- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-22
- Bylos Nr.
- 2-1052/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Kreditorius
- L. Z. B.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės L. Z. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutarties, kuria į kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą įtraukta kreditorė L. Z. B. , priimtos bankroto byloje Nr. B2-12-425/2009.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Bankrutavusios A. K. įmonės administratorius teismui įteiktame prašyme, teismo posėdyje prašė į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašą įtraukti bankrutavusios A. K. įmonės juridinio asmens dalyviui, įmonės savininkės A. K. sutuoktiniui R. K. nuosavybės teise priklausančio buto (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) hipotekos kreditorę L. Z. B. . Administratorius paaiškino, kad K. priklausančio buto pardavimo pirkėjui V. Š. procedūra buvo nutraukta tarpusavio susitarimu, V. Š. grąžinti pinigai, kuriuos jis buvo sumokėjęs už butą. Butas ir toliau yra registruotas R. K. vardu.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą įtraukė hipotekos kreditorę L. Z. B. su 10 650 Lt reikalavimu. Nurodė, kad byloje iškilo ginčas tarp bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių ir hipoteka užtikrintą reikalavimą turinčios kreditorės L. Z. B. interesų patenkinti savo turtinius reikalavimus iš bendro skolininko, t. y. A. K. ir R. K. asmeninio turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini). Hipotekos kreditorė L. Z. B. nesutinka būti įtraukta į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių sąrašus, nors šios įmonės administratorius, o tuo pačiu ir kreditoriai to pageidauja, kadangi įtraukus hipotekos kreditorę L. Z. B. į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių sąrašus, kreditorių manymu būtų galimybė Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka parduoti bankrutavusios A. K. įmonės juridinio asmens dalyvių A. K. ir R. K. turtą – butą. Teismas taip pat nurodė, kad L. Z. B. yra hipotekos kreditorė, kurios finansinis reikalavimas skolininkams K. yra užtikrintas nekilnojamojo daikto – buto įkeitimu (Civilinio kodekso 4.170). Hipotekos kreditorė L. Z. B. kreipėsi dėl skolos išieškojimo (Civilinio kodekso 4.192 str.), tačiau ginčo butas Civilinio kodekso IV skirsnio tvarka parduotas nebuvo. Teismas, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio ir 35 straipsnio nuostatomis, priėjo prie išvados, kad individualios įmonės savininkui iškėlus bankroto bylą, šios įmonės savininko, kaip fizinio asmens, hipotekos kreditorius turi teisę ir pareigą perduoti bankroto administratoriui savo reikalavimus skolininkui – fiziniam asmeniui, kartu pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus bei nurodyti kaip fizinis asmuo yra užtikrinęs reikalavimų įvykdymą, nes tik tokiu atveju bus užtikrintas neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) kreditorių bei juridinio asmens dalyvių – fizinių asmenų kreditorių turtinių interesų gynimo pusiausvyros principas bei piktnaudžiavimas hipoteka užtikrintu reikalavimu. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad kai individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens – individualios įmonės turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (Civilinio kodekso 2.50 str. 4 d.). Bankrutavusios A. K. įmonės juridinio asmens dalyviai A. K. ir R. K. yra skolininkai tiek bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių, tiek hipotekos kreditorės L. Z. B. . Teismo nuomone, hipotekos kreditorės L. Z. B. nepagrįstas atsisakymas būti įtraukta į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių sąrašą pažeidžia šios įmonės kreditorių turtines teises bei interesus, kadangi toks nesutikimas užkerta kelią įmonės kreditoriams nukreipti išieškojimą į vienintelį skolininkų turtą – butą, nes kito turto skolininkai neturi. Civilinio kodekso 4.196 str. 3 d. numato, kad hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui, jeigu pradėta skolininko ar įkeisto turto (fizinio asmens) bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju pradėta bankroto procedūra hipotekinio skolininko – juridinio asmens dalyvio individualiai įmonei ir priimtas sprendimas įmonę likviduoti dėl bankroto, todėl teismas, siekdamas hipotekinės kreditorės L. Z. B. ir bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių interesų patenkinti kreditorinius reikalavimus suderinimo principų, tenkino administratoriaus prašymą ir į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą įtraukė hipotekinę kreditorę L. Z. B. . Teismas taip pat sprendė dėl L. Z. B. kreditorinio reikalavimo dydžio. Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2007 m. liepos 24 d. nutartimi patenkino kreditoriaus L. Z. B. reikalavimus ir nutarė priverstinai išieškoti iš R. K. ir A. K. negražintą 10 000 Lt paskolą, 14 500 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio palūkanas nuo 24 500 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo 2007 m. liepos 18 d. iki prievolės įvykdymo. Teismas sprendė, kad hipotekinio kreditoriaus L. Z. B. kreditorinis reikalavimas tenkintinas ne pagal Civilinio kodekso XI skyriaus nuostatas, o pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 1.5 str. įtvirtintu principu, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, hipotekinės kreditorės L. Z. B. kreditorinio reikalavimo dydį nustatė vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu. Teismas atsižvelgė į tai, kad teismui 2006 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi A. K. įmonei iškėlus bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2006-08-11), hipotekinei kreditorei L. Z. B. buvo procesinis pagrindas prašyti administratorių įtraukti į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tačiau hipotekinė kreditorė to nepageidavo, todėl susidarė situacija jos naudai priskaičiuoti 14 500 Lt palūkanų. Priskaičiuota suma gerokai viršija patį 10 000 Lt kreditorinį reikalavimą, todėl L. Z. B. įgijo nepagrįstos pirmenybės prieš kitus bankrutavusios A. K. įmonės kreditorius, kuriems nuo bankroto bylos iškėlimo dienos sustabdytas palūkanų ir delspinigių skaičiavimas. Teismas hipotekinei kreditorei L. Z. B. delspinigius priskaičiavo už laikotarpį nuo 2006 m. liepos 8 d. sudarytos paskolos sutarties iki 2006 m. rugpjūčio 11 d. - kada įsiteisėjo teismo nutartis iškelti bankroto bylą A. K. įmonei, t.y. už 13 dienų po 0,5 proc. už kiekvieną dieną, kas sudaro 650 Lt (13 dienų x 50 Lt).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorė L. Z. B. prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – administratoriaus prašymą dėl L. Z. B. įtraukimo į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių sąrašą atmesti. Nurodo, kad:
1. Pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ, CK ir CPK nuostatas. CK 2.50 straipsnio 4 dalis numato, kad prievolėms įvykdyti neužtenkant neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Tai reiškia, kad tuo metu, kai vyksta individualios įmonės bankroto procesas, tiek įmonės kreditoriai, tiek įmonės savininkų, kaip fizinių asmenų, kreditoriai, kurių reikalavimai nėra susiję su įmonės veikla, norėdami, kad jų kreditoriniai reikalavimai būtų tenkinami bankroto proceso laikotarpiu, privalo pareikšti savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje. Tiek įmonės kreditorių, tiek įmonės dalyvių (savininkų), kaip fizinių asmenų, kreditoriniai reikalavimai nagrinėjami bankroto byloje, nes taip užtikrinamas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcingumas. Tokia teisės aiškinimo ir taikymo praktika yra formuojama LAT civilinėse bylose Nr.3K-7-308/2004 ir Nr.3K-7-162/2009. Kita vertus, nei teismų praktika, nei teisės aktai nenumato, kad individualios įmonės dalyvio (savininko), kaip fizinio asmens, kreditorius, kurio kreditorinis reikalavimas nekyla iš įmonės veiklos, privalo pareikšti savo kreditorinį reikalavimą įmonės dalyviui (savininkui) bankroto byloje, jeigu kreditorius nesiekia jo patenkinti individualios įmonės bankroto proceso laikotarpiu. Jis tai gali padaryti ir po individualios įmonės bankroto pabaigos, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato fizinio asmens bankroto, o tai reiškia, kad individualios įmonės pabaiga dėl bankroto nėra įmonės dalyvio (savininko), kaip fizinio asmens, kreditoriaus, kurio reikalavimai nėra susiję su įmonės veikla, savarankišku reikalavimo teisės pasibaigimo pagrindu. Pareiga pareikšti savo kreditorinį reikalavimą bankroto byloje kyla tik tuo atveju, jeigu siekia jį patenkinti tuo metu, kai vyksta įmonės bankroto procesas. Jeigu jis tuo metu, kai vyksta įmonės bankroto procesas, savo kreditorinio reikalavimo bankroto byloje nepareiškia, tai jo kreditorinis reikalavimas bankroto byloje nėra tenkinamas, tačiau tai nereiškia, kad tuo yra pažeidžiami įmonės kreditorių turtinės teisės ar interesai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prieš hipotekos kreditoriaus, kurio reikalavimai nėra susiję su įmonės veikla ir nepareiškusio kreditorinio reikalavimo bankroto byloje, valią įtraukė jį į įmonės kreditorių sąrašą.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad juridinio asmens dalyvių R. ir A. K. butas nėra parduotas bankroto proceso metu ir jiems priklauso nuosavybės teise. Tai, jog įmonės kreditorių susirinkimas 2009 m. balandžio 8 d. priėmė nutarimą nutraukti įmonės dalyviams R. ir A. K. nuosavybės teise priklausančio buto 2008 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su pirkėju V. Š. , ir 2009 m. balandžio 16 d. abipusiu susitarimu bankrutavusi A. K. įmonė grąžino pirkėjui V. S. 14 700 Lt, jo sumokėtus už buto pirkimą, dar nereiškia, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris buvo nutrauktas. Bankroto procedūrų metu 2008 m. balandžio 8 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad tarp bankrutavusios įmonės, kaip jos dalyvių (savininkų) atstovo ir pirkėjo V. Š. susiklostė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo santykiai. Todėl vien ta aplinkybė, kad buto 2008 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre nereiškia, kad ji nesukūrė teisinių pasekmių jos šalims. Sutarties neįregistravimo faktas reiškia tik tai, jog prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.39, str. 3 d.). Taigi, po to, kai bankroto procedūrų metu buvo sudaryta 2008 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis, šalys ją galėjo nutraukti abipusiu susitarimu tik notarine tvarka, nes pirkėjui jau buvo perėjusi nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą (ĮBĮ 33 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavo, kad butas šiuo metu nuosavybės teise priklauso įmonės dalyviams R. ir A. K. . Hipoteka įkeistas butas šiuo metu jau nėra įmonės dalyvių (savininkų) nuosavybė, nes buvo parduotas bankroto procedūrų metu, todėl akivaizdu, kad už buto pardavimą gautos sumos turi būti paskirstytos kreditoriams, kurie yra pareiškę reikalavimus bankroto byloje, o hipotekinės kreditorės neįstojimas į bankroto bylą įmonės kreditorių turtinių teisių ar interesų nepažeidžia. Hipotekinė kreditorė savo turtinius reikalavimus, jei manys, kad jie nevykdomi, galės reikšti naujam turto savininkui (CK 4.171 str. 9 d.).
3. Teismas netinkamai apskaičiavo hipotekinės kreditorės kreditorinio reikalavimo dydį. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, taikomas tik įmonės prievolėms, bet ne jos dalyvių (savininkų) prievolėms, kurios kyla ne iš įmonės veiklos. Kadangi hipotekinės kreditorės kreditorinis reikalavimas kyla ne iš įmonės veiklos, tai į jo dydį turi būti įtraukiami delspinigiai susidarę iki nutarties įtraukti kreditorę į kreditorių sąrašą priėmimo dienos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą A. K. įmonės administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais iš esmės teisingą teismo nutartį nėra pagrindo. Administratorius palaikė teismo argumentus, išdėstytus skundžiamoje nutartyje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Šios apeliacijos dalykas yra bankrutuojančios individualios įmonės savininkų kreditoriaus įtraukimo į individualios įmonės bankroto bylą klausimas. Apeliantė yra bankrutuojančios individualios įmonės savininkų hipotekinė kreditorė, kurios reikalavimams užtikrinti yra įkeistas įmonės savininkų asmeninis turtas – butas. Byloje kilo ginčas, ar apeliantė, tai yra įmonės savininkų, o ne įmonės kreditorė, privalo būti įtraukta į individualios įmonės bankroto bylą ir ar jai įmonės savininkų skola turi būti grąžinama bankroto proceso metu pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad visi kreditoriai, tai yra tiek individualios įmonės, tiek šios įmonės savininkų, turi pareikšti savo reikalavimus įmonės bankroto byloje, nes individualios įmonės atsakomybė už prievoles yra specifinė ir tais atvejais, kai kreditorių reikalavimams patenkinti neužtenka įmonės turto, įmonės savininko turtas yra pardavinėjamas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu tenkinami kreditorių reikalavimai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriai, kurių reikalavimai yra kilę iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, nepareiškia finansinių reikalavimų bankroto byloje, nereiškia, kad jų reikalavimo teisės skolininkui pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2009). Toks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad individualios įmonės savininko kreditoriaus įstojimas į individualiosios įmonės bankroto bylą yra šio asmens teisė, o ne pareiga.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad individualios įmonės savininkės kreditorės reikalavimui užtikrinti buvo įkeistas įmonės savininkų asmeninis turtas, į kurį, neužtekus individualiosios įmonės turto, išieškojimą nusprendė nukreipti įmonės kreditoriai ir kurio realizavimo procesą pradėjo bankroto administratorius. Kolegija pastebi, kad tokia situacija, kuomet individualios įmonės savininko kreditorius turi nekilnojamojo daikto įkeitimo teisę ir nenori dalyvauti įmonės bankroto procese, nereiškia, kad išieškojimas negali būti nukreiptas į individualios įmonės savininko turtą, tačiau tai negali paneigti įkeitimo teisę turinčio asmens (individualios įmonės savininko kreditoriaus) pirmenybės teisės patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto.
Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnyje nustatyta administratoriaus pareiga, pardavus įkeistą turtą, iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti hipoteka užtikrintus kreditoriaus reikalavimus. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 27 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 60 redakcija) nustatyta, kad, hipotekos teisėjui gavus varžytynių aktą ir dokumentus, įrodančius, jog lėšos už parduotą įkeistą turtą, atėmus administravimo išlaidoms sumokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, pervestos į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus sąskaitą jo reikalavimams tenkinti ir priėmus nutartį baigti hipoteką ar įkeitimą, hipoteka ar įkeitimas išregistruojami teisės aktų nustatyta tvarka. Tai leidžia daryti išvadą, kad administratorius, nepriklausomai nuo to, ar individualios įmonės savininko kreditorė, kuri turi hipoteka užtikrintą reikalavimą, įstoja į bankroto bylą su teismo patvirtintu reikalavimu, ar į šią bylą ji neįstoja, pardavęs nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo nustatyta hipoteka, pirmiausia iš parduoto turto, atėmus administravimo išlaidoms sumokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, turi patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimus, o tik vėliau, likusi suma gali būti panaudojama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis, kuria į bankrutavusios A. K. įmonės kreditorių sąrašą įtraukta įmonės savininkės hipotekinė kreditorė, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina, o įmonės administratoriaus prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti, bankrutavusios A. K. įmonės administratoriaus prašymą atmesti.