacientės stabili psichinė būsena, o tuo pačiu ir gydymo efektyvumas. D. J. trokšta grįžti namo ir yra numačiusi ateities planus (rūpintis sveikata, susitvarkyti butą, baigti kursus ir pradėti dirbti). Akivaizdu, kad įprastoje namų aplinkoje būtų mažiau psichinę pusiausvyrą trikdančių veiksnių, gyvenimas namuose suteiktų pacientei daugiau ramybės, saugumo jausmą, o rutininiai rūpesčiai grąžintų ją į įprastą gyvenimo vagą ir tai darytų gydymą daug efektyvesniu. Beje, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad esant metų pradžioje nustatytai aukštai smurto rizikai, D. J. personalo ar kitų ligonių atžvilgiu nesmurtavo, agresijos priepuolių nebuvo. Smurto atvejų nebūdavo ir kaimynų atžvilgiu, kurie liudytojais buvo apklausti priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartį. Paprastai konfliktai kildavo su motina, kuri šiuo metu yra mirusi. Aprašytos aplinkybės rodo, kad D. J. psichinė sveikata yra pagerėjusi, ji nėra pavojinga visuomenei ir tai yra pagrindas pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį (BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
11. Ligoninės atstovė posėdžio metu nurodė, kad ruošia D. J. dokumentus į Savarankiško gyvenimo namus, kuriuose ji galėtų pradėti gyventi po pusmečio. Apygardos teismo vertinimu, nepateisinama be pakankamo teisinio pagrindo pusę metų pacientą gydyti izoliuotą nuo visuomenės tam kad patalpinti jį į namus, kuriuose D. J. gyventi nenori. Tai tik sustiprintų jos ilgesį namams, nepasitenkinimą ir tokiu būdu būtų užprogramuotas jos konfliktiškas elgesys su kitais Savarankiško gyvenimo namų gyventojais ir personalu.
12. Pablogėjus jos būklei, visada bus galima kreiptis į teismą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo į griežtesnę.
13. Esant šioms aplinkybėms skundžiama nutartis naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: D. J. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Nutartis neskundžiama.