- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-30
- Bylos Nr.
- 1S-180-557/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- J. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjęs nukentėjusiojo J. J. įgaliotojo atstovo adv. A. Devėno skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-07-14 nutarties, kuria atmestas nukentėjusiojo J. J. įgaliotojo atstovo skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009-05-12 nutarimo atmesti nukentėjusiojo J. J. įgaliotojo atstovo skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-04-15 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos apskrities VPK Neringos PK 2008-11-21 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 str. 5 d. dėl 2008-11-21 eismo įvykio Neringoje, Juodkrantės gyvenvietėje, šalia Gintaro įlankos g. 9 namo, kurio metu D. S., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 208“, partrenkė ne pėsčiųjų perėjoje į važiuojamąją dalį išėjusį N. J., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė.
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras J. Sykas 2009-04-15 nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarime nurodyta, kad N. J. pažeidė KET 43 p., 51 p. ir šie padaryti pažeidimai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti bei buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Šį prokuroro nutarimą nukentėjusiojo J. J. įgaliotasis atstovas apskundė aukštesniajam prokurorui.
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Kičiatovas 2009-05-12 nutarimu atmetė nukentėjusiojo J. J. įgaliotojo atstovo skundą dėl prokuroro J. Syko 2009-04-15 nutarimo. Nutarime nurodoma, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta ir įrodyta nusikalstama veika, o ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Vertinant surinktą medžiagą konstatuotina, kad šiuo atveju baudžiamasis procesas tokiu būdu negali būti užbaigtas, todėl tenkinti pareiškėjo atstovo skundą dėl tyrimo atnaujinimo nėra pagrindo. Šį Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimą nukentėjusiojo J. J. įgaliotasis atstovas apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2009-07-14 nutartimi nukentėjusiojo J. J. įgaliotojo atstovo skundą atmetė. Nutartyje nurodoma, kad Kelių eismo taisyklės nustato, jog jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas, jeigu jis gali tai pastebėti, privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį. Taip pat jis turi pasirinkti tokį greitį, kad galėtų pastebėti kliūtį, o pastebėjus kliūtį turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tačiau įstatymas (teisės aktas) negali reikalauti neįmanomų dalykų. Dėl to minėtas taisyklių punktas ir nustato, jog vairuotojas privalo sustabdyti transporto priemonę, tik jei jis gali tai pastebėti. Nustatyta, kad D. S. minėtame kelio ruože važiavo neviršydamas leistino greičio - byloje priešingų duomenų nėra. Taigi važiuodamas leistinu greičiu, D. S. pastebėjo šalia kelio einantį žmogų, dėl ko dar pristabdė automobilį. Tačiau D. S. nesitikėjo ir esant tokioms aplinkybėms negalėjo tikėtis, kad pastebėtas asmuo (N. J.) staiga ir visiškai netikėtai išeis į jo važiuojamą kelio dalį. Kelių eismo taisyklių privalo laikytis ne tik vairuotojai, bet ir pėstieji. Tuo tarpu N. J. nesilaikė Kelių eismo taisyklių 43 p., kuris nustato, kad pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra - kelkraščiu. Jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu. KET 51 p. nustato, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Tai pačios elementarios protingo (adekvačiai besielgiančio) žmogaus taisyklės. Apie tokias taisykles žinojo ir D. S., todėl jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad N. J. nesilaikys šių taisyklių arba paprasčiau pasielgs visiškai neatsakingai, ir prieš pat jo automobilį staiga įžengs į jo važiuojamą kelią. Todėl jis neturėjo jokios galimybės greitai sureaguoti ir sustabdyti automobilį arba, kaip siūlo pareiškėjas, išvažiuoti į priešingą kelio dalį, nors ir kertant ištisinę liniją. Taigi, kaip teisingai ir nustatė prokuroras, šie N. J. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis. Kadangi D. S. nenumatė ir negalėjo numanyti, kad N. J. staiga išeis į jo važiuojamą kelio ruožą, jo veikoje nėra nusikalstamo nerūpestingumo požymių, kurie nustato, kad asmuo gali ir turi numatyti, kad gali kilti tam tikros pasekmės. Paprastai esant tokiomis aplinkybėmis pėstieji staigiu judesiu prieš pat automobilį neišeina į kelią. Taigi ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai, konstatavus, jog D. S. veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutartyje taip pat nurodoma, kad pareiškėjas teigia, jog galbūt D. S. važiavo mažesniu nei 40 km/h greičiu, dėl to ekspertas, atlikdamas tyrimą, neturėjo teisingų duomenų, dėl ko galimai pateikė neteisingą išvadą. Tačiau nustatyti, kokiu tiksliai greičiu važiavo D. S., šiuo metu nėra įmanoma. Duomenys apie 40 km/h arba 50 km/h greitį paimti iš paties D. S. parodymų. Tuo tarpu liudytojas A. S. parodė, kad D. S. galėjo važiuoti apie 60 km/h greičiu, ir tai jis nustatė pagal smūgio garsą. Nepaisant to, kokiu tiksliai greičiu važiavo D. S., nustatyta, kad N. J. netikėtai ir staigiu judesiu išėjo į kelią, kas buvo netikėta D. S., ir jis šio veiksmo negalėjo numatyti. Todėl skirti papildoma ekspertizę užduodant klausimą, ar D. S. galėjo sustabdyti automobilį, važiuojant mažesniu nei 40 km/h greičiu (kokiu konkrečiai nėra žinoma), nėra tikslinga, kadangi tokios išvados būtų tik teorinės. Kiti pareiškėjo iškelti klausimai, kaip antai, kodėl N. J. įvardijamas atsilikusiuoju nuo A. S., yra teisiškai nereikšmingi ir paaiškinami apklausiamo ir apklausiančiojo nesusikalbėjimu. Liudytojas A. S., o taip pat ir D. S. parodė, kad N. J. į kelią išėjo netikėtai, todėl D. S. net nesuspėjo sustabdyti, dėl to autoįvykio vietoje nėra stabdymo žymių.
Šalies argumentai
Nukentėjusiojo J. J. įgaliotasis atstovas skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-07-14 nutartį, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro pavaduotojo 2009-05-12 nutarimą, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro 2009-04-15 nutarimą ir priimti dėl skundo naują sprendimą - grąžinti bylą tolesniam ikiteisminiam tyrimui atlikti. Nurodo, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas, nagrinėdamas skundą, neįsigilino į bylos faktines aplinkybes bei netinkamai įvertino motyvus, kurių pagrindu buvo prašoma panaikinti skundžiamus procesinius sprendimus, o taip pat dėl kai kurių iš nurodytų motyvų nebuvo pasisakyta.
Lemiamą reikšmę priimant procesinį sprendimą nutraukti baudžiamąjį persekiojimą įtariamojo D. S. atžvilgiu turėjo Lietuvos TEC Klaipėdos skyriaus specialisto 2009-04-03 išvada Nr. 11K-71, jog vairuotojas, važiavęs 40 arba 50 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį ir išvengti pėsčiojo partrenkimo. Ši specialisto išvada nėra teisinga, nes ji grindžiama klaidingomis sąlygomis (duomenimis), kurios buvo pateiktos specialistui.
Susipažinus su įtariamojo parodymais matyti, kad D. S. nurodė, jog jis automobiliu Mercedes Benz 208 važiavo per Juodkrantės gyvenvietę 40-50 km/h greičiu. Vėliau, pamatęs šalikelėje ant žalios vejos esantį vyriškį (N. J.), jis pradėjo „lėtinti greitį spaudžiant stabdžių pedalą, tačiau tai nebuvo staigus stabdymas iki sustojimo - aš paprasčiausiai lėtinau važiavimo greitį tuo pačiu sukdamas į kairę kelio pusę, tačiau į priešpriešinę eismo juostą neišvažiavau, nes ten yra ištisinė eismo juosta. ...“ Pacituotų parodymų pagrindu galima daryti šias išvadas: 1) D. S. vairuojamas automobilis važiavo per Juodkrantės gyvenvietę leistinu 40-50 km/h greičiu, 2) leistinu greičiu jis važiavo iki autoįvykio vietos, o vėliau, pastebėjęs šalikelėje N. J., kurį adekvačiai suvokdamas situaciją, jis įvertino kaip potencialią kliūtį jo vairuojamos transporto priemonės kelyje, jis ėmė mažinti greitį ir manevruoti siekdamas išvengti susidūrimo, tačiau staigiai kažkodėl nestabdė, 3) įtariamasis D. S. nestabdė jo vairuojamos transporto priemonės, o pastebėjęs galimą kliūtį, tik sumažino greitį. Tokiu būdu akivaizdu, kad autoįvykį sąlygojo vairuotojo neatsargumas ir jo netinkami veiksmai, pasireiškę tuo, jog šioje situacijoje jis privalėjo stabdyti transporto priemonę, o ne lėtinti jos važiavimo greitį. Pažymėtina, jog autoįvykio vietoje nebuvo jokių stabdymo žymių. Taigi akivaizdu, kad įtariamasis D. S. pažeidė KET 133 p. reikalavimus, nes neteisingai įvertinęs aplinkybes jis pasirinko netinkamą reagavimo būdą - nestabdė transporto priemonės, o tik sulėtino greitį.
Kyla abejonių ir dėl liudytojo A. S. parodymų patikimumo. Abejonės visų pirma kyla todėl, kad autoįvykio metu jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (4,07 promilės), dėl ko jo galimybės orientuotis aplinkoje autoįvykio metu kelia pagrįstų abejonių. Jo parodymų nuoseklumas, ką pažymi nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėjas, aiškintinas tuo, jog liudytojas ikiteisminio tyrimo metu buvo įtakojamas įtariamojo ar jo artimųjų siekiant užtikrinti jo parodymų tinkamumą nukentėjusiajam. Byloje nebuvo tirti liudytojo A. S. ryšiai su įtariamuoju D. S., ir tai trukdo objektyviai vertinti A. S. parodymus bei racionaliai paaiškinti, kaip jis, būdamas beviltiškai girtas, sugebėjo tinkamai ir detaliai atkurti iki autoįvykio buvusias aplinkybes, bei paties autoįvykio aplinkybes.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas sutiko su tuo, jog byloje esančiuose planuose N. J. yra neteisingai įvardijamas kaip atsilikęs nuo A. S. asmuo, nors pagal kitus bylos duomenis, pavyzdžiui pagal įtariamojo D. S. parodymus, N. J. atvažiuojančio automobilio atžvilgiu buvo toliau nei A. S.. Tokie pastebėti procesinių dokumentų trūkumai ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje yra vadinami teisiškai nereikšmingais ir paaiškinami apklausiamojo ir apklausiančiojo nesusikalbėjimu. Kuo remiantis buvo pateiktos tokios teismo išvados visiškai neaišku, nes jokių naujų faktinių įrodymų byloje nebuvo naujai surinkta.
Tyrimas buvo atliktas neišsamiai, dėl ko nėra galimybės atkurti autoįvykio mechanizmą, t. y. paaiškinti, kokiu būdu žuvusiojo N. J. kūnas atsirado maždaug už 25 metrų nuo susidūrimo vietos, kodėl įtariamasis D. S. nebandė stabdyti transporto priemonės net ir po susidūrimo su N. J., kokioje padėtyje transporto priemonės atžvilgiu buvo N. J., ir į kurią kūno sritį teko smūgis susidūrimo metu. Dėl šių motyvų teismas nepasisakė ir jų nepaneigė.
Teismo posėdyje nukentėjusiojo J. J. įgaliotasis atstovas prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Kelių eismo taisyklių 133 p. nustato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Taisyklių 134 p. pasakyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta duomenų, jog įtariamasis D. S. prieš autoįvykį būtų viršijęs leistiną važiavimo greitį, ši aplinkybė nėra ginčijama ir skunde. Negalima sutikti su skundo argumentu, jog pamatęs šalikelėje esančius asmenis – šaligatviu dviratį besivarantį A. S. ir prie suoliuko ant žaliosios vejos esantį N. J., vairuotojas D. S. privalėjo vertinti šių asmenų buvimą kaip galimą kliūtį ir dėl to stabdyti automobilį. Priešingai, D. S. turėjo pagrindą tikėtis, kad pėstieji laikysis KET 43 p. nuostatų, jog pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu, 51 p. nuostatų, jog įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Todėl D. S. nurodyta aplinkybė, jog pamatęs pėsčiuosius, jis sulėtino važiavimo greitį ir pasuko automobilį link kairiojo eismo juostos krašto, vertintina kaip papildomų eismo saugumo priemonių ėmimasis iš vairuotojo pusės, o ne kaip netinkamas vairuotojo reagavimas į kliūtį ar grėsmę eismo saugumui. Nustatytos įvykio aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog grėsmė eismo saugumui nagrinėjamoje situacijoje kilo tik tada, kuomet N. J. staiga neprognozuojamai iššoko į kelią. Tačiau skunde minimoje specialisto išvadoje argumentuotai nustatyta, jog tuo metu, elgdamasis pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairuotojas D. S. jau neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo. Tuo pačiu nėra pagrindo nesutikti ir su kitu specialisto išvados teiginiu, jog techniniu požiūriu pagrindinė eismo įvykio sąlyga buvo pėsčiojo N. J. veiksmai – išėjimas į važiuojamąją dalį prieš pat automobilį ir kliūties automobilio judėjimui sudarymas.
Negalima sutikti su skundo argumentais, jog specialisto tyrimui buvo pateikti nepilni ar klaidingi duomenys – specialistas tyrė visą byloje surinktą medžiagą ir išvadoje motyvuotai argumentavo atsakymus į užduotus klausimus. Skunde keliamos abejonės liudytojo A. S. parodymų patikimumu yra iš esmės deklaratyvios – ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta jokių duomenų, kurie galėtų paneigti šio liudytojo parodymus, be to, net ir jais nesiremiant, įvykio aplinkybės yra pakankamai aiškios iš įtariamojo parodymų, kuriuos visiškai patvirtina rašytinė bylos medžiaga. Aukštesniojo teismo nuomone, įvykio mechanizmas, priešingai nei teigiama skunde, yra patikimai nustatytas, o skundo argumentai neduoda pagrindo nesutikti su ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje bei prokurorų nutarimuose pateiktu autoįvykio priežasčių vertinimu. Remiantis išdėstytu, naikinti nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiojo J. J. įgaliotojo atstovo adv. A. Devėno skundą atmesti, ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009-07-14 nutartį.
Nutartis neskundžiama.