Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuroro ir nukentėjusiojo K. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 228 str. 1 d., 138 str. 1 d. R. Z. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 303 str. 5 d. 1 p.)

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. išteisintas pagal LR BK 228 str. 1 d., 138 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, dirbdamas ekipaže „(duomenys neskelbtini)“, 2010 m. spalio 28 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp namų, pažymėtų Nr. 5 ir 7, esančiame įvažiavime į kiemus, atvykęs pagal kitų policijos pareigūnų kvietimą, be pakankamo teisėto pagrindo panaudojo fizinę jėgą prieš prie (duomenys neskelbtini) 7 pastato sienos stovintį K. P., ranka staiga stipriai pastūmė jo galvą, dėl ko K. P. kaire galvos puse atsitrenkė į sieną, prarado orientaciją ir nugriuvo. Dėl pavartoto fizinio poveikio K. P. buvo padaryti kairės ausies būgnelio trauminis plyšimas, odos nubrozdinimai kairės ausies kaušelyje, kairiame skruoste, kairiame žande ir kairėje smakro pusėje, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairės ausies būgnelio trauminio plyšimo jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Be to, R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, dirbdamas ekipaže „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. spalio 28 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp namų, pažymėtų Nr. 5 ir 7, esančiame įvažiavime į kiemus, be pakankamo teisėto pagrindo, nevykdydamas 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, nebuvo ramus, santūrus, kantrus, nesiaiškino įvykio aplinkybių, nevertino įvykio dalyvių psichinės bei emocinės būsenos, nenuramino ir jų neišklausė, neleido pasiaiškinti, nesant Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nurodytų fizinės prievartos panaudojimo sąlygų ir pagrindų, nesistengdamas išvengti fizinės prievartos panaudojimo sunkių pasekmių, panaudojo fizinę jėgą prieš K. P. ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, taip viršydamas savo įgaliojimus.

Mano, kad versija išgalvota, nes atidus, atsakingas pareigūnas paėmęs ginklus – peilį ir šaunamąjį ginklą, jų nesaugiai ir atvirai padėjęs nelaikys. Atvykus R. Z. išsprūdo žodis „narkata“, tai, apelianto nuomone, gal būt lėmė tokį uolumą bei ėmimąsi tariamų pažeidėjų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė jo parodymų nenuoseklumo. Pirmosios instancijos teismo nemotyvuota, kodėl keturių pareigūnų – bendradarbių ir kolegų – parodymai yra labiau patikimi nei jų. Mano, kad R. Z., eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, viršijo teisės aktais jam numatytus įgaliojimus, jį sužalojo ir už tai turi atsakyti įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje Šiaulių apygardos prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti.

Išteisintasis R. Z. prašė palikti skundžiamą nuosprendį galioti, o apeliacinius skundus atmesti.

Išteisintojo gynėjas S. A. prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (LR BPK 326 str.), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal LR BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės grindžiamas tik K. P. ir su juo kartu buvusių asmenų A. Z. ir M. M. parodymų apie įvykio aplinkybes prieštaringumu, kadangi buvo įvertinti ir R. Z., A. B., D. B. ir E. Č. parodymai.

Akcentuojama K. P. buvimo vieta atvykus antram policijos ekipažui, asmenų išlaipintų iš automobilio patikrinimui skaičius. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, K. P. savo 2010 m. lapkričio 15 d. prašyme dėl policijos pareigūnų įgaliojimų patikrinimo, adresuotame (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūrai, nurodė „Buvome sustabdyti <...> Aš buvau paprašytas išlipti iš automobilio. Išlipęs atsistojau apžiūrai. Pareigūnas patikrinęs liepė vėl sėstis į automobilį. <...> Paskui mane ir Z. pastatė vėl prie sienos, jie tada tikrino automobilį. Netrukus privažiavo kitas Policijos ekipažas. Aš stovėjau atsirėmęs prie sienos“ (1 t., 2 b. l.). 2010 m. lapkričio 22 d. kaip liudytojas apklausiamas K. P. parodė „paprašė pateikti dokumentus. Mudu abu pateikėme. Tada manęs paprašė išlipti iš automobilio, pasivedė prie tarnybinio automobilio, liepė išsitraukti iš kišenių daiktus <...> Po visko liepė sėstis atgal į M. M. automobilį. Man grįžinėjant, iki tarnybinio automobilio išsivedė M. M.. <...> sėdau į automobilį <...> tarnybinis automobilis stovėjo iškart už mūsų <...> išgirdau pokalbį <...> pareigūnas grasino <...> šis atsakė „laužk“. Tada išlipau iš mašinos, pasižiūrėti , kas ten darosi – tuo momentu M. M. dėjo antrankius <...> Pamatęs mane jaunesnis, šviesių plaukų pareigūnas liepė sėstis atgal į mašiną – aš grįžau. Po surakinimo M. M., atėjo vienas pareigūnų <...> liepė mums su A. Z. lipti lauk iš mašinos ir stotis prie sienos. Stovėjau veidu į sieną, tad tik girdėjau, kaip pareigūnas rado mašinoje peilį ir pistoletą – tai pasakė jis garsiai. <...> išsikvietė antrą ekipažą <...> Atvyko dar du pareigūnai, vienas jų priėjo prie manęs, nieko nesakęs koja pataisė mano koją – jam, matyt, pasirodė, kad per mažai jos išskėstos“ (1 t., 62-64 b. l.). 2010 m. lapkričio 26 d. apklausos metu parodė, „manęs paprašė išlipti, nusivedė iki tarnybinio policijos automobilio, liepė ištraukti iš rūbų daiktus <...> toliau leido susirinkti mano daiktus ir liepė sėsti į mūsų automobilį. <...> buvo tikrinamas M. M., betikrinant jam uždėjo antrankius <...> Po to mane ir A. Z. <...> išlipti iš automobilio ir pastatė veidu prie pastato sienos, liepė rankas įremti į sieną. <...> iškvietė pagalbą <...> Vienas iš atvykusių pareigūnų iš karto priėjo prie manęs ir kažką pasakęs apie mano kojų netinkamą padėtį pradėjo savo kojomis spardyti mano kojas, turbūt norėdamas, kad aš labiau prasižergčiau“ (1 t., 92-94 b. l.). 2011 m. birželio 6 d. vykusios akistatos tarp K. P. ir R. Z., nukentėjusysis atsakė į advokato klausimą: kokius tiksliai veiksmus atliko į įvykio vietą iškviestas ir atvykęs policijos pareigūnas? - „papildomai į vietą atvykęs policijos pareigūnas, sėdintis priešais, liepė man stotis prie namo sienos. Kadangi tarp mūsų automobilio „Mercedes“ ir sienos buvo labai nedidelis atstumas, aš ir taip jau stovėjau prie sienos. Dabar jau blogiau atsimenu, man galėjo būti liepta pražergti kojas ir padėti rankas ant sienos, bet aš to nespėjau padaryti, nes pajutau staigų stūmimą į pakaušį ir atsitrenkiau galva į sieną. Tuo metu aš jau stovėjau veidu į sieną, nes bandžiau vykdyti policijos pareigūno nurodymus“ (1 t., 142-145 b. l.). Šiaulių miesto apylinkės teisme 2011 m. birželio 27 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė „priėjo policijos pareigūnas ir išsivedė M. M.. Tada patikrino mane <...> pareigūnai mane pastatė prie sienos ir uždėjo mano rankas ant sienos, o po to leido sėsti į visureigį. Kai jie uždėjo M. M. antrankius, jam buvo lieta įsėsti į automobilį. Kai į įvykio vietą atvyko kaltinamasis, jis man liepė išlipti iš automobilio ir stoti prie sienos. Kai kaltinamasis pradėjo mano patikrinimą, aš jam sakiau, kad tai jau buvo atlikta“. Į advokato klausimus atsakydamas parodė „Kai į įvykio vietą atvyko naujas policijos ekipažas, M. M. buvo parverstas ant tarnybinio automobilio kapoto, A. Z. sėdėjo ant galinės visureigio sėdynės, o aš sėdėjau ant priekinės sėdynės. <...> R. Z. manęs pareikalavo stoti prie sienos“ (1 t., 192-203 b. l.). Šiaulių miesto apylinkės teisme 2012 m. gegužės 9 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad neprisimena visko tiksliai, tačiau atvykus antrajam policijos ekipažui jis jau stovėjo prie sienos. Taip pat patvirtino Šiaulių miesto apylinkės teisme 2011m. birželio 27 d. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad R. Z. nurodė jam išlipti iš automobilio. Nukentėjusiojo buvimo vieta atvykus antram policijos ekipažui, jo išlipimų skaičiaus iš automobilio, šiuo konkrečiu atveju patvirtinama nuosekliais visų kitų liudytojais apklaustų asmenų parodymais.

Pažymėtina, kad ne tik šie nukentėjusiojo parodymai neatitinka baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų. Nukentėjęs kaskart skirtingai parodė M. M. ir jo apžiūros laiką, t. y. vienuose parodymuose nurodė, kad pirmiau pareigūnas apžiūri jį, o kituose parodymuose -pirmiau apžiūri M. M.. Skirtingai aiškina aplinkybes, kad jį apžiūrėjo pareigūnas, o A. Z. neapžiūrėjo, tačiau vėliau nurodo, kad buvo apžiūrėti abu arba vienas iš pradžių, o kitas daug vėliau, arba iš vis šios aplinkybės nemini. Nesutampa ir parodymai dėl R. Z. atliktų jo atžvilgiu veiksmų, nes vienu metu nurodo, kad jam pareigūnas R. Z. praskėtė kojas savo koja, o kitu metu teigia, kad jam R. Z. kojomis spardė jo kojas. Pažymėtina, kad K. P. skirtingai pateikia patirtos traumos aplinkybes. Nukentėjusysis savo 2010 m. lapkričio 15 d. prašyme dėl policijos pareigūnų įgaliojimų patikrinimo, adresuotame (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūrai, nurodė „Buvome sustabdyti <...> Aš buvau paprašytas išlipti iš automobilio. <...> Pareigūnas patikrinęs liepė vėl sėstis į automobilį. <...> Paskui mane ir Z. pastatė vėl prie sienos, jie tada tikrino automobilį. Netrukus privažiavo kitas Policijos ekipažas. Aš stovėjau atsirėmęs prie sienos. Priėjes prie manes pareigūnas trenkė man galvą į sieną, praradau samone“ (1 t., 2 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. G1441/10 (04), kurioje tyrimas pradėtas 2010 m. spalio 29 d., nurodytos įvykio aplinkybes „iš žodžių, 2010-10-28 apie 20 val. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) gatvėje sumušė uniformuotas pareigūnas, kai prirėmė prie namo sienos su rankomis sudavė į galvą. Ar buvo be sąmonės nepamena, pykino, vėmė“ (1 t., 3-4 b. l.). 2010 m. spalio 28 d. 23⁵⁵ val. gydytojai otorinologei nurodė „Po smūgio į sieną“ (1 t., 5 b. l.). 2010 m. spalio 28 d. 23²⁵ val. gydytojui H. Ž. nurodė, kad „Sulaikant pareigūnams, trenkėsi kairiąja veido puse į sieną, buvo praradęs sąmonę“ (1 t., 6 b. l.). Aplinkybės dėl pareigūno nurodymų, taip pat skiriasi, vienais atvejais teigia, kad jam pareigūnas nieko nesakė, kitais atvejais, nesuprato ką pasakė, vėliau teigia nespėjęs vykdyti, arba parodo kokius tikslius nurodymus pareigūnas jam davė.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo traumą, dėl kurios prarado orientaciją ir sąmonę, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių K. P. orientacijos, t. y. sąmonės, praradimą. Šio fakto tikrumu abejoja ir pats nukentėjusysis duodamas parodymus, tai nepatvirtinama nei liudytojų parodymais, nei baudžiamosios bylos medžiaga. Nėra duomenų, kad nukentėjusysis dėl patirtos traumos, kai nustatytas ausies būgnelio trauminis plyšimas, negali prisiminti visų įvykio aplinkybių.

Įvertinus visas aplinkybes, t. y. nukentėjusiojo aiškinimų apie įvykio aplinkybes pastovų kitimą, darytina išvada, kad nukentėjusysis galimai visą baudžiamojo proceso laikotarpį pateikinėjo, arba ne visas jam žinomas įvykio aplinkybes arba jas galimai tyčia iškraipė turėdamas kažkokių tikslų, tačiau jos negali būti laikomos nesąmoningu lydymu, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus įvertino kaip nenuoseklius bei prieštaringus.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, kad K. P., jam stovint prie pastato sienos, vėliau dar kartą buvo patikrintas atvykusio antro policijos ekipažo, nes K. P. nė viename iš savo parodymų neteigia, kad jis buvo patikrintas pareigūno R. Z., o tik keliuose parodymuose mini, kad jis sakė pareigūnui, kad jis jau yra patikrintas.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo nuosprendyje esančia liudytojo A. Z. parodymų analize ir vertinimu dėl nukentėjusiojo galvos pasukimo pusės smūgio metu. Šiaulių miesto apylinkės teisme 2011 m. birželio 27 d. teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas prisaikdintas ir įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BPK 163 str., LR BK 235 str., A. Z. parodė: „Tada jie K. P. pastatė prie sienos ir išlaipino mane bei pastatė prie tos pačios sienos. Abu su K. P. stovėjome nusisukę į sieną, rankas uždėję ant sienos, kojas praskietę. Netrukus atvyko ir antras policijos ekipažas ir kažkas suriko „narkata“. Tada K. P. ir atsisuko į M. M., nes norėjo pasižiūrėti ką pareigūnai jam daro. Tuo metu prie K. P. ir pribėgo vienas pareigūnas ir trenkė jo galvą į sieną. Kai tai įvyko, K. P. savo galvą buvo pasukęs į kairę pusę.“ Atsakydamas į prokuroro A. M. klausimus A. Z. parodė „K. P. buvo galvą nusukęs į kairę pusę ir tuo metu gavo smūgį į galvą“ (1 t., 192 -203 b. l. (tiksliai 1 t., 196 b. l., 2 pastraipa)). Panašius parodymus A. Z. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, 2010 m. gruodžio 23 d. apklausiamas kaip liudytojas parodė, „atvyko dar vienas policijos automobilis ir du policininkai. Vienas iš jų staigiai priėjo prie K. ir padaręs pastabą dėl netinkamo stovėjimo, ranka stipriai pastūmė K. galvą į sieną. Prieš tai K. ramiai stovėjo, tik buvo pasukęs galvą į M. pusę“ (1 t., 99-101 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas įvertino 2011 m. balandžio 20 d. specialisto išvadą Nr. KG 42/11-1441(04), kurioje konstatuota, kad, atsižvelgiant į pateiktų medicininių dokumentų duomenis, K. P. anksčiau patirtos traumos įtakos jo kairės ausies būgnelio trauminiam plyšimui neturėjo, taip pat medicininius dokumentus, kuriuose nėra duomenų, kad K. P. kairės ausies būgnelis buvo plyšęs iki 2010 m. spalio 28 d. patirtos traumos, bei liudytojos J. A. ir specialisto H. D. paaiškinimus teisme ir vaizdo įrašo (1 t., 89 b. l.). Konstatavo, kad sužalojimai gavosi K. P. kaire galvos puse kontaktuojant su kietu buku paviršiumi, o atsižvelgiant į sužalojimų pobūdį, labiausiai tikėtina, kad jie galėjo būti padaryti 2010 m. spalio 28 d. (1 t., 132-133 b. l.) bei, kad nukentėjusiojo K. P. sužalojimo fakto įvykio metu neginčija ir kaltinamasis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas liudytojo A. Z. parodymus vertino prieštaraujančiais nustatytoms faktinėms baudžiamosios bylos aplinkybėms, nes visi sužalojimai nukentėjusiajam K. P. padaryti kairėje veido pusėje ir jie negalėjo atsirasti, kaltinamajam R. Z. ranka kontaktuojant su nukentėjusiojo K. P. kaire veido puse, nes tokiu atveju su nelygiu kietu paviršiumi (siena) turėjo kontaktuoti nukentėjusiojo dešinioji veido pusė, ir sužalojimai turėjo būti joje.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai dėl K. P. galvos sukinėjimo atvykus antram policijos ekipažui. Pažymėtina, kad aiškinantis K. P. sužalojimo aplinkybes svarbi K. P. galvos padėtis (pasukimas į kairę ar dešinę, laikymas tiesiai, nuleidus, pakėlus ir pan.) jo galimo sudavimo – pastūmimo į sieną momentu. Pagrįstų abejonių ir tai patvirtinančių įrodymų, kad K. P. sukinėjo galvą viso įvykio metu į įvairias puses, nėra.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ignoruojamas akivaizdus medicinos eksperto nustatytas faktas, kad nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti jo kaire galvos puse kontaktuojant su siena, tačiau nenurodoma, kokia konkrečiai medicinos eksperto išvada apeliantas remiasi konstatuodamas šį faktą. 2011 m. balandžio 20 d. specialisto išvadoje Nr. KG 42/11-1441(04) konstatuota, kad sužalojimas gavosi K. P. kaire galvos puse kontaktuojant su kietu buku paviršiumi“ (1 t., 132-133 b. l.) bei nurodyta labiausiai tikėtina galimybė - kontaktas su siena. Pirmosios instancijos teisme 2011 m. spalio 7 d. ir 2011 m. lapkričio 18 d. teisiamųjų teismo posėdžių metu ekspertas H. D. patvirtino K. P. kairės galvos pusę kontaktavus su kietu buku paviršiumi, bei nurodė, kad būgnelio plyšimas yra tiesiogiai susijęs su slėgio pakitimu, o atsitrenkus į tinkuotą sieną būgnelio plyšimas priklauso ir nuo smūgio stiprumo, galvos judėjimo greičio. Taip pat nurodė, kad per 12 praktikos metų, retas atvejis, kad atsitrenkus į sieną, plyštų ausies būgnelis, nes tai dažniausia pasitaiko nuo tiesioginio smūgio į ausį (2 t., 25-26, 45 b. l.).

Vertindama šią situaciją apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgia į pateiktus paties nukentėjusiojo parodymus dėl jo galvos padėties. K. P. 2010 m. lapkričio 15 prašyme dėl policijos pareigūnų įgaliojimų patikrinimo, adresuotame (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūrai, nurodė „Priėjes prie manes pareigūnas trenkė man galvą į sieną“. (1 t., 2 b. l.) Specialisto išvadoje Nr. G1441/10 (04), kurioje tyrimas pradėtas 2010 m. spalio 29 d., nukentėjusysis nurodė įvykio aplinkybes „kai prirėmė prie namo sienos su rankomis sudavė į galvą“ (1 t., 3-4 b. l.). 2010 m. spalio 28 d. 23⁵⁵ val. otorinologo konsultaciją atlikusi gydytoja nurodė „Po smūgio į sieną“ (1 t. 5 b. l.). 2010 m. spalio 28 d. 23²⁵ val. gyd. H. Ž. nurodė, kad „trenkėsi kairiąja veido puse į sieną“. (1t., 6 b. l.) 2010 m. lapkričio 22 d. K. P. apklausiamas kaip liudytojas, parodė „Nieko nesakiau, bet pareigūnas suėmęs už pakaušio trenkė mano galvą į sieną. Kadangi galva buvo kiek pasukta, trenkėsi šonu.“ (1 t., 62-64 b. l.) 2010 m. lapkričio 26 d. K. P. apklausiamas kaip liudytojas, parodė, „Ir beveik iš karto savo ranka stipriai pastūmė man į pakaušį, dėl ko aš kaire galvos puse stipriai atsitrenkiau į pastato sieną (1 t., 92-94 b. l.) 2011 m. birželio 6 d. vykusios akistatos tarp K. P. ir R. Z., nukentėjusysis parodė „pajutau staigų stūmimą į pakaušį ir atsitrenkiau galva į sieną. Tuo metu aš jau stovėjau veidu į sieną, <..> Aš stovėjau veidu į sieną, tačiau nebuvau visiškai prisigludęs, buvo apie 10 centimetrų atstumas. <...> M. M. prieš pat pastūmimą jau nebemačiau, nes buvau atsisukęs į sieną“ (1 t., 142-145 b. l.) 2011 m. birželio 27 d. teisiamojo posėdžio metu K. P. parodė „jis paėmė už pakaušio ir pastūmė į sieną <...> Stovėjau veidu atsisukęs į sieną, tačiau nežinau kokiu kampu galvą buvau pasukęs“. Į advokato klausimus atsakydamas parodė „Tiksliai negaliu pasakyti už kurios galvos vietos man paėmė R. Z. ir stūmė galvą į sieną. Per ausį man smūgio nebuvo“ (1 t., 192-203 b. l.) Liudytojas apklaustas M. M., parodė „mačiau kaip staiga R. Z. pribėgo prie K. P. ir visa savo jėga trenkė jo galvą į sieną. R. Z. K. P. galvą stūmė dešine ranka į dešinę ausį. K. P. savo galvą buvo pasukęs į mano pusę (1 tomas, 192-203 b. l.). Nors nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs, abejotini, tačiau atsižvelgtina, kad nukentėjusysis, atsakydamas į klausimą dėl kritimo ant žemės atlikus R. Z. imtynių veiksmus, sutiko, kad galvos kontaktas su grindiniu galėjo būti ausies būgnelio trūkimo pasekmė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvada, kad sužalojimai atsirado K. P. kaire galvos puse kontaktuojant su kietu buku paviršiumi.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė nukentėjusiojo ir liudytojų A. Z., M. M., parodymais bei juos vertino kritiškai, nurodydamas, kad visi kartu važiavo pareigūnų sustabdytu automobiliu, M. M. yra nukentėjusiojo draugas, o A. Z. yra K. P. pusbrolis. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad nukentėjusiojo ir liudytojų A. Z., M. M. parodymai esmingai prieštarauja parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamųjų teismo posėdžių metu bei baudžiamojoje byloje surinktai medžiagai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovauja baudžiamojo proceso dalyvių parodymais prieštaraujančiais surinktai baudžiamosios bylos medžiagai, jų pačių parodymų kaita, nelaikytina aplinkybėmis dėl kurių teismo padarytos išvados būtų laikomos nepagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia (nevertina) kaltinamojo policijos pareigūno ir jo tarnybos kolegų tarnybinių santykių sąsajų, glaudumo bei jų pobūdžio, nes vertinami jų parodymai viso baudžiamojo proceso metu.

Apeliacinio skundo argumentas, kad A. B. iki atvykstant antram patrulių ekipažui susidariusią situaciją nevertino kaip pavojingą, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, situacija, tiek iki antro policijos ekipažo atvykimo, tiek jam atvykus, buvo pavojinga ir neprognozuojama. Vertinant visas įvykio aplinkybes ir situacijos pavojingumą, atsižvelgtina, jog policijos pareigūnų stabdomas automobilis „Mercedes“ nestojo, sustojus automobilio „Mercedes“ vairuotojas M. M. buvo konfliktiškas, priešinosi policijos pareigūnui, jam buvo uždedami antrankiai, pas jį randamas peilis, kiti asmenys, t. y. K. P. ir A. Z. išlaipinami iš automobilio, K. P. atliekamas patikrinimas, jiems nurodoma stovėti prie sienos, iškviečiamas antras policijos ekipažas nenurodant iškvietimo priežasties, neatsiliepiama į antro policijos ekipažo radijo ryšio kvietimus, K. P. drausminamas, atliekama automobilio „Mercedes“ apžiūra, kurios metu randamas šaunamasis ginklas, K. P. nevykdo policijos pareigūnų nurodymų. Visuma nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo nuomone, kitaip kaip pavojinga ir įtempta, negali būti vertinama, o tai, kad A. B. atvykus R. Z. nebuvo šalia K. P. ir A. Z. ir R. Z. girdint jis minėtų asmenų nedrausmino, taip neparodydamas jų elgesio kontroliavimo, nepavartojo fizinės prievartos jų atžvilgiu, nėra aplinkybės, kurios situaciją darytų visiškai nepavojingą.

Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teisiamojo posėdžio metu R. Z. pateikė naują aplinkybę, t. y. parodė, jog bandė K. P. vesti į šalį. Bandymas vesti į šalį yra laikytina būtent R. Z. nurodymų davimas K. P. atžvilgiu pasitraukti nuo policijos tarnybinio automobilio, ant kurio buvo padėtas šaunamasis ginklas ir peilis, taip pat jam stotis prie sienos, pareiškimas, kad bus atliekamas K. P. patikrinimas, su kuo nukentėjusysis nesutiko. Tai nėra naujai pateikta R. Z. aplinkybė, tik ji kitaip pasakyta. Aplinkybė, kad K. P. nesileido apžiūrimas, yra nurodoma ne tik R. Z., bet ir nukentėjusiojo, kuris apklausiamas kelis kartus teigė, kad jis sakė R. Z., kad jį apžiūrėjo kitas pareigūnas ir nebereikia jo tikrinti, tuo išreikšdamas nesutikimą teisėtiems pareigūno reikalavimams.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. B. parodė, kad kito ekipažo iškvietimas buvo reikalingas sulaikytų asmenų pristatymui į policijos įstaigą asmenybių patikrinimui bei nuodugnesnei automobilio „Mercedes“ apžiūrai. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šių tikslų iškviesdami papildomą ekipažą nenurodė, į radijo ryšio kvietimus, po pagalbos iškvietimo, neatsiliepė, o atvykus papildomam ekipažui nepriėjo ir nepasakė iškvietimo tikslo. R. Z., matydamas pareigūną E. Č. laikantį antrankiais surakintą M. M., du stovinčius jaunuolius, kurių vienas stovėjo prie sienos, o kitas vaikštinėdamas ir gestikuliuodamas rankomis reiškė nepasitenkinimą, šaunamąjį ginklą ir peilį ant policijos tarnybinio automobilio, pareigūną A. B. prie sustabdyto automobilio kažką darantį, pagrįstai drausmino K. P., o jam nevykdant teisėtų pareigūno reikalavimų, tuo momentu pagrįstai įvertino susidariusią situaciją kaip teisės pažeidimą padariusių asmenų sulaikymą ir apžiūrą (2012-10-28 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 187 str. 2 d., 2010-11-23 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimas), teisėtai ir teisingai elgėsi pagal jam įstatymų suteiktus įgaliojimus.

Apeliaciniame skunde nurodomas R. Z. ir A. B. parodymų prieštaringumas dėl K. P. pargriovimo. Baudžiamojoje byloje yra pateiktas CD diskas (1 tomas 157 b. l.) iš kurio matyti, kad pristačius į policijos nuovadą K. P., jo kelnės išteptos iš abiejų šonų pusių, t. y. kelnių priekinė ir nugarinė pusės yra švarios, o ištepta tiek iš kairės pusės (iki kelio), tiek iš dešinės pusės iki juosmens, o dešinės pusės juosmens dalyje kelnės išteptos daugiau į nugarinę pusę. Įvertinus K. P. kelnių dėmių dislokaciją, darytina išvada, kad R. Z. atliekant imtynių veiksmus, K. P. kritimas ir tuo pačiu kontaktas su grindiniu buvo galimai dešinės pusės šonu, daugiau ant nugaros. Taip pat atsižvelgtina, kad nėra duomenų, kurioje pusėje stovėjo pareigūnas R. Z. ir iš kurios pusės A. B. šią situaciją matė bei kokiu atstumu nuo K. P. buvo A. B.. Liudytojais apklausti E. Č. ir A. B. parodė, kad nematė kaip buvo pavartota fizinė prievartą ir pargriautas K. P., tačiau tai nelaikytina prieštaravimu kitų liudytojų parodymams.

Pažymėta, kad pas M. M. rastas peilis nebuvo pripažintas draudžiamu turėti ir nešioti daiktu, o už šaunamojo ginklo ir šovinių su guminėmis kulkomis netinkamą laikymą M. M. buvo nubaustas administracine tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad šie vėliau konstatuoti duomenys, šiuo konkrečiu atveju nėra svarbūs, kadangi jie nebuvo žinomi įvykio metu bei turėjo lemtingą įtaką kylančiai įtampai, situacijos pavojingumui.

Apeliacinės instancijos teismas apelianto K. P. apeliaciniame skunde pateiktas įvykio aplinkybes, vertina jas kaip prieštaraujančias jo pirminiame skunde bei duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu aplinkybėms. Be to, atsižvelgtina, kad paskutinio teisiamojo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad neprisimena visų aplinkybių tiksliai ir prašė vadovautis jo duotais ikiteisminio tyrimo metu parodymais.

Abiejuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nukentėjusysis nepadarė jokio teisės pažeidimo, tačiau šis teiginys nepagrįstas, kadangi 2012 m. spalio 28 d. jo atžvilgiu surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. 2 d. (1 t., 8 b. l.), 2010 m. lapkričio 23 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarimu K. P. pripažintas kaltu ir nubaustas 400 Lt bauda (1 t., 18-19 b. l.), šis nutarimas neįsiteisėjęs, nes pateiktas K. P. apeliacinis skundas (1 t., 21-23 b. l.), kurio nagrinėjimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme sustabdytas iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo sprendimas byloje, kurioje R. Z. kaltinamas pagal LR BK 138 str. 1 d. ir 228 str. 1 d. (2 t. 49-50 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareigūnas E. Č. M. M. asmens kratą atliko prie tarnybinio automobilio, t. y. esant nedideliam atstumui nuo prie pastato sienos tuo metu stovėjusio K. P.. Rastą išlankstomą peilį padėjo ant tarnybinio automobilio stogo. Ten pat buvo padėtas ir vėliau atliekant automobilio „Mercedes“ patikrinimą rastas šaunamasis ginklas. Pats K. P. tvirtino, kad jis girdėjo apie rastus daiktus, apie ką pareigūnų buvo garsiai pasakyta. Nors apeliantas nurodo, kad kiemo tamsoje rastų ir ant policijos tarnybinio automobilio stogo padėtų šaunamojo ginklo ir peilio „plaštakės“ nebuvo galima iš viso įžiūrėti, tačiau jeigu šiuos daiktus matė atvykę policijos pareigūnai, tai visas galimybes matyti turėjo ir K. P.. Įvertinus tai, kad atvykus R. Z. nukentėjusysis buvo netoli policijos tarnybinio automobilio, ant kurio stogo matė padėtus šaunamąjį ginklą ir peilį „plaštakę“, matydamas K. P. elgesį, nurodymų nevykdymą, R. Z. negalėjo nuspėti K. P. veiksmų.

Dėl įstatymų suteiktų įgaliojimų ribų pažeidimo

Apelianto teiginys, kad R. Z. veikdamas pažeidė jam įstatymų suteiktų įgaliojimų ribas, nes būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, be pakankamo teisėto pagrindo, nevykdydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, nebuvo ramus, santūrus, kantrus, nesiaiškino įvykio aplinkybes, nevertino įvykio dalyvių psichinę bei emocinę būseną nenuramino ir jų neišklausė, neleido pasiaiškinti, nesant Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo 23 str., 24 str. nurodytų fizinės prievartos panaudojimo sąlygų ir pagrindų, nesistengdamas išvengti fizinės prievartos panaudojimo sunkių pasekmių, panaudojo fizinę jėgą prieš K. P. ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, taip viršijo savo įgaliojimus, dėl ko nukentėjusysis patyrė didelę žalą, nepagrįstas. Apeliantas nurodo, kad R. Z. vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintas Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatomis dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, turėjo būti ramus, santūrus, kantrus, aiškintis įvykio aplinkybes, įvertinti įvykio dalyvių psichinę bei emocinę būseną, raminti ir išklausyti, leisti pasiaiškinti. Pastebėtina, kad šiuo konkrečiu atveju pirmo policijos ekipažo pareigūnai E. Č. ir D. B. buvo ramūs, santūrūs, kantrūs, aiškinosi įvykio aplinkybes, vertino įvykio dalyvių psichinę bei emocinę būseną, ramino ir išklausė, leido pasiaiškinti, ko pasėkoje iškvietė antrą policijos ekipažą su kuriuo atvyko ir policijos pareigūnas R. Z.. Atsižvelgtina į situaciją, kuri susiklostė nuo antrojo policijos ekipažo iškvietimo ir jo atvykimo į įvykio vietą, t. y. antrojo policijos ekipažo iškvietimas nenurodant iškvietimo priežasties, neatsiliepimas į antro policijos ekipažo radijo ryšio kvietimus, pareigūno E. Č. laikymą antrankiais surakintą asmenį, šaunamąjį ginklą ir peilį ant policijos tarnybinio automobilio, dar dviejų jaunuolių, kurių vienas stovi prie sienos, o kitas vaikštinėja gestikuliuodamas rankomis netoli policijos tarnybinio automobilio, pareigūno A. B. buvimą užsiėmusiu prie sustabdyto automobilio, todėl R. Z., kaip policijos pareigūnas, vertindamas šią situaciją, matydamas K. P. vaikštantį, reiškiantį nepasitenkinimą ir gestikuliuojantį rankomis prie policijos tarnybinio automobilio ant kurio buvo padėti šaunamasis ginklas ir peilis, prieštaraujantį būti patikrinamu, rankas susikišantį į kišenes ir vėl jas išsitraukiantį, artėjantį prie paties pareigūno, nesistojantį prie sienos, t. y. nevykdantį teisėtų pareigūno nurodymų, bei suprasdamas, kad K. P. nepakluso prieš tai pareigūno duotam nurodymui, nes tuo metu A. Z., vykdydamas pareigūno nurodymą, stovėjo prie sienos, ir manydamas esant kylančiam pavojui (K. P. galėjo bandyti pasiekti ant policijos automobilio gulinti ginklą, nes stovėjo arti automobilio), vadovaudamasis LR Policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d., 23 str. 1 d. 4 d., 5 d., 7 d., 24 str., Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr.660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 62.1 p., 123 p. bei Šiaulių apskrities VPK Patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Šiaulių apskrities VPK viršininko 2008-10-13 įsakymu Nr.40-V-26 7.2 p., 7.3 p., pagrįstai ir teisėtai panaudojo fizinę prievartą pargriaudamas K. P. ant žemės ir uždėdamas antrankius, t. y. šioje konkrečioje situacijoje vykdė savo pareigas, neperžengdamas įstatymo ir teisės aktų nustatytų ribų ir neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nevertina apeliaciniame skunde nurodomo eismo įvykio, nesusijusio su R. Z. ir jam pareikštais kaltinimais.

Tokiu būdu kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, remdamasis objektyviu vidiniu įsitikinimu ir įstatymu, ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir atsižvelgęs į konkrečios bylos specifiką, padarė teisingas išvadas dėl išteisintojo R. Z. padarytų veikų. Dėl visų aptartų ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių nėra teisinio pagrindo išteisintojo R. Z. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniais skundais.

Apeliantai, prašydami panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendį, nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs Šiaulių miesto apylinkės teismas priimdamas skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio, apeliacinių skundų motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo K. P. apeliacinius skundus atmesti.